Žalius (t.y. nevirtus) burokėlius supjaustyti arba sutarkuoti šiaudeliais.
Keptuvėje įkaitinti šiek tiek aliejaus. Į įkaitusį aliejų sudėti smulkintus burokėlius, pabarstyti druska ir pašlakstyti citrinos sultimis (pastarųjų dviejų dalykų dėkit pagal savo skonį). Maišydami pašildykit burokėlius ne ilgiau 2-3 minučių.
Valgykit dar karštus su gabalėliu ruginės duonos, jeigu norisi.
Turbūt esate girdėję apie nepaprasto grožio ir skonio saldumynus, vardu macarons. Tiesa, su makaronais jie neturi visiškai nieko bendro.
Tai štai man kažkodėl šovė į galvą juos išbandyti. Ir nors food blog'ai pilni nesėkmės istorijų, įtikinau save, kad man taip nenutiks ir tiesiog iš pirmo karto pavyks juos iškepti tokius, kokie ir turi būti: lygiu paviršiumi, su dailiu sijonėliu apačioje... Tikėjau pradedančiojo sėkme, kuri ne taip jau retai ištiesia man ranką.
Deja. Ne šį kartą.
Nors ir pavyko išgauti gal ir ne itin pasipūtusį, bet visgi sijonėlį, macarons'ai gavosi tikrai ne tobuli. Toli gražu. Netgi, sakyčiau, ne itin į macarons'us panašūs. Bet aš vistiek savimi didžiuojuosi. Išdrįsau, pabandžiau, pabandysiu ir dar šimtątrisdešimtšešis kartusjei reikės. Nuo šiol tai bus mano antrasis Everestas. Pirmasis yra morengai.
Po tokios neįkvepiančios istorijos vis dėlto drįstu dalintis receptu, nes jis, kaip ten bebūtų, yra geras. Ir paprastas. O kad maniškiai macarons'ai šįkart nepavyko, tai ne recepto kaltė. Čia kalta aš, šiek tiek orkaitė ir dar pusė pasaulio, chi chi.
Pradėsiu nuo to, kad šiam reikalui, Jums bus būtinai reikalingos tikslios svarstyklės, nes net ir pora gramų pro šalį gali sugadinti visą Jūsų darbą.
10 macarons'ų (20 puselių) reikės:
45 gramų migdolų miltų (saviškius gaminau pati: nuluptus migdolus tol maliau smulkintuvu, kol juos buvo galima persijoti sieteliu),
75 gramų cukraus pudros,
10 gramų cukraus,
35-36 gramų kiaušinio baltymo,
maistinių dažų, jeigu norisi spalvų.
Migdolų miltus persijokit su cukraus pudra ir labai gerai išmaišykit.
Atskirame inde pradėkite plakti kiaušinio baltymus. Kai jie pabals, suberkite cukrų. Toliau plakit, kol baltymai taps itin balti ir standūs, o apvertus indą visiškai nesijudins iš vietos. Jeigu naudojate, dabar įlašinkite maistinių dažų ir dar paplakit.
Į baltymus suberkite trečdalį migdolų ir cukraus pudros mišinio. Atsargiai išmaišykit. Suberkit dar trečdalį ir vėl atsargiai išmaišykit. Su likusiu trečdaliu padarykit tą patį.
Gautą masę sukrėskit į konditerinį maišelį. Į kepimo popieriumi išklotą skardą išspauskit 20 panašaus dydžio sausainių ir palikit maždaug 20 minučių pastovėti, kad apdžiūtų paviršius.
Kepkit macarons'us 140°C karštumo orkaitėj 14 minučių. Išėmę juos iš orkaitės kartu su visu kepimo popieriumi padėkite ant vėsaus paviršiaus. Po keleto minučių atsargiai nuimkit macarons'us. Ant vienos puselės tapkit norimo kremo ir švelniai sukdami prigaluskit kitą puselę. Pati šįkart sujungiau juos paprasčiausiu išlydytu ir atvėsintu juoduoju šokoladu.
Gali nugyventi visą amžių ir nežinoti kitiems tokių įprastų ir paprastų dalykų.
Būtent taip nutiko man, kai perskaičiusi šio pyrago receptą pagalvojau: "koks keistas". Tada perskaičiau skaitytojų komentarus ir sužinojau, jog pagal šį receptą pyragus kepė beveik kiekviena tarybiniais laikais gyvenusi mama ar močiutė, jeigu tik jai į rankas pakliūdavo skardinė kondensuoto pieno. Regis, aš ir pati dar spėjau šiek tiek pagyventi tais laikais, bet tokio pyrago nei ragavusi, nei mačiusi ar girdėjusi nebuvau.
Fantastiška, kad sulaukusi tokių metų dar šitiek visko nežinau!
Deja, nors tarybiniai laikai jau seniai praeity, kondensuotas pienas mūsų namuose visdar yra deficitas. Esu priversta jo nepirkti (na, nebent prireikia kokiam desertui gaminti), nes vien mintis, kad kažkur spintelėje arba šaldytuve yra kokia vieniša skardinė gali išvaryti iš proto. Ir ne mane vieną, tiesą sakant. Todėl šiaip sau niekad šio pieno neperku. Kaip ten sakoma? "Kai akys nemato ir širdies neskauda"?
Pyragas ši yra daugiau nei paprastas. Greitas taip pat. Ir labai skanus!
Jam turėkit:
1 skardinę kondensuoto pieno,
1 kiaušinį,
1 arbatinį šaukštelį sodos,
1 valgomą šaukštą grietinės (sodai nugesinti),
7 valgomus šaukštus miltų,
8 vidutinio dydžio obuolius.
Stiklinėje sumaišykit grietinę ir sodą, tegul sau šniokščia. Į dubenį, kuriame gaminsite tešlą, supilkit kondensuotą pieną, įmuškit kiaušinį, viską išmaišykit. Sukrėskit grietinės ir sodos mišinį. Vėl išmaišykit. Suberkit miltus ir maišykit, kol masė taps vientisa.
Nuplaukit ir nulupkit obuolius. Supjaustykit juos nemažais gabalais. Sakyčiau, tokiais kąsnio dydžio.
Sumeskit obuolius į tešlą ir išmaišykit, kad neliktų netešluotų obuolių gabalėlių.
Į sviestu pateptą arba kepimo popieriumi išklotą formą sukrėskit paruoštą tešlą. Kepkit iki 175-180°C karščio orkaitėje 45-60 minučių. Tikrinkit mediniu pagaliuku: ištrauktas iš bet kurios pyrago vietos jis turi būti sausas.
Iškeptą pyragą palikit atvėsti, nes pajudintas dar būdamas karštas gali prarasti savo formą - yra išties minkštas.
Tradiciškai: valgykit vieną, su ledais ar plakta grietinėle. Aš kitą kartą tikrai dar jį paskaninsiu - visgi negalima išskirti geriausių draugų: obuolio ir cinamono...
