NE bulvių traškučiams! (saldžiai marinuotos alyvuogės)

Marinuotos alyvuogės yra mano meilė... Visada skanios, visada viliojančios ir tarsi sukurtos užkandžiams: Jūs tik pažiūrėkit, net pačios didžiausios alyvuogės yra kaip tik kąsnio dydžio!

Tiesa, truputį gėda: skelbiuosi alyvuogių mylėtoja, o dar tiek nedaug jų rūšių esu paragavusi... Ką gi, dar vienas darbelis į planų ir svajonių sąrašą, chi chi.

Neseniai lankantis vienoj tokioj gražioj ir prabangioj vietoj, užsisakėm marinuotų alyvuogių. Tikras šokas ištiko jau po pirmojo kąsnio: saldu! Kas čia do nesąmonė, pagalvojau. Bet, žinot, viena alyvuogė vijo kitą ir staiga aplankė nušvitimas: šis skonis nuostabus!

Kartu su brangia drauge Vitalija skanaudamos bandėm nuspręsti, kame gi jos marinuotos ir sutarėm, kad balzamiko acte. Tik man rodės, kad ir meduje, Vitalija gi laikėsi nuomonės, kad cukruje. 

Aišku, nekantravau atkurti šį receptą namuose ir, man regis, pavyko visai taikliai. Todėl siūlau ir Jums.

Turėkit:

1 indelį žaliųjų alyvuogių be kauliukų,

1 indelį juodųjų alyvuogių be kauliukų,

2 valgomuosius šaukštus balzamiko acto,

8 -10 valgomųjų šaukštų medaus.

Išimkite alyvuoges iš skysčio, kuriame jos mirksta ir sudėkite į sandariai užsidarantį indą. Verdančio vandens vonelėje ištirpinkit medų ir sumaišykit jį su balzamiko actu, kol gausit visiškai vientisą masę. Medaus dėjau 10 šaukštų, bet Jums siūlau tirpinti medų po truputį ir, maišant su actu nuolat ragauti, kol gausit Jums malonų ir priimtiną saldumą.

Dar šiltą marinatą pilkite ant alyvuogių ir uždengę gerai papurtykit indą, kad neliktų nepaliestų alyvuogių. Dėkite indą į šaldytuvą keletui valandų, nepamiršdami retkarčiais pamaišyti.

Rezultatas tikrai saldus, bet, mano galva, maloniai derantis. Tiesą sakant, ir vynas čia buvo beveik nereikalingas...

Drąsos ragaujant dar neragautų dalykų!

NE bulvių traškučiams! (vis dėlto traškučiai, burokėlių traškučiai)

Savaitgalį su mylimiausia sese Egle leidom sau atsipūsti šiek tiek gurmaniškai: taurė (iš tiesų, tai beveik butelis, bet kas gi skaičiuoja?..) balto vyno ir puikūs užkandžiai. Šiam mūsų šeštadienio vakaro pasisėdėjimui kepiau burokėlių traškučius. Jau taip seniai norėjau juos išbandyti, tik vis nesiryždavau. 

Matot, paskutiniu metu mano santykiai su burokėliais buvo gerokai atšalę... Vaikystėje burokėlius mėgau be jokių kalbų. Dar dabar prisimenu mamos gaminamos mišrainės iš virtų burokėlių, raugintų agurkų ir konservuotų žirnelių/kukurūzų skonį... Nuo-sta-bus! 

Deja, nuo tada, kai apsigyvenau kartu su Martynu (o tai įvyko beveik prieš šešerius metus, viešpatie šventas, kaip seniai!) burokėlius kokiu nors pavidalu gaminau gal kokius penkis kartus. O gal ir dar mažiau. Jeigu atmintis nemeluoja, viskas prasidėjo nuo nepavykusio pyrago su burokėlių įdaru. Tiesa, pyragas pavyko taip, kaip ir turėjo, bet skonis (o gal jų derinys) ilgam mane sužalojo, chi chi. Nuo to karto man burokėliai tapo kažkokie fu...

Bet šitie traškučiai, išvysti viename žurnale, kažin kodėl labai mane suintrigavo.

