Gegužės buhalterija

Ši gegužė prasidėjo nuo mūsų draugų Viačeslavo ir Olesios vestuvių pajūryje. Buvo išties romantiška ir graži šventė, su daug linksmų svečių ir su mažai tokiems renginiams būdingos įtampos. Labai smagiai praleidom laiką, o kitą rytą dar spėjom ir prie jūros nueiti, po parką pasivaikščioti, nes oras pasitaikė tikrai puikus. Taigi nepaisant naktį šiek tiek susirgusios Ugnės, savaitgalis pavyko!

Mamyčių dienos sekmadienį praleidau važiuodama gražiais Žemaitijos keliais, o kaip ilgai šiemet švenčiau aprašiau štai čia.

Kalkit man prie kryžiaus, nes žadėtieji ledinukai taip ir liko nepagaminti... Gal pritrūko laiko, gal - įkvėpimo, bet šios minties tikrai neatsisakau, todėl ledinukai greitu laiku tikrai bus.

O štai dėl vaisiais ir žolelėmis gardinto vandens - visai kitas reikalas! Išbandžiau, paragavau, nufotografavau. Iš trijų gamintų tikrai skaniu pavadinčiau tik vieną (bet iškart sakau, kad tai absoliučiai skonio reikalas, tad primygtinai siūlau išbandyti visus), todėl mano šios vasaros TOP 3 sudaro ir naujai atrasti, ir seniai išmėginti skoniai:

1. šviežias agurkas+vanduo - neįtikėtina, bet tai išties stebuklingas derinys!

2. žaliosios citrinos+mėtos+gazuotas mineralinis vanduo - sesės pagamintas, intensyvaus skonio, toks, sakyčiau, su charakteriu!

3. braškės+žaliosios/paprastos citrinos+mėtos - labai vasariškas, labai gaivus ir ypač aromatingas!

O štai ir dar pora derinių, kuriuos išbandžiau:

greipfrutas+šilauogės+rozmarinas+vanduo - intensyvaus kvapo, patiks mėgstantiems kadagių ir pušų aromatus;

obuolys+kriaušė+cinamono lazdelė+vanduo - labai švenlnaus skonio ir kvapo, šilto ir malonaus aromato.

Žodžiu, bandykit įvairiausius derinius ir skonius ir būtinai - aš Jums pažadu - surasit savo mėgiamiausią, o vanduo taps Jūsų mėgiamiausiu gėrimu karštą vasaros dieną.

Na ir dėl to ankstyvo kėlimosi ir buvimo gamtoje. Pastarojo mano kasdienybėje tikrai netrūksta, bet va su ankstikėliu tai tikrai yra bėda... Žinoma, viskas būtų žymiai paprasčiau, jeigu sugebėčiau nueiti miegoti ne pusę pirmos nakties, kaip kad nutinka beveik kasnakt. Dar prieš vidurnaktį gulėti lovoje yra itin retas reiškinys mano gyvenime.

Visgi šiuo klausimu mane įkvepia pora puikių pavyzdžių. 

Viena mano buvusi kolegė buvo toks visiškas vyturys, kad pati be žadintuvo prabusdavo 6 valandą ryto ir iki darbo, kuris prasidėdavo 8 valandą, dar spėdavo ir vonioje pagulėti...Tiesa, maždaug dešimtą vakaro ji jau būdavo miegančioji gražuolė, bet vistiek, pagalvokit, kiek galima nuveikti kasdien keliantis su aušra!

Kitas pavyzdys - mano dabartinė kolegė Nijolė. Ji - dabar tikra mėgėja pamiegoti rytais - papasakojo man, kaip kažkada, kai su vyru gyveno Gruzijoje, name ant aukščiausio miesto kalno, keldavosi su aušra tikrąja šio žodžio prasme, mat iš vakaro labai jau nebūdavo ką veikti - nei televizoriaus, nei feisbuko - todėl miegoti juodu eidavo labai anksti, apie 8 ar 9 valandą vakaro. Suprantama, kad taip anksti gulęs tikrai gali be jokių problemų atsikelti tekant saulei vien tam, kad pamatytum ją kylančią virš kalnų ir pagurkšnotum kavos ar arbatos...

