1. Metai bėga, o tradicijos nesikeičia... Tai, ką mano brolis pradėjo būdamas aštuntokas, labai gyva ir šiandien. Šiemet Advento kalendoriais keičiamės kaip ir kasmet, tik aš esu ta, kuri vėluoja... Gėda ir nesmagu, tačiau jau ryt planuoju turėti savąjį kalendorių, kuris keliaus į brolio rankas. Būtiniausiai pasidalinsiu nuotraukomis ir mintimis.
2. Labai mėgstu žiemą ir tą nuostabų laukimą. Ir tą norą sušilti, pabūti jaukiai ir ramiai. Ir dar labai mėgstu arbatą. Tikrai nesu kokia šio gėrimo gurmanė ar žinovė, bet retkarčiais imu ir paragauju ko nors neįprasto ar net keisto. Tai štai šiam mėnesiui susigalvoja tikslą: pagaminti ir paragauti kokios ypatingos, žiemiškos arbatos. Su sausainiu. Arba be jo. Tiesiog šildantis rankas ir širdį.
3. Kalėdos... Tai, ko laukiu visus metus. Tarsi koks metų orientyras. Aš tiesiog dievinu laukti šios nepaprastos šventės, o dabar, kai mūsų Ugnė jau užtektinai sąmoninga, kad žavėtųsi stebuklais, Kalėdos vėl įgauna paskutiniu metu kiek prislopusią prasmę. Mintyse jau sukasi pavienės dovanų ir meniu idėjos.
4. Prieššventinis laikotrapis senovėje buvo skirtas nusiraminimui ir apsivalymui. Tiesa, aš didžiai abejoju, kad Advento pasninkas buvo taip jau stipriai dvasingas. Manau, jį nulėmė tiesiog sunkios gyvenimo sąlygos ir sudėtingas metų laikas. Bet šiais laikais dažnam tikrai praverstų nurimti, pagalvoti, pagyventi lengviau tas keletą savaičių. Noriu ir aš išbandyti ką nors dietinio, pasninkiško, neragauto.
5.Naujieji kaip visad atšuoliuos akimirksniu, todėl jau dabar renku mintis ir bandau nuspręsti jų šventimo būdus ir vietas... Darbas ne iš lengvųjų, ypač turint vaikų, bet misija tikrai įmanoma!
Neįtikėtina, aš jau čia! Šiandien pakalbėkim apie valgomas kalėdines dovanas. Nors tiesą sakant, ši, apie kurią nusprendžiau parašyti, ne valgoma, o geriama. Kalbu apie arbatą. Na, mes ne indai ir ne kinai, tikrosios arbatžolės mūsuose neauga ir nei kokiam šiltnamy, nei ant palangės jų nepasisėsi ir nepasisodinsi. Tačiau! Mes turim fantazijos ir kitokių galimybių. Idėja ne mano - nusižiūrėta vienoj puikioj televizijos laidoj, ale viskas čia taip paparasta, kad tiesiog negaliu su Jumis nepasidalinti.
Taip jau nutinka, kad prieš didžiąsias metų šventes visų mūsų namuose ko jau ko, bet įvairių citrusinių vaisių būna apstu. Ir kai pagalvoji, kiek mandarinų žievelių tiesiog išmetam, darosi baisu - gi jose visas skonis ir aromatas! Gerai jau, nebedramatizuosiu, chi chi... Taigi tas citrinų, apelsinų, mandarinų, greipfrutų žieveles galim puikiausiai panaudoti net keletu būdų: pasigaminti cukatų, papuošti namus ar eglutes arba - ! - pagardinti jomis paprasčiausią juodą arbatą.
Dariau taip: nusipirkau 100 gramų sveriamos kokybiškos juodosios arbatos be jokių priedų ar skonių. Padalinau arbatžoles pusiau - bus dvi skirtingos dovanėlės.
Pirmajai arbatai naudojau:
50 gramų arbatžolių,
2 didelių apelsinų žieveles,
2 cinamono lazdeles.
Apelsinus gerai nuplauti ir nulupti. Geriausia, peiliu, ne rankomis, nes lupant rankomis lieka labai daug baltosios žievelės dalies, kuri mums visiškai nereikalinga. Žieveles supjaustyti labai smulkiai - maždaug arbatžolių didumo drožlėmis. Jas berti ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir šildyti 180°C karščio orkaitėje apie 10 minučių. Stebėkite procesą, nes mums visai nereikia paskrudusių ar, neduokdie, sudegusių žievelių. Kol kepinys auš, susmulkinkite cinamono lazdeles. Tą galima padaryti grūstuvės pagalba, tačiau jeigu tokios po ranka neturite, puikiausiai tiks ir plaktukas bei mylimo vyro rankos. Atlikus visus šiuos darbus, belieka tik viską sumaišyti ir gražiai supakuoti. Ir, žinoma, padovanoti mielai draugei.
Antrajai arbatai prireikė:
50 gramų arbatžolių,
2 nedidelių citrinų žievelės,
geros saujos džiovintų svarainių.
Su citrinomis pasielgti lygiai taip pat, kaip ir su apelsinais, o kol jos vės ištrauktos iš orkaitės, labai smulkiai supjaustyti svarainius. Tomet viską išmaišyti, suvynioti. Ir, žinoma, įteikti mylimai sesei.
Be jokios abejonės, fantazuoti galima be galo, be krašto: derinti įvairias žieveles ir dar įvairesnius mėgiamus prieskonius. Be to, visai nebūtina laukti Kalėdų ar dovanoti jas kitiems - galima juk kartais ir save palepinti be jokios didelės progos.
Nesvarbu, kur dabar esat, darbuojatės, ilsitės ar veikiat dar ką nors svarbaus, sustokit, atsitraukit nuo kompiuterio ekrano ir, pasidarę puodelį mėgiamos arbatos, trumpam pabėkit nuo visko. Pasvajokit.
1. Mūsų Martynas šiandien paryčiais išskrido į komandiruotę Norvegijoje. Ir nors grįš naktį iš penktadienio į šeštadienį, vistiek visi trys liūdim, kad teko taip išsiskirti... Žinot gi, mes tokie sukibę ir beveik visada būnam kartu. Kita vertus, tokie neilgi išsiskyrimai yra sveiki ir naudingi, nes susitikę būsim dar labiau sukibę. Taigi šypsenos ant veidų ir pirmyn pasitikti neįprastos savaitės!
2. Jau daugiau nei mėnesį lankau vandens aerobikos užsiėmimus. Ir nors nemoku plaukti (taip, žinau, kad gėda) ir netgi truputėlį prisibijau vandens, sulig kiekviena treniruote vis labiau džiaugiuosi ir jaučiuosi vis drąsesnė. Be to, patiriu gausybę puikių emocijų ir užsitikrinu puikią nuotaiką bei energijos antplūdį visai dienai. Pasidomėkit, ar ir Jūsų sporto klube vyksta tokios treniruotės ir būtinai, bent vienoje iš jų apsilankykit.
3. Šiandien visai netikėtai kažkur Facebook'o platybėse užmačiau šį klipą. Suprantu, kad akimis matoma jo dalis patiks tikrai ne visiems, tačiau pati muzika... Net pati nustebau, kad patiko. Bet patiko.
4. Vakar pietums (ir vakarienei) kepėm super paprastą picą. Dar ryte apie ją išgirdau Jamie Oliver'io laidoje. Pasirodė bais skani, todėl jau tos pat dienos popietę pica garavo ant mūsų stalo.
Tešlai reikės:
275 g miltų (+ dar kažkiek stalo pabarstymui),
pusantro arbatinio šaukštelio kepimo miltelių,
žiupsnelio druskos,
alyvuogių aliejaus,
pusės puodelio vandens.
Miltus, kepimo miltelius ir druską berkit į virtuvinį kombainą (pati naudojausi blenderiu - kuo puikiausiai viskas pavyko). Sumaišykite. Supilkite aliejų (1-2 valgomus šaukštus). Vėl pamaišykite. Tada pamažu pilkit vandenį. Vandens ir maišymo reikės tol, kol tešla sukibs į vientisą gabalą ir visiškai atšoks nuo sienelių. Kai taip nutiks, tešlą išimkit tiesiai ant miltuoto paviršiaus, lengvai paminkykit ir suformuokit rutulį. Tešla gali būti šiek tiek lipni, bet visiškai elastinga - vadinasi, pasiekėt savo tikslą.
Padažui reikės:
pusės mažos skardinės konservuotų pomidorų,
žiupsnelio druskos,
šlakelio alyvuogių aliejaus,
šlakelio balzaminio acto,
mėgstamų prieskoniu (bazilikai arba raudonėliai - tiesiog nuostabiai dera šiame padaže).
