Rugpjūčio buhalterija

Puikus buvo rugpjūtis!

Visų pirma, sudalyvavom labai lauktose savo brangių draugų Vitalijos ir Sigito vestuvėse. Smagi ir jautri šventė, o mes labai džiaugiamės, kad galėjome joje dalyvauti. Įspūdžius aprašiau štai čia.

Visų antra, smagiai ir kitaip nei visad paminėjom mano mylimiausios sesės Eglės gimtadienį, kurio reikalus papasakojau štai čia.

Visų trečia, su Martynu kine žiūrėjom filmą "Nematomas frontas" ir tai buvo kažkas tokio... Blioviau turbūt pusę viso laiko, o iš kino salės išėjau sukrėsta. Tarsi ir nesužinojau nieko naujo, nieko tokio, ko nebūčiau girdėjusi istorijos pamokose ar skaičiusi knygose, bet... Tas baisios neteisybės jausmas, tie amžiams sužaloti arba nutraukti gyvenimai, ta jaunų žmonių drąsa ir atsidavimas, tas sėkmingas, baisus žmonių sukiršinimas... Visa tai siaubinga. Ir net nesmagu pasidaro, kai suvokiu, koks paprastas yra mano gyvenimas: jokių dilemų pasirenkant puses, visi, ką myliu - šalia, o aš pati turiu tiek galimybių! Visi privalo (nors ir nemėgstu šio žodžio) pamatyti šį filmą. 

Visų ketvirta, įvyko Baltijos kelio 25metis. Daug gražių minėjimų, įdomių vaizdų, neištrinamų prisiminimų. 

Nors mano amžius tikrai būtų leidęs dalyvauti Baltijos kelyje 1989-aisiais, dėl netinkamai susiklosčiusių aplinkybių, tai neįvyko. Džiaugiuosi, kad bent mano tėvai ir pusė senelių galėjo jame stovėti ir mojuoti trispalve, bet, turiu pripažinti, kad tai vienas tų retų dalykų, dėl kurių iki pat šiol jaučiu nuoskaudą - tai tarsi kokia negera spraga tarp manęs ir mano šalies. 

Kita vertus, smagu, kad dalyvaudami vienoje iš šventinių iniciatyvų Laisvės kelias susikibom rankomis visi trys ir tai buvo tarsi mūsų mažytis Baltijos kelias:

Visų penkta, ilgai laukusi pagaliau pagaminau vieną mėgiamiausių kinietiškų patiekalų - saldžiarūgščiai aštrią baltųjų grybų sriubą, kurios skonį ir instrukcijas aprašiau štai čia.

Taigi darydama išvadą sakau, kad nuveikiau beveik viską, ką ir norėjau bei patyriau puikių įspūdžių. 

O dabar skubu pasitikti rugsėjį!

Išgalvoti žodžiai tirpsta burnoje

Receptas, kuriuo šiandien noriu su Jumis pasidalinti yra vienas tų, kuriuos vadinu vaikystės skoniu. Jį kažkada išmąstė  mano mama, o mes su mažiais (broliu ir sese) sugalvojom jam pavadinimą. Pastarasis visiškai niekaip neatspindi nei šio saldumyno skonio, nei receptūros, bet va taip mums tada susišvietė, o pavadinimas ėmė ir prilipo visiems laikams. Snikeriukai (Snickers šokoladinio batonėlio garbei, matyt) Jūsų dėmesiui.

Jeigu ir Jūsų namuose visada galima rasti pačių įvairiausių kruopų bei dribsnių, todėl, kai atsibosta tiesiog košė, siūlau pasigaminti snikeriukų, chi chi.

Tai puikus saldumynas, kuriam reikės vos keturių ingredientų. Pagaminamas greitai ir negudriai, skanus ir neįprastas. 

Net laukdami beveik netikėtų svečių spėtumėt sumeistraut didelę lėkštę šių saldainių, todėl tikrai rekomenduoju išbandyti kad ir šįvakar.

Didelei lėkštei snikeriukų turėkit:

80 gramų sviesto,

80 gramų cukraus,

6 kaupinus arbatinius šaukštelius geros kakavos,

100 gramų pilno grūdo avižinių dribsnių.

