Birželio mėnesio kokteilis: braškių Margarita

Esu skolinga Jums vieną svarbų dalyką - birželio mėnesio kokteilį. Galbūt dar pavyks sugauti kokią saują braškių. Susiplakit šį gražuolį bū-ti-nai!

Kad dviejų žmonių rankose atsirastų po taurę, turėkit:

dvi dideles saujas šviežių braškių,

90 mililitrų Tequila Silver,

45 mililitrus apelsinų skonio likerio,

keletą šviežių mėtų lapelių,

1 laimo sulčių,

2 arbatinius šaukštelius šviesaus cukraus sirupo arba medaus,

2-3 dideles saujas grūsto ledo,

druskos.

Braškes, tekilą, likerį, mėtų lapelius ir laimo sultis sutrinkite iki purumo.

Į gautą plakinį suberkite grūstą ledą ir viską sutrinkite iki beveik vientisos masės.

Druską suberkite į lėkštę. Taurių kraštus apveskite likusia laimo pusele. Apvertę taurę palieskite jos kraštais druską. Į paruoštas taures supilkite suplaktą kokteilį ir eikit švęsti! Pirmadienio. Antradienio. Atostogų. Gyvenimo!

Pirmadienis jau beveik pasibaigė!

Liepos reikalai

Liepa su visais savo planais jau gerokai prasidėjusi, todėl skubu dalintis saviškiais ir aš. Tai bus laaabai užimtas mėnesis, dvejos vestuvės, Festivalis, bet aš, kaip visuomet, turiu vilties - jeigu išgyvensiu ją, išgyvensiu viską! Taigi liepos Top 5:

1. Jau labai seniai noriu pagaminti ką nors su coca cola. Tiesą sakant, jau esu keletą kartų gaminusi, bet nuotraukų padaryti tiesiog nespėjau... Tai šiam mėnesiui išsikeliu sau tikslą pagaliau pagaminti ir nufotografuoti coca colos patiekalą. Dar nežinau, kokį, bet viskas ok.

2. Grilio sezonas dar tik įpusėjo, todėl aš dar turiu vilties pagrilinti ką nors įdomesnio. Pažadu ir nuotraukų, ir receptą.

3. Labai pasiilgstu buvimo gryname ore. Keista, nes jame būnu kasdien. Bet, matyt, per mažai. Ofiso gyvenimas įtraukia taip smarkiai, kad dažną vakarą prieš septynias vakare išeidama iš darbo suprantu, kad prabuvau visą dieną nemačiusi tiesioginės saulės šviesos ir neįkvėpusi tyro oro. Todėl kai beveik naktį išeinu paskutinį kartą pasivaikštinėti su Bartu, pajuntu, kaip įkvėpusi gryno vėsaus oro išsitiesiu, pasistiebiu ir atsigaunu. Tikrai reikia dažniau. Tikrai.

4. Kaskart prasidėjus sezonui, Ugnės kambary pasikeičia dekoracijos. Žiemą kabėjo snaigių girlianda, pavasarį - nuostabiausių gėlių lianos... Vasara jau įpusėjo, o vasariško akcento visdar nėra. Labai noriu spėti pagaminti ir pakabinti. Ir su Jumis pasidalinti.

5. Dar viena šio mėnesio svajonė - grįžti prie knygų skaitymo, nes esu taip jas apleidusi, skaitau taip probėkšmiais, kad gėda pelėda... Pradėtų knygų yra bent trys, o kur dar visos kitos, kurios jau senų seniausiai laukia savo eilės. Viskas, planuoju laiką ir knygos skaitymui skiriu mažiausiai valandą per dieną! Nerealu? Dar pažiūrėsim. 

Susikaupiam ir - pirmyn!

Birželio reikalai

Blogas tylėjo rekordiškai ilgai - du mėnesius! - ir grįžta graužiamas sąžinės, bet pilnas įkvėpimo!

Birželis, vasara, TOP 5:

1. Pirma svarbi kiekvieno birželio proga yra Tėvo diena. Ją minim ir švenčiam kasmet. Nuo šios dienos prasideda ta tikroji vasara. 

2. Jau turbūt kokį milijoną kartų mano mėnesio topuose buvo sportas, mankšta, bėgiojimas, treniruokliai... Bet aš vis nepasiduodu. Ir vis pradedu iš naujo. Gal tai ir ne itin nuoseklu, bet vistiek geriau, nei ne tik nesportuoti, bet net ir nenorėti to daryti. Apskritai, baisiausia, kas žmogui gali nutikti šiam gyvenime, tai nenoras. Todėl ir aš, bijodama savo vidun įsileisti nenorą, svajoju, planuoju ir - tikėkimės - imuosi veiksmų. Jau net svarelius turiu nusipirkusi, gražius, oranžinius, po du kilogramus sveriančius...

3. Braškės yra toks birželio simbolis, kuris yra neišvengiamas kaip trumpiausia metų naktis, kaip mamos gimtadienis mėnesio gale, kaip tai, kas ir gražu, ir skanu, ir net sveika. Kaip ir pernai, šiemet mėginsiu į braškes pažvelgti kitaip, nuveikti su jomis ką nors netikėto. Stay tuned.

4. Kaip ir kasmet, birželis mūsų šeimoje yra dosnus progų. Jau minėta tėvo diena, net keturi gimtadieniai, oficialus sezono atidarymas, Joninės... Ir visa tai, tradiciškai - Aukštuojuose. Tikiuosi, kad mūsų galutinai nenustekens uodai ir kitokia bjaurastis, o Aukštuojai pradės naują - dar vieną - nuostabų vasaros sezoną.

5. Su Martynu esam nedovanotinai apleidę kino pramonės rėmimą, todėl labai tikiuosi, kad birželyje pavyks sugrįžti į kino salę bent porą kartų. Man tai - ramus laikas dviese, malonūs kvapai ir geri įspūdžiai. 

Birželiuk, atvarai čia!

Paskutiniai saulės blyksniai ir persikų bei putojančio vyno šerbetas

Persikai ir nektarinai yra mano vaisinių meilių topo viršūnėje. Dievinu juos! Bet kai jau atsibosta žiaumoti juos tarsi kokiam alkanam arkliui, ieškau būdų praplėsti šių gražuolių skonių ribas. Šįkart tai - šerbetas. Bet ne šiaip koks nors ten paprastutis, o ištaigingas, skonio pilnas ir labai gaivinantis. Todėl - dėmesio.

Dideliam kiekiui persikų ir putojančio vyno šerbeto turėkit:

800 gramų nuluptų ir susmulkintų persikų/nektarinų,

200 gramų vandens,

200 gramų cukraus,

keletą šviežių mėtų šakelių,

100 mililitrų balto putojančio vyno,

šlakelio citrinos sulčių.

Nedideliame puode sumaišykit vandenį, cukrų ir keletą mėtų lapelių. Puodą statykit ant vidutinės ugnies ir maišydami šluotele kaitinkit, kol ims virti ir visas cukrus bus ištirpęs.

Nukelkit nuo ugnies, išimkit mėtų lapelius.

Į puodą su gautu sirupu sukrėskit smulkintus persikus/nektarinus. Supilkit citrinos sultis ir putojantį vyną. Viską sutrinkit blenderiu iki vientisos masės. Statykit puodą į šaldytuvą, kad masė visiškai atšaltų.

Atšalusią šerbeto masę sukrėskite į ledų gaminimo mašinos indą ir maišykit 30 minučių (arba tiek, kiek nurodo prietaiso gamintojas).

Viskas. Minkštas, kvapnus, šaltutėlis šerbetas paruoštas!

Puoškit mėtų lapeliais ir skanaukit.

