2014ieji: nesibaigiančios šventės, vasaros kančios, keletas pirmų kartų ir... pagaliau namai

Ach, kokie visokie buvo besibaigiantys metai...

Daugybė įvykių, renginių ir pasikeitimų. 

Ką jau šiemet tikrai veikėm, tai šventėm. Jeigu atvirai, pasisėmiau įvairios organizavimo patirties, po ilgos pertraukos su Martynu pabuvom tiesiog svečiai, kuriems niekuo - net savo mažąja - nereikėjo rūpintis ištisus du savaitgalius! Su sese jau baigiam pavirst mažu organizavimo uab'u, chi chi. 

Vienas aštuoniasdešimtmetis.

Vienas pirmasis gimtadienis.

Penki trisdešimtmečiai.

Vienas įmonės dešimtmetis.

Vienas aštuonioliktasis gimtadienis ir mokyklos baigimas.

Trys širšių/bičių įgėlimai: pirmoji širšė įskridusi į namus įsivėlė man į plaukus ir, be abejo, išsigandusi įgėlė (patyriau kažką artimo isterijai), antroji - šįkart jau bitė - pro rankovę įskrido man po suknele ir įgėlė (žymiai - žyyymiai - skaudžiau nei širšė) į pažastį, o trečioji - vėl širšė - įgėlė į dešinį kelį, kai per mūsų brangių draugų vestuves priklaupiau ant žolytės atlikinėdama užduotį. Patikėkit, ši vasara man išties prailgo... Bet užtat mano dievinamas ruduo buvo ilgas, šiltas ir labai gražus! Tarsi kokia kompensacija už - man asmeniškai - per ilgą, per karštą ir per skaudžią vasarą. Teisybė visgi yra.

Vienerios vardynos/krikštynos.

Pirmosios vestuvės (be mūsų pačių šventės), kuriose dalyvavom dviese su Martynu.

Vienas pradėtas lankyti darželis.

Viena į Vokietiją trumpam emigravusi anyta. Apie tai daug nesiplėsiu. Tik pasakysiu, kad labai ilgiuosi savo mylimos anytos ir bais laukiu jos sugrįžtant!

Pirmosios Kalėdos SAVUOSE namuose. O taip, į juos kraustytis pradėjom dar prieš mano gimtadienį, lapkričio viduryje. Kaip kokie nenormalūs išsikraustėm iš nuomojamo buto Trinapolio gatvėje į erdvų nuosavą butą... Trinapolio gatvėje! Labai prisirišom prie šios vietos, prie Verkių parko pašonėje, prie Neries ir palei ją esančio bėgimo tako, prie visko tiesiog! Buvo labai patogu porą savaičių nešti daiktus ir gyventi per du butus kaip kokiems pižonams, chi chi. Nuostabu tai, kad viskas įvyko netikėtai ir labai greitai. Dar dabar nesu iki galo susivokusi, kad viskas, čia jau visiškai mūsų namai ir aš galiu kalti vinis į sieną, kabinti nuotraukas ir išvis elgtis kaip panorėjusi, nes čia viskas yra MŪSŲ! Kasryt atsikėlusi ir kasnakt eidama miegoti paganau akis į tą fantastišką pro didžiulį miegamojo langą atsiveriantį vaizdą, kuris man primena, kad aukščiau - tik dangus. Rytoj bloge atsirasiantis viršelis - tai rytinis parko vaizdas pro tą patį langą. Dievinu jį!

Gimtadienio proga gavau dovanų kelionę į nuostabiausią, amžinai pasiilgtą ir puikius prisiminimus keliančią Škotiją! Kelionė kitais metais, todėl galit įsivaizduot, kaip laukiu Naujųjų!

Dar šie metai atnešė man nemažai suvokimų apie pačią save. Ir aš tikiuosi - ne, esu įsitikinusi - kad tai padės man tobulėti, tapti geresne mama ir žmona ir apskritai geresniu žmogumi. Ir labiau mylėti save, nes nuo šios meilės prasideda visos kitos meilės, pasiekimai, didingi tikslai, drąsa gyventi ir norėti.

P.S. panašu, kad šviečiasi dar vienas metų pasiekimas: savarankiškas ėjimas ant puoduko. Kalbu ne apie save, aišku. Ar neaišku?..

Linkiu Jums palydėti šiuos metus smagiai ir skaniai, o ateinančius pasitikti pilna ir atvira širdim!

Svarbiausia, nenustokit norėti!

Labai šventiški šampaniniai keksiukai

Buvau žadėjusi, kad dar iki Naujųjų pasidalinsiu šiai šventei labai tinkamo deserto receptu. Pažadus, bent kai kuriuos bent kartais reikia pildyti.

Šiuos šampaninius keksiukus iškepė ir man trisdešimtmečio proga padovanojo brangiausia sesė Eglė. Iškart noriu užbėgti už akių kvailoms diskusijoms, kad kokie gi jie čia šampaniniai, jeigu bus naudojamas ne šampanas, o paprastas putojantis vynas? Taip, tai tiesa. Bet tikriausiai ir troškindami mėsą vyne nepilam šimto metų senumo jūros dugne rasto beveik aukso vertės raudonojo vyno? Todėl toliau šiame įraše putojantį vyną vadinsiu šampanu, nes, pripažinkim, visi suprantam, apie kokį gėrimą čia eis kalba.

Tai štai, nors ir nebūdamas tikras šampanas, putojantis vynas išties suteikia keksiukų tešlai savito skonio ir aromato. Iškepę jie tampa minkšti ir standūs vienu metu, o tai - tikrai ne kiekvienos tešlos bruožas.

Keksiukai, manau, tiks bet kuriai šventiškai progai, nes šampanas tikrai nėra kasdienis gėrimas. Bent man, chi chi. Manau, kad visus pirmiausiai žavi patys burbuliukai, kurie ne tik gražiai atrodo, bet ir puikiai ragaujasi ir iškart nuteikia linksmybėms.

Jeigu šiuos keksiukus planuojate patiekti iškart po pagaminimo, į kremą galite ir nedėti grietinėlės standiklio. Bet jeigu norėsite juos valgyti kitą dieną ar - dar baisiau - gabenti iš vienos vietos į kitą, tikrai rekomenduočiau naudoti minėtą standiklį. Jis nepakeis kremo skonio ar kvapo, bet tikrai labai pagerins jo išvaizdą.

12 įprasto dydžio keksiukų turėkit:

2 didelius kiaušinius,

200 gramų miltų,

2 arbatinius šaukštelius kepimo miltelių,

žiupsnelį druskos,

100 gramų kambario temperatūros sviesto,

150 gramų cukraus,

1 arbatinį šaukštelį vanilinio cukraus,

110 mililitrų šampano,

70 mililitrų pieno.