Ir suintrigavo ne veltui. Tai tikrai labai dėmesio vertas užkandis. Vienas tų, kuriais galėsit puikuotis prieš nustebusius svečius ar šiaip artimuosius. Todėl, kol burokėliai dar švieži, bandykit.

Jums reikės:

burokėlio(-ių),
aliejaus,
jūros arba paprastos druskos.

Burokėlius nuplaukit ir nulupkit. Supjaustykit kuo plonesniais griežinėliais (pati pjausčiau aštriu peiliu, bet galit naudoti pjaustyklę arba skustuką).

Nedideliame puode arba keptuvėje įkaitinkite šiek tiek daugiau aliejaus (maždaug 1 centimetrą nuo dugno). Į gerai įkaitusį aliejų dėkite burokėlių griežinėlius (dėkit ne visus iš karto, kad aliejus pernelyg neatvėstų). Apvirkit maždaug 20 sekundžių. Išėmę burokėlius iš aliejaus, dėkite juos ant popierinio rankšluosčio, kad nebūtų pernelyg aliejuoti.

Orkaitę įkaitinkit iki 100°C. Nusausintus burokėlius vienu sluoksniu išdėliokite ant kepimo popieriumi išklotos skardos. Pabarstykit paprasta arba jūros druska (tikrai rekomenduoju išbandyti pastarąją - ji tarsi kokie deimantai suteikia grožio viskam, ant ko atsiduria...). Dėkit į orkaitę ir kepkit 45-60 minučių, kol burokėliai ims džiūti ir šiek tiek garbanotis. Jeigu, kaip kad nutiko man, ir po valandos burokėliai dar nebus išdžiūvę, pasinaudokit orkaitėse dažniausiai esančia grilio funkcija, kai kaitinimas vyksta tik iš viršaus ir paskrudinkit porą trejetą minučių, BŪTINAI stebėdami, nes šviežia anglis, net ir pagardinta jūros druska, prie vyno netinka. Bandžiau. 

Labai greitas, labai paprastas, bet išties įdomus užkandis, tiks ir prie alaus ir vienas pats.

Jaukių ir skanių rudeniškų vakarų Jums!

Kartais leidžiama nuodėmė

Antrą kartą gyvenime viriau varškės spurgas ir, turiu pasakyti, šventa teisybė, kad negalima nuleisti rankų, jeigu kas nors nepavyksta iš pirmo karto. 

Kažkada prieš kokius penkerius metus nusprendžiau pamėginti pasigaminti savo taip mėgstamą skanumyną - varškės spurgas. Nepagalvokit, tikrai jomis nepiktnaudžiauju ir paragauju kokį kartą metuose. Geriausiu atveju. 

Deja, tuomet dar nei savo blog'o nerašiau, nei svetimų blog'ų neskaičiau, o ir patirties virtuvėje turėjau maždaug dvylika kartų mažiau, todėl rezultatas, gal ir skanus, bet visiškai manęs netenkinantis buvo: spurgytės gerokai atdegė, buvo šleivos kreivos (taigi kroviau jas aliejun tiesiog šaukštu...) ir išvis - nei procesas, nei rezultatas nedžiugino. Žinoma, suvalgėm ir tokias, bet gi nei kam pasigirsi, nei svečią pavaišinsi... 

Ši nesėkmė atbaidė mane nuo spurgų gamybos ilgiems metams. Mano talija buvo dėkinga už tai. Bet štai praėjusią savaitę ši nuodėminga mintis vėl ėmė mane persekioti, o aš, būdama visiškai bevalė, jai pasidaviau.

Labai paprastas receptas. O ir darbo - vos keletas, na, gerai, kokios 10-15 minučių. Tikrai siūlau išbandyti!

Sutinku, tikrai gedulinga nuotrauka, bet džiaugiuosi ir tokia, nes diena fotografavimui buvo toookia prasta... Anei saulės šviesos, anei jokio įkvėpimo. Bet gi reikia ir tokių dienų. Kaip kitaip gerą ir sėkmingą dieną įvertinsi?

Padoriam kiekiui (šįkart turiu minty tikrai padorų, nedidelį kiekį) spurgyčių turėkit:

300 gramų varškės,

150 gramų miltų,

30 gramų cukraus,

1 didelį kiaušinį,

1 nubrauktą arbatinį šaukštelį sodos ir ko nors rūgštaus jai nugesinti (naudojau obuolių actą),

žiupsnelį druskos,

aliejaus virimui.

Sumaišykite varškę, miltus, cukrų. Įmuškite kiaušinį, įberkite druskos. Sudėkite actu nugesintą sodą. Viską gerai išmaišykite.

Į nedidelį puodą supilkite aliejų (jeigu virsite nedideles spurgytes - o tokias ir patarčiau rinktis - aliejaus pilkite maždaug per 3 centimetrus nuo puodo dugno) ir palikite jį gerai įkaisti (ar aliejus jau įkaito, galite patikrinti įmetę nedidelį tešlos gabalėlį - aliejus aplink jį ims burbuliuoti, šėlti tiesiog!). 

Kol aliejus kais, pagaminkit spurgas. Pasitepkit delnus aliejumi (tik ginkdie, ne tuo įkaitusiu!), imkit nadidelį gabalėlį tešlos ir ritinkit, kol gausis akiai mielas rutuliukas (kas čia man su tais rutuliukais paskutiniu metu?). Taip paruoštas spurgytes po kelias (ne visas iškart) meskit (tik ne iš aukštai!) į aliejų ir stebėkit. Įprastai, kai iškepa viena spurgos pusė, ji pati labai vikriai ima ir apsiverčia, kad ir kita spėtų išvirti. Jeigu matysit, kad pasinėrusioji pusė jau visa ruda ir paskrudusi, bet visdar nesiverčia - apverskit ją patys. Čia ne vieta ir ne laikas deryboms versiuos/nesiversiu.

Išvirusias spurgytes pirmiausia dėkit ant keletu sluoksnių patiesto popierinio rankšluosčio - lai sukūsta šiek tiek. 

Atvėsusias barstykit cukraus pudra (arba ne) ir skanaukit. Juk kartais visi mes nusipelnom bent vienos mažulytės varškės spurgos... Ane?

Ramiai įpusėkit savaitę, mielieji!

Švelniai auksiniai kaip pats ruduo saldžiarūgščiai javinukai su džiovintomis spanguolėmis. Tik tiek.

Esu didžiuuulė vadinamųjų javų dribsnių batonėlių (šis žodis, mano galva, labai netinkamas) mėgėja. Turiu ir savo mėgiamiausią, žinoma. Gamindama šiuos javinukus (atleiskit, man taip daug gražiau skamba) bandžiau bent šiek tiek atkartoti tą savo mėgiamiausiąjį. Su spanguolėmis.

Taigi turbūt kokiems dvylikai gabalėlių Jums reikės:

1 stiklinės greito paruošimo avižinių dribsnių (rinkitės tokius, kurie pagaminami per 1-3 minutes, tai būna nurodyta ant pakuotės),

1/4 stiklinės saulėgrąžų,

1/4 stiklinės sezamo sėklyčių,

1/2 stiklinės puselėmis pjaustytų džiovintų spanguolių,

80 mililitrų skysto arba tirpinto medaus,

15 gramų sviesto,

1 valgomo šaukšto rudojo arba pusės valgomo šaukšto paprasto cukraus (kitą kartą cukraus nedėčiau visai),

1 valgomo šaukšto vandens (šįkart jį pakeičiau citrinos sultimis, norėjosi rūgštelės).

Avižinius dribsnius, saulėgrąžas, sezamo sėklas ir džiovintas spanguoles sumaišykite ir suberkite į keptuvę. Ant silpnos arba vidutinės ugnies maišydami šildykit tol, kol viskas įgaus švelnų auksinį atspalvį. Mišinį suberkite į dubenį.

Toje pačioje, dar neatvėsusioje keptuvėję ištirpinkite sviestą, medų, cukrų ir vandenį arba citrinos sultis. Palaukite, kol masė ims burbuliuoti ir šiek tiek pakeis spalvą - irgi taps švelniai auksinė. Išjunkite ugnį.

Į dar karštą masę keptuvėje supilkite dribsnių ir sėklų mišinį. Viską gerai išmaišykite.

Sukrėskite masę ant kepimo popieriaus lakšto. Tolygiai paskirstykite suformuodami stačiakampį. Jeigu nepavyksta išlyginti paviršiaus (man šiam reikalui puikiai pasitarnavo silikoninė mentelė), uždenkite kūrinį kitu kepimo popieriaus lapu ir švelniai paspauskite rankomis.

Po keleto minučių nuimkite kepimo popierių, supjaustykite stačiakampį norimo dydžio gabalėliais ir dėkite į šaldytuvą, kad sustingtų.

Nepaprastai skanus dalykas! Labai džiaugiuosi, kad savo mėgstamą skonį nuo šiol galėsiu pasigaminti tiesiog namuose. Be to, taip lengviau kontroliuoti suvartojamo cukraus kiekį, o ir visokių nenatūralių medžiagų namų gamybos javinukuose nerasi. O jau kur galimybė žongliruoti pačiais įvairiausiais sudedamųjų dalių deriniais! Man jau neduoda ramybės mintys apie grikių, keturių grūdų ar kukurūzų dribsnius, aguonas, kokosų drožles, moliūgo sėklas, džiovintus svarainius ir kitus mėgiamus ingredientus, kurie tikrai nepagadintų šio puikaus užkandžio.

Mmmm... Medaus ir cukraus saldumą čia taip nuostabiai atsveria džiovintų spanguolių bei citrinos sulčių rūgštumas, kad aš tiesiog neturiu žodžių!

Kai nežinai, ko nori, griebk javinuką, po galais!

NE bulvių traškučiams! (rudeniški vynuogių rutuliukai)

Yra tokių užkandžių, kuriems pagaminti prireikia išties nemažai laiko. Ir kantrybės. Tiesa, jų paruošimas antrą kartą trunka gerokai trumpiau, nes gamintojas jau turi patirties. Bent aš taip tikiuosi.

Kai praėjusį penktadienį pradėjau ritinti šiuos gražuolius, kažkodėl nusprendžiau viską daryti rankomis ir vietoj to, kad visą kalną (taip tuo metu atrodė) pistacijų per keletą sekundžių susmulkinčiau buitiniais prietaisais, pjausčiau ir trupinau jas peiliu kokę valandą... Žodžiu, pati prisidariau sau darbo, tai pati ir kalta!

Kaip bebūtų, kaip juos begamintumėt - rankomis ar ne - rezultatas laukia išties nepaprastas.  Skonis puikus, bet vaizdas... Tikras rudens smaragdas!

Būriui svečių pavaišinti turėkit:

didelę kekę stambių raudonų vynuogių,

stiklinę išlukštentų pistacijų,

125 gramų kreminio sūrelio,

125 gramų pelėsinio sūrio.

Pistacijas susmulkinkit į trupinius (ne į miltus!). Sūrelį sumaišykit su pelėsiniu sūriu iki vientisos masės.

Nuplautas ir gerai nusausintas vynuoges aptepkit sūreliu. Atrodys, kad tai - misija neįmanoma, bet iš tiesų čia viskas paprasta. Imkit vynuogę, šakute ar šaukšteliu užtepkit sūrių mišinio ir, pasidėję tarp delnų parutuliokit kol sūriai padengs visą vynuogės paviršių (patikėkit, prireiks vos kelių sekundžių). Gautą kamuoliuką apvoliokite pistacijų trupiniuose. 

Viskas! Belieka šiuos kaštonus palikti šaldytuve porai valandų, o tuomet nešti į stalą ir klausytis visokių "Ech!", "Och!", "kaip įdėjai čia tą vynuogę?!". Visi šie aikčiojimai ir nuostaba - neslėpsiu - beveik pagrindinė priežastis, dėl kurios gaminu, chi chi.

Šviesių rudeniškų dienų Jums!