Labai moteriškas, šiek tiek šventiškas ir tikrai labai skanus desertas dar vis šiltiems rudens savaitgaliams ar kokiai kitai elegantiškai progai.

Likusį (nesuvalgytą) šerbetą laikykit šaldiklyje, o prieš valgydami palikite kambario temperatūroje bent 20 minučių, kad ledai susigrąžintų tą nuostabią minkštą, tik šerbetui būdingą konsistenciją.

Gaivios ir saulėtos ateinančios savaitės!

Šlovinamasis tekstas pomidorams ir truputį aštrus pomidorų džemas

Pomidorai. Jie yra nuostabūs! Ryškūs, aromatingi, tikri gražuoliai! Kvepia dar neužėjus į šiltnamį, tiesiog kviečia - ateik ir nuskink mus!

Mama man pasakojo, kad būdama mažytė labai juos mėgau ir kąsdavau tiesiog iš cielo. Bet šiaip, kiek save prisimenu, pomidorais niekad pernelyg nesižavėjau ir, jeigu būdavo galimybė, jų vengdavau. Tiesa, mano mama jų ir dabar nevalgo, todėl namuose jokių problemų dėl to nekildavo. Bet prisimenu vieną atvejį, kai atėjus į mylimos draugės Justės dvyliktą ar tryliktą gimtadienį, buvau pavaišinta įdarytais pomidorais. Buvau gerai išauklėta (!) ir nedrįsau atsisakyti ar rodyti kažkokius kaprizus, todėl pernelyg neatkreipdama dėmesio į save nuėmiau tą pomidoro dangtelį, išvalgiau pomidore buvusią kažkokią labai skanią mišrainę, uždengiau ir palikau. Dabar taip gėda tai prisiminus... Tikiuosi, Justės mama neįsižeidė.

Ilgą laiką pomidorus nurinkdavau ir nuo picos, ir nuo visur kitur, bet štai, apsigyvenau su Martynu ir, susižavėjusi jo meile pomidorams, pati įsimylėjau! Martynui šviežias pomidoras su grietine, svogūnais ir trupučiu druskos bei pipirų yra vienas skaniausių dalykų ever - Jums reiktų pamatyt jo veido išraišką, kai toks bliiūdas patenka jam į rankas...

Dabar pomidoras mano gyvenime yra visavertė daržovė (vaisius, jeigu jau visai tiksliai), kurią naudoju su didžiausiu malonumu ir visais įmanomais pavidalais. Sunaudotus padažui (apie tėčio jau daug metų verdamą naminį pomidorų padažą rašiau dar pernai), pagardinančius sumuštinius ar picas, konservuotus ar saulėje džiovintus - mėgstu juos visokius!

Žinoma, tais minkštais, kvepiančiais pomidorais - mano atveju, užaugintais anytos - galim džiaugtis ne taip jau ilgai, bet esu girdėjusi vieno garsaus sveikatos mokslininko ir dietologo išvadą, kad geriau plastmasinės daržovės iš prekybos centrų žiemą nei jokių daržovių išvis. Todėl siūlau nenusiminti ir nenuleisti rankų tuos, kurie neturi savo šiltnamio ar nuostabios anytos. Be to, pomidorus galima uždaryti kaip kokį džiną stebuklingoje lempoje ir gėrėtis jais net tada, kai aplinkui nebebūna nieko raudono ar ryškaus.

Pristatau Jums nuostabųjį, netikėtąjį pomidorų džemą! Mano gamintas jau keletą kartų, bet taip ir neatėjęs iki blogo. Pirmą kartą gaminau jį Ugnės vardynoms, kurios buvo visai neseniai... prieš dvejus metus! Siaubas! Apsileidimas!

Skubu taisyti šią klaidą.

Tąkart dovanojom šio nuostabaus dalyko stiklainėlius visiems vardynų svečiams, o šiemet tiesiog anytos virtuvėje išviriau, šiltnamyje prifotografavau ir dovanoju Jums.

Maždaug 300 mililitrų talpos stiklainėliui turėkit:

1 kilogramą prinokusių pomidorų,
300 gramų cukraus,
50 mililitrų vandens,
1 citrinos sultis ir smulkiai tarkuotą žievelę,
1 nedidelis čili pipiras (nebūtinai).

Visų pirma, aštraus peilio galiuku kryžmai įpjaukit kiekvieno pomidoro viršūnę. Pomidorus maždaug pusei minutės panardinkit į verdantį vandenį.

Ištraukite, akimirkai įmeskit į šaltą vandenį ir nulupkite žievelę - kuo labiau prinokęs pomidoras, tuo lengviau ji lupsis.

Nuluptus pomidorus supjaustykit ketvirčiais arba smulkiau. Pirštais išimkit visas sėklytes ir viską, kas skysta. Turit pasilikti tik standžiąją pomidoro dalį.

Nusausintus pomidorus smulkiai supjaustykit.

Į puodą, kuriame virsite džemą, suberkite cukrų ir supilkit vandenį bei citrinos sultis, sumeskit tarkuotą citrinos žievelę. Kaitinkit, kol masė užvirs, o cukrus ištirps. Į gautą sirupą sukrėskit smulkintus pomidorus ir įmeskit šiek tiek įpjautą, bet nesmulkintą čili pipirą - jis tik paleis savo skonį, virimo pabaigoje galėsite jį lengvai išimti. Virkit ant vidutinės ugnies dažnai pamaišydami. Virimo laikas priklauso turbūt ir nuo horoskopų, ir nuo mėnulio fazės (paskutinį kartą man prireikė dviejų valandų), bet kad žinotumėt, jog džemas jau yra tinkamas, užlašinkit jo ant šaltos lėkštutės ir pavertę ją stebėkit - kai džemas laikysis savo vietoje ir niekur nečiuoš - viskas, darbas baigtas.

Belieka sudėti jį į švarų stiklainėlį ir vaišintis kaskart, kai tik norėsis mėgiamo sūrio arba kai tiesiog užsimanysit nustebinti visus savo nuostabumu.

Atia atia, mažuliai! Ilsėkitės, o kitą vasarą sugrįžkit pas mus dar didesni, raudonesni ir minkštesni...

Gerų pomidorų dar yra - paskubėkit!

Rugpjūčio buhalterija

Viskas - trečiasis vasaras mėnuo baigtas. Trumpai apie jį.

Pirmiausiai, apie uogas. Džiaugiuosi, kad savo mylimos kolegės Nijolės dėka šiemet tikrai nepritrūkau gervuogių. Dar džiaugiuosi, kad šias iš pažiūros tik gražias uogas man pavyko panaudoti išties skaniems dalykams - ledams ir picai. Minėtieji gervuogių ledai - skaniausi iš visų šią vasarą gamintų: švelnūs, kreminiai, tiesiog tobuli! Tiesa, idėjų, ką dar nuveikti su gervuogėmis - galybė, todėl jeigu spėsiu bent vieną jų įgyvendinti nepasibaigus pačioms gervuogėms - būtinai apie tai parašysiu.  

Su avietėmis pasisekė kiek kukliau, bet bent vieną avietėmis pagardintą receptą įkelsiu ryt poryt.

Antriausiai, brangios sesės Eglės gimtadienis praėjo sklandžiai, skaniai ir... labai karštai. Buvo išties karšta popietė, bet mes vistiek susirinkom, vistiek pasivaišinom, sesę vistiek pasveikinom. Mano didysis sumanymas taip ir liko neįgyvendintas, bet... Dar ne pabaiga, kaip sakoma.

Trečiausiai, cukinijos. Jomis džiaugiuosi visada, bet kol jos šviežios, nedidelės, ryškios - džiaugiuosi labiausiai. Nepaprastas, beveik stebuklingas patiekalas - cukinijų spaghetti - buvo išbandytas ir puikiai įvertintas, todėl be jokios abejonės bus kartojamas. Kitas gi - cukinijų traškučiai - išbandytas, bet nepavykęs, todėl dar bus testuojamas ir, sulaukus tinkamo rezultato - paviešintas. Stay tuned.

