Sushi (arba sušiai, kaip mes greitai juos sulietuvinom) yra vienas geriausių išradimų pasaulio maisto istorijoje. Žinoma, jokia aš ne sušialogė, gi nei Japonijoj buvus, nei tikrų sušių ragavus, bet grožėtis šiuo patiekalu ir bandyti jį gaminti namuose man niekas neuždraus.
Nė trupučio nesipuikuodama turiu pasakyti, kad pati sušius gaminu jau daugiau nei dešimt metų. Tą daryti išmokė mano draugė Neringa ir jos mama. Kadaise, kai Vilniuje buvo maždaug 0,008 japoniško maisto restoranų, šie ryžių ritinėliai atrodė ypač egzotiški, o svarbiausias klausimas buvo: kaip tie ryžiai neišbyra?, nes gi, pripažinkim, ir ryžių rūšių žinojom tik kokias dvi. O to, kad ryžiai gali būti net ne sušio viduje, o išorėje, mes net lakiausiose savo fantazijose įsivaizduoti negalėjom...
Tai štai prieš tuos daugiau nei dešimt metų nebuvo pusės ingredientų, reikalingų sušiams gaminti: nei apvalių ryžių, nei vasabi krienų, nei gausaus šviežios lašišos pasirinkimo, nei marinuoto imbiero ar ryžių acto ir mes vistiek juos gaminom, nes noras ir smalsumas buvo svarbesnis už kažkokias ten tūkstančio metų senumo tradicijas.
Svarbiausias produktas, be kurio net ir tada sušiai būtų buvę neįmanomi, tai nori lapai (tarsi koks jūros dumblių popierius). Pastarųjų, nors ir keista, beveik visada būdavo galima rasti tuo metu dar visai neseniai atsiradusioje prekybos ir pramogų sostinėje išdidžiu graikišku pavadinimu. Kainavo jie nemažai, bet gi ne kasdien ir gamindavom, todėl mudvi su mama tikrai leisdavom įsimesti pakuotę ar dvi krepšelin.
Šiandien, kai nori lapų galima rasti beveik bet kurioje parduotuvėje, o ryžių ir kitų sudedamųjų dalių pasirinkimas bei kaina yra tikrai prieinami daugeliui, namie gaminti sušiai kai kam vis dar yra tamsus miškas. Štai todėl ir noriu pasidalinti su Jumis receptu, kurį esu išbandžiusi daugybę kartų ir dar nebuvo taip, kad nepavyktų.
Daugiausiai dėmesio gaminant sušius reikia skirti ryžiams. Galite naudoti tuos, kurių pakuotė tiesiai nuo lentynos šaukia "Suši ryžiai! Mes esam suši ryžiai! Imk mus!" arba naudoti tiesiog apvalius ryžius, kurių tikrai visada rasit save gerbiančioj parduotuvėje. Svarbu išvirti juos taip, kaip nurodo gamintojas, nes bet kokios variacijos vandens kiekio bei virimo trukmės tema gali sugadinti Jums nuotaiką ir negrįžtamai pradanginti norą dar kada nors gaminti sušius.
Ir jeigu jau būčiau visiškai tiksli, tai tokio tipo sušiai, kai nori lapas yra išorėje, vadinami makizushi. Bet Jūs turbūt ir be mano paskaitos tai žinojot.
Nė trupučio nesipuikuodama turiu pasakyti, kad pati sušius gaminu jau daugiau nei dešimt metų. Tą daryti išmokė mano draugė Neringa ir jos mama. Kadaise, kai Vilniuje buvo maždaug 0,008 japoniško maisto restoranų, šie ryžių ritinėliai atrodė ypač egzotiški, o svarbiausias klausimas buvo: kaip tie ryžiai neišbyra?, nes gi, pripažinkim, ir ryžių rūšių žinojom tik kokias dvi. O to, kad ryžiai gali būti net ne sušio viduje, o išorėje, mes net lakiausiose savo fantazijose įsivaizduoti negalėjom...
Tai štai prieš tuos daugiau nei dešimt metų nebuvo pusės ingredientų, reikalingų sušiams gaminti: nei apvalių ryžių, nei vasabi krienų, nei gausaus šviežios lašišos pasirinkimo, nei marinuoto imbiero ar ryžių acto ir mes vistiek juos gaminom, nes noras ir smalsumas buvo svarbesnis už kažkokias ten tūkstančio metų senumo tradicijas.
Svarbiausias produktas, be kurio net ir tada sušiai būtų buvę neįmanomi, tai nori lapai (tarsi koks jūros dumblių popierius). Pastarųjų, nors ir keista, beveik visada būdavo galima rasti tuo metu dar visai neseniai atsiradusioje prekybos ir pramogų sostinėje išdidžiu graikišku pavadinimu. Kainavo jie nemažai, bet gi ne kasdien ir gamindavom, todėl mudvi su mama tikrai leisdavom įsimesti pakuotę ar dvi krepšelin.
Šiandien, kai nori lapų galima rasti beveik bet kurioje parduotuvėje, o ryžių ir kitų sudedamųjų dalių pasirinkimas bei kaina yra tikrai prieinami daugeliui, namie gaminti sušiai kai kam vis dar yra tamsus miškas. Štai todėl ir noriu pasidalinti su Jumis receptu, kurį esu išbandžiusi daugybę kartų ir dar nebuvo taip, kad nepavyktų.