Kremui prireiks:

125 gramų kreminio sūrio (puikiai tiks Philadelphia),

pusės indelio kondensuoto pieno,

200 mililitrų riebios (35%) grietinėlės,

1 pakelio grietinėlės standiklio.

Persijotus miltus sumaišykite su kepimo milteliais ir druska.

Sviestą ir 50 gramų cukraus plakit mikseriu, kol masė taps puri.

Atskirkite kiaušinių baltymus nuo trynių. Trynius sudėti į sviesto ir cukraus masę ir išplakti iki vientisumo. Suberti vanilinį cukrų, supilti šampaną ir viską dar kartą gerai išmaišyti.

Į gautą masę plakant mikseriu suberti pusę miltų ruošinio. Išplakti. Supilti pieną. Dar šiek tike paplakus,. suberti likusius miltus.

Atskirame inde išplakite kiaušinio baltymus su likusiu cukrumi, kol baltymų masė taps balta ir puri. Ją atsargiai įmaišyti į prieš tai pagamintą sviesto, trynių ir miltų tešlą.

Kepkite keksiukus 180°C karštumo orkaitėje apie 20 minučių, kol jie gražiai parus.

Kremui į dubenį supilkite grietinėlę, cukrų ir grietinėlės standiklį (jis nėra būtinas, bet jeigu nesinori rizikuoti, kad kremas pasileis - o su grietinėlės kremais tokia rizika visuomet išlieka - tikrai nebus didelė nuodėmė pasitelkti jį į pagalbą). Viską išplakite iki standumo. Sudėkite kreminį sūrį ir dar šiek tiek paplakite, kad jis tolygiai pasiskirstytų kreme.

Atvėsusius keksiukus puoškite paruoštu kremu ir dar kuo tik norite.

Šventiško, linksmo ir nepamirštamo Jums Naujųjų metų sutikimo!

Idėjos Kalėdoms VII

Po laaaabai ilgos pertraukos dalinuosi idėjomis Kalėdoms. Taip, žinau, kad šios Kalėdos jau praeity, bet prieš jas nesinorėjo viešai išduoti, kokias dovanėles ruošiam artimiesiems, kurie, žinau, skaito mano blogą. Bet labai tikiuosi, kad pasinaudosit mano mintimis ruošdamiesi kitoms Kalėdoms ar bet kuriai kitai metų šventei.

Pradėsiu nuo sumanymo, ką padovanoti savo brangiems draugams Vitalijai ir Sigitui. Sugalvojau, kad naujai šeimai reikia kažko tokio, kas tarnautų beveik amžinai ir būtų ne tik puošmena, bet ir praktiškas bei naudingas kasdienybėje daiktas. Todėl išrinkom jiems gražų, patvarų ir beveik neatkeliamą ketaus (špižinį) puodą, skirtą... beveik viskam. Tokius turėjo mūsų mamos ir močiutės, būtent tokie grįžo į madą dabar - argi ne puiku?! O kad dovana nepasirodytų nuobodi ar pernelyg praktiška, į puodo vidų paguldėm gražią pliušinę žąsį, jau pasiruošusią troškintis. Žodžiu, dovana gavosi smagi ir, tikiuosi, bus naudinga mūsų brangiesiems.

Kasmet vis galvoju, kuo nustebinti savo senelius. Mane turbūt supras visi, kurie vadina save anūkais. Seneliai dažniausiai yra tokie žmonės, kurių paklausus apie jų norus, išgirsi panašų atsakymą: "kad man jau nieko nereikia...". Ir žinot, tai nėra pesimizmas ar nusivylimas. Net gyvenimo nuovargiu to nepavadinčiau. Gal tiesiog žmonėms iš tiesų jau nebereikia nieko materialaus? Gal laimei užtenka tiesiog bučinio į skruostą, apkabinimo susitikus, skambučio su kvietimu? Atvirai pasakius, man dar tik trisdešimt, o vis dažniau pagaunu save susimąstant, kad ir mano daiktiški norai baigia išsekti. Norisi didelių, nepaprastų, neapčiuopiamų dalykų, kurių, deja, nei per išpardavimą, nei internetu nenusipirksi. Bet visuomet gali pats juos sau pasidovanoti, neišleisdamas - dėmesio! - nei vieno euro cento, chi chi. 

Todėl seneliams supakavau imbierinių sausainių ir arbatos - šiltas, kvepiantis, žiemiškas dėmesio parodymas, mano galva. 

Apie tai, kaip paprastą, pirktinę arbatą paversti labiau asmeniška, kažkada rašiau štai čia. Šiemet sužinojau dar vieną paprastą būdą, todėl gaminau arbatą pakeliuose. Nuveikti yra ką, bet darbas tikrai vertas keleto Jūsų vakarų.

Jums reikės:

baltų popierinių kavos filtrų, skirtų kavos aparatams*
pieštuko,
žirklių,
adatos,
balto medvilninio siūlo,
mėgstamų arbatžolių,
susegėjo.

Ant kavos filtro nusipieškite apskritimą ar bet kokią kitą norimą formą. Kadangi kavos filtras yra dvigubas, kirpdami iškart iškirpsit 2 popieriaus lapelius.

Du iškirptus lapelius suglauskit ir susiūkit daugiau nei pusę viso perimetro. Pirštais praplėskit siuvinį, kad gautumėt tokią lyg ir kišenėlę. Į ją šaukšteliu įberkit norimų arbatžolių.

Užsiūkit likusį plyšį. Prie likusio siūlo galo susegėju prisekit storesnio popieriaus gabalėlį, ant kurio nupieškit ar užrašykit ką nors, kas pradžiugintų Jus ar žmogų, kuriam dovanosit arbatą.  

Viskas. Belieka pridėti sausainių ar kokį mielą raštelį ir supakuoti. Puikiausia dovanėlė visiems, kam norit padovanoti širdies ir šilumos.

Tikiuosi, kad Jūsų Kalėdos buvo perpildytos ne maistu, o gerais įspūdžiais ir šventine nuotaika.

Smagios likusios darbo savaitės!

Pižaminis tarpšventinis įrašas ir namuose sūdyta lašiša gravlax

Kalėdos, nors buvo šiltos ir ramios, atnešė puikių dalykų. Visų pirma, Kalėdų rytą mes visi miegojom iki devynių - tai buvo fantastiška! Ugnė pirmą kartą pati surado dovanas po egle, buvo labai smagu stebėti jos reakciją ir džiaugsmą. Sulaukiau krūvos geriausių dovanų, viena kurių - ypač blogiška, todėl greitu laiku būtinai ja pasigirsiu ir savotiškai pasidalinsiu. 