Ketvirčiausiai, ketvirtos vestuvių metinės paminėtos kukliai, bet gražiai. Laukiam kitų.

Penkčiausiai, pataliukai Ugnei taip ir nebuvo pradėti siūti, nes nei madam idėjos autorė sesė Eglė, nei pameistrė Akvilė nesurado tam laiko. Arba įkvėpimo. Žinot, kaip būna. Bet ta diena būtinai išauš ir Jūs dar tikrai išgirsit apie mūsų siūles.

Apibendrindama galiu pasakyti, kad rugpūtis buvo puikus - galėjo būti vėsesnis, bet šiaip tikrai buvo vykęs. 

Atia atia, vasara.

Labas, rugsėji!

Rugpjūčio reikalai

Karštis mane gerokai pristabdė, todėl ir pažadai truputį vėluoja. Bet rugpjūčio mėnesio TOP 5 jau čia:

1. Šį mėnesį noriu kaip reikiant išnaudoti avietes ir gervuoges. Nesu tikra, kaip labai originaliai pavyks tai padaryti, bet vieno patiekalo su avietėmis jau tiesiog laukiu nesulaukiu!

2. Rugpjūčio 12 dieną - mano sesės Eglės gimtadienis, o ją nustebinti tikrai nėra paprasta, todėl aš jau turbūt nuo pernai metų rezgu vieną tokį planą... Pirštai sukryžiuoti, tikiuosi, pavyks.

3. Taip jau nutiko, kad šiemet savo namuose suteikiau prieglobstį kelioms įvairaus kalibro cukinijoms, todėl esu maloniai priversta kažką iš jų prifantazuoti. Ir tai tikrai nebus blynai ar sriuba, pažadu Jums.

4. Šio mėnesio pabaioje - ketvirtosios mūsų su Martynu vestuvių metinės. Nuskambės nelabai kaip, bet jausmas toks, kad pačios vestuvės tikrai buvo žymiai seniau, nei prieš ketverius metus. Daugiau pamąstymų šia tema - mėnesio pabaigoje.

5. Nors visiems žinoma, kad aš su rankdarbiais itin nedraugauju, šį mėnesį nusimato bent jau mandagus teorinis sudalyvavimas siuvimo procese. Mano sesė Eglė, kuri, priešingai nei aš, yra ypač gabi šiuose reikaluose, sugalvojo mano Ugnytei pasiūti gražius pataliukus. Labai graži medžiaga jau nupirkta, dabar beliko tik prisiverst paliesti siuvimo mašiną...

Neišsilydykim!

Liepos buhalterija

Liepos 6-oji buvo puiki. Ir giesmės giedojimas buvo kvapą gniaužiantis. Su Algirdu Kaušpėdu priešaky, su pajūrio vėjyje besiplaikstančiomis vėliavomis ir su Ugne šalia, kuri visą laiką stovėjo rami ir lengvai apstulbusi. Kai pagalvoju, kad kitąmet ji jau mokės mūsų himno žodžius...

Vyšnių ir trešnių šiemet tikrai nepritrūko, todėl ne tik valgiau jų kiek norėjosi, bet ir pagaminau net dviejų rūšių ledų. Kalbant apie ledus, šį mėnesį išbandžiau ne tik vyšninius, bet ir labai subtiliai mėtinius. Neslėpsiu, didžiuojuosi, kad nepatingėjau.

Na ir žinoma, liepos mėnesio fail'ai... Balkonai liko nepapuošti, žuvies burgeris liko nepagamintas. Tai mano gėdų gėda. Ir guodžiuosi tik tuo, kad šių planų neatsisakau, o vasara dar nesibaigė ir jeigu tik norėsiu - suspėsiu viską.

Neblizgantis buvo mėnuo. Sublizgėsiu rugpjūty!

Puikaus rugpjūčio!

Tirpsta liepa ir vyšnių šerbetas

Prieš grįždama prie savo darbų noriu trumpai papasakoti Jums apie nuostabiai pavykusį dalyką - vyšnių šerbetą. Nebuvau šerbeto mėgėja kol nepasigaminau jo pati. Toooks gaivumas, toooks ryškumas, toooks skonis! Tirpsta liepa...

Turėkit:

600 gramų vyšnių (be kauliukų),

300 mililitrų vandens,

200-250 gramų cukraus (priklauso nuo to, kokio rūgštumo yra vyšnios),

pusės laimo sulčių.

Visus ingredientus sudėkite į nedidelį puodą ir kaitinkit ant vidutinės ugnies apie 15 minučių, kol vyšnios suminkštės.

Nukelkit puodą nuo ugnies. Palikit atvėsti. Viską sutrinkit blenderiu. Gautą masę perkoškit per sietelį.

Gautas sultis dėkit į šaldytuvą, kad gerokai atšaltų.

Atšalusią masę supilkit į ledų gaminimo mašiną. Toliau gaminkit ledus vadovaudamiesi gamintojo instrukcija (man ir šįkart užteko pusvalandžio).

Pagamintus ledus laikykite šaldymo kameroje.

Ypač sodrios spalvos ir skonio, visiškai vyšniniai, minkštučiai, tobuli!

Sakau Jums, ledų gaminimo mašina yra puiki investicija į... save!

Nuostabaus visiems ketvirtadienio!

Vaniliniai šviežių mėtų ledai

Per praėjusias Kalėdas dovanų gavau ledų gaminimo mašiną. Tiesą sakant, tokia ten ir mašina, prietaisas ir tiek. Naudojausi juo dar tik keletą kartų, nes, kaip ir prie visko, prie jo irgi reikia priprasti, o išmokti naudotis galima tik naudojantis. Visiems, kas mėgstat ledus ir tiems, kas ypač mėgstat naminius skonius, tikrai rekomenduoju pasidovanoti sau šį prietaisą, nes jis nekainuoja kosmoso, bet išties leidžia greitai sulaukti kokybiško rezultato ir mėgautis šviežiu skoniu. Apie tai, kiek šimtųmilijonų yra ledų gaminimo galimybių aš turbūt nesiplėsiu, nes ledus šiais laikais galima gaminti beveik iš visko. Tiesa, aš pati esu labai konservatoriška šiuo klausimu ir labiausiai mėgstu vanilinius arba tiesiog grietinėlės ledus. Nepaisant to, pamačiusi šiuos - mėtinius - kažkodėl susigundžiau pabandyti ir... likau visiškai apšalusi! Saldūs, ne per riebūs, šilti dėl vanilės ir vėsūs dėl šviežių mėtų - labai skanūs!

Ledams turėkit:

500 mililitrų 2,5% riebumo pieno,

250 mililitrų 10-15% riebumo grietinėlės,

16-20 šviežios mėtos lapelių,

190 gramų šviesaus rudojo cukraus,

2 didelius kiaušinio trynius,

žiupsnelį druskos,

vanilės ekstrakto (galit keisti vaniliniu cukrumi arba išvis atsisakyti).

Nedideliame puode sumaišykit pieną, grietinėlę ir mėtų lapelius. Kaitinkit ant vidutinės ugnies, kol puodo kraštuose pastebėsit susidarant mažus burbuliukus (jeigu turit termometrą, kaitinkit iki 80°C).

Nukelkit puodą nuo ugnies ir leiskit vėsti maždaug 10 minučių.

Atvėsusią masę perkoškite per sietelį, šaukštu lengvai paspausdami lėtų lapelius, kad išsiskirtų kuo daugiau jų skonio.

Dubenyje sumaišykit rudąjį cukrų, trynius ir druską. Plakit šalukte arba šluotele, kol masė ims šviesėti.

Į kiaušinių plakinį iš lėto, per kelis kartus supilkite pusę perkoštos pieno masės vis plakdami ir maišydami. 

Gautą mišinį supilkit atgal į puodą su likusiu pienu.

Kaitinkit ant vidutinės ugnies keletą minučių arba kol temperatūra pasieks 70°C.

Į gautą masę supilkit vanilės ekstraktą, išmaišykit, viską supilkite į dubenį, atvėsinkit ir statykit į šaldytuvą, kol visiškai atšals, retkarčiais pamaišydami.

Visiškai atšalusią ledų masę supilkite į ledų gaminimo mašiną ir toliau vadovaukitės gamintojo instrukcijomis. Man prireikė maišyti pusvalandį ir dar truputį pašaldyti kameroje, kad ledai taptų standesni.

Šių ledų skonis labai švelnus, šiek tiek primena mėtų arbatą, todėl sukelia pačius geriausius prisiminimus...

Vėsios dienos ir naujų skonių visiems!

Gaivumų gaivumas arba vyšnių ir kokosų pieno ledai

Dabar pats vyšnių ir trešnių jėgų žydėjimas, todėl nuoširdžiausiai skubu papasakoti Jums apie fantastiškus vyšnių ir kokosų pieno ledus, kuriems neprireiks nieko ypatingo, bet rezultatas... Na, patys pamatysit!

12-15 įprastinio dydžio porcijų turėkit:

vyšnių sluoksniui:

500 gramų vyšnių (be kauliukų, galit naudoti ir šaldytas),
360 mililitrų vandens,
iki 100 gramų cukraus (bėriau maždaug 70 gramų),
1 didelio arba 2 mažų laimų sulčių;

kokosų pieno sluoksniui:
180 mililitrų kokosų pieno,
180 mililitrų natūralaus jogurto,
50-60 gramų cukraus.

Visus vyšnių sluoksniui skirtus ingredientus sudėkite į nedidelį puodą ir kaitinkite ant vidutinės ugnies, kol užvirs. Užvirus, ugnį sumažinkit ir palikit virti 10-15 minučių, kol vyšnios suminkštės. 

Nukelkite puodą nuo ugnies ir viską sutrinkit blenderiu. Gautą masę pertrinkit per sietelį, nes mums bus reikalingos tik tirštos vyšnių sultys. Palikite jas atvėsti.

Kitame inde sumaišykit kokosų pieną, jogurtą ir cukrų.

Į ledų formeles įpilkite pirmąjį vyšnių sluoksnį. Dėkite formeles į šaldiklį mažiausiai pusvalandžiui (man prireikė beveik dviejų valandų...), kol pirmasis sluoksnis ims stingti. Į sustingusį vyšnių sluoksnį įbeskite pagaliuką, o ant viršaus supilkite antrąjį - kokosų pieno - sluoksnį. Vėl dėkite viską į šaldiklį, kad sustingtų. Taip sluoksniuokit  ledus, kol formelės užsipildys.

Palikite visiškai sušalti (geriausia - per naktį).

Prieš valgydami pašildykite ledų formeles tarp delnų arba po šilto vandens srove, kad ledai gražiau išsiimtų.

Labai skanus derinys, labai! Gaivūs, lengvi, aromatingi ledai, kuriuose nuostabiai susilieja saldžiarūgštės vyšnios ir švelniai saldus kokosų pienas. Be proto džiaugiuosi, kad pagaliau išdrįsau juos išmėginti - nuostabiai skanūs ledai! 

Gaivaus ir lietingo vakaro Jums!

Liepos reikalai

Prasidėjusi liepa žada būti karšta, todėl, kol dar neišsilydžiau, skubu pristatyti liepos mėnesio TOP 5:

1. Liepos 6 dieną su lietuviais visame pasaulyje tradiciškai giedosim Tautišką giesmę. Nuostabus bendrumo ir pasididžiavimo jausmas, šiurpas, bėgantis per nugarą... Kasmet mintyse dėkoju šios didingos idėjos autoriui.

2. Braškėms baigiantis į trasą grįžta vyšnios. Tikros gražuolės, kurių uogienė vaikystėje buvo pati skaniausia. Dabar gi norisi mėgautis jomis, kol šviežios, todėl, kaip ir su braškėmis, noriu vyšnioms suteikti kokias nors naujas ir netikėtas pareigas.

3. Jūs nepatikėsit: ledams gaminti turiu visas reikiamas priemones (net ir ledų gaminimo mašiną!), bet niekaip neprisiruošiu rimtai jų įdarbinti. Prognozuojami karščiai ir krūvos šviežių uogų, manau, pagaliau privers mane susiimti ir pasitaisyti ledų klausimu...

4. SAVO namuose gyvenam jau daugiau nei pusę metų, o mūsų dideli ir erdvūs balkonai visdar neišnaudoti. Noriu per šį mėnesį ne tik papuošti juos gėlėmis, bet ir pritaikyti juos ilgiems vasaros vakarams...

5. Kadaise, kai vieną vasarą dirbau viename didžiausių pasaulyje greitojo maisto restoranų ("po auksinėmis arkomis", if you know what I mean), jo meniu buvo ne tik mėsainis su sūriu ar vištiena, bet ir puikus variantas su žuvimi. Jį klientai užsisakydavo itin retai, bet aš vistiek nemėgau jo gaminti: kitaip, nei įprasto mėsainio, šio bandelė buvo ne skrudinama, o garinama specialiu būdu, todėl buvo lengva nusiplikyti rankas... Bet štai praėjo nemažai metų ir manyje staiga užgimė smalsumas pagaminti žuvies burgerį. Kiek teko matyti, vien nuotraukos yra seilėtekį varančios, tai jeigu pavyktų užuosti kvapą, atsilaikyti būtų išvis neįmanoma! Todėl šį mėnesį noriu išbandyti žuvainį. Visus šios temos reikalus būtinai aptarsiu bloge.

Linkiu visiems protingai karštos liepos!

Birželio buhalterija

Birželis baigtas. Išvados jau čia.

Kaip ir planavom, vasarą pradėjom dviese su Martynu keliaudami po Škotiją. Kelionė buvo intensyvi ir įdomi, spėjom išties nemažai nuvažiuoti ir pamatyti. Šiek tiek kulinarinių įspūdžių ir išsamesnis pasakojimas - jau greitai!

Tėčio dienos sekmadienis išaušo mums būnant Edinburge, todėl Martynui skirtą dovanėlę nuo Ugnės ir manęs savaitę laiko visur tampiausi su savim kuprinėje, nes labai nenorėjau, kad jis pastebėtų ją anksčiau laiko. O dovanėlė šįkart buvo rankų darbo ir, mano akimis žiūrint, labai miela.

Puikioje - visai netikėtai atrastoje - parduotuvėje "Medinis arkliukas" radau paprastas medines kaladėles be jokių užrašų. Atrinkau 6 gražiausias nuotraukas, kuriose Martynas su Ugne nufotografuoti kartu. Atspausdinau jas, sukarpiau kvadratais ir jais apklijavau kaladėlių šonus. Dabar kada tik panorėjęs, Martynas gali sudėlioti kurią nors iš nuotraukų ir milijonąjį kartą pagalvoti apie savo Ugnę. Toks tarsi rėmelis/dėlionė gavosi. Planuoju kaladėles dar ir nulakuoti skaidriu laku, kad taptų atsparesnės laikui.

Braškės dar nesibaigė ir aš tikiuosi, kad man pavyks dar vienas kitoks jų pasirodymas. Apie tai, kaip kitaip galima valgyti šias puikias birželio karalienes, rašiau čia ir čia.