Dabar toks metas: mes visi norim būti išskirtiniai, nepakartojami ir tai labai labai gerai. Tik, jeigu geriau įsižiūtumėm, visi mes siekiam tų pačių dalykų: meilės, šilumos, įvertinimo, palaikymo ir... pripažinimo, chi chi.
Nebijokit kartais pasiduoti banalybės įtakai - galit likti maloniai nustebinti!
Praėjusį trečiadienį su mylimiausia sese Egle sugalvojom paversti Pyragų diena. Bet tiesiog išsikepti porą pyragų ir dviese prisivalgyti pasirodė kažkaip nepadoru, todėl nusprendėm pakviesti prie mūsų prisijungti dar keletą žmonių. Štai taip staiga gimusi mintis pavirto labai netgi solidžia proga su visai neprastu rezultatu.
Kadangi šiuo metu atostogauju (taip, kurgi ne, tikros atostogos!), susimąsčiau, kur galėtumėm keliauti su visais tais savo pyragais. Ir tuomet pagalvojau, kad senokai lankiausi darbe, o ir kolektyvas labai mėgstantis skanų maistą ir smagius pokalbius, chi chi. (Turiu pridurti, kad dirbau šeimos medicinos klinikoje, kurią yra įkūrę mano tėvai.)
Kai buvo sutarta dėl vietos ir laiko, liko tik vienas klausimas: ar tiesiog susirenkam ir skaniai prikemšam pilvus ar nuveikiam ir ką nors naudingo visuomenei? Taigi vienbalsiai buvo nutarta, kad ragaudami pyragus rinksim ir aukosim pinigus nūdien tikrai aktualiam reikalui. Plačiau apie tai galite pasiskaityti čia.
Pyragų gavosi apsčiai, patikėkit...
Pradėsiu nuo to, kurį ragavom pirmą.
Štai tokį paprastą, bet visiškai neprastą pyragą sumeisravo mano labai mylima ir pasiilgta kolegė - slaugytoja Nijolė. Vis prisimenu, kaip mudvi svajodavom apie sūrio pyragą... Žinot, kaip kartais būna: imi, iš niekur nieko pagalvoji apie konkretų skanų patiekalą ir - viskas! - nebegali daugiau apie nieką galvoti? Tai štai sūrio pyragas dažnai šitaip okupuodavo mudviejų mintis. Ir, žiūrėk, penktadienį, be jokios progos jau vaišinamės naminiu, nuostabiu kurios nors iš mūsų gamintu, keptu arba nekeptu sūrio pyragu... Nuostabūs tie penktadieniai!
Jis visam tam pyragų būryje buvo pats paprasčiausias, bet man pasirodė pats skaniausias: drėgnas, pilnas skonių ir sotus. Sluoksniuota tešla, paprikos, svogūnai ir grybai - išties puikus derinys!
Antrųjų ragavom gydytojos Gintarės keptų plikytų pyragėlių su lašiša ir krapais.
Tokie fainuoliai, dviejų kąsnių, puikiai tiktų prie alaus ar vyno. Tikrai mėginsiu kepti!
Trečiasis į trasą žengė mano sesės Eglės jau ne vieną kartą keptas - vadinasi, išbandytas, patikrintas, nenuvylęs - trapios tešlos pyragas su tunu ir žalumynais:
Labai sotus, labai skanus, tikras pietų patiekalas. Šį įrašą pažadu papildyti tuno pyrago receptu šiek tiek vėliau.
Tuomet atėjo eilė mano keptam kišui su pelėsiniu sūriu, moliūgais ir kriaušėmis:
Tešlai naudojau:
300 gramų miltų,
150 gramų labai šalto sviesto,
80 mililitrų labai šalto vandens,
žiupsnelį druskos.
Tešlą gaminau šiuo būdu. Turiu pridurti, kad pirmą kartą gyvenime man pavyko iškepti trapios tešlos pagrindą lygiai tokį, kokio ir norėjau (pastaroji nuotrauka to tikrai nebyloja, bet realybėje pagrindas tikrai atrodė idealus, sakau Jums!).
Įdarui naudojau:
maždaug 150 gramų orkaitėje kepto moliūgo,
150 gramų sūrio su mėlynuoju pelėsiu,
2 vidutinio dydžio kriaušes,
200 mililitrų pieno,
2 kiaušinius,
žiupsnelį druskos.
Į iškeptą pyrago pagrindą sudėjau gabalėliais pjaustytą moliūgą, peiliu sutrupintą pelėsinį sūrį ir plonais griežinėliais pjaustytas jau nuluptas kriaušes (lupti jas ar ne - Jūsų reikalas). Viską užpyliau pieno, kiaušinių ir druskos plakiniu.
Kepame pyragą 170°C karšumo orkaitėje 30-40 minučių, kol kiaušinių plakinys užsitrauks, o pyrago paviršius ims rusvėti.
Pyragą prieš valgant atvėsinkit, toks jis žymiai skanesnis.
Dar reikia paminėti, kad šis pyragas tikrai ne kiekvienam skoniui. Tiesa, nė vienas jį ragavęs nesiraukė, bet nusprendėm, kad jį geriausia valgyti ne po prieš tai jau paragautų trijų rūšių pyragų, o tiesiog vieną, su taure putojančio vyno. Rekomenduoju jį suvartoti per parą.
Paskutinį skanavom vienintelį tąkart saldų pyragą - mano mamos keptą su dviejų rūšių slyvomis ir varške, puoštą plaktais baltymais:
Šiaip aš ne slyvų mėgėja, bet čia man viskas tiko ir patiko: gaivus ir pilnas skonių, maloniai saldžiarūgštis. Skanus!
Na, ir paskutinis Pyragų dienos dalyvis - nors ir virtualus - mano brangiausios svainės Agnės kitame Lietuvos gale keptas, ragautas ir fotografuotas pyragas su chalva:
Cituoju receptą:
1 stiklinė miltų,
1 stiklinė cukraus,
3 kiaušiniai,
100g žemės riešutų chalvos,
1 kaupinas arbatinis šaukštelis kepimo miltelių.
Cukrų ir kiaušinius gerai išplakit, tada įmaišykit miltus su kepimo milteliais (aš dar persijojau). Tada į kepimo skardą supilkit 2/3 tešlos kiekio, susmulkinkit ~80g chalvos, supilkit likusią tešlą ir viršų apibarstykit likusia chalva (tiesa, skardą pabarstykit kokiais džiūvėsiais ar išklokit kepimo popierium, kad neprikeptų; aš naudojau silikoninę formą). Kepti kol iškeps (juokiasi). Man prireikė ~40min, bet manau per mažą temperatūrą nustačiau, nes plutelė gan stora gavosi. Tai geriausia apie 190°C temperatūroje, kol šiek tiek pagels, iškils ir įdūrus pagaliuką šis išlips sausas iš pyrago (šypsosi).
Tai štai taip pirmą kartą atšventėm Pyragų dieną. Dabar planuojam kokį ledų festivalį susiorganizuoti, cha cha.
Labai ačiū visoms dalyvavusioms!
Kaip matot, net ir rudenį pyragas - nebūtinai su obuoliais, o ir nebūtinai saldus turi būti!
Marinuotos alyvuogės yra mano meilė... Visada skanios, visada viliojančios ir tarsi sukurtos užkandžiams: Jūs tik pažiūrėkit, net pačios didžiausios alyvuogės yra kaip tik kąsnio dydžio!
Tiesa, truputį gėda: skelbiuosi alyvuogių mylėtoja, o dar tiek nedaug jų rūšių esu paragavusi... Ką gi, dar vienas darbelis į planų ir svajonių sąrašą, chi chi.
Neseniai lankantis vienoj tokioj gražioj ir prabangioj vietoj, užsisakėm marinuotų alyvuogių. Tikras šokas ištiko jau po pirmojo kąsnio: saldu! Kas čia do nesąmonė, pagalvojau. Bet, žinot, viena alyvuogė vijo kitą ir staiga aplankė nušvitimas: šis skonis nuostabus!
Kartu su brangia drauge Vitalija skanaudamos bandėm nuspręsti, kame gi jos marinuotos ir sutarėm, kad balzamiko acte. Tik man rodės, kad ir meduje, Vitalija gi laikėsi nuomonės, kad cukruje.
Aišku, nekantravau atkurti šį receptą namuose ir, man regis, pavyko visai taikliai. Todėl siūlau ir Jums.
Turėkit:
1 indelį žaliųjų alyvuogių be kauliukų,
1 indelį juodųjų alyvuogių be kauliukų,
2 valgomuosius šaukštus balzamiko acto,
8 -10 valgomųjų šaukštų medaus.
Išimkite alyvuoges iš skysčio, kuriame jos mirksta ir sudėkite į sandariai užsidarantį indą. Verdančio vandens vonelėje ištirpinkit medų ir sumaišykit jį su balzamiko actu, kol gausit visiškai vientisą masę. Medaus dėjau 10 šaukštų, bet Jums siūlau tirpinti medų po truputį ir, maišant su actu nuolat ragauti, kol gausit Jums malonų ir priimtiną saldumą.
Dar šiltą marinatą pilkite ant alyvuogių ir uždengę gerai papurtykit indą, kad neliktų nepaliestų alyvuogių. Dėkite indą į šaldytuvą keletui valandų, nepamiršdami retkarčiais pamaišyti.
Rezultatas tikrai saldus, bet, mano galva, maloniai derantis. Tiesą sakant, ir vynas čia buvo beveik nereikalingas...
Savaitgalį su mylimiausia sese Egle leidom sau atsipūsti šiek tiek gurmaniškai: taurė (iš tiesų, tai beveik butelis, bet kas gi skaičiuoja?..) balto vyno ir puikūs užkandžiai. Šiam mūsų šeštadienio vakaro pasisėdėjimui kepiau burokėlių traškučius. Jau taip seniai norėjau juos išbandyti, tik vis nesiryždavau.
Matot, paskutiniu metu mano santykiai su burokėliais buvo gerokai atšalę... Vaikystėje burokėlius mėgau be jokių kalbų. Dar dabar prisimenu mamos gaminamos mišrainės iš virtų burokėlių, raugintų agurkų ir konservuotų žirnelių/kukurūzų skonį... Nuo-sta-bus!
Deja, nuo tada, kai apsigyvenau kartu su Martynu (o tai įvyko beveik prieš šešerius metus, viešpatie šventas, kaip seniai!) burokėlius kokiu nors pavidalu gaminau gal kokius penkis kartus. O gal ir dar mažiau. Jeigu atmintis nemeluoja, viskas prasidėjo nuo nepavykusio pyrago su burokėlių įdaru. Tiesa, pyragas pavyko taip, kaip ir turėjo, bet skonis (o gal jų derinys) ilgam mane sužalojo, chi chi. Nuo to karto man burokėliai tapo kažkokie fu...
Bet šitie traškučiai, išvysti viename žurnale, kažin kodėl labai mane suintrigavo.
Ir suintrigavo ne veltui. Tai tikrai labai dėmesio vertas užkandis. Vienas tų, kuriais galėsit puikuotis prieš nustebusius svečius ar šiaip artimuosius. Todėl, kol burokėliai dar švieži, bandykit.
Jums reikės:
burokėlio(-ių),
aliejaus,
jūros arba paprastos druskos.
Burokėlius nuplaukit ir nulupkit. Supjaustykit kuo plonesniais griežinėliais (pati pjausčiau aštriu peiliu, bet galit naudoti pjaustyklę arba skustuką).
Nedideliame puode arba keptuvėje įkaitinkite šiek tiek daugiau aliejaus (maždaug 1 centimetrą nuo dugno). Į gerai įkaitusį aliejų dėkite burokėlių griežinėlius (dėkit ne visus iš karto, kad aliejus pernelyg neatvėstų). Apvirkit maždaug 20 sekundžių. Išėmę burokėlius iš aliejaus, dėkite juos ant popierinio rankšluosčio, kad nebūtų pernelyg aliejuoti.
Orkaitę įkaitinkit iki 100°C. Nusausintus burokėlius vienu sluoksniu išdėliokite ant kepimo popieriumi išklotos skardos. Pabarstykit paprasta arba jūros druska (tikrai rekomenduoju išbandyti pastarąją - ji tarsi kokie deimantai suteikia grožio viskam, ant ko atsiduria...). Dėkit į orkaitę ir kepkit 45-60 minučių, kol burokėliai ims džiūti ir šiek tiek garbanotis. Jeigu, kaip kad nutiko man, ir po valandos burokėliai dar nebus išdžiūvę, pasinaudokit orkaitėse dažniausiai esančia grilio funkcija, kai kaitinimas vyksta tik iš viršaus ir paskrudinkit porą trejetą minučių, BŪTINAI stebėdami, nes šviežia anglis, net ir pagardinta jūros druska, prie vyno netinka. Bandžiau. Labai greitas, labai paprastas, bet išties įdomus užkandis, tiks ir prie alaus ir vienas pats.
Antrą kartą gyvenime viriau varškės spurgas ir, turiu pasakyti, šventa teisybė, kad negalima nuleisti rankų, jeigu kas nors nepavyksta iš pirmo karto.
Kažkada prieš kokius penkerius metus nusprendžiau pamėginti pasigaminti savo taip mėgstamą skanumyną - varškės spurgas. Nepagalvokit, tikrai jomis nepiktnaudžiauju ir paragauju kokį kartą metuose. Geriausiu atveju.
Deja, tuomet dar nei savo blog'o nerašiau, nei svetimų blog'ų neskaičiau, o ir patirties virtuvėje turėjau maždaug dvylika kartų mažiau, todėl rezultatas, gal ir skanus, bet visiškai manęs netenkinantis buvo: spurgytės gerokai atdegė, buvo šleivos kreivos (taigi kroviau jas aliejun tiesiog šaukštu...) ir išvis - nei procesas, nei rezultatas nedžiugino. Žinoma, suvalgėm ir tokias, bet gi nei kam pasigirsi, nei svečią pavaišinsi...
