Pavasaris jau beveik čia!

Užgavėnės. Įdomi diena. Kasmet, kaip ir pridera, prisikertu įvairiausių rūšių blynų ir kaskart vis pagalvoju, kad po šitokios sočios dienos bus vienas juokas "nevalgyti po šešių", "sumažinti angliavandenių kiekį" ir panašiai, Deja, jau išaušus kitai dienai sotumo jausmas būna kažkur dingęs, o po šešių kaip tik norisi ko nors skanaus... Būtų fantastiška, jeigu egzistuotų mygtukas, kurį paspaudus būtų galima iškart pajusti tą Užgavėnių sotumo jausmą, chi chi. Deja. Ir kol tokio mygtuko niekas neišrado, tenka pasiklaiuti vien savo geležinės valios pastangomis. Gerai, kad nors šio dalyko visi turim apsčiai, ane?..

Šiemet, nors prieš tai maniau, jog liksiu išvis be blynų, nes nerasiu jiems laiko, paskanavau net trijų skirtingų rūšių. Taip, atspėjote: pusryčiams, pietums ir vakarienei. Ryte Martynas prikepė nuostabių širdelinių,  kokių tik jis moka, pietums aš kepiau plonus lietinius (kas iš to plonumo, kai pagalvoji, jeigu valgai juos su keptu kiaušiniu ir skrudinta šonine (toks valgymo būdas per Užgavėnes visad buvo privalomas mano tėvų namuose)), o į svečius užsukusi brangiausia sesė Eglė atnešė nepaprastai skanių mielinių blynų... 

Ir nors dar iki dabar sotu taip, kad net miego norisi, džiugina sužibusi viltis. Kad štai tuoj ateis pavasaris (oi, tik nereikia priminti, puikiai žinau, kokioje šalyje gyvenam ir kad tikro pavasario dar teks gerokai palaukti). Ir jis tikrai ateis. Juk visada ateina, argi ne taip? O tiems, kurie neturi kantrybės jo laukti, siūlau įsiklausyti atidžiau - paukščiai jau čiulba. Patikėkit, keliuosi labai anksti - dar ne to prisiklausau, chi chi. O jeigu paukščių nesigirdi, pasidovanokit kokią pavasarišką gėlę. Tarkim, hiacintą, kokį praėjusį savaitgalį gavom dovanų nuo mano močiutės. Jis gražiai ir greitai skleidžiasi ir nuostabiai kvepia. Pamatysit, nuotaika iškart pasitaisys.

Kantrybės belaukiant pavasario ir nevalgant po šešių!

Vis dėlto iškepti keksiukai

Šiandien (nors laikrodis rodo, kad jau vakar...) mūsų Ugnei jau cielos trys savaitės. Jau nuo pirmadienio planavau, kaip šita mažyte proga kepsiu keksiukus. Tačiau... Nuo pat ryto viltis ištrūkti virtuvėn prie mikserio ir orkaitės buvo beveik užgęsusi... "Arba valgau, arba nemiegu ir verkiu" - toks buvo mūsų angelo planas. Ir vis dėlto mano užsispyrimas šįkart nugalėjo! Tiesa, ne tik užsispyrimas. Vis dar atostogaujantis Martynas irgi. Puiku, kad šiais laikais tėtis gali visą mėnesį praleisti kartu su šeima - tuomet mama turi galimybę ką nors nuveikti virtuvėje, susišukuoti ar pasiturkšti savo blog'e, chi chi.

Kaip suprantat, laikas ir malonios pareigos mane spaudžia, todėl ilgai netrukdau ir skelbiu puikiausių baltų (suprask, ne šokoladinių) keksiukų receptą. Juos esu kepusi ne kartą ir ne du, net per mūsų vestuves šie keksiukai (tik tąkart su vyšniomis) buvo dovanojami svečiams į kelionę.

Taigi keksiukams su uogų įdaru prireiks visai nedaug:

125 gramų sviesto,

200 gramų cukraus,

2 kiaušinių,

300 gramų miltų,

2 arbatinių šaukštelių kepimo miltelių,

125 mililitrų (gramų) pieno,

keleto valgomų šaukštų aviečių uogienės.

Mikseriu iki vientisos masės išsukame minkštą sviestą ir cukrų. Tuomet po vieną mušame kiaušinius, kaskart viską išplakdami. Po truputį suberiame persijotus miltus su kepimo milteliais - gausim gan tirštą tešlą. Nenusigąskit - pienas labai greitai viską pataisys. Taigi supilame jį ir voilà - tešla paruošta! Įkaitiname orkaitę iki 180°C. Kol ji kaista, į keksiukų kepimo formą sudedame popierines formeles (jos nebūtinos, bet jeigu jų nenaudosite - kepimo formą patepkite aliejumi arba sviestu). Į jas dedame po šaukštą tešlos, ant jos pabarstome aviečių ar bet kokios kitokios uogienės. Viską apklokite likusia tešla ir šaukit orkaitėn. Kepkit 20 minučių. Keksiukai gaunasi šviesūs, labai minkšti ir skanūs, o jų gaminimas, kaip matot, ypatingai paprastas. Saviškius šįkart puošiau paprasčiausiu citrinos sulčių ir cukraus pudros glajumi bei cukrinėmis gėlytėmis. Skanutėliai, saldžiarūgščiai, purūs... Kaip tik trečios gyvenimo savaitės paminėjimui.

Nuotraukoje galite matyti, kokie rožiniai mūsų namai pastaruoju metu. Dešinėje - Martyno mamos atvežtas ir padovanotas nuostabus rausvai žydintis amarilis.

Rytoj laukiam atvykstant Ugnės prosenelių (liežuvis nesiverčia šitaip vadinti savo dar jaunų senelių...) - pagaliau visi turės progą susipažinti gyvai.

Puikaus visiems savaitgalio!

Sausio mėnesį matytieji

Trumpai apie tai, ką išties gero teko matyti kino teatre arba namuose sausio mėnesį - galbūt ir Jums kas nors patiks:

The Hobbit: An Unexpected Journey

Visų šio žanro gerbėjų seniai ir ypatingai lauktas filmas, rodytas naudojant naują HFR 3D technologiją. Technologija, bent mums, jokio įspūdžio nepaliko - tiesiog 3D ir tiek. Tačiau pats filmas, nors ir ilgas, bet neprailgęs. Nuostabūs gamtos (ar kompiuterio?) kurti vaizdai, įtaigūs personažai, aiški istorija, puikiai parinkti pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Žodžiu, filmas, pateisinęs net ir mano lūkesčius (prisipažinsiu, nesu viso šito žiedų valdovo, brolijos, nykštukų ir visokių kitokių dalykų mylėtoja). Gražus ir, be abejo, tęsinį žadantis filmas. Visiems nuotykių mėgėjams.

Les Miserables

Šį nuostabų Viktoro Hugo romano motyvais sukurtą miuziklą sunku pavadinti filmu. Po jo važiuodami namo su Martynu nusprendėm, kad tai buvo išgyvenimas geriausia šio žodžio prasme. Labai labai - labai! - graži muzika, įdomi istorija, dramatiški personažai ir jų likimai - viskas tiesiog tobula! Na taip, galbūt kai kurių aktorių dainavimas galėtų būti dar profesionalesnis... Tačiau žinant, kad - priešingai nei daugumoje filmuotų miuziklų - šiame aktorių partijos nebuvo iš anksto įrašytos ir patobulintos studijoje, o atliktos gyvai tiesiog filmavimo aikštelėje... Nežinau, turėti jiems priekaištų būtų tiesiog šventvagystė. Vien ko vertas Anne Hathaway legendinės "I Dreamed a Dream" atlikimas, privertęs ašaras lietis upeliais... Visiems linkiu pamatyti - kurį laiką negalėsit atgauti žado.

Django Unchaned

Jau tas Tarantino... Kaip visada - būrys nuostabių aktorių ir netikėtumų pilna ypatingai įtraukianti istorija. Žinoma, kaip ir dera šiam režisieriui, kraujo ir tobulų tikro vesterno elementų čia apstu, tačiau baigęs žiūrėti filmą nesijauti sužalotas viso to smurto ir šaudymų. Priešingai. Lieki susimąstęs, kiek daug gyvenime lemia atsitiktinumai ir sutikti žmonės. Ir, be abejo, tvirtas charakteris. Beje, teko girdėti, kad vienas talentingiausių savo kartos aktorių, gerbiamas Leonardo di Caprio, žada daryti ilgokoką karjeros pertrauką, todėl naudokimės proga pamatyti jį ekrane, chi chi.

Lincoln

Šio filmo senokai laukėm ir nemažai iš jo tikėjomės. Kodėl? - paklausit Jūs. Todėl gi, kad: jame pasakojama apie išties neeilinę asmenybę - Amerikos prezidentą Abraomą Linkolną, filmą kūrė taip pat neeilinis Steven'as Spielberg'as, o pagrindinį vaidmenį atliko tikras ekrano persikūnijimo meistras Daniel Day - Lewis. Bet, reikia pasakyti, kad filmui šiek tiek pritrūko intrigos (visiškai asmeninė nuomonė) ir buvo skirta gerokai per daug minučių (irgi visiškai asmeninė nuomonė). Ir vis dėlto, pateisinant visą filmo sumanymą reikėtų pridurti, kad pagrindinė istorija - ilgas ir nelengvas kelias iki oficialaus vergijos panaikinimo - papasakota įdomiai, be to, atskleista asmeninė Linkolno drama. Ką gi, filmas neblogas. Gal tik ne toooks įspūdingas, kokio tikėjomės.

Flight

Netikėtai nuostabus filmas! Jau pačioje filmo pradžioje kvapą užgniaužia neįtikėtinai tikroviški aviakatastrofos vaizdai. Tikrai. Atrodo, tiek jau visko panašaus esam matę, bet kad šitaip tikroviškai viskas būtų padaryta... Ponas Denzelis kaip visuomet puikus ir akys tiesiog netiki, kad jam jau beveik šešiasdešimt. Filmas apie neatsakingus poelgius ir atsakomybės jausmą po jų. Puikus, dramatiškas, įtraukiantis ir iki pat galo intriguojantis. Labai rekomenduoju.

Hotel Transylvania

Animaciniai filmai paskutiniu metu nebuvo labai džiuginantys - vis kas nors juose nuvildavo: tai lietuviškas įgarsinimas, tai siužeto nuspėjamumas, tai dar kas... Matyt, per daug visko žiūrim - išlepom. Šis gi, nors žadėjo būti ganėtinai šabloniškas, nustebino visai neprastais juokeliais ir tokiais pat neprastais personažais (asmeniškai man ypač patiko vilkas, chi chi). Ne šedevras, bet tikrai geresnis už keletą paskutinių multikų, kuriuos teko matyti. Ramiam ir šviesiam vakarui.

The Folowing

Šiurpus, baisus ir visai neįkvepiantis. Bet įtraukia kaip nežinia kas... Seriale pasakojama išties kraupi žudiko maniako ir jį prižiūrinčio pareigūno istorija, persmelkta literatūrinio siaubo karaliaus Edgar'o Allan'o Poe kūrinių motyvais. Matėm dar tik dvi serijas (šįvakar laukia trečioji), bet, matyt, dėl prigimtinio smalsumo, norim žiūrėti dar ir dar. Ir dar. 

Chuck

Lengvutis kaip pūkelis serialas apie vaikiną, netikėtai tapusį slaptuoju agentu. Ir nors pirmosios serijos pasirodė plastmasinės (čia mano terminas filmams ir serialams, kuriuose nemažai dekoracijų ir kažkokio netikrumo), visgi pasakojimas intriguojantis, veikėjai labai simpatiški, o visa tai vainikuoja mintis, kad nuoširdumas ir tvirta draugystė nugali absoliučiai viską. Net ir Amerikos slaptosiose tarnybose. Atsipalaidavimui ir gerai nuotaikai.

Tikiuosi, radot ką nors sau artimo.
Nuotykingo vakaro!