Birželio buhalterija

Birželis baigtas. Išvados jau čia.

Kaip ir planavom, vasarą pradėjom dviese su Martynu keliaudami po Škotiją. Kelionė buvo intensyvi ir įdomi, spėjom išties nemažai nuvažiuoti ir pamatyti. Šiek tiek kulinarinių įspūdžių ir išsamesnis pasakojimas - jau greitai!

Tėčio dienos sekmadienis išaušo mums būnant Edinburge, todėl Martynui skirtą dovanėlę nuo Ugnės ir manęs savaitę laiko visur tampiausi su savim kuprinėje, nes labai nenorėjau, kad jis pastebėtų ją anksčiau laiko. O dovanėlė šįkart buvo rankų darbo ir, mano akimis žiūrint, labai miela.

Puikioje - visai netikėtai atrastoje - parduotuvėje "Medinis arkliukas" radau paprastas medines kaladėles be jokių užrašų. Atrinkau 6 gražiausias nuotraukas, kuriose Martynas su Ugne nufotografuoti kartu. Atspausdinau jas, sukarpiau kvadratais ir jais apklijavau kaladėlių šonus. Dabar kada tik panorėjęs, Martynas gali sudėlioti kurią nors iš nuotraukų ir milijonąjį kartą pagalvoti apie savo Ugnę. Toks tarsi rėmelis/dėlionė gavosi. Planuoju kaladėles dar ir nulakuoti skaidriu laku, kad taptų atsparesnės laikui.

Braškės dar nesibaigė ir aš tikiuosi, kad man pavyks dar vienas kitoks jų pasirodymas. Apie tai, kaip kitaip galima valgyti šias puikias birželio karalienes, rašiau čia ir čia.

Antroji atostogų savaitė, praleista Smilgiuose, buvo tikra atgaiva po kelionės. Galėjau visiškai niekuo nesirūpinti, išsimiegoti, perskaityti susikaupusią krūvą žurnalų, pasižiūrėti, kaip Ugnė visiškai mielai pasiliktų kaime ir augintų triušius bei vištas, pusę dienos praleistų braškių lysvėje ir kasryt bėgtų į pievą apžiūrėti ir suskaičiuoti kaimynų karvės. Atostogos kaime buvo puikios ir aš be galo džiaugiuosi, kad ilgajam savaitgaliui mes ir vėl lėksim į Smilgius!

Jonines, kaip dažnai nutinka mūsų šeimoj, atšventėm praėjusį savaitgalį: na ir kas, kad tai jau buvo ne pati trumpiausia metų naktis, tai visiškai nesutrukdė ir pabūti prie didžiulio laužo (kažkas, vardų neminėsiu, per jį netgi šokinėjo), ir pasigrožėti gamta, ir paskanauti nuostabių dalykų, ir atšvęsti net keturis birželio gimtadienius iš karto. Buvo ramu ir gera. Ir, svarbiausia, nelijo. Kaip kad kasmet nutinka per tikrąsias Jonines...

Šįkart birželis man buvo ilgas, ištęstas, tarsi siurrealistiškas. Bet išties labai turiningas. Ir pilnas gerų įspūdžių. Nepamirštamas.

Liepa, ateini čia!

Braškių užpilas salotoms su aguonomis

Tęsiu kitokių braškių temą ir pristatau Jums praėjusį savaitgalį išbandytą ir tikrai maloniai nustebinusį padažą, skirtą salotoms.

Tikrai labai skaniam ir kažkodėl net šiek tiek egzotiškam braškių užpilui salotoms Jums reikės:

didelės saujos šviežių pjaustytų braškių,

4 valgomų šaukštų balzamiko acto,

4 valgomų šaukštų tyro alyvuogių aliejaus,

2 valgomų šaukštų medaus,

2 arbatinių šaukštelių Dijon garstyčių,

1 arbatinio šaukštelio sojų padažo,

1 didelės česnako skiltelės,

druskos ir pipirų jeigu norisi*,

1 valgomo šaukšto aguonų.

Visus užpilo ingredientus (išskyrus aguonas) sudėkite į indą ir sutrinkite blenderiu. Paragaukit, ar nieko netrūksta. Suberkit aguonas iš išmaišykit.

* druskos berkit atsargiai, vis ragaudami, nes sojų padažas yra gana sūrus. Jeigu mėgstat ir norisi, galima įlašinti šiek tiek aštraus padažo (sriracha, chilli, tabasco ar panašaus).

Viskas, salotų užpilas paruoštas!