Labai graži istorija, kuri tik dar kartą priminė man, kad ir pati dabar gyvenu su vaizdu į upę ir miegamojo langus nutvieskiančiu įstabiu saulėtekiu, todėl pasiteisinimų verkšlenti dėl kiekvienos prarastos ryto miego minutės darosi kažkaip net truputį gėda...

Žodžiu, viskas juda geryn, man regis. O ir trumpiausios metų nakties mėnuo jau čia pat.

Gera buvo gegužė.

Birželi, lets kamon!

Gegužės reikalai

Regis, kuo toliau, tuo intensyvesni mėnesiai tampa... Todėl labai vėluodama ir jau net kai kuriems punktams spėjus įvykti pristatau Jums gegužės mėnesio TOP 5:

1. Labai lauktos mūsų draugų Viačeslavo ir Olesios vestuvės pajūryje! Pirmos, kuriose dalyvaujam kartu su Ugne. Labai įdomi patirtis.

2. Mamyčių diena, nuo kurios man visuomet prasideda tas pats tikriausias pavasaris, žydintis ir kvepiantis, šviesus ir geras...

3. Seniai norėjau pasigaminti ledinukų, tik vis neapsispręsdavau, kur ir kaip. Tai štai dabar viskas - pasiryžau. Būtinai pasidalinsiu ir su Jumis!

4. Jau porą metų atsigaivinimui gaminam vandenį su vaisiais, uogomis, žolelėmis. Man iki šiol pats skaniausias - su paprasčiausiais agurkais: tobulai gaivus, nepaprastai gražus... Iš šiemet ragautų labiausiai patiko sesės gamintas laimų, mėtų ir gazuoto vandens gėrimas, bet aš nusprendžiau dar pasidairyti bei pasidaryti derinių ir išsirinkti ateinančios vasaros skaniausiųjų trejetuką. Būtinai papasakosiu įspūdžius!

5. Noriu grįžti į gamtą. Pasivaikščioti pati viena, apmąstyti savo norus ir planus, apgalvoti būsimą dieną, pasportuoti. Turiu svajonę užsiimti tuo rytais, kurie šiuo metu yra nepaprastai gražūs ir gaivūs, papuošti nuostabiais saulėtekiais. Niekad nebuvau užkietėjusi pelėda, bet rytais branginu kiekvieną miego minutę ir tikrai nuoširdžiai nemėgstu žadintuvo... Kaip manot, įmanoma vietoj įprastos 6 ar 7 valandos, atsikelti pusvalandžiu anksčiau, tarkim, 05:30? O jeigu vietoj žodžio reikia panaudočiau žodį noriu? Gal būtų lengviau? Juk, geriau pagalvojus, tai tiesiog susitarimas su savimi...

Ši gegužė man lengvai sunki, šviesiai tamsi ir linksmai liūdna. Tokios dar niekada nebuvo.

Šviesaus ir laimingo Jums likusio mėnesio!

Ilgoji Mamyčių diena ir šokolado suflė

Mamyčių diena yra tokia šventė, kuri yra puiki pati savaime, nes ją gali švęsti visi, nepaisant to, kokioj šaly gyvena, kokią religiją išpažįsta. Visi mes ir/arba turim (turėjom) mamytę, ir/arba patys esam mamytės (čia tai bent sakinį sugalvojau!). Vadinasi, tai visų mūsų šventė! 

Mano pačios Mamytės diena prasidėjo gerokai iš anksto. O ir trūko toli gražu ne vieną dieną.

Pirmadienio rytą stovėjau stotelėje ir stebėjau tokią situaciją: berniukas, koks ketvirtokas ar penktokas, gražiai ir atsargiai (todėl ir susižavėjau) nusiskynė keletą baltai žydinčių kažkokio krūmo šakelių ir, visas paskendęs savo sumanyme žiūrėdamas į rankose laikomą puokštę, sušnabždėjo "Mamai.". Netrukus prie jo priėjo klasiokė ir paklausė, ką jis čia daro. Jis atsakė, kad ruošia dovaną savo mamai ir kad ji irgi TURI tą patį padaryti. "Leisk, aš tau padėsiu", - pasakė berniukas pamatęs, kad draugė nepasiekia gan aukštai esančių šakų. Tikra tyra stebuklinga situacija.