Antroji atostogų savaitė, praleista Smilgiuose, buvo tikra atgaiva po kelionės. Galėjau visiškai niekuo nesirūpinti, išsimiegoti, perskaityti susikaupusią krūvą žurnalų, pasižiūrėti, kaip Ugnė visiškai mielai pasiliktų kaime ir augintų triušius bei vištas, pusę dienos praleistų braškių lysvėje ir kasryt bėgtų į pievą apžiūrėti ir suskaičiuoti kaimynų karvės. Atostogos kaime buvo puikios ir aš be galo džiaugiuosi, kad ilgajam savaitgaliui mes ir vėl lėksim į Smilgius!

Jonines, kaip dažnai nutinka mūsų šeimoj, atšventėm praėjusį savaitgalį: na ir kas, kad tai jau buvo ne pati trumpiausia metų naktis, tai visiškai nesutrukdė ir pabūti prie didžiulio laužo (kažkas, vardų neminėsiu, per jį netgi šokinėjo), ir pasigrožėti gamta, ir paskanauti nuostabių dalykų, ir atšvęsti net keturis birželio gimtadienius iš karto. Buvo ramu ir gera. Ir, svarbiausia, nelijo. Kaip kad kasmet nutinka per tikrąsias Jonines...

Šįkart birželis man buvo ilgas, ištęstas, tarsi siurrealistiškas. Bet išties labai turiningas. Ir pilnas gerų įspūdžių. Nepamirštamas.

Liepa, ateini čia!

Braškių užpilas salotoms su aguonomis

Tęsiu kitokių braškių temą ir pristatau Jums praėjusį savaitgalį išbandytą ir tikrai maloniai nustebinusį padažą, skirtą salotoms.

Tikrai labai skaniam ir kažkodėl net šiek tiek egzotiškam braškių užpilui salotoms Jums reikės:

didelės saujos šviežių pjaustytų braškių,

4 valgomų šaukštų balzamiko acto,

4 valgomų šaukštų tyro alyvuogių aliejaus,

2 valgomų šaukštų medaus,

2 arbatinių šaukštelių Dijon garstyčių,

1 arbatinio šaukštelio sojų padažo,

1 didelės česnako skiltelės,

druskos ir pipirų jeigu norisi*,

1 valgomo šaukšto aguonų.

Visus užpilo ingredientus (išskyrus aguonas) sudėkite į indą ir sutrinkite blenderiu. Paragaukit, ar nieko netrūksta. Suberkit aguonas iš išmaišykit.

* druskos berkit atsargiai, vis ragaudami, nes sojų padažas yra gana sūrus. Jeigu mėgstat ir norisi, galima įlašinti šiek tiek aštraus padažo (sriracha, chilli, tabasco ar panašaus).

Viskas, salotų užpilas paruoštas!

Visi ragavę labai gyrė, todėl labai kviečiu ir Jus - kol dar braškės nepasibaigė - išbandyti ir palaistyti juo savo mėgiamas salotas. Manau, kad dar ne kartą jį gaminsiu, naudodama vis kitas (o šaltuoju sezonu - gal net ir šaldytas) uogas.

Tegyvuoja braškės!

Kodėl blogui ketveri ir tai, ką labai mėgstu: traški kinietiška vištiena saldžiarūgščiame padaže

Panašią dieną kaip šiandien, irgi birželio 22ąją tik prieš ketverius metus pradėjau rašyti Įkvėpimo blogą. Diena buvo niekuo neišskirtinė, gal todėl ir ryžausi pernelyg nemąsčiusi imti ir pradėti, nes, kai pagalvoji, nieko čia neprilauksi...

Tai buvo įvykis, tikrai neapvertęs gyvenimo aukštyn kojomis, bet bloginimas tapo mano hobiu, paskatinusiu daugiau fotografuoti ir dar labiau domėtis maistu. Ir nuolat ieškoti kad ir menkiausių dalykų, kurie įkvėptų, nes būtent jo - įkvėpimo - man dažniausiai ir pritrūksta: to jausmo, kuris ryte priverstų šokti iš lovos, lėkti, ieškoti, nuversti kalnus, išgelbėti pasaulį ir pačią save. Ar tiesiog pagaliau sėkmingai iškepti morengą. Arba nubėgti tuos nelemtus kilometrus ir pakeliui numesti tuos prakeiktus kilogramus. 

Praėjo jau ketveri metai, nemažai visko per tą laiką pasikeitė, net griežtieji kalbininkai leido naudoti žodį blogas, o aš tik dabar pagaliau supratau, kodėl išvis jį rašau.

Nuo pirmos sekundės iki šio vakaro Įkvėpimo bloge aš visiškai viską dariau pati! Oi, žinau, susikurti blogą tikrai ne orlaivių pilotavimas, bet pašonėj turint vyrą programerį, gali išties atsirasti pagunda prašyt pagalbos ir patarimų. Bet apie mano blogo egzistavimą Martynas sužinojo tik tada, kai dar tą pačią dieną nusiunčiau jam nuorodą į savo pirmąjį įrašą. Išsiunčiau ir sėdėjau drėgnais delnais kitoj skaipo pusėj...

Jausmas, kad aš čia tvarkausi visiškai pati - nuostabus! Niekas man neaiškina, nepatarinėja, pasikliauju tik savo pačios nuomone ir suvokimu. Su amžiumi kažkur praganiau savo savarankiškumą ir įpratau pernelyg gilintis į kitų norus ir įsivaizdavimus (nors apie juos turėčiau mąstyti gal kokį vieną kartą per rmetus - prieš Kalėdas, rinkdama dovanas, cha cha!). Todėl kiekvienas savarankiškai priimtas sprendimas man yra kaip papildomas ūgio centimetras - prideda svarumo ir pasitikėjimo savimi (nežinantiems, man natūralus ūgis yra 161 centimetras).

Blogas taip pat savotiškai išmokė fotografuoti. Ne, išties gerai to daryti aš dar tikrai nemoku, bet kad gerokai patobulėjau nuo pirmųjų savo įrašų, puikiai iliustruoja šį nuotrauka:

Kamon, Akvile, rimtai?! Fotkinai žalią, dar nepagamintą mėsą ir rodei savo skaitytojams?! Čia tikrai kažkas tokio. Žinoma, galėčiau ištrinti tuos senus įrašus ar bent pačias baisiausias nuotraukas, bet tyčia to nedarau. Kad matyčiau kaip patobulėjau. Štai, palyginkit kad ir su kadru, kuris, mano nekuklia nuomone, tikrai neprastas ir tikrai verčia mane savimi didžiuotis:

Be abejo, dar viena svarbi priežastis rašyti blogą - pats rašymas. Aš nuo mažens labai mėgstu tai daryti. Kai pabaigiau krūvą įvairių mokslų, kartu pasibaigė ir nuolatinio rašymo laikotarpis ir, matyt, atsirado kažkokia tuštuma.

Rašyti labai mėgstu ir man tai tikrai nesunkiai pavyksta (blogas, deja, to visiškai neiliustruoja, nes kartais čia rašau taip retai ir taip trumpai, tarsi varu būčiau pasodinta prie kompiuterio). Dažnai, matyt, pritrūksta tik  įkvėpimo.

Rašymas man iki šiol kažkokia mistika. Gi, regis, pati viską sugalvoju ir užrašau, bet kartais, skaitant senus įrašus, randu tokių pastraipų, kad... Netikiu ir neprisimenu, kad būčiau pati tai sukūrusi. Labai keistas jausmas. Tarsi būtum tik skaitytoja savo pačios gyvenime. Sakau, mistika kažkokia.

Tai štai Jums ir trys priežastys, dėl kurių pradėjau rašyti savo mylimą Įkvėpimo blogą:

• absoliutaus savarankiškumo pojūtis,
• tobulėjimas vaizduojamojo meno srity,
• galimybė čiulbėti, nes gi lakštingala negali to nedaryti.

Tęsdama tą savarankiškumo temą, nusprendžiau nepaisyti įprastų ir nedideliems gimtadieniams būdingų dalykų, todėl šiandien čia nebus nei torto, nei keksiukų. Bet bus tai, ką jau seniai gaminu ir labai mėgstu - traški kinietiška vištiena saldžiarūgščiame padaže.

Sočiai 4-5 asmenų šeimos vakarienei turėkit:

1 didelę vištienos krūtinėlę (arba 2 filė gabalėlius) - apie 300-400 gramų,

kukurūzų arba bulvių krakmolo,

vandens,

aliejaus kepimui.

Padažui:

9 valgomus šaukštus paprasto kečupo,

2-3 skilteles česnako,

2-3 valgomus šaukštus cukraus,

2 valgomus šaukštus ryžių arba obolių acto,

šaukštelį kukurūzų arba bulvių krakmolo,

vandens.

Vištienos krūtinėlę supjaustykit plonais vieno kąsnio dydžio gabalėliais, pabarstykit druska ir pipirais. 

Nedideliame dubenėlyje sumaišykit kelis valgomus šaukštus krakmolo ir keltis valgomus šaukštus šalto vandens. Proporcijas derinkit tol, kol gausit šiek tiek už kefyrą skystesnę masę.

Keptuvėje (kuo gilesnėje, tuo geriau) įkaitinkit maždaug pusę litro rapsų arba saulėgrąžų aliejaus. Kai jis bus įkaitęs, ugnį sumažinkit iki šiek tiek didesnės nei vidutinės.

Vištienos gabalėlius mirkykite/voliokite krakmolo ir vandens masėje ir dėkit į įkaitintą aliejų. Kepkit kol ims vos vos ruduoti (krakmolas - ne miltai, todėl ryškaus ir vientiso rudumo tikėtis nereikia), tuomet apverskit ir iki tokio paties atspalvio kepkit kitą pusę. 

Patarimas iš patirties: nesudėkit kepti visų vištienos gabalėlių iškart, nes dėl krakmolo, jie visi tarpusavyje sulips į vieną didelę vištienos mozaiką. Standartinio dydžio (didelėje) keptuvėje vienu kartu kepiau maždaug 10-12 vištienos gabalėlių, palikdama tarp jų nemažus tarpus.

Iškepusius gabalėlius įšimkit iš keptuvės ir dėkit į lėkštę, išklotą popieriniais rankšluosčiais, kurie sugers aliejaus perteklių.

Kai visi vištienos gabalėliai jau bus iškepę, paruoškite padažą.

Nedideliame puode sumaišykit kečupą, cukrų ir actą. Kaitinkit ant nedidelės ugnies. Atskirame indelyje sumaišykit šaukštelį krakmolo ir kokius 3-5 šaukštelius šalto vandens. 

Kai padažas puode ims burbuliuoti, maišydami supilkit krakmolo ir vandens mišinį ir palaukit, kol visas padažas ims tirštėti. Nukelkit puodą nuo ugnies. Į padažą suberkit smulkintą česnaką ir išmaišykit. Viskas, padažas paruoštas.

Patiekit traškius vištienos gabalėlius aplietus saldžiarūgščiu padažu su mėgiamais ryžiais.

Tikrai labai kiniečiųrestoraniškas patiekalas, sotus ir pilnas skonių. Puikiai tiks šeimos pietums ar vakarienei.

Ramios nakties.

Veiklios dienos prieš laisvadienį.

Ir puikių ateinančių metų Įkvėpimo blogui!

Braškės kitaip: agurkų ir braškių salotos su fetos sūriu

Nors braškių sezonas yra labai trumpas, visgi dažnai mes tarsi užstringam ties keletu jų panaudojimo būdų ir gyvenam taip daugybę metų. Todėl šią vasarą nusprendžiau braškes įdarbinti netradiciškai, derindama jas su netikėtais ingredientais ir skoniais.

Skubu dalintis pirmuoju deriniu - agurkų ir braškių salotomis su fetos sūriu.

Turėkit:

5-6 trumpavaisius agurkus,

2 dideles saujas braškių,

80 gramų fetos sūrio.

Padažui sumaišyti reikės:

1 valgomo šaukšto Dijon garstyčių,

1 valgomo šaukšto medaus,

1 valgomo šaukšto citrinos sulčių,

1 valgomo šaukšto alyvuogių aliejaus.

Agurkus supjaustykite plonais griežinėliais.

Braškes supjaustykit griežinėliais, padalindami braškę į 4-5 dalis.

Fetos sūrį susmulkinkite arba sutrupinkite pirštais.

Nedideliame indelyje sumaišykite visus padažo ingredientus, kol gausit vientisą padažą. Paragaukit ir, jeigu ko nors trūksta, pakoreguokit pagal savo skonį.

Agurkus ir braškes berkite į dubenį, atsargiai išmaišykit. Apibarstykit trupintu fetos sūriu. 

Paruoštas salotas apšlakstykit padažu prieš patiekiant.

Itin gaivios, vasariškos, puikiai tarpusavyje derinančios skonius salotos, kurios puikiai tik prie keptos mėsos ar tiesiog, kaip lengvas vakarienės patiekalas.

Gaivaus birželio savaitgalio!

Birželio reikalai

Birželis jau čia! Vasara jau čia! Mano TOP 5 jau irgi čia!

1. Šią savaitę, mėnesį ir visą vasarą pradėsiu fantastiškai! Šianakt mudu (tik dviese!) su Martynu išskrendam į Škotiją! Oi, ta nuostabi šalis! Susižavėjau ja dar prieš joje apsilankydama, apsilankiusi prieš šešerius metus - įsimylėjau galutinai, todėl dabar grįžtu ten su didžiausiu džiaugsmu širdy. Tokia graži, tokia laukinė, tokia didinga ir paslaptinga, tokia senoviška ir, regis, nuo amžių amžiniausių nepasikeitusi, kalnuota, vandenuota, pilimis apaugusi vieta... Prisiekiu, jeigu gyvenimas priverstų išvykti iš Lietuvos, keliaučiau būtent ten. 

Turbūt nebus lengva atsisveikinti su savo mažuliais - Ugne ir Bartu, bet žinau, kad palieku juos patikimiausiose rankose, su savo mylimiausia sese Egle ir jos Julium. Tikiuosi, jie ištvers!

Negaliu patikėti, kad visą savaitę būsim tiesiog dviese, galėsim niekur pernelyg neskubėti. Mūsų kelionė - be jokių rezervacijų ar tikslių planų. Čiupsim mašiną ir lėksim apžvelgti to, ko nespėjom praėjusį kartą - Škotijos šiaurės. O paskui, žinoma, grįšim į Edinburgą, nes ir ten dar turim nebaigtų reikalų. Laukia naktinis turas per barus ir panašiai... Na, patys suprantat.

Su šia kelione sieju daug įvairiausių vilčių. Žinau, kad nereikėtų, bet svajoju ir viskas. Nieko Jūs man nepadarysit.

2. Pirmą birželio sekmadienį bus Tėvo diena. Kadangi tuo metu būsiu ne namuose, konkrečių planų nėra, bet viskuo, kas įvyks, būtinai su Jumis pasidalinsiu.

3. Birželis, kaip žinia, braškių gimtadienis Lietuvoje. Ši šventė būna labai trumpa, todėl skubėsiu iš jos išspausti viską, kas įmanoma ir pagaminti iš braškių ką nors kitokio, neįprasto. Be abejo, papasakosiu kas ir kaip.

4. Grįžę iš Škotijos lėksim į Smilgius ir visi kartu atostogausim kaime! Va ten tai bus tas tikrasis poilsis, po kurio grįžti maloniai pavargęs, bet ir keistai pailsėjęs. Bus smagu!

5. Joninės... Po jų visuomet prasideda tikroji vasara. O mūsų šeimoje dar ir progų panašiu metu bent keletas, todėl nuobodžiauti nebus kada. Dėkui dievui, nors jubiliejų šiemet nebus, chi chi.

P.S. grįžus po atostogų, mūsų laukia nuostabus dalykas - pažintis su mūsų mylimų draugų Vitalijos ir Sigito sūneliu Kipru, kuris iki to laiko jau bus tapęs vyriškiu pačiame jėgų žydėjime. Taip nekantraudama laukiu šio susitikimo, kad net nerandu žodžių!

Toks štai įvairus laukia birželis.
Nuostabos vasaros, mielieji!

2014ieji: nesibaigiančios šventės, vasaros kančios, keletas pirmų kartų ir... pagaliau namai

Ach, kokie visokie buvo besibaigiantys metai...

Daugybė įvykių, renginių ir pasikeitimų. 

Ką jau šiemet tikrai veikėm, tai šventėm. Jeigu atvirai, pasisėmiau įvairios organizavimo patirties, po ilgos pertraukos su Martynu pabuvom tiesiog svečiai, kuriems niekuo - net savo mažąja - nereikėjo rūpintis ištisus du savaitgalius! Su sese jau baigiam pavirst mažu organizavimo uab'u, chi chi. 

Vienas aštuoniasdešimtmetis.

Vienas pirmasis gimtadienis.

Penki trisdešimtmečiai.

Vienas įmonės dešimtmetis.

Vienas aštuonioliktasis gimtadienis ir mokyklos baigimas.

Trys širšių/bičių įgėlimai: pirmoji širšė įskridusi į namus įsivėlė man į plaukus ir, be abejo, išsigandusi įgėlė (patyriau kažką artimo isterijai), antroji - šįkart jau bitė - pro rankovę įskrido man po suknele ir įgėlė (žymiai - žyyymiai - skaudžiau nei širšė) į pažastį, o trečioji - vėl širšė - įgėlė į dešinį kelį, kai per mūsų brangių draugų vestuves priklaupiau ant žolytės atlikinėdama užduotį. Patikėkit, ši vasara man išties prailgo... Bet užtat mano dievinamas ruduo buvo ilgas, šiltas ir labai gražus! Tarsi kokia kompensacija už - man asmeniškai - per ilgą, per karštą ir per skaudžią vasarą. Teisybė visgi yra.

Vienerios vardynos/krikštynos.

Pirmosios vestuvės (be mūsų pačių šventės), kuriose dalyvavom dviese su Martynu.

Vienas pradėtas lankyti darželis.

Viena į Vokietiją trumpam emigravusi anyta. Apie tai daug nesiplėsiu. Tik pasakysiu, kad labai ilgiuosi savo mylimos anytos ir bais laukiu jos sugrįžtant!

Pirmosios Kalėdos SAVUOSE namuose. O taip, į juos kraustytis pradėjom dar prieš mano gimtadienį, lapkričio viduryje. Kaip kokie nenormalūs išsikraustėm iš nuomojamo buto Trinapolio gatvėje į erdvų nuosavą butą... Trinapolio gatvėje! Labai prisirišom prie šios vietos, prie Verkių parko pašonėje, prie Neries ir palei ją esančio bėgimo tako, prie visko tiesiog! Buvo labai patogu porą savaičių nešti daiktus ir gyventi per du butus kaip kokiems pižonams, chi chi. Nuostabu tai, kad viskas įvyko netikėtai ir labai greitai. Dar dabar nesu iki galo susivokusi, kad viskas, čia jau visiškai mūsų namai ir aš galiu kalti vinis į sieną, kabinti nuotraukas ir išvis elgtis kaip panorėjusi, nes čia viskas yra MŪSŲ! Kasryt atsikėlusi ir kasnakt eidama miegoti paganau akis į tą fantastišką pro didžiulį miegamojo langą atsiveriantį vaizdą, kuris man primena, kad aukščiau - tik dangus. Rytoj bloge atsirasiantis viršelis - tai rytinis parko vaizdas pro tą patį langą. Dievinu jį!

Gimtadienio proga gavau dovanų kelionę į nuostabiausią, amžinai pasiilgtą ir puikius prisiminimus keliančią Škotiją! Kelionė kitais metais, todėl galit įsivaizduot, kaip laukiu Naujųjų!

Dar šie metai atnešė man nemažai suvokimų apie pačią save. Ir aš tikiuosi - ne, esu įsitikinusi - kad tai padės man tobulėti, tapti geresne mama ir žmona ir apskritai geresniu žmogumi. Ir labiau mylėti save, nes nuo šios meilės prasideda visos kitos meilės, pasiekimai, didingi tikslai, drąsa gyventi ir norėti.

P.S. panašu, kad šviečiasi dar vienas metų pasiekimas: savarankiškas ėjimas ant puoduko. Kalbu ne apie save, aišku. Ar neaišku?..

Linkiu Jums palydėti šiuos metus smagiai ir skaniai, o ateinančius pasitikti pilna ir atvira širdim!

Svarbiausia, nenustokit norėti!

Rugpjūčio buhalterija

Puikus buvo rugpjūtis!

Visų pirma, sudalyvavom labai lauktose savo brangių draugų Vitalijos ir Sigito vestuvėse. Smagi ir jautri šventė, o mes labai džiaugiamės, kad galėjome joje dalyvauti. Įspūdžius aprašiau štai čia.

Visų antra, smagiai ir kitaip nei visad paminėjom mano mylimiausios sesės Eglės gimtadienį, kurio reikalus papasakojau štai čia.

Visų trečia, su Martynu kine žiūrėjom filmą "Nematomas frontas" ir tai buvo kažkas tokio... Blioviau turbūt pusę viso laiko, o iš kino salės išėjau sukrėsta. Tarsi ir nesužinojau nieko naujo, nieko tokio, ko nebūčiau girdėjusi istorijos pamokose ar skaičiusi knygose, bet... Tas baisios neteisybės jausmas, tie amžiams sužaloti arba nutraukti gyvenimai, ta jaunų žmonių drąsa ir atsidavimas, tas sėkmingas, baisus žmonių sukiršinimas... Visa tai siaubinga. Ir net nesmagu pasidaro, kai suvokiu, koks paprastas yra mano gyvenimas: jokių dilemų pasirenkant puses, visi, ką myliu - šalia, o aš pati turiu tiek galimybių! Visi privalo (nors ir nemėgstu šio žodžio) pamatyti šį filmą. 

Visų ketvirta, įvyko Baltijos kelio 25metis. Daug gražių minėjimų, įdomių vaizdų, neištrinamų prisiminimų. 

Nors mano amžius tikrai būtų leidęs dalyvauti Baltijos kelyje 1989-aisiais, dėl netinkamai susiklosčiusių aplinkybių, tai neįvyko. Džiaugiuosi, kad bent mano tėvai ir pusė senelių galėjo jame stovėti ir mojuoti trispalve, bet, turiu pripažinti, kad tai vienas tų retų dalykų, dėl kurių iki pat šiol jaučiu nuoskaudą - tai tarsi kokia negera spraga tarp manęs ir mano šalies. 

Kita vertus, smagu, kad dalyvaudami vienoje iš šventinių iniciatyvų Laisvės kelias susikibom rankomis visi trys ir tai buvo tarsi mūsų mažytis Baltijos kelias:

Visų penkta, ilgai laukusi pagaliau pagaminau vieną mėgiamiausių kinietiškų patiekalų - saldžiarūgščiai aštrią baltųjų grybų sriubą, kurios skonį ir instrukcijas aprašiau štai čia.