Visi ragavę labai gyrė, todėl labai kviečiu ir Jus - kol dar braškės nepasibaigė - išbandyti ir palaistyti juo savo mėgiamas salotas. Manau, kad dar ne kartą jį gaminsiu, naudodama vis kitas (o šaltuoju sezonu - gal net ir šaldytas) uogas.

Tegyvuoja braškės!

Pamiršta rizika ir Trinta žiedinių kopūstų ir kokosų pieno sriuba

Aš, kaip ir dažnas iš mūsų, esu tikra savo įpročių auka: dažniausiai užsisakau vis tą pačią picą, vos porą mėnesių pavairavusi automobilį nebenoriu iki darbo keliauti kitaip, net įprastą šuns vedžiojimo maršrutą sunku pakeisti. Nes gi atrodo, kad vos tik surizikuosi, tai iškart ir norėsis sakyti: reikėjo kaip visad imt tą su paprikom, o ne šitą neskanią su saliamiu, reikėjo važiuot su mašina, o tai dabar lietus nuplovė pusę blakstienų tušo ir aš atrodau kaip kokia panda, reikėjo su Bartu vaikštinėti įprastu takeliu, o tai dabar sutikau tą trenktą kaimyną, kuriam pusvalandis pokalbio apie nieką yra norma...

Taip nesinori rizikuoti ir sugriauti begalę savo įsivaizdavimų, savo kasdienių rutinų rutinėlių, nes gi pasaulis nustos suktis iškart kai tik žengsim žingsnį ne ten.

Tai noriu Jums pasakyt, kad nė velnio. Geriausi, labiausiai jaudinantys dalykai nutinka tuomet, kai pernelyg ilgai nesvarstydami drąsiai žengiam nežinion.

Tokių žingsnių esu žengusi ne vieną, bet jų vistiek yra žengta per mažai, o augant darosi vis sunkiau ir nedrąsiau jiems ryžtis.

Todėl ir primenu sau ir Jums, kad rastumėt būdų išklysti iš kelio. Kad ir mažų, visai nereikšmingų.

Pasakykit, ką iš tiesų galvojat, net jeigu bijot, kad aplinkiniams nuo to bus nejauku. Išbandykit tą sodriai raudoną lūpdažį, net jeigu manot, kad jis matysis ryškiau nei visi gatvės šviesoforai. Pasižiūrėkit bent vieną to keisto fantastinio serialo seriją, net jeigu tikitės, kad užmigsit jau po pirmųjų kadrų. Kandidatuokit į savo svajonių darbą, net jeigu neatitinkat pusės nurodytų reikalavimų. Prisipažinkit, kad mylit, net jeigu tai bus paskutiniai kitam žmogui ištarti Jūsų žodžiai.

Arba tiesiog išsivirkit keistai skambančios sriubos.

Sriubai turėkit:

ne mažiau nei 800 gramų žiedinio kopūsto,

1 litrą daržovių sultinio (šįkart naudojau vištienos),

200 gramų kokosų pieno,

2 valgomus šaukštus aliejaus,

žiupsnelį druskos,

šlakelį citrinos sulčių.

Žiedinį kopūstą supjaustykite nedideliais gabalėliais.

Puode, kuriame virsite sriubą, įkaitinkite aliejų. Suberkite smulkintus žiedinius kopūstus ir kaitinkit juos ant vidutinės ugnies vis pamaišydami apie keletą minučių, kol gabalėliai ims skrusti.

Į puodą supilkite sultinį ir palaukit, kol jis užvirs. Virkite apie 10 minučių, kol žiediniai kopūstai suminkštės. Įberkit šiek tiek druskos.

Viską sutrinkit blenderiu. Supilkit kokosų pieną ir citrinų sultis ir gerai išmaišykit. Porai minučių grąžinkit puodą ant ugnies.

Viskas - sriuba paruošta!

Tarsi paprasta ir žemiška, bet kartu ir egzotiška. Švelnios tarsi šilkas tekstūros, soti ir nekasdieniška.

Iki paskutinės minutės dvejojau, kaip gi čia derės tie du - žiedinių kopūstų ir kokosų pieno - skoniai, o jie suderėjo ir suskambėjo išties puikiai! Net Martynas sakė, kad mielai dar kartą valgytų tokią sriubą. Tai čia jau didis dalykas, žinokit.

Kartais iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje, regis, nieko bendro neturinti pora gyvena ilgai ir laimingai, todėl nebijokit rizikuoti. Nei gyvendami, nei gamindami. Štai kokia aš gili, pasirodo.

