Kaip focaccia felicità sukėlė

Jau labai seniai norėjau pabandyti iškepti Italijoje atsiradusią, tokią, mano manymu, pagerintą duoną, kuri originaliai vadinasi focaccia (lietuviškai rašoma itin juokingai - "fokačija", kaip kokia feličita, chi chi). Tai storas mielinės duonos pagrindas, pagardintas įvairiais priedais ir prieskoniais.

Kadangi kepiau ją pirmą kartą, nusprendžiau naudoti savo itin mėgiamus ingredientus - dideles marinuotas žaliąsias alyvuoges bei saulėje džiovintus pomidorus.

Turiu prisipažinti, kad šiek tiek bijojau, jog duonelė bus sprangi ir kieta arba, priešingai, guminė. Arba prėska... Bet ji iškepė tokia puiki, kad beveik plojau delnais, kai pirmas kąsnis pasiekė mano burną! Puri, minkšta, puikaus, kontrastingo skonio. Stačiai fantastiška! Dėl tokio rezultato tikrai vertėjo ilgai minkyti ir penkis kartus kildinti. Be to, namai visdar nuostabiai kvepia...

Dviem focaccia duonelėms turėkit:

400 mililitrų kambario temperatūros vandens,

20 gramų šviežių arba 7 gramų sausų mielių,

600 gramų D550 tipo miltų,

12 gramų druskos,

25 gramų alyvuogių aliejaus,

6-7 saulėje džiovintų pomidorų puselių,

6-7 stambių marinuotų žaliųjų alyvuogių,

šviežių arba džiovintų prieskoninių žolelių.

Vandenyje ištirpinkit mieles ir palikite kelias minutes pastovėti. Į didelį dubenį suberkite persijotus miltus ir druską. Supilkite mieles į dubenį su miltais, įpilkite alyvuogių aliejaus ir minkykite maždaug 10 minučių (tai galima daryti ir virtuviniu kombainu, jeigu tokį turit). Išminkyta tešla turi būti vientisa, bet visdar gerokai limpanti prie rankų. Ją kelis kartus perlenkit, tarsi verstumėt knygą. Iš tešlos suformavę rutulį, dėkit jį į dubenį, uždenkit rankšluostėliu ir palikit 30 minučių atsipūsti kambario temperatūroje.

Išėmę tešlą dar keletą kartų perlenkit ir padėkit atgal į dubenį dar 30 minučių, kol jos kiekis padvigubės.

Kepimo indą (arba indus) ištepkite aliejumi ir sudėkite tešlą. Uždenkit rankšluostėliu ir palikit pabūti maždaug 10 minučių.

Rankas išsitepkit aliejumi ir švelniai, kad nesusprogdintumėt tešloje susidariusių burbuliukų, paskirstykit ją tolygiai visame kepimo inde. Palikite dar 30 minučių pastovėti.

Aliejuotais pirštais į tešlą įspauskit pusiau pjaustytas alyvuoges ir/arba irgi pusiau pjaustytas saulėje džiovintų pomidorų puseles (tai bent sakinys! puselių puselės!) taip, kad maždaug pusė jų liktų išorėje.

Kol iki 200°C laipsnių įkais Jūsų orkaitė, paruošta focaccia tegul sau dar kartą pakyla. Pašlakstykit paruoštą duoną alyvuogių aliejumi, pabarstykit stambia druska ir mėgstamomis prieskoninėmis žolelėmis. Kepkit duonelę maždaug 35 minutes.

Ragaukit dar šiltą, tuomet ji ypač skani.

P.S. o tam, kad visiškai paskęstumėt itališkume, prašau Jums dar ir daina:

Laimės!

Pavasariška bruschetta arba greitas maistas skaniai

Pavasaris jau kaip reikiant įsibėgėjo, todėl ir valgomas maistas pamažu keičiasi. Vis labiau norisi ko nors lengvo, skanaus, gaivinančio, dar - būtų gerai - spalvingo ir pilno kvapų. Ir dar šviežio. Manyčiau, kad visus šiuos kriterijus puikiausiai atitinka bruschetta (brusketa). Tai toks Italijoje gimęs užkandis, leidžiantis improvizuoti ir bandyti vis naujus derinius. Atvirai pasakius, viskas čia taip paprasta ir greita, kad net gaminimu to pavadinti negalėčiau.

Šiandien priešpiečiams pagaminau trijų rūšių bruschetta.