Ši nesėkmė atbaidė mane nuo spurgų gamybos ilgiems metams. Mano talija buvo dėkinga už tai. Bet štai praėjusią savaitę ši nuodėminga mintis vėl ėmė mane persekioti, o aš, būdama visiškai bevalė, jai pasidaviau.
Labai paprastas receptas. O ir darbo - vos keletas, na, gerai, kokios 10-15 minučių. Tikrai siūlau išbandyti!
Sutinku, tikrai gedulinga nuotrauka, bet džiaugiuosi ir tokia, nes diena fotografavimui buvo toookia prasta... Anei saulės šviesos, anei jokio įkvėpimo. Bet gi reikia ir tokių dienų. Kaip kitaip gerą ir sėkmingą dieną įvertinsi?
Į nedidelį puodą supilkite aliejų (jeigu virsite nedideles spurgytes - o tokias ir patarčiau rinktis - aliejaus pilkite maždaug per 3 centimetrus nuo puodo dugno) ir palikite jį gerai įkaisti (ar aliejus jau įkaito, galite patikrinti įmetę nedidelį tešlos gabalėlį - aliejus aplink jį ims burbuliuoti, šėlti tiesiog!).
Kol aliejus kais, pagaminkit spurgas. Pasitepkit delnus aliejumi (tik ginkdie, ne tuo įkaitusiu!), imkit nadidelį gabalėlį tešlos ir ritinkit, kol gausis akiai mielas rutuliukas (kas čia man su tais rutuliukais paskutiniu metu?). Taip paruoštas spurgytes po kelias (ne visas iškart) meskit (tik ne iš aukštai!) į aliejų ir stebėkit. Įprastai, kai iškepa viena spurgos pusė, ji pati labai vikriai ima ir apsiverčia, kad ir kita spėtų išvirti. Jeigu matysit, kad pasinėrusioji pusė jau visa ruda ir paskrudusi, bet visdar nesiverčia - apverskit ją patys. Čia ne vieta ir ne laikas deryboms versiuos/nesiversiu.
Išvirusias spurgytes pirmiausia dėkit ant keletu sluoksnių patiesto popierinio rankšluosčio - lai sukūsta šiek tiek.
Atvėsusias barstykit cukraus pudra (arba ne) ir skanaukit. Juk kartais visi mes nusipelnom bent vienos mažulytės varškės spurgos... Ane?
Esu didžiuuulė vadinamųjų javų dribsnių batonėlių (šis žodis, mano galva, labai netinkamas) mėgėja. Turiu ir savo mėgiamiausią, žinoma. Gamindama šiuos javinukus (atleiskit, man taip daug gražiau skamba) bandžiau bent šiek tiek atkartoti tą savo mėgiamiausiąjį. Su spanguolėmis.
Taigi turbūt kokiems dvylikai gabalėlių Jums reikės:
1 stiklinės greito paruošimo avižinių dribsnių (rinkitės tokius, kurie pagaminami per 1-3 minutes, tai būna nurodyta ant pakuotės),
1 valgomo šaukšto rudojo arba pusės valgomo šaukšto paprasto cukraus (kitą kartą cukraus nedėčiau visai),
1 valgomo šaukšto vandens (šįkart jį pakeičiau citrinos sultimis, norėjosi rūgštelės).
Avižinius dribsnius, saulėgrąžas, sezamo sėklas ir džiovintas spanguoles sumaišykite ir suberkite į keptuvę. Ant silpnos arba vidutinės ugnies maišydami šildykit tol, kol viskas įgaus švelnų auksinį atspalvį. Mišinį suberkite į dubenį.
Toje pačioje, dar neatvėsusioje keptuvėję ištirpinkite sviestą, medų, cukrų ir vandenį arba citrinos sultis. Palaukite, kol masė ims burbuliuoti ir šiek tiek pakeis spalvą - irgi taps švelniai auksinė. Išjunkite ugnį.
Į dar karštą masę keptuvėje supilkite dribsnių ir sėklų mišinį. Viską gerai išmaišykite.
Sukrėskite masę ant kepimo popieriaus lakšto. Tolygiai paskirstykite suformuodami stačiakampį. Jeigu nepavyksta išlyginti paviršiaus (man šiam reikalui puikiai pasitarnavo silikoninė mentelė), uždenkite kūrinį kitu kepimo popieriaus lapu ir švelniai paspauskite rankomis.
Po keleto minučių nuimkite kepimo popierių, supjaustykite stačiakampį norimo dydžio gabalėliais ir dėkite į šaldytuvą, kad sustingtų.
Nepaprastai skanus dalykas! Labai džiaugiuosi, kad savo mėgstamą skonį nuo šiol galėsiu pasigaminti tiesiog namuose. Be to, taip lengviau kontroliuoti suvartojamo cukraus kiekį, o ir visokių nenatūralių medžiagų namų gamybos javinukuose nerasi. O jau kur galimybė žongliruoti pačiais įvairiausiais sudedamųjų dalių deriniais! Man jau neduoda ramybės mintys apie grikių, keturių grūdų ar kukurūzų dribsnius, aguonas, kokosų drožles, moliūgo sėklas, džiovintus svarainius ir kitus mėgiamus ingredientus, kurie tikrai nepagadintų šio puikaus užkandžio.
Mmmm... Medaus ir cukraus saldumą čia taip nuostabiai atsveria džiovintų spanguolių bei citrinos sulčių rūgštumas, kad aš tiesiog neturiu žodžių!
Yra tokių užkandžių, kuriems pagaminti prireikia išties nemažai laiko. Ir kantrybės. Tiesa, jų paruošimas antrą kartą trunka gerokai trumpiau, nes gamintojas jau turi patirties. Bent aš taip tikiuosi.
Kai praėjusį penktadienį pradėjau ritinti šiuos gražuolius, kažkodėl nusprendžiau viską daryti rankomis ir vietoj to, kad visą kalną (taip tuo metu atrodė) pistacijų per keletą sekundžių susmulkinčiau buitiniais prietaisais, pjausčiau ir trupinau jas peiliu kokę valandą... Žodžiu, pati prisidariau sau darbo, tai pati ir kalta!
Kaip bebūtų, kaip juos begamintumėt - rankomis ar ne - rezultatas laukia išties nepaprastas. Skonis puikus, bet vaizdas... Tikras rudens smaragdas!
Būriui svečių pavaišinti turėkit:
didelę kekę stambių raudonų vynuogių,
stiklinę išlukštentų pistacijų,
125 gramų kreminio sūrelio,
125 gramų pelėsinio sūrio.
Pistacijas susmulkinkit į trupinius (ne į miltus!). Sūrelį sumaišykit su pelėsiniu sūriu iki vientisos masės.