Daugiausiai dėmesio gaminant sušius reikia skirti ryžiams. Galite naudoti tuos, kurių pakuotė tiesiai nuo lentynos šaukia "Suši ryžiai! Mes esam suši ryžiai! Imk mus!" arba naudoti tiesiog apvalius ryžius, kurių tikrai visada rasit save gerbiančioj parduotuvėje. Svarbu išvirti juos taip, kaip nurodo gamintojas, nes bet kokios variacijos vandens kiekio bei virimo trukmės tema gali sugadinti Jums nuotaiką ir negrįžtamai pradanginti norą dar kada nors gaminti sušius.
Ir jeigu jau būčiau visiškai tiksli, tai tokio tipo sušiai, kai nori lapas yra išorėje, vadinami makizushi. Bet Jūs turbūt ir be mano paskaitos tai žinojot.
50-60 sushi ritinėlių Jums reikės:
1 pakuotės nori lapų (pakuotėje jų būna 10),
400 gramų (nevirtų) apvaliųjų arba suši ryžių,
4 valgomų šaukštų ryžių acto,
2 valgomų šaukštų cukraus,
1 arbatinio šaukštelio druskos,
lašišos, tuno, krevečių, omleto, agurkų, avokado,
sojos padažo, vasabi krienų, marinuoto imbiero.
Ryžius išvirkite kaip nurodyta ant pakuotės (aš naudoju apvalius ryžius ir verdu juos santykiu 1 stiklinė ryžių: 2 stiklinės vandens 25 minutes).
Į nedidelį puodą supilkite ryžių actą, suberkite cukrų ir druską. Puodą kaitinkit ant mažos ugnies nuolat maišydami, kol cukrus ir druska visiškai ištirps, o gauta masė taps panaši į sirupą. Masę palikite atvėsti.
Sirupu apšlakstykit jau išvirusius ryžius ir išmaiškit, kad tolygiai pasiskirstytų skonis. Šis acto, cukraus ir druskos mišinys yra svarbus, jis suteiks ryžiams švelnų, vos juntamą prieskonį ir pagerins jų konsistenciją.
Ant nori lapo dėkite jau paruoštų ryžių. Juos paskleiskite ant lapo. Ant ryžių lygiagrečiai dėkit tai, ką mėgstat. Aš šįkart naudojau rūkytos lašišos* ir agurko juosteles. Atsargiai susukit visą šį paveikslą į ritinėlį. Kol baigsit vynioti paskutinį, pirmąjį jau galėsite pjaustyti** (vieną ritinėlį aštriu peiliu pjaukite į 5-6 dalis), nes nuo ryžių jis bus suminkštėjęs.
* Taip, sušio esmę turėtų sudaryti šviežia žalia žuvis, ir taip, sušiai su šviežia žuvimi yra skaniausi***, bet kai praėjusią savaitę mus pasiekė siuntinukas iš Norvegijos (ačiū Tau, Laurynai!), o jame buvo beveik kilogramas rūkytos lašišos, aš tiesiog nesusivaldžiau...
** Išėmę nori lapą iš pakuotės apžiūrėkite jį prieš šviesą. Pastebėsite, kad lapas tarsi kokiais punktyrais padalintas linijomis. Tai šiokia tokia pagalba norint vėliau lygiomis dalimis supjaustyti ritinėlį, bet niekas Jums neuždraus pjaustyti taip, kaip Jums patinka: šleivai ar kreivai, dideliais ar mažais gabalėliais.
*** Šviežios lašišos (esu gaminusi su ja) ar tuno skonio tikrai neatstos jokia rūkyta ar sūdyta žuvis, bet tai taip pat skonio riekalas. Pavyzdžiui, kai laukiausi Ugnės, žalios žuvies man buvo griežtai negalima kaip ir visoms kitoms nėščioms moterims, todėl, norėdama pasimėgauti sušiais radau puikų variantą: vegetariškus sušius su omletu. Vietoj įprastos žuvies šalia agurko ar avokado susukit juostelėmis pjaustyto omleto - su juo sušis bus švelnaus skonio tarsi naudojant šviežią žuvį. Tiesą sakant, dar ir dabar sušiai su omletu yra vieni mano mėgiamiausių.
Kadangi sušius pati gaminu jau daugybę metų, man tai - vienas greičiausių patiekalų (jeigu atvirai, ilgiausiai čia užtrunka ryžių virimas, nes susipjaustyti žuvį ir daržoves ar suvynioti bei supjaustyti pačius sušius trunka beveik perpus trumpiau). Be jų aš nebeįsivaizduoju Naujųjų sutikimo ir dar bent poros savaitgalių metuose.
Pasirinkus kokybiškus ingredientus sušiai tampa skanaus ir sveiko maisto pavyzdžiu, kurio visiems įmanomiems variantams išbandyti mums turbūt ir viso gyvenimo neužtektų...
Pagaminami žymiai paprasčiau, nei atrodo, greiti, gražūs ir labai skanūs sušiai būtinai turi aplankyti ir Jūsų namus, jeigu, žinoma, dar to nepadarė...
Sėkmės mėginant ir skanaus ragaujant!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą