Savaitės reikalai

Vakar suėjo lygiai lygiai savaitė, kai mūsų gyvenime atsirado Ugnė. Gražuolė dukrytė. Ši savaitė nebuvo lengva - daug neįprastų dalykų, keistai išsikreipęs laikas, mažai miego, bet... Vienas įdėmus žvilgsnis, nevalinga šypsena, juokingas žagsuliukas ar mažyčiais pirštukais suspaustas tavo rankos nykštys ir viskas staiga kažkur išgaruoja. Tarsi nė būti nebuvę. 

Pratinamės, bandom susipažinti ir prisiderinti. Manau, sekasi neblogai. Tiksliau pasakius - vis geryn.

Šia reikšminga savaitės bendro gyvenimo proga vakar kepiau skanumyną. (kaip matot, marliukas visada šalia - maža kas, chi chi)

Noriu juo su Jumis pasidalinti.

Šokoladinei tešlai imkit:

125 gramus kambario temperatūros sviesto,

215 gramų cukraus,

2 kiaušinius,

90 gramų miltų,

30 gramų kakavos,

pusę arbatinio šaukštelio kepimo miltelių,

žiupsnelį druskos,

50 gramų tirpdyto juodojo šokolado.

Sviestą ir cukrų išplakite iki purumo. Po vieną įmuškite kiaušinius kaskart gerai išplakdami. Miltus sumaišyti su kakava ir kepimo milteliais bei druska ir sudėti į sviesto ir kiaušinių masę. Sudėti tirpintą šokoladą ir gerai išmaišyti.

Varškės masei imkit:

70 gramų kambario temperatūros sviesto,

200 gramų varškės,

80 gramų cukraus,

1 kaupiną valgomą šaukštą miltų,

1 kiaušinį.

Viską sumaišykit. Jeigu norisi, varškę su sviestu pertrinkite per sietelį arba gerai sutrinkite blenderiu.

Į kepimo indą sukrėskite pusę šokoladinės tešlos, ant jos paskleiskite varškės masę ir viską užklokit likusia tešla.

Kepkite iki 175°C karštumo įkaitintoje orkaitėje apie 50 minučių.

Pyragas, kuris labiau panašus į brownie'į ar tiesiog į skanų desertą. Drėgnas, traškiu viršumi, dosniai šokoladinis ir maloniai varškinis. Ir labai labai skanus.

Tikiuosi, kita savaitė bus tvarkingesnė. Kita vertus, jeigu radau laiko ne tik pyragui iškepti, bet ir įrašui blog'e - laisvo laiko dar turiu užtektinai, chi chi.

Šilto ir jaukaus visiems savaitgalio!

Idėjos Kalėdoms. VI dalis

Sėkmingai ir saldžiai patingėję, grįžtam prie kalėdinių reikaliukų.

Nors Kalėdoms pernai labai kruopščiai pasiruošėm ir viskas vyko taip, kaip planavom, vieno - paties svarbiausio - dalyko nesugebėjau sumąstyt vos ne iki paskutinės minutės... Tai - dovanos savo mylimiausiam vyrui Martynui. Nežinau, kas per idėjų badas buvo užėjęs, bet kuo labiau artinosi šventės, tuo smarkiau mane kaip koks milžiniškas žiurkėnas graužė sąžinė... O kuo labiau graužė sąžinė, tuo didesnis idėjų badas apimdavo. Jau buvau benuleidžianti rankas, kai - staiga ir visai netikėtai - ėmiau ir prisiminiau vieną dažną vaizdelį mūsų šeimoje: vos kartu su Martynu užeinam į prekybos centrą apsipirkti (na, žinot, maisto ir kitų būtiniausių dalykų), jo akys, kojos ir mintys visų pirma nukrypsta žaislų skyriun. Reikia matyti jo veidą, kai akimis tyrinėja kokį traukinį ar konstruktorių! Prisiminusi šį vaizdą, prisiminiau ir jo žodžius: "laukiu nesulaukiu, kada turėsim vaikų - tada galėsiu nesigėdydamas ir negraužiamas sąžinės pirkti ir išbandyti visus šituos žaislus!". Na taip, suprask, argi atrodys padoriai ir neįtartinai, kai suaugęs ir barzdotas vyras turės savo žaidimų kambarį ar kokią žaislų kolekciją?.. Atvirai pasakius, žaislais besidomintis vyras man neatrodo nei milimetru mažiau vyriškas už tą, kuris žaidžia kompiuteriu ar visą laisvalaikį praleidžia garaže, "remontuodamas" automobilį. Taigi, kaip suprantat, tikrai už rankos nelaikiau ir nuo tokių pirkinių savo mylimo Martyno neatkalbinėjau. Tai vis jo paties vidiniai stabdžiai įsijungdavo, chi chi.

Tai štai. Paskaičiavusi, kad iki to laiko, kai mūsų vaikai jau turės užtektinai proto, motorikos įgūdžių ir amžiaus, kad galėtų iš širdies ir pagal paskirtį žaisti šiais jų tėčiui patinkančiais žaislais, praeis dar bent pora metų. Tad kodėl nepalepinus ir nepradžiuginus savo vyro tuo, kuo jis pats sau pasilepinti ir pasidžiaugti dėl kažkokių priežasčių neleidžia? 

Kilusi idėja mane taip nuramino, kad užmiršau pagrindinį dalyką: juk nieko nesuprantu apie vyriškus žaislus! nei kas ten prie ko, nei kaip veikia ir išvis... Čia gi ne penkioliktą avietinio atspalvio nagų laką išsirinkti - viens du ir viskas. 

Šiaip ne taip suėmiau save į rankas ir, labai susikaupusi ir atsakingu žvilgsniu apžiūrėjau didžiausią berniukiškų žaislų lentyną. Akys ir atmintis (seilė, beveik tekanti Martyno smakru) staiga sustojo ties radijo bangomis valdomu sraigtasparniu. Perskaičiusi keleto skirtingų modelių aprašymus, labiausiai patikusį išsirinkau gan greitai. Bet va, jų buvo kelių skirtingų spalvų... Čia man į pagalbą atėjo jau minėtas ilgametis nagų lako pirkimas, todėl apsisprendžiau - bus raudonas.

Toks pirkinys - oj, dar ir koks nedažnas mano gyvenime. Todėl stovėdama prie kasos labai jaudinausi: ar užtektinai baterijų pridėjau, ar jos tinkamo kalibro ir - visų svarbiausia - ar sraigtasparnis nebus vienkartinis... Ir žinot, viskas buvo gerai: baterijos tiko, jų užteko, o laumžirgis visdar sėkmingai skraido po namus.

Bet svarbiausia - Martyno veidas. Kiek paprasčiausio, gražaus ir nuoširdaus džiaugsmo buvo mano brangiausio juodabarzdžio Martyno veide! Išpakavęs savo dovaną ankstyvą Kalėdų rytą, pasiėmė ją su savim ir mums einant šventinių pietų pas mano tėvus - gi reikia pasirodyt prieš kitus berniukus!

Beje, kalbant apie tuos kitus berniukus, iš mamos sužinojau, kad ir mano tėtis nepraeina pro žaislų skyrius ar parduotuves, ir sesė sako, kad jos draugas jau kurį laiką yra nusižiūrėjęs kokį tai mandrą ekskavatorių... Žodžiu, visoms savo skaitytojoms draugiškai ir nuoširdžiai patariu: kai galvoj tuščia tuščia, bet norisi išties nudžiuginti savo brangų žmogų, neatmeskit galimybės apsilankyti ten, kur parduodami žaislai. Ypač visokie valdomi, burzgiantys, judantys ir kitaip vyriški. Patikėkit, emocijos, kurias pajusit stebėdamos absoliučios laimės užvaldytus savo brangiausiųjų veidus - bus labai neprasta dovana ir Jums pačioms.

Labos visiems nakties. Minkštų patalų. Ir saldžių sapnų. 