Tuomet maždaug antradienį suvokiau, kad dar nepasinaudojau per praėjusią Mamyčių dieną gauta dovana - masažu. Tai beveik paskutinę dovanų čekio galiojimo dieną spėjau užsirašyti procedūrai.

Atvykau į masažo saloną visa pikta, nes teko skubėti per didžiausią lietų. Bet vos tik įžengiau pro duris, apėmė tokia maloni ramybė... Visų pirma, masažuotoja atliko man viso kūno odos šveitimą skaniai kvepiančiu aliejumi su cukrumi (arba druska), tuomet liepė eiti po dušu ir grįžus vėl gultis ant stalo. Grįžus, visą kūną įtrynė labai švelniu moliu, suvyniojo į plėvelę, apklojo šimtu rankšluosčių ir išeidama pasiūlė ramiai pagulėti arba pasnausti, tai jau patikėkit, šitokios progos aš tikrai nepraleidau! Po dar vieno dušo man ir vėl buvo pasiūlyta atsigulti. Štai tada ir prasidėjo viso kūno masažas, kurio metu ypatingas dėmesys buvo skirtas nugarai... Nors procedūra visą laiką balansavo ant skausmo ribos, po visko aš jaučiausi tiesiog nepaprastai! Išeinu į gatvę, o ten - šviečia saulė! Supratau (ir Martynui leidau suprasti), kad jeigu dažniau mėgaučiausi tokiu masažu, tikrai tapčiau geru žmogumi. Ir maždaug 5 centimetrais aukštesnė. Ir kvepėčiau kokosais. It's your choise, honey.

Ketvirtadienį, prieš pat ilgąjį savaitgalį, manęs laukė Mamyčių diena Ugnės darželyje. Iki tol, žinoma, buvo stress overload  diena, su ėjimu į darbą, padangų keitimu, pasiruošimu draugų vestuvėms, daugybe vairavimo ir, be abejo, anksčiaubaigiudarbąirvažiuojuišVilniaus lygio kamščiais.

Taigi atlekiu į darželį beveik paskutinę minutę, iškart bėgu į aktų salę, kur jau sėdi nemažai mamyčių. Įsipatoginu (kiek tai įmanoma ant mažulytės dvimečiams skirtos kėdutės) ir laukiu, kada gi čia pasirodys mano pupulė ir prasidės koncertas. Staiga ateina darželio direktorė ir praneša, kad vaikučių kolkas nebus. Dabar visas dėmesys bus skirtas mamytėms, nes tai jų šventė, o joms labai būdinga save pamiršti ir daugiau galvoti apie kitus.

Tai štai mūsų laukė ne tik paskaitėlė apie įvairius aliejus, mankštą ir kitokius malonumus, bet ir dvi masažo (!) žinovės, kurios visoms norinčioms masažavo galvą arba pečius tiesiog čia ir dabar. Paskui degėm žvakeles ir iš rožių žiedlapių dėliojom mandalą, kiekviena garsiai pasakydama, ko šiandieną sau linkim. Aš, kaip kvailė (nu rimtai, visai nepasinaudojau proga ir savo fantazija) palinkėjau sau kantrybės, nes žinojau, kad dar laukia ne visai ramus vakaras. Bet kai viena iš mamyčių palinkėjo sau saldaus miego, pasigirdo ne tik plojimai, bet ir apgailestavimo dejonės "aaa, kodėl aš sau nepalinkėjau miego?!". Po beveik pusantros valandos pokalbių, masažų ir kitokių mamytiškų reikalų, pasirodė ir mūsų mažuliai su gėlėmis rankose. Toliau jau šventė tęsėsi grupėse, su šokiais, dainom, pyragu ir dovanėlėmis. Buvo puiki, tiesiog fantastiška diena!