Visus padažo ingridientus sutrinkit smulkintuvu. Paragaukit ir poridėkit, jeigu ko trūksta.
Įdarui reikės to, ką mėgstat, bet aš šįkart rinkausi:
rutuliuką mocarelos sūrio,
saliamio dešrytę,
gabalėlį Džiugo sūrio.
Mocarelą ir dešrytę susipjaustykit griežinėliais, Džiugo sūrį sutarkuokit kuo smulkiau.
Grįžtam prie tešlos. Iškočiokit ją į didelį ir gražų apskritimą, kuris tilptų į keptuvę (ir dar šiek tiek dengtų jos kraštus). Į minėta keptuvę pilkit šlakelį aliejaus, jį įkaitinkit ir perkelkit iškočiotą tešlą keptuvėn. Sumažinkit ugnį iki visai nedidelės ir leiskit kepti picos pagrindo apačiai.
Tuo tarpu įkaitinkit orkaitę iki 210°C (būtų idealu, jeigu orkaitėje įjungtumėt grilio režimą, nes mums reikės tik apskrudinti picos viršų - apačia jau bus paskrudusi keptuvėje). Kol orkaitė kaista, jau beskrundantį picos paduką patepkit padažu (viso gali ir neprireikti). Ant jo išdėliokit mocarelos sūrį, dešrytę ir viską apibarstykit smulkiai tarkuotu Džiugu.
Kai orkaitė jau bus įkaitusi, keptuvę su jau beveik paruošta pica kiškit orkaitėn (jeigu neturit specialios keptuvės, tinkančios įvairiam kepimui, darykit kaip mes - atsukę varžtą nuimkit paprasčiausios tefloninės keptuvės rankeną) ir kepkit kol viskas pradės burbuliuoti, o sūris šiek tiek paskrus.
Iškepę mėgaukitės nuostabiu kvapu ir grožėkitės, kaip atpjovus puikų picos trikampėlį ir mėginant jį perkelti į lėkštę, tįsta sūris... Dėl tokio nuodėmingo gyvenimo dangaus karalystė man tikrai nesišviečia...
Nors pica viena ir tikrai ne šeimyninio dydžio, dviese papietavom taip, kad net vakarienė neberūpėjo...
P.S. rašliavos daug, bet visas reikalas išties paprastas ir greitas - užtruksit maždaug 15 minučių, o rezultatas net labai neprastas.
5. Net nejauku sakyti, bet Martynui ir vėl laimėjus bilietus į kiną, penktadienį keliavom į naująjį Oliver'io Stone'o filmą "Laukiniai". Nors ir likom nesupratę, kodėl šis filmas buvo toooks laukiamas, nes kažko jam aiškiai pritrūko (matyt, kaltas mudviejų išpindėjimas - filmų ir serialų mes žiūrim išties daug, todėl darosi sunku mus nustebinti...), tačiau susižiūrėjo normaliai, laikas neprailgo. Man ypač patiko filmavimo maniera - daug stambaus plano, o tai leidžia gėrėtis neprastais aktoriais ir visai neprasta jų vaidyba. O jau Salma Hayek... Ar Jums panašu, kad ji - tai keturiasdešimt šešerių metų nuostabaus grožio moteris?
6. Turbūt prieš mėnesį nusipirkau žurnalą, o jame, žinoma, reklamos tikslais, buvo įdėtas arbatos pakelis. Vos užuodusi tą kvapą, iškart nukeliavau į vaikystę... Šią arbatą mes gerdavom atostogaudami Botanikos instituto viloje Juodkrantėje. Iš pradžių maniau, kad ši asociacija kyla tik man, tačiau kai į svečius užsuko mano mylimiausia sesė Eglė, kvapas jai iškart priminė tą patį - vaikystės atostogas Juodkrantėje. Nuostabu, jog užtenka kelių litų tam, kad nukeliautum daugybę metų atgal! Pigiausia laiko mašina ever!
7. Tik noriu priminti, jog jau šį sekmadienį turėsim puikią galimybę įtakoti savo valstybės gyvenimą. Tam, kad, kaip visuomet, nelaimėtų patys blogiausi ir negalėtumėm sakyti, kad strateginiai klausimai ir vėl buvo išspręsti be mūsų žinios, būtinai atlikim savo pilietinę pareigą ir balsuokim. Už ką? Jūs esat tie, kurie žino geriausiai.