Kai tingisi ir norisi ko nors saldaus

Ar Jums būna taip, kad nuo to momento, kai ryte išlipat iš lovos iki pat vėlaus vakaro, kai vėl patogiai joje įsitaisote, tingisi veikti visiškai viską? Akimirkomis net apima jausmas, kad ir tingėti jėgų ar entuziazmo nėra... Neabejoju, kad net ir patiems didžiausiems darbštuoliams taip nutinka. Na, gal tik kartą gyvenime, bet tokia silpnumo tingumo akimirka aplanko kiekvieną iš mūsų. 

Šiuo metu atostogauju, todėl tingėjimui laiko ir galimybių tikrai netrūksta. Tiesa, truputį gaila, kad šįryt atsibudau su nemenka sloga ir kosuliu, tačiau! Tokiam profesionaliam ir patyrusiam tinginiui, kaip aš - jokios kliūtys nebaisios! Chi chi. Juolab, kai šaldytuve visas pasiruošęs laukia nuostabus mūsuose labai populiarus skanėstas - tinginys. Ragautas jis daugybę kartų, nors pati esu jį gaminusi vos dukart - ir abu ne itin sėkmingai: tai nestingsta, tai šokoladiškumo pritrūksta. Bet gi štai, šįkart ėmė ir pavyko! Todėl skubu dalintis receptu, kuris paprastas kaip daugybos lentelė ir greitai gaminamas. Pripažinkim, šis desertas tikrai vertas garbingo Tinginio vardo, chi chi.

Taigi vienam tinkamo dydžio tinginiui reikia turėti:

2 pakelius sausainių (maždaug 350 gramų),

indelį kondensuoto pieno,

80 gramų sviesto,

100 gramų pieniško šokolado,

50 gramų juodojo šokolado.

Kondensuotą pieną, sviestą ir šokoladą sudėkite į puodą ir kaitinkite ant nedidelės ugnies karts nuo karto pamaišydami, kol sviestas ir šokoladas ištirps ir masė taps vienalytė. Kol vyks tirpimas, susmulkinkite sausainius: reikia, kad būtų ir visiškų trupinių, ir gan stambių gabalėlių. Šįkart smulkinau juos medinio kočėlo galu - rezultatu likau labai patenkinta. Na tai štai, belieka tik suberti sausainius į saldžiąją masę ir viską gerai išmaišyti. 

Tradiciškai siūloma sukrėsti tinginio masę į maistine plėvele ar kepimo popieriumi išklotą indą ir, jeigu norisi, suformuoti dešros formos dalyką. Aš - kaip minėjau - tinginys profesionalas, todėl nežaidžiau ir anei dešrų, anei dešrelių ar kokių skilandžių neformavau. Tiesiog sudėjau skaniąją tinginio masę į silikoninę kekso kepimo formą ir keletui valandų palikau šaldytuve.

Viskas šiam gyvenime yra skonio reikalas. Ir visgi, man pagal šį receptą pagamintas tinginys ir skaniausias, ir puikiausiai pavykęs konsistencijos prasme. Ačiū dievui, spėjau jo paragauti dar vakar, bo šiandien ta nelemta sloga yra visiškai atėmusi iš manęs skonio pojūtį. Taigi lauksiu jo sugrįžtant, o Jūs tuo tarpu tingiai nušlepsėkit iki virtuvės ir susimeistraukit šį skanumyną. O tada - tingėkit toliau. Tik jau su burnoje tirpstančiu tinginio kąsniu. Patikėkit, tingėjimas skanaujant tinginį žymiai kokybiškesnis. Iš patirties sakau.

Tingaus ir ramaus antradienio.

Idėjos Kalėdoms. V dalis

Nauja savaitė - naujos ir idėjos. 

Prisimenat, pasakojau, jog pernai kepiau savo mylimam broliui Vytui meduolinį Advento kalendorių? Tai štai, kadangi bekepant liko šiek tiek tešlos, nusprendžiau ją panaudoti keletui mažų dovanėlių. Snaigės formele sausainiams suformavau keletą meduolių. Stikline taurele snaigių viduryje įspaudžiau įdubą, kurioje tilptų nedidelė apvali žvakutė. Iškepiau meduolius, o kai jie visiškai atvėso, įdubą gausiai patepiau paprastais PVA klijais (lipalu) ir įstačiau žvakutę (vadinamąją tabletę). Beliko visą kūrinį palikti ramybėje per naktį, kad gerai sukibtų. Pridėjus skanios arbatos ir keletą rankomis puoštų imbierinių sausainių gavosi visai neprasta dovanėlė brangiam seneliui bei močiutėms.

Toks va trumputis šios dienos įrašas, chi chi.

Pažadu grįžti rytoj su labai tingiu ir saldžiu įrašu.

Puikaus visiems pirmadienio ir jaukios prasidėjusios savaitės. Nesušalkit!

Idėjos Kalėdoms. IV dalis

Neįtikėtina, aš jau čia! Šiandien pakalbėkim apie valgomas kalėdines dovanas. Nors tiesą sakant, ši, apie kurią nusprendžiau parašyti, ne valgoma, o geriama. Kalbu apie arbatą. Na, mes ne indai ir ne kinai, tikrosios arbatžolės mūsuose neauga ir nei kokiam šiltnamy, nei ant palangės jų nepasisėsi ir nepasisodinsi. Tačiau! Mes turim fantazijos ir kitokių galimybių. Idėja ne mano - nusižiūrėta vienoj puikioj televizijos laidoj, ale viskas čia taip paparasta, kad tiesiog negaliu su Jumis nepasidalinti.

Taip jau nutinka, kad prieš didžiąsias metų šventes visų mūsų namuose ko jau ko, bet įvairių citrusinių vaisių būna apstu. Ir kai pagalvoji, kiek mandarinų žievelių tiesiog išmetam, darosi baisu - gi jose visas skonis ir aromatas! Gerai jau, nebedramatizuosiu, chi chi... Taigi tas citrinų, apelsinų, mandarinų, greipfrutų žieveles galim puikiausiai panaudoti net keletu būdų: pasigaminti cukatų, papuošti namus ar eglutes arba - ! - pagardinti jomis paprasčiausią juodą arbatą. 

Dariau taip: nusipirkau 100 gramų sveriamos kokybiškos juodosios arbatos be jokių priedų ar skonių. Padalinau arbatžoles pusiau - bus dvi skirtingos dovanėlės.

Pirmajai arbatai naudojau:

50 gramų arbatžolių, 

2 didelių apelsinų žieveles,

2 cinamono lazdeles.

Apelsinus gerai nuplauti ir nulupti. Geriausia, peiliu, ne rankomis, nes lupant rankomis lieka labai daug baltosios žievelės dalies, kuri mums visiškai nereikalinga. Žieveles supjaustyti labai smulkiai - maždaug arbatžolių didumo drožlėmis. Jas berti ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir šildyti 180°C karščio orkaitėje apie 10 minučių. Stebėkite procesą, nes mums visai nereikia paskrudusių ar, neduokdie, sudegusių žievelių. Kol kepinys auš, susmulkinkite cinamono lazdeles. Tą galima padaryti grūstuvės pagalba, tačiau jeigu tokios po ranka neturite, puikiausiai tiks ir plaktukas bei mylimo vyro rankos. Atlikus visus šiuos darbus, belieka tik viską sumaišyti ir gražiai supakuoti. Ir, žinoma, padovanoti mielai draugei.

Antrajai arbatai prireikė:

50 gramų arbatžolių,

2 nedidelių citrinų žievelės,

geros saujos džiovintų svarainių.

Su citrinomis pasielgti lygiai taip pat, kaip ir su apelsinais, o kol jos vės ištrauktos iš orkaitės, labai smulkiai supjaustyti svarainius. Tomet viską išmaišyti, suvynioti. Ir, žinoma, įteikti mylimai sesei.

Be jokios abejonės, fantazuoti galima be galo, be krašto: derinti įvairias žieveles ir dar įvairesnius mėgiamus prieskonius. Be to, visai nebūtina laukti Kalėdų ar dovanoti jas kitiems - galima juk kartais ir save palepinti be jokios didelės progos.

Nesvarbu, kur dabar esat, darbuojatės, ilsitės ar veikiat dar ką nors svarbaus, sustokit, atsitraukit nuo kompiuterio ekrano ir, pasidarę puodelį mėgiamos arbatos, trumpam pabėkit nuo visko. Pasvajokit.

Šilumos Jums!

Idėjos Kalėdoms. III dalis

Vėluodama visgi tesiu pažadą. Šiandien - apie šližikus, inteligentiškai vadinamus kūčiukais. Jau turbūt trečius metus iš eilės kepiau dideliausią kalną šito gėrio, naudodamasi kažkada rastu puikiu, paprastu ir labai patikusiu receptu. Kaip ir imbierinių sausainių, šių šližikų visuomet kepu iškart dvigubą kiekį - kitaip net neverta terliotis rankų, chi chi. 

Taigi mums reikės (nurodau originalų, ne dvigubą receptą):

450 gramų persijotų miltų,
180-200 mililitrų vandens,
2 valgomų šaukštų aguonų,
6 valgomų šaukštų cukraus,
10 gramų šviežių arba 3-4 gramų sausų mielių,
žiupsnelio druskos,
2 valgomų šaukštų aliejaus.

Mieles ištrinti (jeigu šviežios) arba sumaišyti (jeigu sausos) su cukrumi. Supilti šiltą (ne karštą) vandenį ir pusę nurodyto miltų kiekio. Viską gerai išplakti šakute arba šluotele. Gautą skystoką masę pabarstyti saujele miltų, indą uždengti rankšluosčiu ir pastatyti šiltai, kad pakiltų. Tešlai pakilus, suberkite likusius miltus, cukrų, aguonas, druską ir supilkite aliejų. Minkykite puikią, prie rankų nelimpančią mielinę tešlą. Indą su tešla dar kartą pridenkite rankšluosčiu ir palikite šiltai pakilti.

Iš pakilusios tešlos rankomis formuokite maždaug piršto storumo volelius, juos pjaustykit norimo dydžio gabalėliais (patarimas - pernelyg nenusistambinkit - kepdami šližikai gerokai pasipučia), dėkit į kepimo popieriumi išklotą skardą ir kepkite apie 20 minučių 180°C karštumo orkaitėje. Šližikai gaunasi traškūs, todėl, jeigu labiau mėgstate minkštus ir ne tokius krimst krimst, kepkit karštesnėje orkaitėje, bet trumpiau.

Šiemet pagaliau pati sau pripažinau, kad tam, jog Kūčios būtų tikros, man tereikia dviejų dalykų: šližikų ir kisieliaus. Net silkė ar auselės nėra taip svarbu, kaip spanguolių kisielius ir traškūs, tarsi geros saulėgrąžos įtraukiantys šližikai.

O Jums turiu prisipažinti dar vieną gėdingą dalyką... Šių šližikų šįkart kepiau keturis kartus. Kaskart pagal dvigubą receptą... Pradėjau kepti likus savaitei ir vos ne kasdien pastebėdavau, kad tame medžiaginiame maišelyje jų ir vėl pastebimai sumažėjo... Kitaip tariant, šližikų iškepiau ir suvalgiauėm aštuonias dozes!!! Ir baisu, ir smagu. Bet labiausiai tai gėda. Na gerai, šiek tiek ir į svečius nusinešėm... Nesmerkit labai...

P.S. gėdingasis mano prisipažinimas tik įrodo, kad receptas išties labai paprastas, greitas ir bais skanus, todėl tikrai nuoširdžiai siūlau šiemet jį išbandyti. Žinoma, jeigu dar neturite seno gero, kelių kartų patikrinto.

Tiek šį kartą.

Rytojaus (tikiuosi) įraše - paskutinė valgoma kalėdinė idėja. Tuo tarpu - šilto ir jaukaus vakaro namuose.

Idėjos Kalėdoms. II dalis

Tęsiu kalėdinių sumanymų ir reikaliukų temą. Šiandien - apie imbierinius sausainius. Imbieras ir kiti panašūs prieskoniai - labai skonio reikalas. Ne visi, toli gražu ne visi juos mėgsta. Šis gi receptas, jau ne kartą išbandytas ir, bent man asmeniškai, skaniausias. Prieskoniškumą recepte galima drąsiai reguliuoti pagal savo bei artimųjų skonį. Kaip ir dera tikriems imbieriniams sausainiams, jie iškepa plonyčiai ir traškūs. Be to - tikri ilgaamžiai, todėl juos galima drąsiai kepti gerokai iš anksto, o pabaigti skanauti - šventėms pasibaigus ir iš jų likus tik prisiminimui.