Bet net ir šitokios puikios savaitės man pasirodė negana, todėl kai nugirdau, kad mano sesė Eglė, jos Julius ir jųdviejų draugų pora planuoja praleisti savaitgalį Aukštuojuose, nusprendžiau prisiplakti prie chebros ir tiesiog išsimiegoti, paskaityti knygą ir pabūti niekieno nejudinama. Todėl, kaip tikra metų motina, palikau visus namus, vaikus ir šunis Martynui ir išvažiavau į mišką. Svajojau dvi dienas nelipti iš lovos, bet planas neišdegė, nes mane pernelyg domino pokalbiai, mėsainių kepimas ir pasivaikščiojimai miške. Išsimiegojau, visą savaitgalį praleidau nieko ypatingo neveikdama, bet supratau seniai man žinomą tiesą: geriausiai aš pailsiu... bendraudama.

Grįžusi gavau geriausią dovaną, kokios tik gali norėti mama. Ugnė, išgirdusi, kad grįžau, metė visus savo pietus ir atbėgo manęs pasitikti. Apsikabino rankom ir kojom kaip mažytė koala, džiaugėsi, šypsojosi neužsičiaupdama, spygavo, rėkavo, bučiavo mane... Beveik apsiverkiau, sakau Jums. Taip retai suteikiu jai progą iš tikrųjų manęs pasiilgti, kad toks sutikimas tiesiog atima žadą...

Žodžiu, mano Mamyčių diena užtruko beveik dvi savaites ir tai buvo nuostabių nuostabiausias laikas!

O šiai ir visoms kitoms puikioms progoms siūlau Jums desertą. Klasikinį, paprastą, bet tikrai labai vertą nuodėmės. Šokolado suflė, Jūsų dėmesiui.

6 žmonių desertui turėkit:

2 valgomus šaukštus kambario temperatūros sviesto,

60 gramų cukraus (+ šiek tiek kepimo indeliams pabarstyti),

3 didelius kambario temperatūros kiaušinius (atskirkit trynius nuo baltymų),

1/8 arbatinį šaukštelį obuolių arba baltojo vyno acto,

160 gramų tirpinto juodojo šokolado (ne mažiau 70% kakavos masės),

160 mililitrų riebaus pieno,

1 valgomąjį šaukštą + 1 1/2 arbatinį šaukštelį kukurūzų krakmolo,

mažą žiupsnelį druskos,

3 valgomus šaukštus grietinės.

Kepimo indelius dosniai ištepkit sviestu ir pabarstykit cukrumi.

Dubenyje išplakit baltymus. Išpradžių plakit,kol susidarys šiek tiek burbuliukų. Įpilkite acto. Plakite, kol ims formuotis lengvos putos. Suberkite cukrų ir plakit tol,kol masė taps išties standi, apie 5 minutes.

Nedideliame puode sumaišykit pieną, kukurūzų krakmolą ir druską. Kaitinkit viską iki užvirimo. Virkit pamaišydami apie 1-2 minutes, kol masė sutirštės. Nukelkit puodą nuo ugnies. Į dar karštą pieną sudėkite tirpintą šokoladą. Viską išmaišykit šluotele. Sukrėskit kiaušinių trynius ir grietinę. Viską maišykit šluotele, kol masė taps vientisa.

Mentele atsargiai įmaišykit išplaktus kiaušinio baltymus.

Gautą masę po lygiai išdalinkit į kepimo indelius (man gavosi 6).

Indelius statykit į kepimo skardą ir kepkit 200°C orkaitėje apie 14 minučių arba kol suflė išties smarkiai pakils, bet pats vidurys liks judantis, tarsi būtų neiškepęs. Praėjus pusei kepimo laiko apsukit kepimo formą, kad suflė keptų kaip įmanoma tolygiau.

Galite patiekti iškart, dar karštą su trupučiu ledų ar uogų. Arba valgyti tiesiog patį vieną. Šaltą. Ar net kitą dieną.

Šokolado ir klasikinių desertų mėgėjams. Ir visiems jų draugams. Vaikučiams ir jų mamytėms. Mamytėms.

Nuostabaus likusio pavasario visiems!

Balandžio buhalterija

Velykos šiemet buvo puikios! Su sese Egle padirbėjom iš peties ir - svarbiausia - visi klusniai laikėsi mūsų plano, todėl viskas praėjo sklandžiai ir maisto pirmą kartą mūsų šeimos istorijoje (!) nebuvo per daug.

