2014-12-31

2014ieji: nesibaigiančios šventės, vasaros kančios, keletas pirmų kartų ir... pagaliau namai

Ach, kokie visokie buvo besibaigiantys metai...
















Daugybė įvykių, renginių ir pasikeitimų. 

Ką jau šiemet tikrai veikėm, tai šventėm. Jeigu atvirai, pasisėmiau įvairios organizavimo patirties, po ilgos pertraukos su Martynu pabuvom tiesiog svečiai, kuriems niekuo - net savo mažąja - nereikėjo rūpintis ištisus du savaitgalius! Su sese jau baigiam pavirst mažu organizavimo uab'u, chi chi



Penki trisdešimtmečiai.

Vienas įmonės dešimtmetis.

Vienas aštuonioliktasis gimtadienis ir mokyklos baigimas.

Trys širšių/bičių įgėlimai: pirmoji širšė įskridusi į namus įsivėlė man į plaukus ir, be abejo, išsigandusi įgėlė (patyriau kažką artimo isterijai), antroji - šįkart jau bitė - pro rankovę įskrido man po suknele ir įgėlė (žymiai - žyyymiai - skaudžiau nei širšė) į pažastį, o trečioji - vėl širšė - įgėlė į dešinį kelį, kai per mūsų brangių draugų vestuves priklaupiau ant žolytės atlikinėdama užduotį. Patikėkit, ši vasara man išties prailgo... Bet užtat mano dievinamas ruduo buvo ilgas, šiltas ir labai gražus! Tarsi kokia kompensacija už - man asmeniškai - per ilgą, per karštą ir per skaudžią vasarą. Teisybė visgi yra.


Pirmosios vestuvės (be mūsų pačių šventės), kuriose dalyvavom dviese su Martynu.


Viena į Vokietiją trumpam emigravusi anyta. Apie tai daug nesiplėsiu. Tik pasakysiu, kad labai ilgiuosi savo mylimos anytos ir bais laukiu jos sugrįžtant!

Pirmosios Kalėdos SAVUOSE namuose. O taip, į juos kraustytis pradėjom dar prieš mano gimtadienį, lapkričio viduryje. Kaip kokie nenormalūs išsikraustėm iš nuomojamo buto Trinapolio gatvėje į erdvų nuosavą butą... Trinapolio gatvėje! Labai prisirišom prie šios vietos, prie Verkių parko pašonėje, prie Neries ir palei ją esančio bėgimo tako, prie visko tiesiog! Buvo labai patogu porą savaičių nešti daiktus ir gyventi per du butus kaip kokiems pižonams, chi chi. Nuostabu tai, kad viskas įvyko netikėtai ir labai greitai. Dar dabar nesu iki galo susivokusi, kad viskas, čia jau visiškai mūsų namai ir aš galiu kalti vinis į sieną, kabinti nuotraukas ir išvis elgtis kaip panorėjusi, nes čia viskas yra MŪSŲ! Kasryt atsikėlusi ir kasnakt eidama miegoti paganau akis į tą fantastišką pro didžiulį miegamojo langą atsiveriantį vaizdą, kuris man primena, kad aukščiau - tik dangus. Rytoj bloge atsirasiantis viršelis - tai rytinis parko vaizdas pro tą patį langą. Dievinu jį!

Gimtadienio proga gavau dovanų kelionę į nuostabiausią, amžinai pasiilgtą ir puikius prisiminimus keliančią Škotiją! Kelionė kitais metais, todėl galit įsivaizduot, kaip laukiu Naujųjų!

Dar šie metai atnešė man nemažai suvokimų apie pačią save. Ir aš tikiuosi - ne, esu įsitikinusi - kad tai padės man tobulėti, tapti geresne mama ir žmona ir apskritai geresniu žmogumi. Ir labiau mylėti save, nes nuo šios meilės prasideda visos kitos meilės, pasiekimai, didingi tikslai, drąsa gyventi ir norėti.

P.S. panašu, kad šviečiasi dar vienas metų pasiekimas: savarankiškas ėjimas ant puoduko. Kalbu ne apie save, aišku. Ar neaišku?..

Linkiu Jums palydėti šiuos metus smagiai ir skaniai, o ateinančius pasitikti pilna ir atvira širdim!