Nedideliame puode ištirpinkit sviestą, suberkit cukrų ir kakavą. Maišykit, kol masė taps vientisa. Suberkite avižinius dribsnius ir viską vėl gerai išmaišykit.

Šaukšteliu semkit tešlos, dėkit ją į lėkštę. Taip išdėliokit viską, kol nebeliks ko semti. Lėkštę su saldainiais dėkit į šaldymo kamerą bent porai valandų. Prieš valgydami peiliu atsargiai nuimkit saldainius nuo lėkštės ir patiekit. Kuo šaltesni, tuo skanesni!

Ryt laukiam svečių, o sekmadienį planuojam važiuoti obuoliauti. Bus smagu!

Saldaus ir įdomaus savaitgalio visiems!

Odinės vestuvių metinės ir Fruit leather

Mudu su Martynu šiandien švenčiam trečiąsias savo vestuvių metines. Atvirai sakant, jausmas toks, tarsi vestuvės būtų vykusios labai labai seniai, bet štai, kalendorius griežtai sako - treji metai ir nė diena ilgiau. 

Kaskart prisiminus vestuves - tą susirašymą anksti ryte, dalyvaujant tik liudininkams, kai buvo sunku tvardyti šypseną, santuokų rūmų tetai rimtu sveikinimų koncerto stiliumi skaitant iš papkės reikiamą tekstą, tą pamišėlių fotosesiją šalia namų prie Neries, paskui Lentvario dvare vėduojant vienas kitą milžiniškais varnalėšų lapais, o po to - Kazokiškėse (!), tą vidurdienio karštį ir Martyno botuose pamerktą mano puokštę, tą ramų veidą nuotraukose, nors prieš sekundę dėl gero kadro įlipau į dilgėlyną plikais keliais, tą momentą, kai Martyno tėtis pravėręs kambario duris pamatė mane jau pasipuošusią ir iš jo šiltos šypsenos supratau, kad atrodau tikrai geriau, nei kasdien, tas minutes, kol mamos ir tėčiai lydėjo mus iki ąžuolo Aukštuojuose, o mūsų brangūs draugai ir draugės, pusbroliai ir pusseserės laikė kaspinus mums virš galvų, tą nuostabią, prasmingą tėvų, brolių ir sesių suorganizuotą ceremoniją po ąžuolu, tas nesutramdomas ašaras, kai pažadėjom vienas kitam smagų ir nurautą gyvenimą kartu, tuos linkėjimus ir sveikinimus, ir tą įrėmintą fotosesiją prie ąžuolo, ir netikėtai (man širdis vos lauk neišlipo!) tiesiog klojime uždainavusius Liūdnus slibinus, tai, kad Bartas elgėsi kaip ir pridera raudona peteliške pasipuošusiam džentelmenui, bet pats pirmas nulūžo po stalu, ir kad mano senelis ir jo Irena patys grojo ir dainavo mums "Meilės laišką", ir tą Martyno šokį (!), žaidimus, šokius ir trijų aukštų gilėmis ir ąžuolo lapais puoštą tortą, kurį, visiškai idealiai atrodantį, Martyno tėvai iš už kelių šimtų kilometrų atvežė tiesiog automobilio bagažinėje, tą ramų ir vėsų antros dienos rytą su cibuline, tą nuostabų vakarą prie mažo stalo, kai išsivažinėjus visiems svečiams, liko tik tėvai, broliai, sesės, seneliai... - širdį užplūsta džiaugsmas ir nostalgija, o per nugarą mažais padukais nutipena šiurpuliai. Šventė buvo kitokia, nenormali kaip ir mudu ir būtent dėl to tokia nepaprastai fantastiška!

Tekėčiau už savo Martyno vėl ir vėl, nes tai buvo geriausias mano gyvenimo sprendimas. Ačiū jam, kad prieš trejus metus jis maloniai sutiko tapti mano vyru. Būti žmona rocks!

Taigi tas trečiąsias vestuvių metines žmonės kažkodėl vadina odinėmis, todėl pagalvojau, kad tai puiki - tiesiog pažodinė - proga pagaliau pagaminti jau seniai mano akis patraukusią fruit leather. Išvertus pažodžiui, šis pavadinimas skamba labai jau ne kažką, mat mes lietuvių kalboje žodžiu oda vadinam daugybę dalykų: žmogaus kūno odą, vaisių odą, karvės ar krokodilo odą... Pripažinkim, vargu ar koks vaikas apsidžiaugtų pavaišintas vaisių oda... Bet kadangi šį įrašą tikriausiai skaitys ne vaikai, o jų mamytės (mamytės, mamytės, kaip sakydavo toks vienas gamtos profesorius), palieku tiesioginį vertimą - vaisių oda.

Šį saldumyną galima gaminti iš bet kokių Jums patinkančių vaisių arba uogų (mane ypač vilioja braškės...). Šįkart po ranka turėjau slyvų bei nektarinų, todėl oda gavosi tokia rudeniška ir pilna skonio.

Gaminant reikės, todėl turėkit:

400 gramų vaisių ir/ar uogų (naudojau dviejų rūšių slyvas ir nektarinus),
30-50 gramų cukraus (arba medaus, arba sirupo - visko pagal skonį).

Slyvas bei nektarinus nuplaukit, perpjaukit pusiau ir išimkit kauliukus. Sudėkite slyvų ir nektarinų puseles į kepimo indą vienu sluoksniu. Kepkite iki 200°C įkaitintoje orkaitėje 15-20 minučių, kas 5 minutes vis pasižiūrėdami, ar vaisiai/uogos nepradėjo degti. Išėmę iš orkaitės, palikite puseles atvėsti. 

Atvėsusius vaisius/uogas sutrinkite blenderiu iki vientisumo. Įberkite cukraus, gerai išmaišykite. Paragaukit, ar netrūksta saldumo/rūgštumo. Pritrūkus, įberkite dar cukraus ar įlašinkit citrinos sulčių.

Gautą norimo skonio masę kelių milimetrų storumo sluoksniu paskleiskit ant kepimo popieriumi išklotos skardos. 

Dabar pats svarbiausias momentas - vaisių odos džiovinimas. Iškart nusiteikit, nes tai ilgas procesas, trunkantis 6-8 valandas. Jūsų tikslas - visiškai sausa ir nuo kepimo popieriaus lengvai nusiimanti vaisių oda. Džiovinti, priklausomai nuo Jūsų orkaitės galimybių, galima trejopai:

• iki 60°C įkaitintoje orkaitėje;
• iki 75°C įkaitintoje orkaitėje palikus jos dureles praviras (įkišant į tarpą medinį šakštą ar mentelę);
• iki 75°C įkaitintoje orkaitėje, vos jai įkaitus ją išjungiant ir, praėjus valandai, vėl įkaitinant iki 75°C (kartoti tai kas valandą, vos oda visiškai išdžius).

P.S. skaičiau, kad galima džiovinti ir tiesiog ant saulės porą dienų arba naudojantis vaisių džiovykle, tačiau šių būdų nebandžiau, todėl negaliu drąsiai rekomenduoti.

Išdžiūvusią vaisių odą palikite atvėsti, o tuomet tiesiog žirklėmis sukarpykit norimo dydžio gabalėliais arba juostelėmis kartu su visu kepimo popieriumi - pastarasis neleis odai prilipti pačiai prie savęs. Kol nevalgot ar nevaišinat kitų, laikykit supjaustytą (sukarpytą) odą sandariame inde.

Savo tekstūra vaisių oda panaši į plonai pjaustytą obuolių sūrį, tik, be abejo, šiek tiek kietesnė, labiau skirta kramtymui, jeigu suprantat, ką noriu pasakyti. Skoniu ji šįkart priminė - ak, kaip netikėta! - slyvų uogienę. 

Vaisių oda yra puikus užkandis arba saldainių pakaitalas mažyliams, o tinkamai sukarpius bei suvyniojus - ir miela dovanėlė brangiam žmogui.

Palieku Jus su Liūdnų slibinų daina (dainuota ir mūsų vestuvėse "aš kaip tortas be vanilės, kaip Martynas be Akvilės"), o mes lekiam švęsti!

Mylėkit, išdrįskit, nepamirškit!

Lepinimasis ir sluoksniuotos varškės tešlos sausainiai

"Sluoksniuota tešla yra taip sunkiai pagaminama..." - galvojau aš. Bet kai užmačiau šiuos sluoksniuotos varškės tešlos sausainius, nebegalėjau nepabandyti, nes varškė yra viena didžiausių  mano meilių. Ji tinka beveik visur ir visada ir man nuoširdžiai gaila žmonių, kurie nemėgsta varškės. Vienas toks gyvena kartu su manim...

Tiesa, dabar jau galiu labai atsakingai pareikšti, kad nieko sunkaus šiam gaminime nėra. Reikia tik kantrybės ir trupučio laiko. Bet rezultatas yra visiškai to vertas! Kviečiu ir Jus pamėginti!

Vienai skardelei sausainių turėkit:

100 gramų pertrintos varškės,

100 gramų sviesto,

95 gramų miltų,

žiupsnelio druskos,

kiaušinio aptepimui,

cukraus (ir cinamono, jeigu norisi) pabarstymui.

Jeigu naudosite paprastą, o ne kreminę varškę, pertrinkit ją per sietelį arba tiesiog sutrinkit blenderiu.

95 gramus šalto sviesto sutarkuokit smulkia burokine tarka, sukrėskit pertrintą varškę, suberkit miltus ir druską. Minkykit rankomis, kol tešla sukris į vientisą rutulį. Dėkite jį į šaldytuvą pusvalandžiui.

Iš atšalusios tešlos iškočiokit maždaug 8 milimetrų storio stačiakampį. Mintyse padalinkit jį į tris  lygias dalis. Ant dviejų trečdalių užtepkit likusį ir jau suminkštėjusį sviestą (taip, tuos 5 likusius gramus). Lenkit neužteptąjį trečdalį ant viduriniojo, o ant jų - likusį tešlos kraštą. Turit gauti trijų sluoksnių tešlos lankstinuką. Dėkit jį į šaldytuvą maždaug 20 minučių.

Išėmę tešlą vėl iškočiokit stačiakampį. Sulankstykit jį kaip ir pirmiau, tik nebetepkit sviesto. Dėkit atgal į šaldytuvą dar 20 minučių. Pakartokit šią procedūrą dar 2 kartus.

Jau paruoštą tešlą dar kartą iškočiokit į maždaug 6 milimetrų storio stačiakampį, aptepkit išplaktu kiaušiniu ir pabarstykit cukraus bei cinamono mišiniu (kitą kartą naudočiau stambesnį cukrų ir turbūt rinkčiausi rudąjį). Supjaustykite tešlą pusės centimetro pločio juostelėmis. Suėmę juostelę už galų lengvai pasukit į priešingas puses ir dėkite į kepimo popieriumi išklotą skardą. Palikit bent šiokius tokius tarpus tarp sausainių, nes jie, kaip ir dera sluoksniuotai tešlai, kepdami plėsis.

Kol orkaitė įkais iki 220°C, leiskit jau paruoštiems kepimui sausainiams tiesiog pagulėti.

Kepkit 10-12 minučių. Iškepusius palikit šiek tiek atvėsti.

Vos paragavusi supratau, kad tai bus ne šiaip eiliniai sausainiai. Tai būdas pasilepinti, kai jauti, kad nusipelnei.

Nusipelnykit ir būtinai pasilepinkit!

Saldžiarūgščiai aštri baltųjų grybų sriuba

Jau labai seniai planavau vėl gaminti savo itin mėgstamą kinietišką patiekalą. Bet vis nerasdavau laiko, progos, ingredientų. Žodžiu, buvau pasiteisinimų čempionė. Bet štai susiėmiau ir šiandienos vakarienei pagaminau nuostabią saldžiarūgščiai aštrią baltųjų grybų sriubą su vištiena. Ji labai paprasta ir, tikriausia, ne kartą Jūsų ragauta kokiame nors kinietiško maisto restorane.

Gaminti kinietišką maistą namuose nėra sudėtinga, bet, norint išties restoraniško skonio, svarbu nesukčiauti ir nekeisti reikiamų ingredientų tais, kuriuos tiesiog turim po ranka. Patikėkit, ne iš snobizmo taip kalbu. Iš patirties.

Didžiuliam sriubos puodui turėkit:

3 litrus vištienos sultinio (normalaus, Jūsų pačių virto),

50 gramų baltųjų kiniškų grybų (white fungus),

100 mililitrų ryžių acto,

90 gramų cukraus,

po pusę arbatinio šaukštelio maltų baltųjų ir juodųjų pipirų,

šlakelį sezamų aliejaus,

apie 400 gramų vištienos filė,

2-3 valgomus šaukštus kukurūzų krakmolo,

porą šviežių agurkų.

Visų pirma, dideliame dubenyje verdančiu vandeniu užplikykit baltuosius kiniškus grybus. Palikite pastovėti maždaug 20 minučių arba ilgiau. Per tą laiką grybai gerokai išbrinks, jų tūris padidės maždaug dvigubai.

Nusausinkit grybus nupildami vandenį. Grybus susmulkinkit kąsnio dydžio gabaliukais. Ypač geltoną grybų dalį tiesiog nupjaukit peiliu ir išmeskit.

Vištieną supjaustykit labai plonais gabalėliais ir pabarstykit druska.

Puodą su sultiniu statykit ant ugnies ir kai sultinys jau bus beveik užviręs, sumeskit į jį smulkintus baltuosius grybus. 

Vištienos gabalėlius apvoliokite kukurūzų krakmole ir sumeskit į jau verdančią sriubą. 

Tuomet supilkite ryžių actą ir suberkite cukrų bei pipirus. Pamaišykit. Leiskit minutę pavirti ir paragaukit. Jeigu reikia, įpilkite dar ryžių acto arba cukraus, pabarstykit pipirų ir druskos. Jūsų tikslas - išgauti norimą saldaus, rūgštaus ir aštraus skonių balansą. 

Įpilkit šlakelį sezamų aliejaus ir užsukę ugnį palikit sriubą dar keletą minučių pastovėti.

Į dubenėlius, iš kurių valgysit, įdėkit plonais šiaudeliais pjaustyto agurko, pilkit samtį ar du sriubos ir skanaukit nieko nelaukdami. Ši sriuba maloniai šildanti ir gaivi tuo pat metu. Jums tikrai patiks!

Ramaus vakaro visiems!

Vitražiniai sausainiai

Ugnei šiandien suėjo devyniolika mėnesių, todėl nutariau iškepti sausainių. Kadangi per vestuves, kuriose neseniai dalyvavome, laimėjome didžiulį maišą saldainių, nusprendžiau  panaudoti ir juos.

Dviem skardoms sausainių turėkit:

90 gramų minkšto kambario temperatūros sviesto,

60 gramų cukraus (+ 1 arbatinį šaukštelį vanilinio cukraus, jeigu norisi),

1 kiaušinį,

200 gramų miltų,

spalvotų karamelinių saldainių.

Sviestą ištrinkite su cukrumi iki purios masės. Įmuškite kiaušinį ir viską išplakite. Suberkite miltus ir užminkykit vientisą tešlą. Rankomis padarom tešlos rutulį, kurį dedam į šaldytuvą maždaug pusvalandžiui.

Atšalusią tešlą iškočiojame, išspaudžiame norimos formos sausainius, juose mažos formelės pagalba padarome norimo dydžio skylutes ar kitokius ornamentus, ir, sudėję ant kepimo popieriumi išklotos skardos, kepam 8-10 minučių 180°C karštumo orkaitėje. 

Išėmę sausainius iš orkaitės, į padarytas skylutes suberiame trupintus karamelinius saldainius ir grąžiname skardą su sausainiais atgal į orkaitę 3-4 minutėms, kad karamelė dailiai išsilydytų.

Iškepusius sausainius paliekame atvėsti jų nejudindami, kad karamelė sustingtų.

Pradūrę papildomą skylutę dar prieš kepant, paskui galite verti sausainius ant virvelių ir naudoti kaip papuošalus.

Į nekeptą sausainį įkišę medinį iešmelį, vėliau sausainius galėsite pamerkti į vazą.