Šiandien visą dieną prabuvau su pižama ir tai pirmas kartas gyvenime! Puikus ir patogus jausmas, sakyčiau, netgi narkotiškas - mielai būčiau taip visą ateinantį savaitgalį ar net iki 2015-ųjų...

Tai ta proga, kad jau esu tokia įsipatoginusi ir nepriversta kišti nosies iš namų, užsukau į blogą pasidalinti su Jumis savo šių Kalėdų atradimu ir stalo puošmena - lašiša.

Gravlax - sausu būdu sūdyta lašiša - buvo mano svajonėse jau turbūt kokius penkerius metus. Dėl nežinomų priežasčių taip ir neišbandyta. Prieš šias Kalėdas pasakiau sau "dabar arba niekada!" ir viens du pasūdžiau gabalą puikiausios lašišos. Originaliai gravlax yra sūdoma su druska, cukrumi ir prieskoniais, dažniausiai, krapais. Bet mūsų dienomis kalbėti apie ko nors atitikimą originalui yra beveik neįmanoma, todėl pateikiu Jums ne tik sūdytos, bet ir spalvintos lašišos pavyzdį. Sodriai oranžinė, su intriguojančiu raudonu krašteliu - aš tiesiog įsimylėjau!

Kūčioms, Kalėdoms, Naujųjų sutikimui, Velykoms ar tiesiog kaip užkandis prieš bet kuriuos šventinius pietus ar vakarienę - būtinai išbandykit!

Labai skani, neregėto grožio ir nepaprasto fotogeniškumo lašiša ir jos receptas - Jums, mielieji ir mielosios!

Būriui svečių pavaišinti prireiks:

maždaug pusės kilogramo lašišos filė,

50 gramų cukraus,

50 gramų druskos,

1 vidutinio dydžio burokėlio (nevirto),

pusės apelsino žievelės (smulkiai tarkuotos).

Lašišos filė nuplaukit ir nusausinkit popieriniu rankšluosčiu.

Dubenėlyje sumaišykite cukrų su druska.

Šviežią burokėlį sutarkuokit smulkia tarka. Dar smulkesne nutarkuokit pusės apelsino žievelę (tik oranžinę dalį). Sumaišykit burokėlius su žievelėmis.

Ant indo, kuriame sūdysite lašišą, dugno, įberkite šiek tiek druskos ir cukraus mišinio. Guldykit lašišos filė į indą oda žemyn. Suberkite likusį druskos ir cukraus mišinį ant lašišos ir tolygiai paskirstykit delnu šiek tiek paspausdami.

Ant druskos sluoksnio tolygiai išdėliokit tarkuotus burokėlius ir taip pat švelniai paspauskit delnu.

Indą apdenkit maistine plėvele taip, kad ji tampriai apdengtų lašišą. Jeigu norite, galit viską dar šiek tiek paslėgti (aš uždėjau nedidelę medinę pjaustymo lentelę, ant kurios pastačiau keletą indelių pusryčiams skirto jogurto, chi chi).

Paruoštą lašišą dėkit į šaldytuvą - tegul sau sūdosi per naktį ar dar ilgiau.

Prieš patiekdami, ištraukit lašišos filė iš po burokėlių ir druskos patalų ir nuplaukit po tekančiu vandeniu. Nusausinkit popieriniu rankšluosčiu. Pjaustykit plonais gabalėliais ir skanaukit! Puikiai dera su šviežia namine duona, daržovėmis ar garstyčių ir medaus padažu (šįkart ragavom tiesiog be nieko).

Nuostabaus grožio ir skanumo dalykas!

Ši lašiša įrodo, kad, kaip ir gyvenime, kartais geriausi dalykai yra tie, kurie reikalauja mažiausiai pastangų, na, gal trupučio kantrybės laukiant ir... viskas!

Su praėjusiomis ir su ateinančiais, brangieji!

Gruodžio reikalai

Apie tai, kaip šį mėnesį vėluoju su pažadais, jau net nepradėsiu....

Gruodžio TOP 5 jau čia, beveik pradėtas įgyvendinti:

1. Šio gražaus mėnesio vidury - mano brangiausios Kristinos trisdešimtasis gimtadienis. Neįtikėtina, kad net Krystei jau trisdešimt! Gi mes vis dar tokios mažvaikės! Žvengiam susėdusios iš visokių pošlybių... Tiesa, guodžia ta mintis, kad ne viena tokia esu. Mudvi pažįstamos nuo antros, draugaujam gal nuo kokios penktos klasės ir neįmanoma suskaičiuoti, kiek valandų praleidom vaikštinėdamos, kiek ašarų praliejom viena kitai ant peties dėl savo - kaip tada atrodė - nelaimingų meilių, kiek daug juokėmės ir kiek sausainių per tuos metus suvalgėm... Dabar matomės labai labai retai, bet susitikus visada apima jausmas, kad matėmės vakar. Myliu savo draugę, jos nuostabią šypseną, jos nesuvokiamai greitą kalbėjimą ir mielą juoką, žaviuosi jos protu ir erudicija bei puikiu humoro jausmu, neatsistebiu ta neblėstančia keliautojos ir pasaulio gelbėtojos dvasia, kuria ji tiesiog degte dega. Ji nuostabi, ta mano Krystė! Ten, kur ji yra  - visada šviesu! Už tai jai ačiū. Ruošiu jai mažą staigmenėlę, tikiuosi, viską spėsiu, chi chi.

2. Sukurti ir visiems artimiausiems tikru paštu išsiųsti mūsų šeimos atviruką - mano sena svajonė. Pernai ją įgyvendinom su trenksmu! Sukurpėm puikų atviruką: mano nuotraukos (Ugnė ir Bartas kaip tik buvo nusiteikę papozuoti, tai mano nuopelnų beveik ir neprireikė; daug daugiau užtruko nusifotografuoti pačiai), Martyno fotošopinimas. Rezultatas buvo puikus! Šiemet turiu mintį (tai vadinama nepamatuotais lūkesčiais), kad visi keturi tilptumėm vienam smagiam kadre. Tai įmanoma, bet... Liko jau visai nedaug dienų planui įgyvendinti (gi žinot, paštininkai niurzga, jie vėl apsikrovę darbu...), todėl reikia paskubėti!

3. Kalėdos. Didysis mėnesio (ką ten mėnesio, visų metų) darbas ir džiaugsmas. Dovanos, maistas... Rodos, tiek nedaug, o para ima ir susitraukia kažkaip. Labiausiai, žinoma, dėl prasto planavimo ir darbų atidėliojimo. Taip kad galiu kaltint tik save. Bet dar ne viskas prarasta. Liko dar ištisos dvi savaitės ir, naudojantis protu, viskas įmanoma. Pirmyn!

P.S. Jeigu tik spėsiu, būtinai pasidalinsiu keletu dovanų idėjų.

4. Mano senas noras pamėginti pagaminti crème brûlée žada išsipildyti jau šį mėnesį. Paragavau šio deserto restorane ir supratau, ką darysiu kitaip gamindama namuose. Tikiuosi, labai tikiuosi, kad pavyks ir patiks, nes tas restoraninis tikrai nesužavėjo, o kitur crème brûlée ragauti taip ir neteko...

5. Ir, žinoma, Naujųjų sutikimas. Ši šventė man labai patinka - tokia neformali ir džiaugsminga būna, visi atsipalaidavę ir smagūs, ir tas kažin ko laukimas toks įkvepiantis! Pažadu dar iki gruodžio 31osios pasidalinti su Jumis vienu labai naujametišku saldumynu. 

Smagaus ir ne beprotiško švenčių laukimo, mielieji!

Braškių ikrai ir panna cotta desertas

Šie rankų darbo ikriukai buvo mano to do sąraše jau labai seniai, o aš vis kaupiau drąsą ir laukiau tinkamos progos sublizgėti. Labai labai mėgstu lašišų ikrus, tuos tikrus, ryškios spalvos, sodraus skonio... Ragauju juos itin retai, todėl ikrai man visad yra kažkas tokio. Nusprendžiau, kad mano pačios gimtadienis - geresnė nei gera priežastis! Todėl vieną kartą parepetavusi su juodaisiais serbentais ir likusi absoliučiai sužavėta paprasto proceso stebuklingu rezultatu, savo svečiams pagaminau braškinių ikriukų. Ir žinot ką? Mano mama, kuri labai nemėgsta tikrų ikrų, minutėlę apsigavo, pagalvojusi, kad čia visgi tikri, tik kažkodėl, kitokio skonio ikrai! Turėjau papasakoti, kaip juos gaminau, kad patikėtų... Būtinai pabandykit ir Jūs - galėsit amžinai savimi didžiuotis! Štai čia yra video, kuriame parodyta, kaip ir ką reikia daryti - bijau, kad mano pasakojimas nebus itin vaizdingas...

Ikriukams turėkit:

maždaug 500 mililitrų augalinio aliejaus (reikia tokio, kuris neturėtų specifinio kvapo, todėl naudojau rapsų),

14 gramų želatinos,

3 valgomus šaukštus šalto vandens,

90 gramų karšto skysčio (sulčių, kavos ar pan.),

ledukų,

puodelį druskos.

Visų pirma, nepamirškit prisišaldyti ledukų.

Visų antra, atšaldykit aliejų. Mažiausiai parą palaikykit jį šaldytuve, kad išties gerai atšaltų.

Želatiną užpilkite šaltu vandeniu ir palikit, kad išbrinktų.

Pasiruoškit karštą skystį, kurį norėsit naudoti. Tinka karšta kava, mėgiamos uogų ar vaisių sultys. Aš naudojau lėtaeige sulčiaspaude spaustas braškes su cukrumi. Norimą skystį pašildykit kol taps tikrai karštas, beveik verdantis (galite tai padaryti mikrobangų krosnelėje).

Karštu skysčiu užpilkit išbrinkusią želatiną ir švelniai maišykit tol, kol želatina visiškai ištirps, o masė taps vientisa.

Į didelį dubenį suberkit druską (ji sulėtins šilimo procesą), sukraukit ledukus ir įpilkit kuo šaltesnio vandens.

Į mažesnį dubenį supilkit atšaldytą aliejų,

Dubenėlį su aliejumi atsargiai įstatykit į ledukų vonelę.

Želatinos masę supilkit į konditerinį buteliuką (galit naudoti ir paprastą pipetę ar netgi, kaip siūlo originalaus recepto autorė, švariai išplautą buteliuką nuo akių lašų - žodžiu, ką nors, su kuo galėsite lašinti po vieną lašą).

Į šaltą aliejų po vieną (arba po kelis) lašus lašinkit želatinos masę. Patekę į šaltą aliejų jie akimirksniu sustings, įgaus rutuliuko formą ir iš lėto nusileis ant aliejaus indo dugno. Kai beveik visas dubenėlio dugnas pasidengs ikriukais, šaukštelių juos išgriebkit ir sudėkit į mažą sietelį - tegul nuvarva aliejaus perteklius. 

Jeigu dar liko želatinos masės, procesą kartokit.

Gautus ikriukus laikykit sandariame inde (geriausia, stiklainėlyje) šaldytuve. Taip paruošti jie gali būti naudojami ir po savaitės ar net ilgiau. Ant jų likęs aliejus (nesijaudinkit, jeigu gerai nukošit, aliejaus beveik nesijaus) apsaugos ikriukus nuo sulipimo vienas su kitu.

Šįkart ikriukais puošiau savo mėgiamą, bet vos porą kartų gamintą panna cotta desertą. Tai itin švelnaus skonio ir subtilios tekstūros saldumynas, kuris ne tik vizualiai, bet ir skonio prasme puikiai derėjo su intensyvios spalvos ir aromato braškių ikrais.

Panna cotta desertui (8-10 žmonių pavaišinti) turėkit:

420 mililitrų 35% riebumo grietinėlės,

400 mililitrų riebaus pieno (naudojau  3,5%),

100 gramų cukraus,

100 mililitrų šalto vandens,

15 gramų želatinos.

Želatiną užpilkit šaltu vandeniu ir palikit išbrinkti. Išbrinkusią pakaitinkit karšto vandens vonelėje, kol ji visiškai ištirps ir taps vientisa mase.

Į nedidelį puodą supilkit grietinėlę, pieną ir cukrų. Kaitinkit vis pamaišydami, kol pradės virti. Užvirus nukelkit nuo ugnies.

Į grietinėlės, pieno ir cukraus masę maišydami šluotele supilkit tirpintą želatiną. Jeigu jaučiat, kad liko želatinos gabalėlių, perkoškit viską per sietelį.

Gautą masę supilkit į indą, kuriame ji stings. Kad paskui būtų lengviau išimti desertą, galit stingdyti silikoninėje formoje ar formelėse arba iškart pilti ir stingdyti stiklinėse ar taurėse, kuriose planuojate patiekti. Statykit į šaldytuvą bent keletui valandų.

Patiekit su uogų ar šokoldado padažais, šviežiomis uogomis ar vaisiais arba... rankų darbo ikriukais.

Visiems švelnumo ir grožio mėgėjams!

Lapkričio buhalterija

Vėluodama skubu išpažinti savo lapkričio mėnesio nuodėmes.

Su Martynu atšventėm savo draugystės (?!) aštuonerių metų sukaktį. Pasipuošėm ir ėjom vakarieniauti į restoraną. Buvo puiku ramiai, niekur neskubant pabendrauti, išgerti vyno, paragauti omarų sriubos... Kas galėjo pagalvoti, kad kažkada tokios akimirkos (valandos, jeigu atvirai) taps retenybe, nes visokie reikalai reikaliukai kartais taip įsuka, kad net jiems pasibaigus, nebežinai, kaip sustoti ir atsipalaiduoti. 

Kaip ir planavau, pagaminau panna cotta desertą. Vaišinau juo savo gimtadienio svečius ir, tiesą pasakius, tikrai sužibėjau. Plačiau apie viską skaitykit štai čia.

Savo trisdešimtmetį sutikau švęsdama Lietuvos kariuomenės dieną Katedros aikštėje, pietaudama su savo brangiausiais, o paskui - dažydama savo miegamojo sienas ir, galiausiai, eidama į kiną... Neįprasta, turiu pasakyt, bet buvo nuostabu! Tiesa, šventimai dar tik įpusėjo, nes šį savaitgalį - tęsinys! Pradedu suprasti, kodėl vyresni žmonės visų pirma linki sveikatos... 

P.S. sulaukiau daugybės sveikinimų ir linkėjimų, bet vienas jų buvo itin dažnas ir primygtinas - Ugnei reikia brolio arba sesės, seneliams reikia dar anūkų, todėl, suprask, vaisingų metų vaisingų... Ir tik dėl visų šitų įgeidžių manęs, panašu, laukia labai darbingi metai.

Advento kalendorius, kurį šiemet ruošiau savo sesei, pavyko puikiai, greitai pasidalinsiu jo nuotraukomis!

Ir deja, mėnesio nusivylimas - Brad'o Pitt'o taip ir nepamačiau... Bet filmas - ne pinigai sąskaitoj, nedings. Tiesa, pavyko pamatyti nuostabųjį Christopher'io Nolan'o "Interstellar". Kaip ir visi iki šiol matyti jo filmai - šis irgi buvo fantastiškas! Žinoma, apsilankėm ir naujausioje "Bado žaidynių" dalyje. Puikus puikus puikus filmas su netikėtais siužeto vingiais ir nemažai dramos - kaip tik man. Dievinu, kai filmo kūrėjai žaidžia su mano smegenim ir geba daugybę kartų jas apgauti - nuostabus jausmas!

Patikėkit, šis lapkritis buvo toooks intensyvus, kad nebežinau, kaip dar gebu prisiminti savo vardą. Bet aš mėgstu bėgimą ir truputį įtampos, todėl net nedrįsčiau skųstis...

Lapkritis man atnešė visko, ko tikėjausi ir dar daugiau - buvo nuostabus permainų ir staigmenų mėnuo!

Toliau!

Skanukai mylimam bičiuliui

Prieš penkerius metus šią dieną gimė Bartas - mūsų šuo, mūsų draugas, mūsų šeimos narys. 

Nebeprisimenu, kaip mes gyvenom iki jo, tik žinau, kad grynam ore būdavom žyyymiai rečiau, galima sakyti, apsiribodavom maršrutu namai - darbas - namai. Jis ištraukė mus iš namų, išvedė į puikų šalia namų esantį parką ir mišką, surikiavo mūsų dieną, išmokė atsakomybės, atpratino nuo ilgesnio miego savaitgalio rytais, privertė nebijoti prisiliesti prie erkės ir valyti įvairaus kalibro bei bjaurumo balas, suteikė progų iki ašarų nerimauti dėl jo sveikatos ir gyvybės, išmokė leisti vaistus ir ištraukti siūlus iš gydytojos susiūtos letenos... 

Bet kiek jis kasdien suteikia džiaugsmo, kaip dažnai prajuokina ir koks išdykęs vis dar yra! Regis, jau suaugęs, rimtas šuo. Bet viduje jis - tas pats jaunas pasiutęs labradoras, kuris tik ir ieško progų susidraugauti, palakstyt ar paplaukiot iki negalėjimo, kuris vis dar smalsus ir vis dar amžinai alkanas...

Įprasta, kad švęsdami žmogaus gimtadienį nuoširdžiai džiaugiamės, linkim ilgiausių metų ilgiausių, prisimenam smagiausius įvykius. Bet su šuns gimtadieniu, bent man, viskas yra priešingai. Galvon ima lįsti visokios liūdnos mintys. Gi šuns laikas tiksi kelis kartus greičiau ir man net užgniaužia kvapą pagalvojus, kad kažkada ateis ta diena... Kaskart apnikus tokioms mintims, prisimenu dažną ir, mano galva, išmintingą Martyno posakį, kad "kai bus problema, tada ir galvosim". Išties, reikia - tiesiog gyvybiškai svarbu! - gyventi šiandien, negaištant laiko visokiems jeigu, kas bus kai ir panašiai.

Štai ir dabar, metu šį įrašą ir einu apkabint, paglostyt ir pabučiuot savo kailiniuotojo draugo, gal dar ir paausį jam pakasysiu,

Grįžau. Slogių minčių kaip nebūta! 

O savo bičiulį šiandien ir daugybę kitų dienų vaišinsiu pačios gamintais skanėstais, kuriuos labai rekomenduoju išbandyti ir Jums, jeigu taip pat turit mylimą Jūsų visuomet laukiantį draugą.

Visam kalnui skanukų (man gavosi 46) turėkit:

300-500 gramų viso grūdo kvietinių miltų*,

85-100 gramų kukurūzų kruopų,

1 didelę arba 2 vidutines morkas,

2-3 vidutinio dydžio bananus,

1 kiaušinį,

1/3 puodelio augalinio aliejaus (naudojau rapsų),

1 valgomą šaukštą rudojo cukraus.

Dideliame dubenyje sumaišykite viso grūdo kvietinius miltus, kukurūzų kruopas ir rudąjį cukrų.

Morką(s) smulkiai sutarkuokit. Bananus kruopščiai sutrinkit šakute.

Kiaušinį lengvai išplakit.

Morkas ir bananus sukrėskit į miltų masę. Supilkit išplaktą kiaušinį. Išmaišykit. Supilkit aliejų ir viską maišykit tol  kol susiformuos nelipni, vientisa, kočiojimui tinkama tešla. 

* Iš pradžių miltų berkite 300 gramų, o kukurūzų kruopų - 85 gramus. Jeigu įmaišius visus likusius ingredientus tešla vistiek lips prie rankų ir bus panašį į tirštą košę, iberkit dar šiek tiek miltų ir kruopų. Išmaišykit. Jeigu reikia, įberkit dar miltų ir dar kruopų kol gausit norimą rezultatą.

Ant miltais pabarstyto paviršiaus iškočiokit tešlą iki maždaug 1 centimetro storio. Formele arba peiliu formuokit norimo dydžio sausainius. Dėkite juos į kepimo popieriumi išklotą skardą. Kepkit 175°C karštumo orkaitėje apie 35 minutes. Iškepusius skanukus palikite atvėsti. Sandariame inde arba šaldymo kameroje galite juos laikyti net keletą savaičių.

Su gimimo diena, mylimas gražuoli!

Mielinės spurgos su obuoliais ir traškia karamele arba svarainių glaistu

Vaikystėje, prisimenu, šeimoje vyko diskusija dėl gruzdintuvės pirkimo. Žinoma, smagu, būtų galima greitai išsivirti varškės spurgų ar išsikepti duonos su česnaku... Bet geriau pagalvoję vienbalsiai nusprendėm, kad jeigu tik šis patogus prietaisas atsiras mūsų namuose, labai greitai patys atrodysim kaip spurgos. Taigi, kaip suprantat, šios minties buvo atsisakyta. O mes visi taip ir netapom aliejuje virto maisto vergais ir, atvirai pasakius, nė neprisimenu, kada ir ar išvis toks maistas mūsų namuose buvo gamintas... 

Tačiau meilė spurgoms... Čia jau kitas klausimas. Varškės ir mielines spurgas visada mėgau ir mėgstu (galbūt ir dėl to, kad laaabai retai tenka jų ragauti). Pati spurgas esu virusi tris kartus gyvenime, tačiau mielines pabandžiau gaminti pirmą kartą ir, Jūs nepatikėsit, pavyko išties gerai!

Ir dar, staiga man šovė mintis aplieti jas ne įprastu, o iš cukraus pudros ir svarainių sirupo sumaišytu glaistu. Nes - labai noriu pasigirti - šiemet pirmą kartą svarainiais ir jų sirupu, kuriuos be proto mėgstu, rūpinausi pati. Anyta įdavė man solidų maišą svarainių, kuriuos pjausčiau plonytėmis skiltelėmis gal pusę dienos, tuomet dosniai užpyliau cukrumi ir kantriai laukiau, kol puodas prisipildys sirupu, o užvakar pagaliau išdrįsau jo paragauti. Nerimavau, kad gal būsiu ką nors sufeilinus, bet ne - sirupas nuostabus, svarainiai - fantastiški! O aš - labai savim didžiuojuos!

Skubu dalintis ir su Jumis, nes tai paprastų, greitų ir labai skanių mielinių spurgų receptas.

10 didelių spurgų žiedų ir 10 spurgų skylučių turėkit:

7 gramus sausų arba 21 gramą šviežių mielių,

75 gramus sviesto,

250 mililitrų pieno,

30 gramų cukraus,

žiupsnelį druskos,

450 gramų miltų,

aliejaus virimui.

Obuolių masei:

1 didelį arba 2 mažus obuolius,

gabalėlį sviesto,

1 valgomą šaukštą cukraus,

pusę arbatinio šaukštelio cinamono.

Traškiai karamelei:

85 gramus cukraus,

1 valgomą šaukštą vandens,

Svarainių glaistui:

3-4 kaupinus valgomus šakštus cukraus pudros,

1-2 valgomus šaukštus svarainių sirupo (jį galima keisti citrinos sultimis).

Visų pirma, paruoškite obuolius. Nulupkit juos ir išimkit sėklytes. Supjaustykit obuolius smulkiais kubeliais. Sudėkite juos į nedidelį puodą, užberkite cukraus ir cinamono, įdėkit gabalėlį sviesto. Kaitinkit vis pamaišydami ant vidutinės ugnies, kol obuoliai ims minkšėti. Nukelkit nuo ugnies ir palikit atvėsti.

Mieles suberkite arba sudėkite į dubenį. Garų vonelėje arba mikrobangų krosnelėje pašildykit pieną ir sviestą, kol pastarasis ištirps. Supilkite ant mielių, išmaišykit ir palikit keletą minučių pastovėti.

Į mielių ir pieno masę suberkite cukrų ir druską, išmaišykit. Po truputį, dalimis, suberkite miltus. Sukrėskite iš anksto paruoštus obuolius. Minkykite tešlą tol, kol ji taps švelni ir nebelips prie rankų, maždaug 5 minutes. Jeigu reikia, įberkit dar šiek tiek miltų. 

Iš gautos tešlos iškočiokit maždaug centimetro storio blyną. Plačiu arbatos puodeliu arba stikline išspauskit skritulius, o mažesne taurele kiekvieno jų viduryje - nedidelę skylutę. Palikite spurgas maždaug 10 minučių - tegul pakyla.

Į nedidelį puodą dosniai pilkite aliejų (naudojau rapsų), priklausomai nuo puodo dydžio, gali prireikti ir viso butelio.

Virkite spurgas (ir jų skylutes, chi chi) įkaitintame aliejuje* vis apversdami, kol abi pusės taps gražios rudai auksinės spalvos. Iškepusias spurgas guldykit ant popierinio rankšluosčio - geriau jau aliejaus perteklius lieka ten, o ne nusėda Jums ant klubų, ar ne?

* virkite po 1-2 spurgas vienu kartu, nes priešingu atveju aliejus gali pernelyg atvėsti. Geriausias rezultatas aliejų kaitinant ant vidutinės ugnies.

Kol spurgos aušta, pasigaminkit traškios karamelės. Į nedidelį puodą suberkite cukrų ir įpilkit šaukštą vandens. Kaitinkit ant nedidelės ugnies nemaišydami. Jeigu reikia, tiesiog pajudinkit puodą. Kai tik karamelė pradės tamsėti ir įgaus auksinę spalvą, nedelsiant nukelkit puodą nuo ugnies. Nieko nelaukdami puoškite spurgas karamele, nes ji itin greitai stingsta ir kietėja. Jeigu prireiktų ją vėl suskystinti, atsargiai pakaitinkit ant itin mažos ugnies, tik saugokit, kad nesudegtų - karamelę nuo anglies skiria vos pora sekundžių!

Svarainių glaistui sumaišykit cukraus pudrą ir svarainių sirupą (jo neturėdami naudokit citrinos sultis - irgi bus labai skanu). Maišykit, kol masė taps vientisa ir ne pernelyg skysta, tokia nagų lako tirštumo. Paruoštu glajumi puoškit atvėsiusias spurgas ir palikit apdžiūti.

Purios, minkštos, drėgnos... Nuostabios spurgos! Traški ir skaidri tarsi gintaras karamelė, kaip bebūtų keista, puikiai papildo spurgos skonį ir tekstūrą, o nepaprastas saldžiarūgštis svarainių glaistas tarsi muzika gomuriui...

Kurią nors rudens dieną, kai jausitės išties nusipelnę - pasilepinkit viena kita spurga ir iškart apie tai pamirškit. Esu girdėjusi, kad labiausiai storėjama ne nuo maisto, o nuo savigraužos kupinų minčių apie jį.

Ramaus sekmadienio vakaro ir puikios ateinančios savaitės visiems!

Lapkričio reikalai

Pagaliau atėjo lapkritis! Šis nuostabus, visą rudenį vainikuojantis mėnuo, kai rytinės ūkanos verčia svajoti ir žvelgti giliau, kai šaltos naktys kviečia glaustis ir sušilti, kai kiekviena saulėta diena vis labiau priartina prie gimtadienio. Dievinu lapkritį! Jūsų dėmesiui - TOP 5:

1. Šį mėnesį sueis aštuoneri metai nuo to puikaus sekmadienio, kai mes su Martynu nuėjom į pirmą pasimatymą. Buvo nuostabi diena! Ir tai buvo tik pirmas ilgos ir įdomios kelionės žingsnis. Negaliu patikėti, kad jau taip ilgai žingsniuojam...

2. Vieną kartą jau esu gaminusi puikųjį panna cota desertą, bet tuomet dar nerašiau savo blogo, todėl ir receptas iki jo neatkeliavo. Bet štai atėjo laikas, kai ėmiau ir pasiilgau to švelnaus, šilkinio, lengvo skonio, todėl gaminsiu, puošiu ir būtinai su Jumis dalinsiuosi!

3. Lapkričio gale aš pagaliau tapsiu trisdešimtmete moterim! Taip keista, bet jau kurį laiką labai laukiu šios datos tarsi kokios svarbios ribos. Ją peržengusi turiu vilties pagaliau tapti suaugusiu žmogumi (parašiau ir garsiai nusijuokiau). Žvaigždės mane myli, sakau Jums! Turiu viską, apie ką svajojau ar net nedrįsau norėti. Trūksta man tik to, ko pati galiu pasiekti. Todėl linkiu sau drąsos ir to beatodairiško dvidešimtmetės azarto, kai žinai, kad gali viską, ko tik nori.

4. Šiemet, po trumpos pertraukos į sceną grįžta Advento kalendoriai. Ši tarp manęs, brolio ir sesės egzistuojanti tradicija tokia miela, kad siaubingai nekantrauju ją pratęsti. Gali būti, kad šįkart dienas iki Kalėdų skaičiuojančių žmonių ratas netgi prasiplės. Dabar beliko tik išsirinkti, kurią iš galvoje tūnančių kalendoriaus idėjų šiemet įgyvendinti...

5. "Fury". Šitoj vietoj pasakysiu tik tiek: filmas gali būti sukurtas bet kuria iš manęs visiškai nedominančių temų - karą, zombius, kosmosą, apokalipsę ar kokias futuristines nuotaikas, bet jeigu jame vaidina Brad'as Pitt'as - aš su didžiausiu džiaugsmu jį žiūrėsiu ir manęs tikrai nereikės įkalbinėti. Nes net ir man egzistuoja šventų dalykų. Pavadinkim tai mažyte Akvilės silpnybe. Juk turiu tam teisę, ar ne?

Lapkriti, šiemet Tu būsi nuostabus, aš žinau!

Spalio buhalterija

Spalis pralėkė kaip viena diena, aš net įrašo sukurpt nespėjau!

Tai dabar, taupydama laiką ir popierių (!), sudėsiu visus spalio įspūdžius į vieną vietą - štai čia, buhalterijos skiltin.

Nuo spalio pirmos, mūsų Ugnė pradėjo lankyti darželį. Tai, kaip ir tikėjausi, buvo ne tik maloni patirtis visų pirma man, tada Martynui ir, tikriausiai, Ugnei. Teko ir ašaras šluostyti(s), ir atsisveikinti tik iš penkiolikto karto, ir stiprią slogą gydyti(s). Bet visa tai - normalūs, natūralūs ir beveik visiems pažįstami dalykai, kurie ima ir vieną dieną baigiasi. Štai vakar, Ugnė pabučiavo mane, pamojavo sakydama tia ir nuėjo su auklėtoja ir grupės draugais. Žinot tą jausma, kai vienu metu ir džiaugiesi, ir nori verkti? Būtent taip aš ir pasijutau. Didžiuojuosi savo mergaite, džiaugiuosi jos naujaisiais kolegomis, bet kažkaip suspaudė širdį, kad štai ji, mano mažytė, ėmė ir taip lengvai su manim atsisveikino. Nu kaip gi šitaip?! Bet džiaugsmas dėl savarankiškėjančio vaiko yra didesnis už bet kokį egoizmą. Taip, tikrai didesnis. Tikrai.

Ech tie siūlai ir tas mezgimas... Kalbant apie pastarąjį, save pavadinčiau patyrusia pradedančiąja, nes nors ir mezgu jau labai seniai, nuo vaikystės, visgi man dar yra neįveikiamų dalykų. Štai, tarkim, kepurės mezgimas. Būtų keleto valandų (na, gerai, kelių vakarų) darbas, bet ne, kur tau. Planuotą kepurytę Ugnei permezginėju jau 6 (šeštą!) kartą! Tai, kaip suprantat, rezultatais pasidžiaugti dar negaliu. Bet jeigu tie rezultatai kada nors išvis pasieks mano akis, būtinai pasigirsiu. Visgi žiema artėja...

Baklava buvo pagaminta. Pavyko puikiai! Ir vargo nebuvo tiek, kiek tikėjausi. Štai ir Jums, mielieji, pateikiu turkiškos baklavos receptą ir perspėju: tai yra saldumynas pačia saldžiausia šio saldaus žodžio prasme, todėl būkit atidūs.

24 filo tešlos* lakštų (250-300 gramų),

250 gramų tikro sviesto,

200 gramų jau išgliaudytų nesūdytų pistacijų,

4 valgomų šaukštų rudojo cukraus.

Sirupui:

2-3 stiklinių vandens,

2-3 stiklinių cukraus,

1-2 citrinų sulčių.

Pasigaminame sirupą. Nedideliame puode užverdam vandenį, supilame cukrų ir, retkarčiais pamaišydami, verdame apie 10 minučių, kol sirupas ims šiek tiek tirštėti. Tuomet supilame citrinos sultis ir viską paverdame dar 3 minutes. Nukeliame sirupą nuo ugnies ir paliekame atvėsti.

Pistacijas susmulkinkite peiliu arba smulkintuvu iki trupininės konsistencijos. Sumaišykite jas su ruduoju cukrumi.

Nedideliame puode ištirpinkite sviestą.

Kepimo indą patepkite lydytu sviestu, klokite vieną filo tešlos lakštą. Ji aptepkite sviestu, ant jo klokite antrą lakštą, kurį taip pat aptepkite tirpintu sviestu. Taip kartokit kol patiesite vienuolika tešlos lakštų. Tuomet suberkite maždaug pusę smulkintų pistacijų ir rudojo cukraus mišinio. Ant jo tieskite dar du filo tešlos sluoksnius (perteptus sviestu, žinoma). Sudėkite likusias pistacijas. Tuomet sluoksniuokite likusius filo tešlos lakštus, būtinai kiekvieną jų tepdami sviestu.

Gautą pyragą aštriu peiliu supjaustykit norimo dydžio ir formos gabalėliais. Viską dar kartą aptepkite sviestu. 

Kepkite 180°C karštumo orkaitėje 30-40 minučių arba kol baklava ims tolygiai ir gražiai ruduoti tarsi koks klevo lapas vėlyvą rudenį.

Iškepusią baklavą apipilkite sirupu ir palikite atvėsti.

Skanaukit užsigerdami kuo nors nesaldžiu. Tarkim, juodąja arbata. Pasikartosiu, tai labai - labai! - saldus desertas...

* filo tešla yra išties nepaprasta: plonytė tarsi popierius ir labai gležna, todėl ypač greitai džiūsta, o bent šiek tiek išdžiūvusi ji tampa dar jautresnė prisilietimui, todėl svarbu yra suktis greitai ir, paėmus vieną lakštą, likusius iškart kruopščiai uždengti iš anksto sudrėkintu rankšluostėliu.

Filmai filmai... Labai džiaugiuosi, kad spėjau pamatyti abu naujausius lietuvių kūrinius. Dar labiau džiaugiuosi, kad nepaisiau svetimų atsiliepimų. 

"Lošėjas" mane taip sužavėjo, kad net pati nustebau. Sunku paaiškinti, kas ir kodėl šiame filme buvo taip gražu ir įtraukė, bet išėjau iš kino salės negalėdama atsidžiaugti, kad jį pamačiau. Jis man nušvietė visą dieną, sakau Jums! Kokybiškas, įdomus, vertas laiko. Tik tiek galiu pasakyt. Prisikabinti, žinoma, galima, bet kažkodėl šįkart visai nesinori to daryti.

"Gustavo nuotykiai" patiktų visiems laidos "Gustavo enciklopedija" gerbėjams ir žiūrovams, nes jeigu nesi matęs nei vienos laidos, šis filmas turėtų pasirodyti mažų mažiausiai keistas. Bet aš, nors ir ne itin sąžininga žiūrovė, visgi be galo žaviuosi laidos formatu, kai esi šviečiamas ir mokomas net pats to nepastebėdamas, todėl ir filmas sukėlė man daug gražių emocijų. Be to, jame išgirdau ne vieną ir ne du išties smagius juokelius, todėl laikas, praleistas kine, tikrai nepraėjo veltui.

Valio lietuviškiems filmams!

Halloween'as. Iškart prisipažinsiu: atšventėm jį praėjusį šeštadienį, nes surinkti visus šiam savaitgaliui buvo misija neįmanoma. Ir žinot, viskas pavyko nuostabiai! Aš dar dabar negaliu atsidžiaugt, kad visi svečiai taip sąžiningai pasiruošė šventei ir neatėjo persirengę savimi (asmeniškai pažįstu taip besielgiančių žmonių). Kostiumai buvo puikūs! Maistai -  baisūs! Ir nuotaika visų buvo tinkama tokiai progai. Aš jaučiuosi labai dėkinga savo nuostabiems svečiams už jų tikrą dalyvavimą!

Nespėjau susitvarkyt biškį...

...buvo ir aštrios sūrio kapinaitės

...ir mielos mumijos su padažu

...ir guacamole apsivėmęs moliūgas

...ir tą vakarą itin populiarūs šikšnosparnių sparneliai

...ir aštriadantis moliūgas

...ir verdanti šalta baltoji sangrija

...ir labai skanūs karstai beigi vorų invalidų invazija

...ir tokie beatle juice sausainiai

Žodžiu, kai visi pasistengia, tai viskas ir pavyksta. Dar kartą ačiū Jums, mielieji, už išmonę ir nuoširdumą! Išpildėt labai seną mano svajonę...

Tai va toks va buvo spalis, kuriame visko buvo tieeeek daug, kad pritrūko tik laiko (o gal jėgų arba noro?) viską aprašyti...

Tikiuosi, kad ir Jūsų spalis pavyko. Tikiuosi, kad ir Jūs vos spėjot suktis. Tikiuosi, kad ir Jūs turėsit ką prisiminti.

Pirmyn į lapkritį!

Spalio reikalai

Nuostabusis, spalvingasis spalis jau čia! Štai jo TOP 5:

1. Visiškai netikėtai jau nuo šiandien mūsų Ugnė pradės eiti į darželį. Kai apsilankė ten kaip svečias, atrodė baisiai susidomėjusi, drąsi ir patenkinta, todėl aš dabar laikau suspaudusi kumščius, čiūrikus ir kitaip burtauju, kad tik tas jos susižavėjimas nedingtų su pirmuoju atia atia... Linkiu jai naujų draugų, naujų žinių, naujų nuotykių! O mudviem su Martynu - drąsos ir kantrybės, nes darželis yra didesnis išbandymas tėvams nei vaikams, man regis.

2. Mano rankas ir mintis jau šildo švelniai rausvų siūlų kamuolys, kuris, kaip tikiuosi, netrukus pavirs šilta skara/šaliku ir kepure mano pupai. Pasiilgau mezgimo, kažin kodėl taip seniai nieko nebemezgiau, kad turbūt nebemokėsiu naudotis virbalais, cha cha.

3. Visai neseniai pirmą kartą paragavau turkiškos baklavos ir likau nustebinta, kad net būdama pirktinė ir iš dėžutės, ji buvo visai skani. Šį mėnesį pažadėjau sau pagaliau išmėginti šį - tikrąja žodžio prasme - saldumyną, tuo pačiu pirmą kartą pačiupinėsiu lepiąją filo tešlą... Žodžiu, maksimalių išbandymų metas jau čia pat!

4. Dar du šio mėnesio norai - naujausi lietuviški filmai. Intriguojantys "Gustavo nuotykiai" ir apdovanotasis "Lošėjas". Su abiem sieju labai daug (skirtingų) vilčių, o matyti, kad lietuviams pasiseka - daugiau nei fantastiškas jausmas!

5. Mano sena sena, bet niekaip neišsipildanti svajonė - suorganizuoti rimtą Halloween'o vakarėlį, todėl šiemet mėginsiu pagaliau ją įgyvendinti. Kruopščiai paruošti kostiumai, baisus maistas ir gėrimai bei nuostabūs svečiai aplink - štai tokia nekalta ta mano vizija. Aš taip nekantrauju, Jūs neįsivaizduojat!

Laukia pilnas naujų patirčių spalis, todėl jau dabar raitojuos rankoves ir virpančia širdim žengiu į priekį!