Svarbiausia, nenustokit norėti!

2014-12-30

Labai šventiški šampaniniai keksiukai

Buvau žadėjusi, kad dar iki Naujųjų pasidalinsiu šiai šventei labai tinkamo deserto receptu. Pažadus, bent kai kuriuos bent kartais reikia pildyti.

Šiuos šampaninius keksiukus iškepė ir man trisdešimtmečio proga padovanojo brangiausia sesė Eglė. Iškart noriu užbėgti už akių kvailoms diskusijoms, kad kokie gi jie čia šampaniniai, jeigu bus naudojamas ne šampanas, o paprastas putojantis vynas? Taip, tai tiesa. Bet tikriausiai ir troškindami mėsą vyne nepilam šimto metų senumo jūros dugne rasto beveik aukso vertės raudonojo vyno? Todėl toliau šiame įraše putojantį vyną vadinsiu šampanu, nes, pripažinkim, visi suprantam, apie kokį gėrimą čia eis kalba.

Tai štai, nors ir nebūdamas tikras šampanas, putojantis vynas išties suteikia keksiukų tešlai savito skonio ir aromato. Iškepę jie tampa minkšti ir standūs vienu metu, o tai - tikrai ne kiekvienos tešlos bruožas.
Keksiukai, manau, tiks bet kuriai šventiškai progai, nes šampanas tikrai nėra kasdienis gėrimas. Bent man, chi chiManau, kad visus pirmiausiai žavi patys burbuliukai, kurie ne tik gražiai atrodo, bet ir puikiai ragaujasi ir iškart nuteikia linksmybėms.
Jeigu šiuos keksiukus planuojate patiekti iškart po pagaminimo, į kremą galite ir nedėti grietinėlės standiklio. Bet jeigu norėsite juos valgyti kitą dieną ar - dar baisiau - gabenti iš vienos vietos į kitą, tikrai rekomenduočiau naudoti minėtą standiklį. Jis nepakeis kremo skonio ar kvapo, bet tikrai labai pagerins jo išvaizdą.
12 įprasto dydžio keksiukų turėkit:

2 didelius kiaušinius,
200 gramų miltų,
2 arbatinius šaukštelius kepimo miltelių,
žiupsnelį druskos,
100 gramų kambario temperatūros sviesto,
150 gramų cukraus,
1 arbatinį šaukštelį vanilinio cukraus,
110 mililitrų šampano,
70 mililitrų pieno.

Kremui prireiks:

125 gramų kreminio sūrio (puikiai tiks Philadelphia),
pusės indelio kondensuoto pieno,
200 mililitrų riebios (35%) grietinėlės,
1 pakelio grietinėlės standiklio.

Persijotus miltus sumaišykite su kepimo milteliais ir druska.

Sviestą ir 50 gramų cukraus plakit mikseriu, kol masė taps puri.

Atskirkite kiaušinių baltymus nuo trynių. Trynius sudėti į sviesto ir cukraus masę ir išplakti iki vientisumo. Suberti vanilinį cukrų, supilti šampaną ir viską dar kartą gerai išmaišyti.

Į gautą masę plakant mikseriu suberti pusę miltų ruošinio. Išplakti. Supilti pieną. Dar šiek tike paplakus,. suberti likusius miltus.

Atskirame inde išplakite kiaušinio baltymus su likusiu cukrumi, kol baltymų masė taps balta ir puri. Ją atsargiai įmaišyti į prieš tai pagamintą sviesto, trynių ir miltų tešlą.

Kepkite keksiukus 180°C karštumo orkaitėje apie 20 minučių, kol jie gražiai parus.

Kremui į dubenį supilkite grietinėlę, cukrų ir grietinėlės standiklį (jis nėra būtinas, bet jeigu nesinori rizikuoti, kad kremas pasileis - o su grietinėlės kremais tokia rizika visuomet išlieka - tikrai nebus didelė nuodėmė pasitelkti jį į pagalbą). Viską išplakite iki standumo. Sudėkite kreminį sūrį ir dar šiek tiek paplakite, kad jis tolygiai pasiskirstytų kreme.

Atvėsusius keksiukus puoškite paruoštu kremu ir dar kuo tik norite.

Šventiško, linksmo ir nepamirštamo Jums Naujųjų metų sutikimo!