Puikios darbo savaitės visiems!

Vestuvės tarsi skrydis

Praėjusį savaitgalį dalyvavom savo brangių draugų Vitalijos ir Sigito vestuvėse. Jokių kompromituojančių istorijų (net jeigu tokių ir būtų buvę) nepasakosiu ir asmeninių paslapčių neišdavinėsiu, bet pasidalinti keliomis smulkmenomis tikrai norėčiau.

Pradėsiu nuo to, kad šios vestuvės apskritai nebūtų įvykusios, jeigu praėjusių metų gegužę Sigitas nebūtų pasipiršęs Vitalijai tiesiog... lėktuve! 12 kilometrų aukštyje. Tai padiktavo ir vestuvių temą. Visa šventė buvo tarsi skrydis, kvietimai atrodė kaip lėktuvo bilietai, o svečiai buvo pakviesti apsilankyti Lietuvos aviacijos muziejuje, ten laidėm lėktuvėlius (buvau pamiršusi, kaip tai smagu! Beje, mudu su Martynu netgi laimėjom pirmą vietą lėktuvėlių segimo rungtyje!), tortas irgi buvo puoštas melsvais tarsi iš popieriaus lankstytais lėktuvėliais... Žodžiu, tikra dangiška kelionė.

Sulaukę kvietimo į vestuves išgirdom ir jaunavedžių prašymą, kad dovanos tilptų vokelyje. Mes ilgai sukom galvą, kaip ir į kokį vokelį pavyktų sutalpinti visas tradicines vestuvių dovanas: patalus, indus, buitinę techniką, interjero detales... Tada mano sesė pasiūlė išeitį:

Vartėm žurnalus, karpėm, klijavom, bet galiausiai vokelin sutilpo išties nemažai...

Dar mudu su Martynu pagalvojom, kad kaip labiau patyrę galim gal ir kokiais patarimais pasidalinti. Todėl paruošėm Vitalijai su Sigitu tokį pasimatymų stiklainį. Jame - visa krūva idėjų pasimatymams, nes - cituoju Martyną - "nors esat susituokę, nepamirškit, kad esat pora - vaikinas ir mergina - todėl mažiausiai kartą per mėnesį pakvieskit vienas kitą į pasimatymą. Vieną lapelį su pasiūlymu išimat ir įgyvendinat, du įdedat atgal."

Nuotraukoje matosi ne pats romantiškiausias pavyzdys, bet ir pasimatymų juk reikia visokių, ar ne?

Atvykę į šventės vietą savo vietas prie stalo radom pagal tokius lėktuvėlius su vardais:

... o šalia gulėjo ir po rankų darbo dėžutę su dangiškais migdolais:

... kuriuos jaunieji irgi gamino patys! Labai skanūs, saldūs, cinamonu kvepiantys riešutai, kurie labai patiko net MAN!

Žinot, pasakysiu taip: vestuvės buvo gražios, pasitaikė ir graudžių, ir labai linksmų momentų, aplink buvo smagi kompanija, o jaunoji... ji atrodė tiesiog nuostabiai! Tikra subtilumo viršūnė! (Sigitai, nesijaudink, tu irgi buvai gražus, chi chi).

Dar kartą sveikinam savo brangiuosius ir linkim jiems nepaprastos kelionės kartu!

Liūtuko gimtadienis

Vakar buvo mano brangiausios sesės gimimo diena. Iš pradžių visi važiavom pasigrožėti Pūčkorių atodanga (kurioje aš, tikra vilnietė, niekad nebuvau lankiusis... gėda.), paskui grįžom namo, sveikinom savo Eglutę, vaišinomės obuolių pyrago keksiukais (?!) su ledais ir uogomis. Turiu pasakyt, kad labai smagiai praleidom vakarą. 