Nuplautas ir gerai nusausintas vynuoges aptepkit sūreliu. Atrodys, kad tai - misija neįmanoma, bet iš tiesų čia viskas paprasta. Imkit vynuogę, šakute ar šaukšteliu užtepkit sūrių mišinio ir, pasidėję tarp delnų parutuliokit kol sūriai padengs visą vynuogės paviršių (patikėkit, prireiks vos kelių sekundžių). Gautą kamuoliuką apvoliokite pistacijų trupiniuose.
Viskas! Belieka šiuos kaštonus palikti šaldytuve porai valandų, o tuomet nešti į stalą ir klausytis visokių "Ech!", "Och!", "kaip įdėjai čia tą vynuogę?!". Visi šie aikčiojimai ir nuostaba - neslėpsiu - beveik pagrindinė priežastis, dėl kurios gaminu, chi chi.
Pati sau netikėtai iškepiau riestainių. Ne mažų traškančių, o tokių storulių, minkštų... Prisimenu, mano tėvų namuose karts nuo karto tokie riestainiai (tuokart pirktiniai) būdavo drąsiai naudojami pusryčiams kaip sumuštinio pagrindas. Man labai patikdavo!
Šie, kuriuos kepiau pati jau savo namuose, pavyko tokie pat ar net geresni, nei tie pirktiniai. Ne, TIKRAI geresni! Paprastai ir greitai pagaminami, gražūs, puikios fizinės formos, ne pernelyg saldūs, bet ir ne prėski kokie. Puikūs, kitaip tariant!
Dešimčiai šių gražuolių Jums reikės:
300 mililitrų šilto vandens,
500 gramų miltų,
2 valgomų šaukštų cukraus,
2 arbatinių šaukštelių druskos,
7 gramų sausų mielių,
1 valgomo šaukšto alyvuogių aliejaus,
1 valgomo šaukšto sodos (virimui),
1 kiaušinio (kepimui),
aguonų/sezamo sėklų/saulėgrąžų ar kitokių mėgiamių smulkmenų papuošimui (kepimui).
Šiltame vandenyje ištirpinkite cukrų, druską, mieles ir aliejų.
Į šią masę suberkite persijotus miltus. Minkykite maždaug 10 minučių, kol tešla taps švelni ir elastinga. Palikite ją pakilti maždaug valandai.
Pakilusią tešlą padalinkit į 10 lygių dalių, iš kurių formuokit gražias apvalias bandeles. Kiekvienoje iš bandelių viduryje kokiu virtuviniu įrankiu (tarkim kitu medinio šaukšto galu) pradurkite skylutę (stebėkit, kad skylutė būtų tikra, nes mielinė tešla yra klastinga, žinokit...).
Dideliame puode užvirkite daug vandens. Kai užvirs, suberkite sodą ir po 3-4 dėkite riestainius. Virkite maždaug po minutę iš kiekvienos pusės. Išsemkite apvirtus riestainius kiaurasamčiu ir iškart dėkite į skardą, jau išklotą kepimo popieriumi.
Prieš kepdami aptepkite riestainius šiek tiek paplaktu kiaušiniu, pabarstykit mėgstamomis smulkmenomis (kitą kartą barstysiu jūros druska - turėtų labai gražiai atrodyt) ir kepkite 220°C karštumo orkaitėje 15-20 minučių.
Nuostabūs riestainiai, kurie, perpjauti, puikiai pasitarnauja pusryčiams. Ypač patepti uogiene, ar sviestu, ar papuošti sūriu ir pašildyti... Mmm...
Tikiuosi, Jūsų neišgąsdins kiek neįprastas riestainių gamybos būdas ir būtinai juos išbandysit, nes nepaisant ilgo sąrašo ir mano išvedžiojimų, jie tikrai labai greitai ir paprastai gaminami beigi labai sparčiai suvalgomi.
Įspūdingo mūsų krepšinio rinktinės žaidimo bei juos lydėjusios sėkmės dėka nemažai laiko praleidom prie teliko žiūrėdami varžybas. Ir tada, bekramsnojant eilinį bulvių traškutį man toptelėjo mintis: kiek gi galima šlamšti tuos riebius, tik svogūnų/grietinės/krapų/pomidorų skonio turinčius nesveiko maisto atstovus?
Todėl pradedu rubriką "NE bulvių traškučiams!", kurioje ieškosiu, mėginsiu ir dalinsiuosi skanių, lengvai ir greitai pagaminamų, aliejuje nevirtų, bet skanių ir namie gamintų užkandžių prie alaus, vyno ar krepšinio receptais.
Pirmieji scenoje pasirodo net du puikūs užkandžiai: virtos pupos ir lavašo traškučiai.
Virtoms pupoms reikės:
pupų (ne pupelių),
druskos,
česnako,
kmynų.
Pupas išvirkite. Tai - gana ilgas procesas, galite užtrukti ir iki dviejų valandų, todėl geriau pupas iš anksto užmerkite (tarkim, per naktį), o tuomet išvirkite. Išvirusias nusunkite, pabarstykite druska, smulkiai pjaustytu česnaku ir pabarstykite kmynais. Tai mano anytos anytos (čia ne rašybos klaida), t.y. Martyno močiutės iš tėčio pusės receptas. Nei labai gudrus, nei sudėtingas, bet skonis - išties artimas širdžiai ir liežuviui. Idealiai tiks prie alaus.
Antrasis gi dar greitesnis. Lavašo traškučiai.
Jiems turėkit:
1 didelį stačiakampį lavašą arba 4 apvalias tortilijas,
kelis valgomus šaukštus alyvuogių aliejaus,
2 česnako skilteles,
druskos,
mėgiamų prieskonių.
Orkaitę įkaitinkit iki 200°C. Česnaką išspauskit spaudykle arba susmulkinkit peiliu. Sumaišykite su aliejumi. Lavašą arba tortilijas patepkite aliejaus/česnako mišiniu, pabarstykit mėgiamais prieskoniais (kepiau trijų skirtingų skonių: su kmynais, su džiovintu raudonėliu ir su maltais čili pipirais). Pabarstykit viską druska (čia svarbu nepadauginti). Jeigu turit, naudokit jūros druską - ji stambesnė, todėl iškepus ne tik skaniai traškės, bet ir gražiai atrodys. Taip paruoštą lavašą arba tortilijas sukarpykite žirklėmis trikampiais ar kitokios formos gabalėliais ir vienu sluoksniu iškloję jais kepimo skardą, kepkite 5-10 minutes arba kol pradės gražiai rusti. Prie alaus ir vyno tinka kuo puikiausiai!
Pastaruosius dar spėtumėt pasigaminti iki lemiamos šio vakaro kovos!
Už Lietuvą, vyrai! Moterys, vaikai ir seneliai! Visi už Lietuvą!
Argi aš ne atsilikėlė? Bebaiginėju trečią savo gyvenimo dešimtį, o dar nebuvau ragavusi nei šilauogių, nei gervuogių... Iki praėjusio savaitgalio.
Penktadienį važiavau į darbą sverti/matuoti/skiepyti Ugnės, pasimatyti su spėtomis gerokai pasiilgti kolegėmis bei pasimaivyti savo gerokai pasikeitusia ir jau puikiausiai sėdinčia mažule.