Visų pirma sausoje keptuvėje paskrudinau ciabatta duonos riekeles (galite naudoti ir kitokią duoną, tačiau šviesi leis aiškiau pajusti įdaro skonį). Kiekvieną riekelę įtryniau česnako skiltele ir pašlaksčiau itin tyru alyvuogių aliejumi.

Vieną riekelę puošiau labai plonai pjaustytu vytintu kumpiu, šviežia rucola (gražgarste, jeigu lietuviškai) ir apibarsčiau džiovintomis prieskoninėmis žolelėmis.

Antrą skaninau smulkintu ir su trupučiu druskos bei alyvuogių aliejaus sumaišytu pomidoru (jo sėklytes išimkite, kad viskas nebūtų pernelyg šlapia), apibarsčiau džiovintais krapais (šviežių tiesiog neturėjau).

Trečią riekelę papuošiau grūdėta varške ir plonai pjaustytais ridikėliais bei pabarsčiau aguonomis.

Kelios minutės darbo ir trys skirtingi skoniai gali būti Jūsų lėkštėje.

Žinoma, jeigu mėgstate greitą ir skanų maistą.

Žinoma, jeigu, kaip ir aš, turite nuostabią anytą, kurios šiltnamiai jau dabar pilni traškiausių šviežių ridikėlių ir aromatingiausių delno dydžio gražgarstės lapų.

Jau dabar jaučiu, koks dieviškas bus bruschetta skonis, kai jai gaminti naudosiu šviežią, kvepiantį, dar šiltą pomidorą...

Puikių įspūdžių šią trumpą darbo savaitę!

Žemės riešutų sviesto sausainiai aka Peanut Butter Cookies

Šis įrašas bus trumpas ir aiškus. Ir skanus. Visiems žemės riešutų skonio mėgėjams.

Maždaug 30 normalaus dydžio sausainių reikės:

260 gramų žemės riešutų sviesto (rinkitės tokį, kuriame yra bent 90% žemės riešutų),

200 gramų cukraus (galima dėti ir mažiau, jeigu nemėgstat itin saldžiai),

1 didelio kiaušinio,

1 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių,

1 arbatinio šaukštelio vanilinio cukraus (šiaip dažniausiai jo neberiu, bet šįkart jis tikrai tiko).

Žemės riešutų sviestą išsukit su cukrumi, kepimo milteliais ir vaniliniu cukrumi. Įmuškit kiaušinį ir plakit mikseriu, kol ims formuotis stambūs trupiniai.

Mažu šaukšteliu semkit gautos tešlos ir sukdami tarp delnų formuokit nedidelio graikiško riešuto dydžio rutuliukus. Juos dėkit ne pernelyg arti vienas kito ant kepimo popieriumi išklotos skardos. Imkit šakutę ir ja iš lėto spauskit kiekvieną rutuliuką, kol jis taps plokščias. Tuomet pasukit šakutės ašmenis statmenai ką tik įspaustoms linijoms ir dar kartą švelniai paspauskit. Sausainio paviršiuje turit matyti groteles. 

Sausainius kepkit 180°C karštumo orkaitėje apie 10 minučių. Išėmę iš orkaitės, sausainius palikite visiškai atvėsti ir tik tuomet nuimkit nuo kepimo popieriaus. Tik iškepę jie bus itin trapūs, todėl net menkiausias prisilietimas gali juos paversti trupiniais. Atvėsę sausainiai sutvirtės ir bus lengvai transportuojami, jeigu to reikės.

Trapūs, saldūs, intensyvaus skonio tradiciniai žemės riešutų sviesto sausainiai, kuriuos išsikepti yra labai lengva, o paragauti - tiesiog būtina! Sakyčiau, net ir padovanoti tokių nė kiek negėda. Tą aš ir padariau, tiesą sakant.

Šilto sekmadienio vakaro Jums!

Sukam lizdus ir lekiam švęsti!

Jeigu dar nesugalvojot ir nepagaminot jokio velykinio saldumyno, noriu Jums pasiūlyti super paprastą, greitai paruošiamą ir skanų receptą.

Tokie velykiniai lizdeliai labai populiarūs pasaulyje, bet retai matomi Lietuvoje. Naudojau kukurūzų dribsnius, kurie gal ir primityvoki, bet, pagalvojau, pirmam kartui tiks. Daug ilgiau laužiau galvą, iš kur gauti ko nors panašaus į mažus kiaušinukus. Labai norėjosi tikroviško vaizdo, todėl iškart nusprendžiau nenaudoti tų, spalvoton folijon įvyniotų. 

Ir kai jau buvau benuleidžianti rankas, į pagalbą man atskubėjo nuostabieji "Saldūs majai" ir jų siūlomi Vienos migdolai. Tai migdolo riešutai juodajame šokolade, padengti kieta švelnių spalvų glazūra. Mano akimis, jie savo forma ir išvaizda labiausiai priminė mažus kiaušinius. (Jeigu esate matę pirkti ką nors dar panašesnio, labai laukiu Jūsų komentaruose!).

12 lizdelių turėkit:

100 gramų šokolado (maišiau juodą su pienišku),

50 gramų sviesto,

2-3 valgomų šaukštų auksaspalvio sirupo (naudojau skystą medų),

100 gramų kukurūzų dribsnių,

mažų kiaušinukų puošimui.

Šokoladą, sviestą ir sirupą (arba medų) ištirpinkite garų vonelėje nuolat maišydami, kad masė taptų vientisa. Gautu mišiniu užpilkite kukurūzų dribsnius ir kuopščiai išmaišykit, kad net smulkiausios dalelės pasidengtų šokolado mase.

Į keksiukų kepimo formą* dėkite popierines formeles, į jas šaukštu išdalinkit paruoštą lizdelių masę, viduryje padarydami nors mažytį įdubimą.

Formą dėkite į šaldytuvą porai valandų, kad lizdeliai  sutvirtėtų. 

Prieš patiekdami ar dovanodami, į kiekvieną lizdelį dėkite po 3 kiaušinukus. Jeigu norite, galite patiekti popierinėje keksiuko formelėje, bet tai nebūtina, nes sustingę lizdeliai kuo puikiausiai laikosi.

* Jeigu jos neturite, formuokite lizdelius tiesiog kepimo popieriumi išsklotoje skardoje ar lėkštėje.

Mes esame suplanavę nemažai veiklos Velykoms, kad tai nebūtų vien tik pavalgiau, išgėriau, pavalgiau, prisnūdau šventė, todėl lėksim į Aukštuojus, kur nėra nei telefono, nei interneto ryšio. Mėgausimės gamta, geru (!) oru, skaniu maistu, žaidimais ir vieni kitais.

Linkiu Jums smagių švenčių ir tikro pavasariško atsipalaidavimo!

Pasigamink sušių namuose ir kiti įmanomi dalykai

Sushi (arba sušiai, kaip mes greitai juos sulietuvinom) yra vienas geriausių išradimų pasaulio maisto istorijoje. Žinoma, jokia aš ne sušialogė, gi nei Japonijoj buvus, nei tikrų sušių ragavus, bet grožėtis šiuo patiekalu ir bandyti jį gaminti namuose man niekas neuždraus.

Nė trupučio nesipuikuodama turiu pasakyti, kad pati sušius gaminu jau daugiau nei dešimt metų. Tą daryti išmokė mano draugė Neringa ir jos mama. Kadaise, kai Vilniuje buvo maždaug 0,008 japoniško maisto restoranų, šie ryžių ritinėliai atrodė ypač egzotiški, o svarbiausias klausimas buvo: kaip tie ryžiai neišbyra?, nes gi, pripažinkim, ir ryžių rūšių žinojom tik kokias dvi. O to, kad ryžiai gali būti net ne sušio viduje, o išorėje, mes net lakiausiose savo fantazijose įsivaizduoti negalėjom...

Tai štai prieš tuos daugiau nei dešimt metų nebuvo pusės ingredientų, reikalingų sušiams gaminti: nei apvalių ryžių, nei vasabi krienų, nei gausaus šviežios lašišos pasirinkimo, nei marinuoto imbiero ar ryžių acto ir mes vistiek juos gaminom, nes noras ir smalsumas buvo svarbesnis už kažkokias ten tūkstančio metų senumo tradicijas.

Svarbiausias produktas, be kurio net  ir tada sušiai būtų buvę neįmanomi, tai nori lapai (tarsi koks jūros dumblių popierius). Pastarųjų, nors ir keista, beveik visada būdavo galima rasti tuo metu dar visai neseniai atsiradusioje prekybos ir pramogų sostinėje išdidžiu graikišku pavadinimu. Kainavo jie nemažai, bet gi ne kasdien ir gamindavom, todėl mudvi su mama tikrai leisdavom įsimesti pakuotę ar dvi krepšelin.