Linkiu Jums atradimų kupino laisvadienio!

Kodėl blogui ketveri ir tai, ką labai mėgstu: traški kinietiška vištiena saldžiarūgščiame padaže

Panašią dieną kaip šiandien, irgi birželio 22ąją tik prieš ketverius metus pradėjau rašyti Įkvėpimo blogą. Diena buvo niekuo neišskirtinė, gal todėl ir ryžausi pernelyg nemąsčiusi imti ir pradėti, nes, kai pagalvoji, nieko čia neprilauksi...

Tai buvo įvykis, tikrai neapvertęs gyvenimo aukštyn kojomis, bet bloginimas tapo mano hobiu, paskatinusiu daugiau fotografuoti ir dar labiau domėtis maistu. Ir nuolat ieškoti kad ir menkiausių dalykų, kurie įkvėptų, nes būtent jo - įkvėpimo - man dažniausiai ir pritrūksta: to jausmo, kuris ryte priverstų šokti iš lovos, lėkti, ieškoti, nuversti kalnus, išgelbėti pasaulį ir pačią save. Ar tiesiog pagaliau sėkmingai iškepti morengą. Arba nubėgti tuos nelemtus kilometrus ir pakeliui numesti tuos prakeiktus kilogramus. 

Praėjo jau ketveri metai, nemažai visko per tą laiką pasikeitė, net griežtieji kalbininkai leido naudoti žodį blogas, o aš tik dabar pagaliau supratau, kodėl išvis jį rašau.

Nuo pirmos sekundės iki šio vakaro Įkvėpimo bloge aš visiškai viską dariau pati! Oi, žinau, susikurti blogą tikrai ne orlaivių pilotavimas, bet pašonėj turint vyrą programerį, gali išties atsirasti pagunda prašyt pagalbos ir patarimų. Bet apie mano blogo egzistavimą Martynas sužinojo tik tada, kai dar tą pačią dieną nusiunčiau jam nuorodą į savo pirmąjį įrašą. Išsiunčiau ir sėdėjau drėgnais delnais kitoj skaipo pusėj...

Jausmas, kad aš čia tvarkausi visiškai pati - nuostabus! Niekas man neaiškina, nepatarinėja, pasikliauju tik savo pačios nuomone ir suvokimu. Su amžiumi kažkur praganiau savo savarankiškumą ir įpratau pernelyg gilintis į kitų norus ir įsivaizdavimus (nors apie juos turėčiau mąstyti gal kokį vieną kartą per rmetus - prieš Kalėdas, rinkdama dovanas, cha cha!). Todėl kiekvienas savarankiškai priimtas sprendimas man yra kaip papildomas ūgio centimetras - prideda svarumo ir pasitikėjimo savimi (nežinantiems, man natūralus ūgis yra 161 centimetras).

Blogas taip pat savotiškai išmokė fotografuoti. Ne, išties gerai to daryti aš dar tikrai nemoku, bet kad gerokai patobulėjau nuo pirmųjų savo įrašų, puikiai iliustruoja šį nuotrauka:

Kamon, Akvile, rimtai?! Fotkinai žalią, dar nepagamintą mėsą ir rodei savo skaitytojams?! Čia tikrai kažkas tokio. Žinoma, galėčiau ištrinti tuos senus įrašus ar bent pačias baisiausias nuotraukas, bet tyčia to nedarau. Kad matyčiau kaip patobulėjau. Štai, palyginkit kad ir su kadru, kuris, mano nekuklia nuomone, tikrai neprastas ir tikrai verčia mane savimi didžiuotis:

Be abejo, dar viena svarbi priežastis rašyti blogą - pats rašymas. Aš nuo mažens labai mėgstu tai daryti. Kai pabaigiau krūvą įvairių mokslų, kartu pasibaigė ir nuolatinio rašymo laikotarpis ir, matyt, atsirado kažkokia tuštuma.

Rašyti labai mėgstu ir man tai tikrai nesunkiai pavyksta (blogas, deja, to visiškai neiliustruoja, nes kartais čia rašau taip retai ir taip trumpai, tarsi varu būčiau pasodinta prie kompiuterio). Dažnai, matyt, pritrūksta tik  įkvėpimo.

Rašymas man iki šiol kažkokia mistika. Gi, regis, pati viską sugalvoju ir užrašau, bet kartais, skaitant senus įrašus, randu tokių pastraipų, kad... Netikiu ir neprisimenu, kad būčiau pati tai sukūrusi. Labai keistas jausmas. Tarsi būtum tik skaitytoja savo pačios gyvenime. Sakau, mistika kažkokia.