Bet rašau čia ne šiaip, o norėdama pasidalinti mintimi, kuri šovė man į galvą besvarstant, ką dar būtų galima pridėti prie pagrindinės dovanos. Ir tada prisiminiau, kad mano vaikystėje egzistavo tokios knygos, kurias atvertus visi paveikslėliai tarsi atsistodavo, juos būdavo galima judinti, žodžiu, lyg koks teatras. Pagalvojau, kad būtų galima pagaminti tokį atviruką. Ir štai ką man pavyko sumeistrauti:

Kaip matot, čia tikrai ne aukštoji matematika. Reikia tik šiek tiek pagalvoti, pafantazuoti, papaišyti, pakarpyti ir paklijuoti. Aš norėjau tokio tikro gimtadieniško atviruko, su tortu, konfeti, girliandomis ir - šiuo atveju - liūtuku, nes liūtiškesnio žmogaus už savo sesę aš nepažįstu.

Dar kartą labai ją sveikinu! Myliu bučiuoju apkabinu savo nuostabią sesę!

Sulaukę kokios progos pamėginkit ir Jūs pakeisti įprastą pirktinį atviruką savo rankų darbo kūriniu - jis tikrai suteiks daug džiaugsmo visų pirma Jums patiems, chi chi.

Smagios likusios vienos darbo dienos visiems!

Kur dėt tuos pomidorus arba naminis padažas pagal tėtį

Visi mes žinom, kas dedasi šiltnamiuose rugpjūčio mėnesį ir dar per tokius karščius. Yra nežinančių? Tai labai prašom, kviečiu užsukti progai pasitaikius. Tik prieš peržengdami šiltnamio slenkstį, nepamirškit įkvėpti oro. Jeigu atvirai, norint mane rimtai pakankinti ar išgauti kokią paslaptį, uždaryti mane šiltnamyje karštą rugpjūčio vidurdienį būtų puiki mintis. Papasakočiau ir tai, ko nežinau.

Bet kalbant rimčiau, tai patys tikriausi pomidorų ir kitų puikių vaisių/daržovių namai. Ir jeigu jie ten gimsta, auga ir noksta sau patenkinti, tai jau tikrai ne man spręsti, kas gerai, o kas ne.

Tai štai anksčiau, kol dar gyvenau su tėvais, pomidorais mus užversdavo (geriausia šio žodžio prasme) seneliai. Dabar atsirado dar vienas šaltinis - Martyno tėvai. Jokiu būdu nesiskundžiu, tikrai. Valgyti raudoną, dar karštą, iš tolo kvepiantį pomidorą yra beveik egzotika, kai gyveni mieste. Bet gi mes ne begemotai, kaip sako mano tėtis, todėl neįmanoma suvalgyti visko, kuo mus apdovanoja darbštūs ir dosnūs artimieji. Todėl nusprendžiau sekti savo tėvų pėdomis ir virti naminį pomidorų padažą.

Man asmeniškai, naminis padažas yra vienas tų  vaikystės skonių, kuris visada primena namus, o labiausiai - tėtį, nes tai jis dažniausiai verda padažą, eksperimentuoja, ragauja. Gražus, pilnas skonių, o kur dar smulkiai pjaustyto česnako gabalėliai, šviečiantys padaže tarsi žvaigždės rugpjūčio danguje...

Šįkart su Jumis dalinuosi savo tėčio receptu, kuris ne kokioj knygoj perskaitytas, o tiesiog imtas ir sukurtas per ne vienerius praktikos metus stovint ir maišant.

Maždaug 1 litrui padažo Jums reikės:

1,5 kilogramo pomidorų,

1 vidutinio dydžio svogūno,

5 vidutinių česnako skiltelių,

druskos ir cukraus pagal skonį,

žiupsnelio mėgiamų prieskoninių žolelių.

Pomidorus nuplaukit ir supjaustykit skiltelėmis. Smulkiai supjaustykit svogūną. Pomidorus ir svogūną sutrinkite blenderiu*. Puodą su jau sutrintais pomirodais ir svogūnu statykit ant vidutinės ugnies ir vis pamaišydami kaitinkit, kol užvirs. Būsimam padažui užvirus, sumažinkit ugnį iki mažos ir virkit atidengtame puode nuolat maišydami, kol nugaruos skystis ir masė sumažės perpus (man tai truko ilgiau  nei valandą).

Sudėkite smulkiai kapotą česnaką, po truputį, vis paragaudami berkite druską ir cukrų - kiek jų reikės, priklauso nuo pačių pomidorų rūgštumo bei Jūsų skonio (sunaudojau beveik valgomą šaukštą druskos ir kelis valgomus šaukštus cukraus). Jeigu norisi, pagardinkit džiovintomis prieskoninėmis žolelėmis (pati gi bėriau žiupsnelį raudonėlio). Pavirkite dar keletą minučių.

Viskas, padažas pagamintas. Jeigu žadate jį valgyti ne iškart, supilkite į sterilų stiklainį.

Nuostabiai tinka sumuštiniams, picai, mėsai ir kitiems patiekalams gardinti ar marinuoti.

* Padažą galima gaminti ir iš anksto nesutrinant pomidorų. Tokiu atveju reikėtų smulkiai supjaustyti pomidorus ir virti, kol jų odelės suminkštės. Kol Lietuvoje nebuvo tokio išradimo kaip blenderis, tėtis jau išvirusį padažą pertrindavo per sietelį, mat mūsų namuose buvo pora išrankių, kuriems labai užkliūdavo pomidorų skūrelės. Bet kas jau kas, o  mano tėtis - tikras naujovių mėgėjas, tai be jokio sąžinės graužimo trina pomidorus blenderiu ir vargo nemato.

Padažą galit paaštrinti šviežiu arba džiovintu čili pipiru, rūkytos paprikos žiupsneliu ar paprasčiausiais juodaisiais pipirais.

P.S. kažkodėl gamindama šį padažą prisiminiau tėčio pasakotą istoriją, kaip jaunystėje, tūsui plotui vakarėliui einant į pabaigą, kai jau nebebūdavo likę nei maisto, nei gėrimų, o pramušdavo alkis, jie ramiausiai valgydavo duoną su pomidorų padažu. Koks tas padažas - naminis ar ne - istrorija nutyli, bet man pačiai tai ir didelio baliaus nereikia, kad kartais imčiau ir suvalgyčiau riekę juodos duonos su padažu. Nesakykit tik, kad Jums nėra taip buvę...

Raudono ir prinokusio rugpjūčio visiems!

Rugpjūčio reikalai

Gėdingai vėluodamas, pagaliau pasirodo rugpjūčio mėnesio TOP 5:

1. Pagaliau, jau šį penktadienį įvyks mūsų mylimų draugų Vitalijos ir Sigito vestuvės! Laukėm laukėm ir sulaukėm! Neperšokęs griovio nesakyk op, todėl ir aš iš anksto daug nepasakosiu. Bet po šventės pasidalinti tikrai bus kuo.

2. Artėja ir mano brangiausios sesės Eglės gimtadienis. Nors ir ne jubiliejinis kaip praėjusiais metais, visgi, ne mažiau svarbus. Egle, jeigu skaitai, tikiuosi smagaus ir jaukaus baliuko. Ir torto. Khkhm.

3. "Nematomas frontas" - vienas laukiamiausių šių metų filmų. Ir todėl, kad apie Lietuvą, ir todėl, kad dokumentinis, ir todėl, kad geriau pagalvojus, ši tema gali pasidaryti aktuali kiekvienam iš mūsų jau rytoj.

4. Baltijos keliui šiemet - 25eri. Neįtikėtina, bet šis nepaprastas reiškinys nei trupučio neišblukęs ne tik žmonių atminty, bet ir nuotraukose. Originali, drąsi iniciatyva, kuri ir šiandien įkvepia džiaugtis gyvenimu ir nieko nebijoti. Daugiau apie šiai sukakčiai skirtus renginius rasite čia.

5. Šį mėnesį būtinai pagaminsiu savo mėgiamiausią kinų virtuvės patiekalą, kurį stengiuosi užsisakyti kaskart, kai tik pasitaiko proga. Receptu, be jokios abejonės, pasidalinsiu su Jumis, nes tai paprastas, bet labai skanus dalykas, kurį privalot išbandyti ir Jūs. O tuo tarpu, šiek tiek paslapties, chi chi.

Toks štai šventiškas ir patriotiškas nusimato rugpjūtis, kurio, otujėzusmarija, jau visa savaitė prabėgo...

Prasmingo ir turiningo Jums paskutinio vasaros mėnesio!