Taigi darydama išvadą sakau, kad nuveikiau beveik viską, ką ir norėjau bei patyriau puikių įspūdžių. 

O dabar skubu pasitikti rugsėjį!

Odinės vestuvių metinės ir Fruit leather

Mudu su Martynu šiandien švenčiam trečiąsias savo vestuvių metines. Atvirai sakant, jausmas toks, tarsi vestuvės būtų vykusios labai labai seniai, bet štai, kalendorius griežtai sako - treji metai ir nė diena ilgiau. 

Kaskart prisiminus vestuves - tą susirašymą anksti ryte, dalyvaujant tik liudininkams, kai buvo sunku tvardyti šypseną, santuokų rūmų tetai rimtu sveikinimų koncerto stiliumi skaitant iš papkės reikiamą tekstą, tą pamišėlių fotosesiją šalia namų prie Neries, paskui Lentvario dvare vėduojant vienas kitą milžiniškais varnalėšų lapais, o po to - Kazokiškėse (!), tą vidurdienio karštį ir Martyno botuose pamerktą mano puokštę, tą ramų veidą nuotraukose, nors prieš sekundę dėl gero kadro įlipau į dilgėlyną plikais keliais, tą momentą, kai Martyno tėtis pravėręs kambario duris pamatė mane jau pasipuošusią ir iš jo šiltos šypsenos supratau, kad atrodau tikrai geriau, nei kasdien, tas minutes, kol mamos ir tėčiai lydėjo mus iki ąžuolo Aukštuojuose, o mūsų brangūs draugai ir draugės, pusbroliai ir pusseserės laikė kaspinus mums virš galvų, tą nuostabią, prasmingą tėvų, brolių ir sesių suorganizuotą ceremoniją po ąžuolu, tas nesutramdomas ašaras, kai pažadėjom vienas kitam smagų ir nurautą gyvenimą kartu, tuos linkėjimus ir sveikinimus, ir tą įrėmintą fotosesiją prie ąžuolo, ir netikėtai (man širdis vos lauk neišlipo!) tiesiog klojime uždainavusius Liūdnus slibinus, tai, kad Bartas elgėsi kaip ir pridera raudona peteliške pasipuošusiam džentelmenui, bet pats pirmas nulūžo po stalu, ir kad mano senelis ir jo Irena patys grojo ir dainavo mums "Meilės laišką", ir tą Martyno šokį (!), žaidimus, šokius ir trijų aukštų gilėmis ir ąžuolo lapais puoštą tortą, kurį, visiškai idealiai atrodantį, Martyno tėvai iš už kelių šimtų kilometrų atvežė tiesiog automobilio bagažinėje, tą ramų ir vėsų antros dienos rytą su cibuline, tą nuostabų vakarą prie mažo stalo, kai išsivažinėjus visiems svečiams, liko tik tėvai, broliai, sesės, seneliai... - širdį užplūsta džiaugsmas ir nostalgija, o per nugarą mažais padukais nutipena šiurpuliai. Šventė buvo kitokia, nenormali kaip ir mudu ir būtent dėl to tokia nepaprastai fantastiška!

Tekėčiau už savo Martyno vėl ir vėl, nes tai buvo geriausias mano gyvenimo sprendimas. Ačiū jam, kad prieš trejus metus jis maloniai sutiko tapti mano vyru. Būti žmona rocks!

Taigi tas trečiąsias vestuvių metines žmonės kažkodėl vadina odinėmis, todėl pagalvojau, kad tai puiki - tiesiog pažodinė - proga pagaliau pagaminti jau seniai mano akis patraukusią fruit leather. Išvertus pažodžiui, šis pavadinimas skamba labai jau ne kažką, mat mes lietuvių kalboje žodžiu oda vadinam daugybę dalykų: žmogaus kūno odą, vaisių odą, karvės ar krokodilo odą... Pripažinkim, vargu ar koks vaikas apsidžiaugtų pavaišintas vaisių oda... Bet kadangi šį įrašą tikriausiai skaitys ne vaikai, o jų mamytės (mamytės, mamytės, kaip sakydavo toks vienas gamtos profesorius), palieku tiesioginį vertimą - vaisių oda.

Šį saldumyną galima gaminti iš bet kokių Jums patinkančių vaisių arba uogų (mane ypač vilioja braškės...). Šįkart po ranka turėjau slyvų bei nektarinų, todėl oda gavosi tokia rudeniška ir pilna skonio.

Gaminant reikės, todėl turėkit:

400 gramų vaisių ir/ar uogų (naudojau dviejų rūšių slyvas ir nektarinus),
30-50 gramų cukraus (arba medaus, arba sirupo - visko pagal skonį).

Slyvas bei nektarinus nuplaukit, perpjaukit pusiau ir išimkit kauliukus. Sudėkite slyvų ir nektarinų puseles į kepimo indą vienu sluoksniu. Kepkite iki 200°C įkaitintoje orkaitėje 15-20 minučių, kas 5 minutes vis pasižiūrėdami, ar vaisiai/uogos nepradėjo degti. Išėmę iš orkaitės, palikite puseles atvėsti. 

Atvėsusius vaisius/uogas sutrinkite blenderiu iki vientisumo. Įberkite cukraus, gerai išmaišykite. Paragaukit, ar netrūksta saldumo/rūgštumo. Pritrūkus, įberkite dar cukraus ar įlašinkit citrinos sulčių.

Gautą norimo skonio masę kelių milimetrų storumo sluoksniu paskleiskit ant kepimo popieriumi išklotos skardos. 

Dabar pats svarbiausias momentas - vaisių odos džiovinimas. Iškart nusiteikit, nes tai ilgas procesas, trunkantis 6-8 valandas. Jūsų tikslas - visiškai sausa ir nuo kepimo popieriaus lengvai nusiimanti vaisių oda. Džiovinti, priklausomai nuo Jūsų orkaitės galimybių, galima trejopai:

• iki 60°C įkaitintoje orkaitėje;
• iki 75°C įkaitintoje orkaitėje palikus jos dureles praviras (įkišant į tarpą medinį šakštą ar mentelę);
• iki 75°C įkaitintoje orkaitėje, vos jai įkaitus ją išjungiant ir, praėjus valandai, vėl įkaitinant iki 75°C (kartoti tai kas valandą, vos oda visiškai išdžius).

P.S. skaičiau, kad galima džiovinti ir tiesiog ant saulės porą dienų arba naudojantis vaisių džiovykle, tačiau šių būdų nebandžiau, todėl negaliu drąsiai rekomenduoti.

Išdžiūvusią vaisių odą palikite atvėsti, o tuomet tiesiog žirklėmis sukarpykit norimo dydžio gabalėliais arba juostelėmis kartu su visu kepimo popieriumi - pastarasis neleis odai prilipti pačiai prie savęs. Kol nevalgot ar nevaišinat kitų, laikykit supjaustytą (sukarpytą) odą sandariame inde.

Savo tekstūra vaisių oda panaši į plonai pjaustytą obuolių sūrį, tik, be abejo, šiek tiek kietesnė, labiau skirta kramtymui, jeigu suprantat, ką noriu pasakyti. Skoniu ji šįkart priminė - ak, kaip netikėta! - slyvų uogienę. 

Vaisių oda yra puikus užkandis arba saldainių pakaitalas mažyliams, o tinkamai sukarpius bei suvyniojus - ir miela dovanėlė brangiam žmogui.

Palieku Jus su Liūdnų slibinų daina (dainuota ir mūsų vestuvėse "aš kaip tortas be vanilės, kaip Martynas be Akvilės"), o mes lekiam švęsti!

Mylėkit, išdrįskit, nepamirškit!