Tai štai Jums ir trys priežastys, dėl kurių pradėjau rašyti savo mylimą Įkvėpimo blogą:

• absoliutaus savarankiškumo pojūtis,
• tobulėjimas vaizduojamojo meno srity,
• galimybė čiulbėti, nes gi lakštingala negali to nedaryti.

Tęsdama tą savarankiškumo temą, nusprendžiau nepaisyti įprastų ir nedideliems gimtadieniams būdingų dalykų, todėl šiandien čia nebus nei torto, nei keksiukų. Bet bus tai, ką jau seniai gaminu ir labai mėgstu - traški kinietiška vištiena saldžiarūgščiame padaže.

Sočiai 4-5 asmenų šeimos vakarienei turėkit:

1 didelę vištienos krūtinėlę (arba 2 filė gabalėlius) - apie 300-400 gramų,

kukurūzų arba bulvių krakmolo,

vandens,

aliejaus kepimui.

Padažui:

9 valgomus šaukštus paprasto kečupo,

2-3 skilteles česnako,

2-3 valgomus šaukštus cukraus,

2 valgomus šaukštus ryžių arba obolių acto,

šaukštelį kukurūzų arba bulvių krakmolo,

vandens.

Vištienos krūtinėlę supjaustykit plonais vieno kąsnio dydžio gabalėliais, pabarstykit druska ir pipirais. 

Nedideliame dubenėlyje sumaišykit kelis valgomus šaukštus krakmolo ir keltis valgomus šaukštus šalto vandens. Proporcijas derinkit tol, kol gausit šiek tiek už kefyrą skystesnę masę.

Keptuvėje (kuo gilesnėje, tuo geriau) įkaitinkit maždaug pusę litro rapsų arba saulėgrąžų aliejaus. Kai jis bus įkaitęs, ugnį sumažinkit iki šiek tiek didesnės nei vidutinės.

Vištienos gabalėlius mirkykite/voliokite krakmolo ir vandens masėje ir dėkit į įkaitintą aliejų. Kepkit kol ims vos vos ruduoti (krakmolas - ne miltai, todėl ryškaus ir vientiso rudumo tikėtis nereikia), tuomet apverskit ir iki tokio paties atspalvio kepkit kitą pusę. 

Patarimas iš patirties: nesudėkit kepti visų vištienos gabalėlių iškart, nes dėl krakmolo, jie visi tarpusavyje sulips į vieną didelę vištienos mozaiką. Standartinio dydžio (didelėje) keptuvėje vienu kartu kepiau maždaug 10-12 vištienos gabalėlių, palikdama tarp jų nemažus tarpus.

Iškepusius gabalėlius įšimkit iš keptuvės ir dėkit į lėkštę, išklotą popieriniais rankšluosčiais, kurie sugers aliejaus perteklių.

Kai visi vištienos gabalėliai jau bus iškepę, paruoškite padažą.

Nedideliame puode sumaišykit kečupą, cukrų ir actą. Kaitinkit ant nedidelės ugnies. Atskirame indelyje sumaišykit šaukštelį krakmolo ir kokius 3-5 šaukštelius šalto vandens. 

Kai padažas puode ims burbuliuoti, maišydami supilkit krakmolo ir vandens mišinį ir palaukit, kol visas padažas ims tirštėti. Nukelkit puodą nuo ugnies. Į padažą suberkit smulkintą česnaką ir išmaišykit. Viskas, padažas paruoštas.

Patiekit traškius vištienos gabalėlius aplietus saldžiarūgščiu padažu su mėgiamais ryžiais.

Tikrai labai kiniečiųrestoraniškas patiekalas, sotus ir pilnas skonių. Puikiai tiks šeimos pietums ar vakarienei.

Ramios nakties.

Veiklios dienos prieš laisvadienį.

Ir puikių ateinančių metų Įkvėpimo blogui!

Braškės kitaip: agurkų ir braškių salotos su fetos sūriu

Nors braškių sezonas yra labai trumpas, visgi dažnai mes tarsi užstringam ties keletu jų panaudojimo būdų ir gyvenam taip daugybę metų. Todėl šią vasarą nusprendžiau braškes įdarbinti netradiciškai, derindama jas su netikėtais ingredientais ir skoniais.

Skubu dalintis pirmuoju deriniu - agurkų ir braškių salotomis su fetos sūriu.