Šiek tiek nuraudusi iš gėdos turiu prisipažinti, kad net nepradedu kepti neturėdama dvigubo reikiamų produktų kiekio... Sausainių išeina devynios galybės, tačiau mes juos ne tik patys ragaujam, bet ir dovanojam artimiesiems bei draugams, o šiemet, net ir savo įstabaus grožio eglutę jais puošėm (nepamirškit prieš kepdami sausainyje pradurti skylutę, kad vėliau turėtumėt už ko pakabinti).

Žinoma, turint tokią briedžio formelę, kokia parodyta originaliame recepte, sausainiui nieko daugiau nereikia, tačiau mūsų namuose šiemet dominavo snaigės ir žvaigždės, todėl vieną vakarą paskyrėm kruopščiam dekoravimui (taip, po geros valandos paišymo beveik apėmė neviltis, kad tas milijonas sausainių niekada nepasibaigs...). Rezultatas - visas kalnas rankų darbo grožybių ir puikiai praleistas laikas.

Imbieriniai sausainiai jau prieš keletą metų tapo neatsiejama Kalėdų dalimi ir skoniu. Sutinku, ne tokie jau jie ir lietuviški, tačiau tradicijos pamažu keičiasi - vienos prigyja, kitos - ne. Be to, mandarinai Lietuvoje irgi neauga, kai geriau pagalvoji...

Atsipalaiduokim, gaminkim, ragaukim!

P.S. rytoj - įrašas apie šližikus.

Puikios visiems dienos!

Idėjos Kalėdoms. I dalis

Kadangi prieššventiniu laikotarpiu, t.y. beveik visą gruodžio mėnesį, abu su Martynu sirgom, kosėjom, negalavom, jėgų vos užteko pasiruošti Kalėdoms ir dovanėlėms surasti. Bet kažkokiu stebuklingu būdu, visus sumanymus pavyko sėkmingai įgyvendinti be didelio streso. Nežinau, kaip, neklauskit. Todėl, gal ir vėluodama, norėčiau su Jumis pasidalinti kalėdiniais sumanymais, kuriuos savo kailiu išbandėm ir likom patenkinti patys beigi dar ir artimuosius nustebinom ir pradžiuginom.

Ir nors puikiai suprantu, kad šventės jau praėjo, džiaugsiuosi, jeigu šis įrašas Jums pasitarnaus prieš ar per kitas Kalėdas.

Pradėsiu nuo to, kad šiemet praėjusiais metais, kaip ir daugelį metų prieš tai, prieš Kalėdas su broliu ir sese keičiamės Advento kalendoriais. Brolis Vytas yra pagaminęs nuostabią eglutę (nuo kurios, beje, viskas ir prasidėjo), kurią kasmet belieka tik papildyti saldainiais, sausainiais, rašteliais ar dar kuo ir dvidešimt keturioms dienoms perleisti gero žmogaus globon. Gi mes su sese Egle kiekvienais metais iš naujo sukam savo protingas galveles ir gaminam vis naujus kalendorius. Deja, ir šiame fronte likau viena - sesė rado puikią išeitį:

Visa krūva gražių medinių segtukų skalbiniams sunumeruoti ir išpuošti rankiniu būdu. Jais prie puikios kalėdinės juostelės prisegami saldainiai. Girlianda kabinama kur tik norisi. Sakau, ir labai patogu, ir paprasta, ir puošnu. Dar kartą ačiū, sese. Mua.

Kadangi pati, kaip minėjau, neturiu daugkartinio naudojimo kalendoriaus, kasmet kurpiu ką nors naujo. Šiemet Šįkart nusprendžiau kepti meduolinį dalyką dienoms skaičiuoti.

Visų pirma, kepiau didžiausią eglutės formos meduolį. Tuomet - visą krūvą paprastų apskritų meduoliukų ir vieną kalėdinio medelio viršūnę - žvaigždę.

Naudojausi šiuo receptu, kuriam reikėjo:

3 kiaušinių,

500 gramų miltų,

200 gramų cukraus pudros,

pusės arbatinio šaukštelio gesintos sodos (gesinkit lašeliu citrinos sulčių arba acto),

3 valgomų šaukštų medaus,

1 arbatinio šaukštelio prieskonių meduoliams.

Kiaušinius išplakti su cukraus pudra. Suberti prieskonius, medų, gesintą sodą. Po stiklinę berti persijotus miltus, kol užmaišysite ne kietą tešlą. Indą su tešla statyti į šaldytuvą keletui valandų ar net visai nakčiai. Per tą laiką tešla medaus dėka sutvirtės.

Kai jau būsit nusiteikę darbuotis toliau, darbo stalą pabarstykite miltais, kočiokit tešlą norimu storumu ir formelių ar peilio pagalba formuokit meduolius.

Visą šį grožį kepkite 190°C karštumo orkaitėje 10-15 minučių arba kol meduoliai ims gražiai ruduoti.

Vėliau, kai visi kepiniai jau bus atvėsę ir sukietėję, beliks tik juos papuošti ir suklijuoti. Ir puošybai, ir klijavimui naudojau paprastą, bet itun kibų glajų iš vieno kiaušinio baltymo ir maždaug 250 gramų cukraus pudros. Baltymą lengvai paplakit šakute ir išmaišykit su pudra, kol masė taps tiršta, balta ir vientisa. Jeigu norite išties skanaus glajaus, įpilkite šiek tiek citrinos sulčių. Žinoma, tuomet reikės ir daugiau cukraus pudros.

Tai štai, pirmosios kalėdinės idėjos pristatytos. Rytoj - apie imbierinius sausainius.

Gražaus ir jaukaus vakaro!

Nauji metai. Nauji lapai.

Laukėm laukėm ir štai - Naujieji jau čia. Ir nors sutikom juos ganėtinai ramiai, visi privalomi darbai atlikti: fejerverkais dangus papuoštas, šaltosiomis ugnelėmis pamojuota, šampano pagurkšnota. Tačiau... labai abejoju, kad metai bus ramūs, chi chi. Tiesą sakant, taisyklė "kaip sutiksi, taip ir gyvensi", man dar nė karto nėra pasiteisinusi, todėl išimčių nesitikiu ir šįkart. Dar daugiau, esu tikra, kad ramybės gyvenime ir neturi būti. Ramybė turi būti širdyje. Net kai gyvenimas verda, kunkuliuoja ir netelpa savam kailyje, svarbiausia yra jausti, kad viskas, kas vyksta, tiesiog turi vykti, o mes, kas benutiktų, privalom išlikti ramūs viduje. To Jums visiems ir linkiu.

Mes gi tuo tarpu neturim kada atsipūsti, nes jau netrukus važiuojam pas Senelį pietų - paminėti jo ir visų mūsų naujai prasidėjusių metų. Kaip jau esu minėjusi prieš metus, sausis - tai tas mėnuo, kai vos spėjam iš vienos progos lėkti kiton. Gal tai ir gerai. Vos prasidėję meta įtraukia mus tarsi į kokį sūkurį, o tai neleidžia atsipalaiduoti po švenčių maratono ir prarasti tonusą.

Šiemet metus pradedu ypač džiugiai ir ramiai nusiteikusi, nes nepamiršti visų švenčių, progų, darbų darbelių ir visokių idėjų man padės mylimos sesės Eglės padovanota 2013 metų knyga. 

Linkiu ir Jums apturėti tokią ar panašią, nes, pasak vienos garsios ir įkvepiančios moters "Žinokite, užrašytos svajonės pildosi..."

Nauji metai leidžia mums pradėti viską iš naujo ar bent jau visiškai keisti savo gyvenimo smulkmenas. Linkiu bent vieno gero esminio pokyčio šiais metais.

Svajokim, rašykim, pildykim, keiskim!