Šiandien, kai nori lapų galima rasti beveik bet kurioje parduotuvėje, o ryžių ir kitų sudedamųjų dalių pasirinkimas bei kaina yra tikrai prieinami daugeliui, namie gaminti sušiai kai kam vis dar yra tamsus miškas. Štai todėl ir noriu pasidalinti su Jumis receptu, kurį esu išbandžiusi daugybę kartų ir dar nebuvo taip, kad nepavyktų.

Daugiausiai dėmesio gaminant sušius reikia skirti ryžiams. Galite naudoti tuos, kurių pakuotė tiesiai nuo lentynos šaukia "Suši ryžiai! Mes esam suši ryžiai! Imk mus!" arba naudoti tiesiog apvalius ryžius, kurių tikrai visada rasit save gerbiančioj parduotuvėje. Svarbu išvirti juos taip, kaip nurodo gamintojas, nes bet kokios variacijos vandens kiekio bei virimo trukmės tema gali sugadinti Jums nuotaiką ir negrįžtamai pradanginti norą dar kada nors gaminti sušius.

Ir jeigu jau būčiau visiškai tiksli, tai tokio tipo sušiai, kai nori lapas yra išorėje, vadinami makizushi. Bet Jūs turbūt ir be mano paskaitos tai žinojot.

50-60 sushi ritinėlių Jums reikės:

1 pakuotės nori lapų (pakuotėje jų būna 10),

400 gramų (nevirtų) apvaliųjų arba suši ryžių,

4 valgomų šaukštų ryžių acto,

2 valgomų šaukštų cukraus,

1 arbatinio šaukštelio druskos,

lašišos, tuno, krevečių, omleto, agurkų, avokado,

sojos padažo, vasabi krienų, marinuoto imbiero.

Ryžius išvirkite kaip nurodyta ant pakuotės (aš naudoju apvalius ryžius ir verdu juos santykiu 1 stiklinė ryžių: 2 stiklinės vandens 25 minutes).

Į nedidelį puodą supilkite ryžių actą, suberkite cukrų ir druską. Puodą kaitinkit ant mažos ugnies nuolat maišydami, kol cukrus ir druska visiškai ištirps, o gauta masė taps panaši į sirupą. Masę palikite atvėsti.

Sirupu apšlakstykit jau išvirusius ryžius ir išmaiškit, kad tolygiai pasiskirstytų skonis. Šis acto, cukraus ir druskos mišinys yra svarbus, jis suteiks ryžiams švelnų, vos juntamą prieskonį ir pagerins jų konsistenciją.

Ant nori lapo dėkite jau paruoštų ryžių. Juos paskleiskite ant lapo. Ant ryžių lygiagrečiai dėkit tai, ką mėgstat. Aš šįkart naudojau rūkytos lašišos* ir agurko juosteles. Atsargiai susukit visą šį paveikslą į ritinėlį. Kol baigsit vynioti paskutinį, pirmąjį jau galėsite pjaustyti** (vieną ritinėlį aštriu peiliu pjaukite į 5-6 dalis), nes nuo ryžių jis bus suminkštėjęs.

* Taip, sušio esmę turėtų sudaryti šviežia žalia žuvis, ir taip, sušiai su šviežia žuvimi yra skaniausi***, bet kai praėjusią savaitę mus pasiekė siuntinukas iš Norvegijos (ačiū Tau, Laurynai!), o jame buvo beveik kilogramas rūkytos lašišos, aš tiesiog nesusivaldžiau... 

** Išėmę nori lapą iš pakuotės apžiūrėkite jį prieš šviesą. Pastebėsite, kad lapas tarsi kokiais punktyrais padalintas linijomis. Tai šiokia tokia pagalba norint vėliau lygiomis dalimis supjaustyti ritinėlį, bet niekas Jums neuždraus pjaustyti taip, kaip Jums patinka: šleivai ar kreivai, dideliais ar mažais gabalėliais.

*** Šviežios lašišos (esu gaminusi su ja) ar tuno skonio tikrai neatstos jokia rūkyta ar sūdyta žuvis, bet tai taip pat skonio riekalas. Pavyzdžiui, kai laukiausi Ugnės, žalios žuvies man buvo griežtai negalima kaip ir visoms kitoms nėščioms moterims, todėl, norėdama pasimėgauti sušiais radau puikų variantą: vegetariškus sušius su omletu. Vietoj įprastos žuvies šalia agurko ar avokado susukit juostelėmis pjaustyto omleto - su juo sušis bus švelnaus skonio tarsi naudojant šviežią žuvį. Tiesą sakant, dar ir dabar sušiai su omletu yra vieni mano mėgiamiausių.