Žinoma, kai  kartu švenčia dvi mažulės, kurių miego grafikas nesutampa, atsiranda visokių kliūčių, bet tai laikinas etapas ir kai tik galėsim, visi švęsim po tris paras non stop, sakau Jums!

Brolio dvidešimtpenkmečio  paminėjimas taip pat pavyko fantastiškai! Šventėm jį vadovaudamiesi vėžliukų ninzių tema, todėl Aukštuojuose visi gaminom ir kepėm picas (nuostabaus skonio, beje!), buvom pasidabinę galvas raiščiais, grožėjomės brolio vaikystės nuotraukų ekspozicija ir patys pozavom ganėtinai ekspromtinėje fotosesijoje, o mama ant savo pagaminto torto išbarstė visus keturis vėžliukus!

Kai pagalvoji, kad viskas prasidėjo nuo labai senos nuotraukos, kurioje brolis vilki mamos jam numegztą megztinį su vėžliukais ninzėm... Dar kartą sveikinu, mylimiausias broli!

P.S. trumpai apie dovanas. Dovanojom jam neįtikėtiną - medinį - laikrodį (už idėją labai ačiū brolio Ramunei!) ir išskirtinį puodelį iš štai čia (aš apšalau ir susileidau vienu metu, pamačiusi kiek visokio grožio jie gamina...). Labai tikiuosi, kad menininkui, kuris pats nuolat dirba su medžiu ir retkarčiais pamiršta, kur kuriuo laiku turi būti - laikrodis iš raudonmedžio bus ne tik naudingas, bet ir riešui mielas dalykas. 

Pasivaikščiojimų, nors ir ne visuomet sekmadieninių, išties netrūko, bet dar labiau netrūko pasivažinėjimų mašina! Taip taip, Akvilė ir vėl vairuoja!

Pamėginusi telefonu susitarti dėl papildomų vairavimo pamokų su pora skirtingų instruktorių ir susidūrusi su būtent šiai profesijai būdingu išsidirbinėjimu bei amžinu planų keitimu (tiesa, mano pirmasis instruktorius buvo nuostabus ir aš visuomet miniu jį tik geriausiais žodžiais; deja, jis jau šio darbo nebedirba...) nusprendžiau, kad man jau tikrai nebe aštuoniolika, todėl galiu sau leisti prabangą nebendrauti su žmonėmis, kurie negerbia nei  manęs, nei mano laiko. Čia į pagalbą kaip visuomet atėjo sesė. Ji pasiūlė kreiptis į jos mylimą vyrą Julių. Tai štai Kalėdų proga be planuotos dovanos nuo manęs Julius gavo ir vienetinį kuponą, suteikiantį jam išskirtinę galimybę mokyti mane vairuoti. Be abejo, visa ši situacija buvo žinoma tik Elgei ir Juliui, todėl nuo pat vasario aplink netrūko intrigos, kur kas antrą dieną per pietus mudu su Julium išvažiuojam... Per tuos du mėnesius Julius pražilo ir išorėje, ir viduje, bet su manimi visdar kalbasi ir net leidžia jį kur nors nuvežti, todėl, manau, nesu visiškai beviltiška vairuotoja.

Amžinai lieku jam dėkinga ir skolinga.

P.S. visiems tiems, kam iškilo klausimas, ar manęs negalėjo mokyti mano pačios mylimas vyras Martynas, atsakau: galėjo. Bet iš to nebūtų išėję nieko gero. Visgi yra dalykų, kurių svetimas vyras gali išmokyti geriau vien todėl, kad jis svetimas.

Planuotasis šokolado suflė buvo pagamintas, ragavusiems patiko, o įrašas apie tai - jau rytoj.

Kokteiliai... Taip svajojau, taip norėjau, bet nei progos, nei laiko jiems taip ir neradau. Tiesa, noras niekur nedingo, todėl dalinsiuos su Jumis iškart, kai tik sumaišysiu...

Šis balandis man buvo labai intensyvus ir pilnas visokiausių emocijų. Gegužė, panašu, bus ne ką lengvesnė... Bet, man regis, geriau jau viskas, negu nieko.

Ramybės visiems!