2014-12-29

Idėjos Kalėdoms VII

Po laaaabai ilgos pertraukos dalinuosi idėjomis Kalėdoms. Taip, žinau, kad šios Kalėdos jau praeity, bet prieš jas nesinorėjo viešai išduoti, kokias dovanėles ruošiam artimiesiems, kurie, žinau, skaito mano blogą. Bet labai tikiuosi, kad pasinaudosit mano mintimis ruošdamiesi kitoms Kalėdoms ar bet kuriai kitai metų šventei.

Pradėsiu nuo sumanymo, ką padovanoti savo brangiems draugams Vitalijai ir Sigitui. Sugalvojau, kad naujai šeimai reikia kažko tokio, kas tarnautų beveik amžinai ir būtų ne tik puošmena, bet ir praktiškas bei naudingas kasdienybėje daiktas. Todėl išrinkom jiems gražų, patvarų ir beveik neatkeliamą ketaus (špižinį) puodą, skirtą... beveik viskam. Tokius turėjo mūsų mamos ir močiutės, būtent tokie grįžo į madą dabar - argi ne puiku?! O kad dovana nepasirodytų nuobodi ar pernelyg praktiška, į puodo vidų paguldėm gražią pliušinę žąsį, jau pasiruošusią troškintis. Žodžiu, dovana gavosi smagi ir, tikiuosi, bus naudinga mūsų brangiesiems.

Kasmet vis galvoju, kuo nustebinti savo senelius. Mane turbūt supras visi, kurie vadina save anūkais. Seneliai dažniausiai yra tokie žmonės, kurių paklausus apie jų norus, išgirsi panašų atsakymą: "kad man jau nieko nereikia...". Ir žinot, tai nėra pesimizmas ar nusivylimas. Net gyvenimo nuovargiu to nepavadinčiau. Gal tiesiog žmonėms iš tiesų jau nebereikia nieko materialaus? Gal laimei užtenka tiesiog bučinio į skruostą, apkabinimo susitikus, skambučio su kvietimu? Atvirai pasakius, man dar tik trisdešimt, o vis dažniau pagaunu save susimąstant, kad ir mano daiktiški norai baigia išsekti. Norisi didelių, nepaprastų, neapčiuopiamų dalykų, kurių, deja, nei per išpardavimą, nei internetu nenusipirksi. Bet visuomet gali pats juos sau pasidovanoti, neišleisdamas - dėmesio! - nei vieno euro cento, chi chi

Todėl seneliams supakavau imbierinių sausainių ir arbatos - šiltas, kvepiantis, žiemiškas dėmesio parodymas, mano galva. 

Apie tai, kaip paprastą, pirktinę arbatą paversti labiau asmeniška, kažkada rašiau štai čia. Šiemet sužinojau dar vieną paprastą būdą, todėl gaminau arbatą pakeliuose. Nuveikti yra ką, bet darbas tikrai vertas keleto Jūsų vakarų.

Jums reikės:

baltų popierinių kavos filtrų, skirtų kavos aparatams*
pieštuko,
žirklių,
adatos,
balto medvilninio siūlo,
mėgstamų arbatžolių,
susegėjo.

Ant kavos filtro nusipieškite apskritimą ar bet kokią kitą norimą formą. Kadangi kavos filtras yra dvigubas, kirpdami iškart iškirpsit 2 popieriaus lapelius.










Du iškirptus lapelius suglauskit ir susiūkit daugiau nei pusę viso perimetro. Pirštais praplėskit siuvinį, kad gautumėt tokią lyg ir kišenėlę. Į ją šaukšteliu įberkit norimų arbatžolių.



















Užsiūkit likusį plyšį. Prie likusio siūlo galo susegėju prisekit storesnio popieriaus gabalėlį, ant kurio nupieškit ar užrašykit ką nors, kas pradžiugintų Jus ar žmogų, kuriam dovanosit arbatą.  























Viskas. Belieka pridėti sausainių ar kokį mielą raštelį ir supakuoti. Puikiausia dovanėlė visiems, kam norit padovanoti širdies ir šilumos.

Tikiuosi, kad Jūsų Kalėdos buvo perpildytos ne maistu, o gerais įspūdžiais ir šventine nuotaika.

Smagios likusios darbo savaitės!

2014-12-26

Pižaminis tarpšventinis įrašas ir namuose sūdyta lašiša gravlax

Kalėdos, nors buvo šiltos ir ramios, atnešė puikių dalykų. Visų pirma, Kalėdų rytą mes visi miegojom iki devynių - tai buvo fantastiška! Ugnė pirmą kartą pati surado dovanas po egle, buvo labai smagu stebėti jos reakciją ir džiaugsmą. Sulaukiau krūvos geriausių dovanų, viena kurių - ypač blogiška, todėl greitu laiku būtinai ja pasigirsiu ir savotiškai pasidalinsiu. 

Šiandien visą dieną prabuvau su pižama ir tai pirmas kartas gyvenime! Puikus ir patogus jausmas, sakyčiau, netgi narkotiškas - mielai būčiau taip visą ateinantį savaitgalį ar net iki 2015-ųjų...

Tai ta proga, kad jau esu tokia įsipatoginusi ir nepriversta kišti nosies iš namų, užsukau į blogą pasidalinti su Jumis savo šių Kalėdų atradimu ir stalo puošmena - lašiša.

Gravlax - sausu būdu sūdyta lašiša - buvo mano svajonėse jau turbūt kokius penkerius metus. Dėl nežinomų priežasčių taip ir neišbandyta. Prieš šias Kalėdas pasakiau sau "dabar arba niekada!" ir viens du pasūdžiau gabalą puikiausios lašišos. Originaliai gravlax yra sūdoma su druska, cukrumi ir prieskoniais, dažniausiai, krapais. Bet mūsų dienomis kalbėti apie ko nors atitikimą originalui yra beveik neįmanoma, todėl pateikiu Jums ne tik sūdytos, bet ir spalvintos lašišos pavyzdį. Sodriai oranžinė, su intriguojančiu raudonu krašteliu - aš tiesiog įsimylėjau!

Kūčioms, Kalėdoms, Naujųjų sutikimui, Velykoms ar tiesiog kaip užkandis prieš bet kuriuos šventinius pietus ar vakarienę - būtinai išbandykit!

Labai skani, neregėto grožio ir nepaprasto fotogeniškumo lašiša ir jos receptas - Jums, mielieji ir mielosios!
Būriui svečių pavaišinti prireiks:

maždaug pusės kilogramo lašišos filė,
50 gramų cukraus,
50 gramų druskos,
1 vidutinio dydžio burokėlio (nevirto),
pusės apelsino žievelės (smulkiai tarkuotos).

Lašišos filė nuplaukit ir nusausinkit popieriniu rankšluosčiu.

Dubenėlyje sumaišykite cukrų su druska.

Šviežią burokėlį sutarkuokit smulkia tarka. Dar smulkesne nutarkuokit pusės apelsino žievelę (tik oranžinę dalį). Sumaišykit burokėlius su žievelėmis.
Ant indo, kuriame sūdysite lašišą, dugno, įberkite šiek tiek druskos ir cukraus mišinio. Guldykit lašišos filė į indą oda žemyn. Suberkite likusį druskos ir cukraus mišinį ant lašišos ir tolygiai paskirstykit delnu šiek tiek paspausdami.

Ant druskos sluoksnio tolygiai išdėliokit tarkuotus burokėlius ir taip pat švelniai paspauskit delnu.
Indą apdenkit maistine plėvele taip, kad ji tampriai apdengtų lašišą. Jeigu norite, galit viską dar šiek tiek paslėgti (aš uždėjau nedidelę medinę pjaustymo lentelę, ant kurios pastačiau keletą indelių pusryčiams skirto jogurto, chi chi).

Paruoštą lašišą dėkit į šaldytuvą - tegul sau sūdosi per naktį ar dar ilgiau.

Prieš patiekdami, ištraukit lašišos filė iš po burokėlių ir druskos patalų ir nuplaukit po tekančiu vandeniu. Nusausinkit popieriniu rankšluosčiu. Pjaustykit plonais gabalėliais ir skanaukit! Puikiai dera su šviežia namine duona, daržovėmis ar garstyčių ir medaus padažu (šįkart ragavom tiesiog be nieko).
Nuostabaus grožio ir skanumo dalykas!

Ši lašiša įrodo, kad, kaip ir gyvenime, kartais geriausi dalykai yra tie, kurie reikalauja mažiausiai pastangų, na, gal trupučio kantrybės laukiant ir... viskas!

Su praėjusiomis ir su ateinančiais, brangieji!

2014-12-10

Gruodžio reikalai

Apie tai, kaip šį mėnesį vėluoju su pažadais, jau net nepradėsiu....
Gruodžio TOP 5 jau čia, beveik pradėtas įgyvendinti:


1. Šio gražaus mėnesio vidury - mano brangiausios Kristinos trisdešimtasis gimtadienis. Neįtikėtina, kad net Krystei jau trisdešimt! Gi mes vis dar tokios mažvaikės! Žvengiam susėdusios iš visokių pošlybių... Tiesa, guodžia ta mintis, kad ne viena tokia esu. Mudvi pažįstamos nuo antros, draugaujam gal nuo kokios penktos klasės ir neįmanoma suskaičiuoti, kiek valandų praleidom vaikštinėdamos, kiek ašarų praliejom viena kitai ant peties dėl savo - kaip tada atrodė - nelaimingų meilių, kiek daug juokėmės ir kiek sausainių per tuos metus suvalgėm... Dabar matomės labai labai retai, bet susitikus visada apima jausmas, kad matėmės vakar. Myliu savo draugę, jos nuostabią šypseną, jos nesuvokiamai greitą kalbėjimą ir mielą juoką, žaviuosi jos protu ir erudicija bei puikiu humoro jausmu, neatsistebiu ta neblėstančia keliautojos ir pasaulio gelbėtojos dvasia, kuria ji tiesiog degte dega. Ji nuostabi, ta mano Krystė! Ten, kur ji yra  - visada šviesu! Už tai jai ačiū. Ruošiu jai mažą staigmenėlę, tikiuosi, viską spėsiu, chi chi.

2. Sukurti ir visiems artimiausiems tikru paštu išsiųsti mūsų šeimos atviruką - mano sena svajonė. Pernai ją įgyvendinom su trenksmu! Sukurpėm puikų atviruką: mano nuotraukos (Ugnė ir Bartas kaip tik buvo nusiteikę papozuoti, tai mano nuopelnų beveik ir neprireikė; daug daugiau užtruko nusifotografuoti pačiai), Martyno fotošopinimas. Rezultatas buvo puikus! Šiemet turiu mintį (tai vadinama nepamatuotais lūkesčiais), kad visi keturi tilptumėm vienam smagiam kadre. Tai įmanoma, bet... Liko jau visai nedaug dienų planui įgyvendinti (gi žinot, paštininkai niurzga, jie vėl apsikrovę darbu...), todėl reikia paskubėti!

3. Kalėdos. Didysis mėnesio (ką ten mėnesio, visų metų) darbas ir džiaugsmas. Dovanos, maistas... Rodos, tiek nedaug, o para ima ir susitraukia kažkaip. Labiausiai, žinoma, dėl prasto planavimo ir darbų atidėliojimo. Taip kad galiu kaltint tik save. Bet dar ne viskas prarasta. Liko dar ištisos dvi savaitės ir, naudojantis protu, viskas įmanoma. Pirmyn!
P.S. Jeigu tik spėsiu, būtinai pasidalinsiu keletu dovanų idėjų.

4. Mano senas noras pamėginti pagaminti crème brûlée žada išsipildyti jau šį mėnesį. Paragavau šio deserto restorane ir supratau, ką darysiu kitaip gamindama namuose. Tikiuosi, labai tikiuosi, kad pavyks ir patiks, nes tas restoraninis tikrai nesužavėjo, o kitur crème brûlée ragauti taip ir neteko...

5. Ir, žinoma, Naujųjų sutikimas. Ši šventė man labai patinka - tokia neformali ir džiaugsminga būna, visi atsipalaidavę ir smagūs, ir tas kažin ko laukimas toks įkvepiantis! Pažadu dar iki gruodžio 31osios pasidalinti su Jumis vienu labai naujametišku saldumynu. 

Smagaus ir ne beprotiško švenčių laukimo, mielieji!