Turėkit:

5-6 trumpavaisius agurkus,

2 dideles saujas braškių,

80 gramų fetos sūrio.

Padažui sumaišyti reikės:

1 valgomo šaukšto Dijon garstyčių,

1 valgomo šaukšto medaus,

1 valgomo šaukšto citrinos sulčių,

1 valgomo šaukšto alyvuogių aliejaus.

Agurkus supjaustykite plonais griežinėliais.

Braškes supjaustykit griežinėliais, padalindami braškę į 4-5 dalis.

Fetos sūrį susmulkinkite arba sutrupinkite pirštais.

Nedideliame indelyje sumaišykite visus padažo ingredientus, kol gausit vientisą padažą. Paragaukit ir, jeigu ko nors trūksta, pakoreguokit pagal savo skonį.

Agurkus ir braškes berkite į dubenį, atsargiai išmaišykit. Apibarstykit trupintu fetos sūriu. 

Paruoštas salotas apšlakstykit padažu prieš patiekiant.

Itin gaivios, vasariškos, puikiai tarpusavyje derinančios skonius salotos, kurios puikiai tik prie keptos mėsos ar tiesiog, kaip lengvas vakarienės patiekalas.

Gaivaus birželio savaitgalio!

Birželio reikalai

Birželis jau čia! Vasara jau čia! Mano TOP 5 jau irgi čia!

1. Šią savaitę, mėnesį ir visą vasarą pradėsiu fantastiškai! Šianakt mudu (tik dviese!) su Martynu išskrendam į Škotiją! Oi, ta nuostabi šalis! Susižavėjau ja dar prieš joje apsilankydama, apsilankiusi prieš šešerius metus - įsimylėjau galutinai, todėl dabar grįžtu ten su didžiausiu džiaugsmu širdy. Tokia graži, tokia laukinė, tokia didinga ir paslaptinga, tokia senoviška ir, regis, nuo amžių amžiniausių nepasikeitusi, kalnuota, vandenuota, pilimis apaugusi vieta... Prisiekiu, jeigu gyvenimas priverstų išvykti iš Lietuvos, keliaučiau būtent ten. 

Turbūt nebus lengva atsisveikinti su savo mažuliais - Ugne ir Bartu, bet žinau, kad palieku juos patikimiausiose rankose, su savo mylimiausia sese Egle ir jos Julium. Tikiuosi, jie ištvers!

Negaliu patikėti, kad visą savaitę būsim tiesiog dviese, galėsim niekur pernelyg neskubėti. Mūsų kelionė - be jokių rezervacijų ar tikslių planų. Čiupsim mašiną ir lėksim apžvelgti to, ko nespėjom praėjusį kartą - Škotijos šiaurės. O paskui, žinoma, grįšim į Edinburgą, nes ir ten dar turim nebaigtų reikalų. Laukia naktinis turas per barus ir panašiai... Na, patys suprantat.

Su šia kelione sieju daug įvairiausių vilčių. Žinau, kad nereikėtų, bet svajoju ir viskas. Nieko Jūs man nepadarysit.

2. Pirmą birželio sekmadienį bus Tėvo diena. Kadangi tuo metu būsiu ne namuose, konkrečių planų nėra, bet viskuo, kas įvyks, būtinai su Jumis pasidalinsiu.

3. Birželis, kaip žinia, braškių gimtadienis Lietuvoje. Ši šventė būna labai trumpa, todėl skubėsiu iš jos išspausti viską, kas įmanoma ir pagaminti iš braškių ką nors kitokio, neįprasto. Be abejo, papasakosiu kas ir kaip.

4. Grįžę iš Škotijos lėksim į Smilgius ir visi kartu atostogausim kaime! Va ten tai bus tas tikrasis poilsis, po kurio grįžti maloniai pavargęs, bet ir keistai pailsėjęs. Bus smagu!

5. Joninės... Po jų visuomet prasideda tikroji vasara. O mūsų šeimoje dar ir progų panašiu metu bent keletas, todėl nuobodžiauti nebus kada. Dėkui dievui, nors jubiliejų šiemet nebus, chi chi.

P.S. grįžus po atostogų, mūsų laukia nuostabus dalykas - pažintis su mūsų mylimų draugų Vitalijos ir Sigito sūneliu Kipru, kuris iki to laiko jau bus tapęs vyriškiu pačiame jėgų žydėjime. Taip nekantraudama laukiu šio susitikimo, kad net nerandu žodžių!

Toks štai įvairus laukia birželis.
Nuostabos vasaros, mielieji!