Kadangi sušius pati gaminu jau daugybę metų, man tai - vienas greičiausių patiekalų (jeigu atvirai, ilgiausiai čia užtrunka ryžių virimas, nes susipjaustyti žuvį ir daržoves ar suvynioti bei supjaustyti pačius sušius trunka beveik perpus trumpiau). Be jų aš nebeįsivaizduoju Naujųjų sutikimo ir dar bent poros savaitgalių metuose.

Pasirinkus kokybiškus ingredientus sušiai tampa skanaus ir sveiko maisto pavyzdžiu, kurio visiems įmanomiems variantams išbandyti mums turbūt ir viso gyvenimo neužtektų...

Pagaminami žymiai paprasčiau, nei atrodo, greiti, gražūs ir labai skanūs sušiai būtinai turi aplankyti ir Jūsų namus, jeigu, žinoma, dar to nepadarė... 

Sėkmės mėginant ir skanaus ragaujant!

Pavasariškas pyragas su citrinų ir grietinės kremu

Pastaruoju metu citrinos mane tiesiog persekioja... Vos pamatau ką nors su jomis, iškart užsimanau gaminti. Tai va su šiuo citrinų pyragu taip pat: užmačiau Pinterest'e ir viskas, negalėjau nurimti. Vakar vakare ilgai negalvodama ėmiau ir sumeistravau labai paprastą ir ganėtinai greitą pyragą, kuris išėjo tiesiog... fantastiškas! Atitinka visus mano kriterijus: mažai pyrago, daaaug kremo ir nuostabus saldžiarūgštiškumas. Man iš skanaus deserto daugiau nieko ir nereikia. Tiesa, net Martynui labai patiko, o tai nutinka tikrai ne kiekvieną kartą.

Labai rekomenduoju išbandyti. Be to, labai gali būti, kad visko, ko reikia šiam pyragui tiesiog dabar rasite savo namuose, todėl atidėlioti tikrai nevalia!

Reikės:

Jūsų mėgiamos trapios tešlos (aš naudojausi šiuo receptu)*.

Kremui:

200 gramų cukraus,
4 valgomų šaukštų kukurūzų krakmolo,
245 mililitrų pieno,
2 citrinų sulčių,
1 citrinos žievelės, smulkiai tarkuotos,
3 lengvai išplaktų kiaušinio trynių,
70 gramų šalto sviesto,
240 gramų grietinės.

* Viską dariau taip pat, kaip parašyta recepte, tik keičiau kepimo laiką: monetomis prispaustą  tešlą kepiau 15 minučių, paskui, nuėmusi svorį - dar 20 minučių, kol pradėjo gražiai ruduoti.

Gaminame kremą.

Į nedidelį puodą suberkite cukrų ir kukurūzų krakmolą, išmaišykit. Pradėkite kaitinti puodą ant vidutinės ugnies ir pamažu supilkit pieną bei citrinos sultis. Vis pamaišydami virkite, kol masė pradės tirštėti ir ims burbuliuoti. Pavirkit dar 2 minutes ir nukelkit puodą nuo ugnies.

Į dubenėlį su lengvai išplaktais kiaušinio tryniais įdėkite keletą šaukštų ką tik išvirtos masės ir gerai išmaišykit. Gautą mišinį pilkit atgal į puodą, o patį puodą statykit atgal ant vidutinės ugnies ir nuolat maišydami šluotele kaitinkit, kol masė ir vėl pradės burbuliuoti.

Nukelkit puodą nuo ugnies, maišydami po gabalėlį sudėkit šaltą sviestą ir tarkuotą citrinos žievelę.

Gautą masę palikit atvėsti kambario temperatūroje maždaug 45 minutėms.

Į atvėsusį kremą sukrėskit grietinę. Maišykit, kol kremas taps visiškai vientisas.

Į iš anksto iškeptą pyrago pagrindą sukraukit citrinų ir grietinės kremą. Pyragą statykit į šaldytuvą bent trims valandoms (arba nakčiai).

Puoškite citrinų griežinėliais, pjaukit ir ragaukit. Labai gaivus, turtingo skonio ir, kažkodėl, labai pavasariškas pyragas.

Saulėtos ir darbingos savaitės visiems!

Balandžio reikalai

Galbūt man kokia tai paranoja, bet ar Jums neatrodo, kad šiemet sulig kiekvienu nauju mėnesiu vis daugiau švenčių, progų įvairiausių, darbų? Negali būti, kad čia visiems taip. Matyt, bus tik man.