2014-12-04

Braškių ikrai ir panna cotta desertas

Šie rankų darbo ikriukai buvo mano to do sąraše jau labai seniai, o aš vis kaupiau drąsą ir laukiau tinkamos progos sublizgėti. Labai labai mėgstu lašišų ikrus, tuos tikrus, ryškios spalvos, sodraus skonio... Ragauju juos itin retai, todėl ikrai man visad yra kažkas tokio. Nusprendžiau, kad mano pačios gimtadienis - geresnė nei gera priežastis! Todėl vieną kartą parepetavusi su juodaisiais serbentais ir likusi absoliučiai sužavėta paprasto proceso stebuklingu rezultatu, savo svečiams pagaminau braškinių ikriukų. Ir žinot ką? Mano mama, kuri labai nemėgsta tikrų ikrų, minutėlę apsigavo, pagalvojusi, kad čia visgi tikri, tik kažkodėl, kitokio skonio ikrai! Turėjau papasakoti, kaip juos gaminau, kad patikėtų... Būtinai pabandykit ir Jūs - galėsit amžinai savimi didžiuotis! Štai čia yra video, kuriame parodyta, kaip ir ką reikia daryti - bijau, kad mano pasakojimas nebus itin vaizdingas...
Ikriukams turėkit:

maždaug 500 mililitrų augalinio aliejaus (reikia tokio, kuris neturėtų specifinio kvapo, todėl naudojau rapsų),
14 gramų želatinos,
3 valgomus šaukštus šalto vandens,
90 gramų karšto skysčio (sulčių, kavos ar pan.),
ledukų,
puodelį druskos.

Visų pirma, nepamirškit prisišaldyti ledukų.

Visų antra, atšaldykit aliejų. Mažiausiai parą palaikykit jį šaldytuve, kad išties gerai atšaltų.

Želatiną užpilkite šaltu vandeniu ir palikit, kad išbrinktų.

Pasiruoškit karštą skystį, kurį norėsit naudoti. Tinka karšta kava, mėgiamos uogų ar vaisių sultys. Aš naudojau lėtaeige sulčiaspaude spaustas braškes su cukrumi. Norimą skystį pašildykit kol taps tikrai karštas, beveik verdantis (galite tai padaryti mikrobangų krosnelėje).

Karštu skysčiu užpilkit išbrinkusią želatiną ir švelniai maišykit tol, kol želatina visiškai ištirps, o masė taps vientisa.
Į didelį dubenį suberkit druską (ji sulėtins šilimo procesą), sukraukit ledukus ir įpilkit kuo šaltesnio vandens.

Į mažesnį dubenį supilkit atšaldytą aliejų,

Dubenėlį su aliejumi atsargiai įstatykit į ledukų vonelę.

Želatinos masę supilkit į konditerinį buteliuką (galit naudoti ir paprastą pipetę ar netgi, kaip siūlo originalaus recepto autorė, švariai išplautą buteliuką nuo akių lašų - žodžiu, ką nors, su kuo galėsite lašinti po vieną lašą).

Į šaltą aliejų po vieną (arba po kelis) lašus lašinkit želatinos masę. Patekę į šaltą aliejų jie akimirksniu sustings, įgaus rutuliuko formą ir iš lėto nusileis ant aliejaus indo dugno. Kai beveik visas dubenėlio dugnas pasidengs ikriukais, šaukštelių juos išgriebkit ir sudėkit į mažą sietelį - tegul nuvarva aliejaus perteklius. 

Jeigu dar liko želatinos masės, procesą kartokit.
Gautus ikriukus laikykit sandariame inde (geriausia, stiklainėlyje) šaldytuve. Taip paruošti jie gali būti naudojami ir po savaitės ar net ilgiau. Ant jų likęs aliejus (nesijaudinkit, jeigu gerai nukošit, aliejaus beveik nesijaus) apsaugos ikriukus nuo sulipimo vienas su kitu.

Šįkart ikriukais puošiau savo mėgiamą, bet vos porą kartų gamintą panna cotta desertą. Tai itin švelnaus skonio ir subtilios tekstūros saldumynas, kuris ne tik vizualiai, bet ir skonio prasme puikiai derėjo su intensyvios spalvos ir aromato braškių ikrais.
Panna cotta desertui (8-10 žmonių pavaišinti) turėkit:

420 mililitrų 35% riebumo grietinėlės,
400 mililitrų riebaus pieno (naudojau  3,5%),
100 gramų cukraus,
100 mililitrų šalto vandens,
15 gramų želatinos.

Želatiną užpilkit šaltu vandeniu ir palikit išbrinkti. Išbrinkusią pakaitinkit karšto vandens vonelėje, kol ji visiškai ištirps ir taps vientisa mase.

Į nedidelį puodą supilkit grietinėlę, pieną ir cukrų. Kaitinkit vis pamaišydami, kol pradės virti. Užvirus nukelkit nuo ugnies.

Į grietinėlės, pieno ir cukraus masę maišydami šluotele supilkit tirpintą želatiną. Jeigu jaučiat, kad liko želatinos gabalėlių, perkoškit viską per sietelį.

Gautą masę supilkit į indą, kuriame ji stings. Kad paskui būtų lengviau išimti desertą, galit stingdyti silikoninėje formoje ar formelėse arba iškart pilti ir stingdyti stiklinėse ar taurėse, kuriose planuojate patiekti. Statykit į šaldytuvą bent keletui valandų.

Patiekit su uogų ar šokoldado padažais, šviežiomis uogomis ar vaisiais arba... rankų darbo ikriukais.

Visiems švelnumo ir grožio mėgėjams!

2014-12-03

Lapkričio buhalterija

Vėluodama skubu išpažinti savo lapkričio mėnesio nuodėmes.

Su Martynu atšventėm savo draugystės (?!) aštuonerių metų sukaktį. Pasipuošėm ir ėjom vakarieniauti į restoraną. Buvo puiku ramiai, niekur neskubant pabendrauti, išgerti vyno, paragauti omarų sriubos... Kas galėjo pagalvoti, kad kažkada tokios akimirkos (valandos, jeigu atvirai) taps retenybe, nes visokie reikalai reikaliukai kartais taip įsuka, kad net jiems pasibaigus, nebežinai, kaip sustoti ir atsipalaiduoti. 

Kaip ir planavau, pagaminau panna cotta desertą. Vaišinau juo savo gimtadienio svečius ir, tiesą pasakius, tikrai sužibėjau. Plačiau apie viską skaitykit štai čia.

Savo trisdešimtmetį sutikau švęsdama Lietuvos kariuomenės dieną Katedros aikštėje, pietaudama su savo brangiausiais, o paskui - dažydama savo miegamojo sienas ir, galiausiai, eidama į kiną... Neįprasta, turiu pasakyt, bet buvo nuostabu! Tiesa, šventimai dar tik įpusėjo, nes šį savaitgalį - tęsinys! Pradedu suprasti, kodėl vyresni žmonės visų pirma linki sveikatos... 

P.S. sulaukiau daugybės sveikinimų ir linkėjimų, bet vienas jų buvo itin dažnas ir primygtinas - Ugnei reikia brolio arba sesės, seneliams reikia dar anūkų, todėl, suprask, vaisingų metų vaisingų... Ir tik dėl visų šitų įgeidžių manęs, panašu, laukia labai darbingi metai.

Advento kalendorius, kurį šiemet ruošiau savo sesei, pavyko puikiai, greitai pasidalinsiu jo nuotraukomis!

Ir deja, mėnesio nusivylimas - Brad'o Pitt'o taip ir nepamačiau... Bet filmas - ne pinigai sąskaitoj, nedings. Tiesa, pavyko pamatyti nuostabųjį Christopher'io Nolan'o "Interstellar". Kaip ir visi iki šiol matyti jo filmai - šis irgi buvo fantastiškas! Žinoma, apsilankėm ir naujausioje "Bado žaidynių" dalyje. Puikus puikus puikus filmas su netikėtais siužeto vingiais ir nemažai dramos - kaip tik man. Dievinu, kai filmo kūrėjai žaidžia su mano smegenim ir geba daugybę kartų jas apgauti - nuostabus jausmas!

Patikėkit, šis lapkritis buvo toooks intensyvus, kad nebežinau, kaip dar gebu prisiminti savo vardą. Bet aš mėgstu bėgimą ir truputį įtampos, todėl net nedrįsčiau skųstis...

Lapkritis man atnešė visko, ko tikėjausi ir dar daugiau - buvo nuostabus permainų ir staigmenų mėnuo!

Toliau!