Išėjau ne tuščiomis. Mano mylimiausia kolegė Nijolė atnešė dėžutę ką tik surinktų, pačios užaugintų gervuogių. Šakės, koks grožis! Ne uoga, o meno kūrinys! Nebūtų tokia minkšta, pasikabinčiau ant kaklo ir nešiočiau kaip kokį papuošalą.
Likusį savaitgalį leidom Smilgiuose pas Martyno tėvus, todėl galit numanyti, koks uogų pasirinkimas manęs laukė... Nusprendžiau nieko nelaukti ir iškepti galette - tokį super paprastą pyragą, gaminamą su kokiais tik nori įdarais.
Nusprendžiau pernelyg nesukti galvos ir pridėt į jį visokių rūšių uogų, kokių tik pavyks rasti mylimos anytos kieme bei šaldiklyje.
Tai štai Jums ir receptas (tiksliai nurodysiu tik tešlos reikalus, įdarus ir jų proporcijas drąsiaiimprovizuokit patys). Reikės:
315 gramų miltų,
žiupsnelio druskos,
1 valgomo šaukšto cukraus,
225 gramų labai šalto sviesto,
ketvirčio - pusės puodelio labai šalto vandens.
(Tešlą galite gaminti naudodami rankas arba virtuvinį kombainą/blenderį. Gaminant rankomis reikės kiek labiau pasistengti ir šiek tiek labiau paskubėti, kad sviestas nepradėtų tirpti.).
Į maišymo indą (arba tiesiog dubenį, jei nusprendėt darbuotis rankomis ir šakute) suberkite miltus ir sudėkite smulkiais kubeliais pjaustytą sviestą. Trinkite viską tol, kol gausite smulkius trupinius. Suberkite druską ir cukrų ir pamažu, po šaukštą pilkite vandenį. Vandens reikės tiek, kad tešla suliptų į vieną gražų rutulį (negaliu apsakyti, kaip mėgstu stebėti tokias tešlos metamorfozes...). Gautą tešlą padalinkite į dvi dalis, suvyniokite į maistinę plėvelę ir dėkit į šaldymo kamerą arba labai labai šaltą šaldytuvą maždaug pusvalandžiui.
Kadangi iš šio tešlos kiekio pavyks iškepti dvi normalaus dydžio galettes, galit kepti iškart dvi arba atsidėti pusę tešlos kitam kartui. Rytojui, chi chi.
Iš atšaldytos tešlos iškočiokit apskritimą, perkelkit jį į kepimo popieriumi išklotą skardą. Į patį apskritimo vidurį sudėkit įdarą (jeigu naudojat uogas ir/ar vaisius, nepamirškit jų apvolioti cukruje ir poroje šaukštelių krakmolo, kad kepdami nesugalvotų pabėgti). Užlankstykit tešlos kraštelius taip, kad pats pyrago vidurys liktų atviras. Jeigu turit noro, galit tuos kraštelius patepti plaktu kiaušiniu ir pabarstyti cukrumi - šįkart to nedariau ir pasaulis nesugriuvo, chi chi.
Kepkit galette180°C karštyje apie valandą.
Penkiese suvalgėm ABI galettes vienu prisėdimu... Pasakykit Jūs man, kaip gali, žmogau, atsilaikyti, kai pyrago viduje yra trintų braškių, juodųjų serbentų, aviečių, vyšnių, šilauogių, gervuogių?.. Negali. Tai mes ir neatsilaikėm. Ir nė kiek nesigailiu. Tikrai.
1 didelio lavašo (maniškis buvo stačiakampis ir svėrė 190 gramų),
200 gramų feta sūrio,
200 gramų vištienos krūtinėlės filė,
keleto šakelių krapų,
2-3 skiltelių česnako.
Feta sūrį sutrinkit šakute iki trupinių. Sumaišykit su smulkintais krapais ir česnaku.
Vištieną iškepkit keptuvėje arba orkaitėje kol paskrus. Supjaustykit nedideliais gabalėliais.
Ištiesę lavašą ant kepimo skardos pusę jo aptepkit feta sūrio ir prieskonių trupiniais ir keptos vištienos gabalėliais. Užklokit kita lavašo puse tarsi antklode. Ne. Tarsi miegmaišiu.
Kepkit 20-25 minutes iki 180°C įkaitintoje orkaitėje.
Apačia bus drėgna ir sultinga, o viršutinis lavašo sluoksnis kietas ir traškus.
P.S. ginkdie, nesugalvokit pasūdyti vištienos! Fetoje sūrumo tikrai yra užtektinai, patikėkit.
Šokoladiniai sausainiai su žiupsneliu druskos. Tokie, kaip ir viskas gyvenime: iš esmės saldu, bet beveik visuomet - su trupučiu netikėtumo.
Maždaug dvidešimčiai nedidelių sausainėlių turėkit:
60 gramų labai minkšto sviesto,
1 kaupino valgomo šaukšto geros tikros kakavos,
30 gramų cukraus pudros,
90 gramų persijotų miltų,
druskos (įprastos ir/arba jūros).
Sviestą, kakavą, cukraus pudrą ir nedidelį žiupsnelį paprastos druskos gerai išsukit mikseriu iki visiško vientisumo.
Per kokius du kartus įplakit persijotus miltus. Tešla turi gautis šiek tiek panaši į trupinius.
Iškrėskit ją ant švaraus paviršiaus ir rankomis suformuokit vientisą ritinį. Jį supjaustykit peiliu tarsi dešrą.
Išdėliokit sausainius skardoje, kurioje kepsite (kepdami sausainiai nedidėja, todėl tarpai tarp jų gali būti visai maži). Kiekvieną sausainį apibarstykit jūros druska (galite naudoti ir įprastą druską, tik tuomet paieškokit stambesnių jos kristalų) - užteks vos keleto trupinių.
Kepkit 180°C karštumo orkaitėje maždaug 15 minučių. Prieš valgydami sausainius palikit šiek tiek atvėsti.
Labai greitas, bet nuostabus mažytis džiaugsmas lietingą sekmadienio popietę. Išbandykit!
Dar laukdamasi Ugnės pati sau tyliai pasakiau, kad blog'e tikrai nebus jokių kalbų apie tyreles ir kakučius. Šio susitarimo su savimi puikiai laikausi, tačiau nusprendžiau nesusivaldyti ir pasidalinti mintimis apie niūniuojamas lopšines ir šiaip dainas, kurios dažnai išsprendžia kitais būdais neišsprendžiamas situacijas.
Pirmą kartą mano dainavimą Ugnė pastebėjo būdama beveik dviejų mėnesių. Tąkart keisdama sauskelnes tiesiog sau dainavau "Somewhere Over the Rainbow" iš miuziklo "Ozo šalies burtininkas". Šią dainą dažnai niūniuodavau sau mintyse, ji - viena iš tų etatinių. Nežinau, ar tąkart užtraukiau per garsiai, o gal kalta mūsų erdvioj vonioj esanti akustika, bet Ugnė sukluso itin įdėmiai. Ėmė plačiai šypsotis, bet... kai pasiekiau tą vietą, kurioje skamba žodžiai "why oh why can't I?" staiga mažulės lūpos nusviro, smakras ėmė drebėti ir pabiro ašaros. Pirmą kartą ją mačiau taip graudžiai verkiant... Pagalvojau, kad čia mano muzikinis neišprusimas kaltas, bet ne, jai ta dainos vieta buvo graudi nepaisant to, kas ją dainavo. Tiesa, dabar visos šios dramos jau išgyventos ir nei ši, nei kitos melodijos ašarų nebespaudžia.
Kita daina, prilipusi beveik nuo pirmųjų Ugnės dienų (ją nuolat dainuoju iki šiol) yra - atleiskit, kad taip sakau - labiausiai nudainuota ir net mažumėlę atsibodusi "Tau, Mano Mamyte". Ją moka visi, nebūna gegužės mėnesio, kad jos neišgirstumėm ir visgi... Kažkas mane traukia už liežuvio ją dainuoti nors tu ką! Visai nesąmoningai ir nevalingai ją sutrumpinau ir šiek tiek pakeičiau tekstą - visgi dainuoju ne mamai, o dukrai. Be to, stengiuos bent truputį padžiazuoti ją atlikdama:
Žibuoklėm pražydę
Šilelio šilelio šlaitai,
Tau, mano dukryte,
Pirmieji pirmieji žiedai.
Tau, mano dukryte,
Pirmieji pirmieji žiedai.
Tu mamą, mamytę,
Mane auginai auginai (nes, pripažinkim, man dar augt ir augt kaip mamai...).
Ugne, aš mylėsiu
Tave amžinai amžinai.
Ugne, aš mylėsiu
Tave amžinai amžinai
Ties tais "amžinai amžinai" man kaskart sudreba balsas, kažkas suvirpa širdy, net nežinau...
Net pačiai keista, kad ši ganėtinai banali daina man sukėlė tiek jausmų. Gal todėl, kad gimus Ugnei bais norėjosi pavasario, kai viskas pasidarys šviesu ir lengva. Tai štai, dainavau dainavau ir tas pavasaris atėjo su visom savo žibutėm, šlaitais ir saule.
O kai išgirdau šį Egidijaus Sipavičiaus ir Linos Rastokaitės atlikimą, tiesiog susileidau...
Iš pradžių lopšinės Ugnei visiškai nerūpėjo - nekreipė į jas jokio dėmesio, todėl paryčiais ją maitindama turbūt niūniuodavau labiau sau, negu jai. Jos beveik neturėjo teksto, tik kažkokios raminančios melodijos su vienu kitu žodžiu.
Vėliau įsijungė kūrybiškumas ir prasidėjo visokių mažybinių/malonybinių žodžių poezija, kuriama tiesiog ant vietos. Tarkim, "Ugnele, guzule, mano mažutėle. Širdele, pupule, mano gražutėle...". Tų pačių žodžių kartojimas vis kita eilės tvarka veikė beveik kaip meditacija, chi chi. Tiesa, vėlgi veikė labiau mane, nei mano mažulę. "Na, mano dainavimas bentjau nepablogina situacijos", - raminau save.
Ir tikrai, reikėjo tik kantrybės. Pagaliau mano šlovės valanda atėjo!
Būna, kartais prireikia ką nors skubaus nuveikti atsitraukus nuo mažulės (tarkim, sutrinti virtą bulvę su žirneliais), bet Ugnei tuo metu dingsta nuotaika, ji pradeda zirzti ir muistytis savo kėdėj ir jokie žodžiai ar mimikos negelbsti. Tada į pagalbą ateina vienas paprastas posmelis:
Stebuklas! Veidą iškart papuošia šypsena, o jeigu pademonstruoju dar ir kokį šokio žingsnelį ar sukinuką su šaukštu rankoj, tai net ir juoką pavyksta išgirsti. Works all the time!
Ir pagaliau, visai neseniai pajutau akivaizdų lopšinių poveikį. Jos padeda Ugnei nusiraminti, o dažną vakarą - ir užmigti.
Pradedu nuo paprasčiausios, ją man dainuodavo tėvai:
A-a a-a pupa,
Kas tą pupą supa?
Supa tėtis ir mama,
Ir Bartuko letena (taip, eilutė turi skambėti "ir katytė murzina", bet aš katyčių (ypač murzinų) neturiu ir nemėgstu, todėl pritaikiau mūsų šeimos aktualijoms, chi chi).
Tuomet pereinu prie man ir sesei mamos dainuotos:
Šarkos varnos pušyje,
Mūs Ugnelė lopšyje.
Šarkos varnos nuliūdo,
Mūs Ugnelė apsnūdo.
Šarkos varnos krykščia,
Mūs Ugnėlė šnypščia.
Šarkos varnos nuskrido,
Mūs Ugnelė užmigo.
Tada sudainuoju irgi šiek tiek sutrumpintą:
Twinkle, twinkle, little star.
How I wonder what you are.
Up above the world so high,
Like a diamond in the sky.
Twinkle, twinkle, little star.
How I wonder what you are.
Kartais padainuoju ir klasikinę "Спят усталые игрушки" iš senovėje rodytos rusiškos "Labanakt vaikučiams" laidos. Ji graži, kas, kad sukurta neteisingais laikais.
Galiausiai, kai Ugnė jau visai rami ir, rodos, trūksta tik akimirkos, kad užsnūstų, ateina laikas sunkiajai artilerijai: Bramsui ir Mocartui.
Dainuoti šias lopšines išmokau dar mokykloje, per muzikos pamokas. Iš pradžių negalėjau prisiminti visų žodžių ir nebuvau tikra dėl melodijų, bet šiek tiek parepetavusiatgaminau viską iki paskutinio skiemens ir natos. Muzikos sąsiuvinio, tebegulinčio kažkuriam stalčiuje tėvų namuose taip ir neprireikė! (Sakau, aš neprisimenu nieko, išskyrus visų gimtadienius, nemažai telefono numerių ir milijoną dainų tekstų. Keistuolė.)
Tai štai apie Bramsą ir jo nuostabią lopšinę. Ji, turinti daugybę žodžių įvairiomis kalbomis, dainuojama visame pasaulyje, turbūt nėra negirdėjusių šios nuostabios melodijos...
Vakarėlis tamsus šaukia miego visus.
Mano kūdiki, jau laikas migti ir tau.
Ir miegoti saldžiai,
Ir sapnuoti gražiai.
Ir miegoti saldžiai,
Ir sapnuoti gražiai...
Švies auksinė delčia pro langelį slapčia,
O palangėj žemai oš tau vilnys ramiai.
Miega sodas, tylu,
Oi, užmik čiūčia liū.
Miega sodas, tylu,
Oi, užmik čiūčia liū...
Ir pabaigai... Mocartas. Ji man pati gražiausia. Tokia romantiška ir paslaptinga... Tiesiog matau filmą ją dainuodama.
Miki, vaikuti brangus, sutemos gaubia laukus,
Rimsta ėriukai garde, tyla bitelės sode.
Mėnuo įkopęs dangun žvelgia pro langą vidun.
Šviesų sapnelį sapnuok, mik, karalaite, miegok.
Miegok, miegok...
Viskas nutilo pily, skęsta ramiam snauduly,
Niekas nevaikšto čionai, nekrebžda pelės seniai.
Tuščia virtuvėj, rūsy, žmonės sumigo visi.
Nieko, brangi, nebijok, mik, karalaite, miegok.
Miegok, miegok...
Tu visas džiaugsmas namų, gera čia tau ir ramu,
Šitiek žaislų kambary, šitiek saldainių turi.
Niekas tau jų nepalies, miki, valdove pilies,
Šviesų sapnelį sapnuok, mik, karalaite, miegok.
Miegok, miegok...
Jau turbūt baigiat užsnūst nuo visos šitos mano rašliavos? Ką gi, tuomet pasakas kuriomis mus migdydavo močiutės ir senelis pasiliksiu kitam kartui. Na gerai, trumpas anonsas. Tai buvo Salomėjos Nėries "Senelės pasaka", knyga apie daktarą Aiskaudą ir pasaka apie senį su geležiniu nykščiu...
P.S. mūsų mergytė tuoj bus poliglotė. Tik berašydama suvokiau, kad ji girdi lopšines trim kalbomis.
P.P.S dabar lauksiu laiškų ir skambučių iš LATGA-A ir AGATA dėl be autorių žinios keičiamų tekstų...
Tokį lietingą ir vėsų savaitgalį kaip šis, norisi kažko saldaus, bet ne pernelyg. Kažko šilto, bet ne sriubos. Kažko jaukaus, bet ne židinio (nors ir į pastarąjį nespjaučiau, tiesą sakant...). Kadangi šįvakar likau namie viena su savo mažaisiais, nusprendžiau tiesiog ekspromtu iš(si)kepti keksiukų iš to, ką turiu. Ir, kaip dažniausiai nutinka gyvenime, pavyko tiesiog nuostabiai!
Jeigu ir Jums šeštadienio vakaras niūrokas ar net liūdnas, nušvieskit jį savo šypsena. Nes, patikėkit, Jūs šypsositės jau po pirmo kąsnio, vos tik liežuvis pajus tą nuostabų skonį...
O reikia tik tiek:
3 bananų,
2 kiaušinių,
150 gramų kefyro/jogurto (naudojau graikišką, nes šio gėrio mano namuose netrūksta paskutiniu metu...),
120 gramų cukraus (galima naudoti 60 gramų balto ir 60 gramų rudojo - jeigu nenorit itin saldžiai),
50 gramų aliejaus arba lydyto sviesto,
180 gramų miltų,
pusantro arbatinio šaukštelio kepimo miltelių,
(galima įberti aguonų, kokosų ar šokolado drožlių - puikiai tiks).
Išplakit kiaušinius, kefyrą arba jogurtą, cukrų ir aliejų. Sudėkit šakute sutrintus bananus. Suberkit persijotus ir su kepimo milteliais sumaišytus miltus. Viską išplakit. Tešlą išdalinkit į keksiukų kepimo formą su jau paruoštais keksiukų popierėliais. Kepkit 190°C karštumo orkaitėje apie pusvalandį (originalus receptas siūlė kepti 30-40 minučių, tačiau man užteko nepilno pusvalandžio. Tiesiog stebėkit, kada keksiukai taps gražiai rudi, o ištrauktas medinis pagaliukas bus sausas.).
Drėgni, nuostabiai kvepiantys, minkštučiai ir tikrai kažkokie saulėti keksiukai. Išbandykit, dar ne vakaras!
Kažkada, kalbėdama apie mūsų valstybines šventes išsidaviau, kad turiu viltį, jog kadanors ir mes, lietuviai, išmoksim tikrąja žodžio prasme švęsti šias dienas. Ne minėti, o nuoširdžiai ir linksmai švęsti.
Šiemet tikrai galiu didžiuotis savimi: Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną paminėjom puikiai! Su trispalve pasipuošusiu sūrio tortu ir su valstybinio himno giedojimu (nors būkim atviri, mudviejų su Martynu pasirodymą vargiai būtų galima pavadinti giedojimu, bet mes tikrai iš širdies stengėmės). Nepaprastas jausmas. Net susigraudinau šiek tiek...
Ugnė, patogiai įsitaisiusi man ant rankų, visą laiką ramiai pratylėjo. Matot, ji gerokai apšilo balso stygas likus keletui minučių iki tikrojo giedojimo. Oi, kai pagalvoju, kad po kelerių metų ji taip pat dainuos kartu su mumis... Bus fantastiška!
O Jums, brangieji ir brangiosios, šia puikia proga rekomenduoju labai skanų sūrio tortą. Net Martynui patiko! O juk kremas pilnas varškės, kas kad ricotta'os...
Pagrindui reikės:
300 gramų avižinių sausainių,
100 gramų lydyto sviesto.
Kremui:
500 gramų ricotta sūrio,
1 indelio kondensuoto pieno,
1 valgomo šaukšto medaus (nebūtina),
250 mililitrų 35-36% riebumo grietinėlės,
3 valgomų šaukštų želatinos,
10-12 valgomų šaukštų šalto vandens.
Želatiną užpilkite vandeniu ir palikite maždaug pusvalandžiui, kad išbrinktų. Pašildykite želatiną verdančio vandens vonelėje, kol masė taps visiškai skysta. Išimkite ir palikite atvėsti.
Pagrindui sumalkit arba kitaip sutrupinkit sausainius iki visiškų trupinių (šįkart naudojau avižinius - labai patiko). Į gautus trupinius supilkit lydytą sviestą ir viską gerai išmaišykit. Gautą masę sudėkite į kepimo formą, išlyginkit jos paviršių ir gerai prispauskit prie dugno. Dėkite į šaldytuvą.
Viename inde išplakite grietinėlę. Kitame inde gerai išmaišykit ricotta sūrį, kondensuotą pieną ir medų. Sumaišykite su plakta grietinėle. Plakdami plona srovele supilkite želatiną.
Pagamintą kremą pilkite ant jau sustingusio sausainių pagrindo ir grąžinkite atgal į šaldytuvą keletui valandų.
Puoškite vaisiais, uogomis, šokoladu ar cinamonu.
P.S. pakeitę vaisių ir uogų spalvas, pritaikysit šį puikų tortą bet kokiai Jums svarbiai progai. Tarkim, trečiadieniui, chi chi.
P.P.S. iš sudėties galima suprasti, kad tortas riebus, saldus ir visaip kitaip negeras. Bet lažinuosi, kad Karalius Mindaugas, vienydamas ir jungdamas žemes, kurios vėliau tapo Lietuvos valstybe, padarė daug didesnių nuodėmių...
.JPG)