Bet gal geriau daugiau nei išvis nieko? Daug klausimų man kyla, kaip matot. Kol ieškau atsakymų, pristatau

(žinau, vėluoju. Priežastys nurodytos sakiniu aukščiau) Jums ir sau balandžio  mėnesio TOP 5:

1. Lai niekas neįsižeidžia, bet man šį mėnesį pats svarbiausias užsiėmimas - mylimo Martyno trisdešimtojo gimtadienio reikalai ir planai. Nėra lengva patikėti, kad štai, lyg iš niekur, jau ir cieli trisdešimt. Bet kas jau kas, o Martynas tikrai gali savimi didžiuotis - jis toks, koks, mano galva, ir turi būti tikras trisdešimtmetis: daug pasiekęs profesionalas, visdar gražus ir jaunas vyras, kuriam itin pasisekė meilės srity (apie jo nepaprastą žmoną šįkart nesiplėsiu), kurio kasdien bėga pasitikti pasiutus dukrytė ir visada nuoširdžiai laukia bičiulis Bartas. O dar būrys draugų ir artimųjų... Bet žinot, jis visdar turi milijoną neįgyvendintų svajonių, norų ir planų, o tai yra svarbiausias dalykas, nesvarbu, kelintą jubiliejų ar gimtadienį šventi.

Be to, dabar iki lapkričio pabaigos aš būsiu jauniausias suaugęs žmogus mūsų šeimoje. Tai taip guodžia, Jūs net nenumanot.

2. Kalbant apie žemiškus dalykus, mane jau ilgą laiką vilioja focaccia - tokia itališka duona, įdaryta kuo nors skaniu: alyvuogėmis, šviežiais arba džiovintais pomidorais, česnakais ir kvapniausiais prieskoniais. Nežinau, kas mane iki šiol sulaikė, bet daugiau priežasčių atidėlioti šio grožio kepimą nebesugalvoju, todėl tikrai mėginsiu.

3. Šiemet Velykos vėlyvos, ir tai tiesiog nuostabu, nes tikimybė, jog būtent tą sekmadienį ne(be)bus sniego yra išties didelė! Todėl labai jų laukiu ir jau renku idėjas bei seku šiųmetes velykinių madų tendencijas. Su mylimiausia sese Egle planuojam skirti daug dėmesio dekorui, nes su metais pradeda išties atsibosti tas šventinis tiesiog apsivalgymas ir tiek. Norisi tikros šventės, apsuptiems gražios aplinkos, jaukios atmosferos ir smagių užsiėmimų. Sesės to the resque!

4. Pilateso treniruotėje yra daugybė įvairių pratimų su vadinamuoju gimnastikos kamuoliu. Ir man jie patinka (beveik visi). Bet yra vienas toks, man iki šiol sunkiai įveikiamas. Reikia vidinėmis blauzdų pusėmis ir pėdomis suspausti kamuolį, jį laikant pakelti per kelius ištiestas kojas aukštyn ir nepaleidžiant kamuolio kryžiuoti kojas tarpusavyje. Žodžiu, kojos kryžiuojasi, kamuolys sukiojasi - smagumėlis! Tačiau smagu tik žiūrint į trenerę, nes kas per siūlai siūlai susivykit, siūlo galo nepavykit vyksta su mano kojomis ir kamuoliu, tai net ir nupasakot sunku. Tai štai pasižadu sau, kad iki mėnesio galo aš vistiek šitą pratimą įveiksiu. O tada garbingai mirsiu tiesiog ant mankštos kilimėlio. Juokauju, žinoma.

5. Vakar pradėjau skaityti Gilbert Keith Chesterton "Tėvą Brauną". Labiausiai, prisipažinsiu, akį patraukė ne detektyvinių apsakymų žanras (nors ir jį labai mėgstu), bet paties autoriaus biografija, galiniame viršelyje bylojanti, jog ponas Chesterton'as "ketino tapti dailininku, o tapo stebėtinai produktyviu literatu". Šis sakinys mane netikėtai paguodė ir priminė, jog galimybė tapti tuo, kuo iš tiesų nori, o ne tuo, ką esi baigęs, yra didelė, o lakštingala negali nečiulbėti.

Balandžio mėnesio pažadas:

pranokti pačiai save. Atleiskit, kolkas negaliu išduoti detalių, bet būsit pirmieji, kurie sužinos, kas ir kaip.

Šventiško, pavasariško, šilto ir įkvepiančio balandžio visiems!