1. Praėjo lygiai pusė metų nuo mūsų nuostabių vestuvių po ąžuolu. Ką čia praėjo! Bėgte pralėkė! Myliu savo Martyną!
2. Aukščiau paminėta proga pagaliau nuvykau iki Vilniaus Apskrities VPK Migracijos Valdybos. Taip taip, pagaliau OFICIALIAI pasikeičiau pavardę ir iš -ytės tapau -iene. Nuostabus jausmas!
3. Taipogi aukščiau paminėta proga, suorganizavau vyrui staigmeną (vaje, kaip seniai nebuvau to dariusi...) ir nusivedžiau jį į fantastiškųjų The Umbilical Brothers pasirodymą. Buvo geriau nei gerai. Buvo nerealu! (Reikėjo Jums pamatyti mano mylimo vyro veido išraišką ir gestus, kai pagaliau sulaukęs, kol salėje užges šviesos, jis išgirdo: "Ladies and gentelman, straight from Japan, the unbelievable Umbilical Brothers!")
4. Be jokios progos (chi chi) užkabino talentinga mergiotė Jessie J ir jos "Nobody's Perfect".
5. Jau nuo vakar planuoju ir varvinu seilę, svajodama apie šiuos puikius citrininininius blynus. Na, šiandien jau vėloka (net tokiai naktipiečiautojai kaip aš), bet rytoj - būtinai juos kepsiu.
6. Jau gerą savaitę spoksom seną, gerą, užmirštą, bet naujai įvertintą 3rd Rock from the Sun.
7. Ką veiksim šį puikų pusiauvestuviųmetinių vakarą? Ne ne, jokio šampano, jokių žvakių - mes ne tokie. Tiesiog išsivirę po didžiulį puodą arbatos šiltai susiglausim ant sofos ir džiaugsimės, kad turim vienas kitą. Ir tikriausiai žiūrėsim tą, iš 6-to punkto.
1. Nuostabus, šiltas, puikių sumanymų kupinas The PigBear - skaitinėjau žiūrinėjau visą rytą.
2. Tvarkydama savo mamos diplomus, pažymėjimus, sertifikatus ir licencijas radau voką, ant kurio mano ranka užrašyta Akvilės pinigėliai. Jame - lygiai trys šimtai litų! Kažkada, labai labai seniai, net neprisimenu kada, daviau jį pasaugoti mamai - nei kodėl, nei kam... Žodžiu, it made my day. And my week too.
3. Jau tuoj kepsiu labai skanius, nors ir šiek tiek darbo reikalaujančius sausainius. Mano skoniui jie - beveik tobuli. (Foto galbūt rytoj.)
4. Iš visos širdies džiaugiuosi Adele's talentu ir pasiekimais, kuriuos šiųmečiai Grammy tik įvertino. Lietuvos ryto televizija laisvąjį ketvirtadienį rodys visą renginį.
5. Parsitempę namo pusantro kilogramo sveriantį Pomelo, pasimėgaukit šiuo sausu, bet sultingu (!) vaisiumi.
6. O stebukle! Nebuvau mačiusi šio filmo! Subtilus ir jausmingas, juokingas ir mielas. Neidealizuoju tarybinių laikų, ginkdie, tiesiog filmo tema - amžina, todėl - įdomi.
7. Žinau, kad turbūt liksiu nesuprasta, bet kartais reikia tiesiog taip, viešai, pripažinti, kad esu egoistė ir džiaugiuosi, kad nors ir labai sirgdamas, mano mylimas vyras yra namuose. Patinka pusryčiauti neskubant, patinka virti jam arbatą ir pjaustyti citrinas, patinka glostyti karštą kaktą... Žinau, aš tiesiog baisi. Ir dar meilės dienos išvakarėse... Baisu baisu.
Praėjusi (taip taip, jau praėjusi!) savaitė buvo turininga ir rezultatyvi.
Ketvirtadienį paminėjom antrą vestuvių mėnesį. Kadangi pirmojo mėnesio sukakties proga buvau netikėtai pakviesta į Piccolo Canopi, šįkart nusprendžiau nustebinti aš. Išsirinkau Savičiaus gatvėje esantį prancūzų restoraną Balzac. Mus pasitiko jauki aplinka ir pilnutėlis restoranas. Kiek spėjom pastebėti ar nugirsti, dauguma svečių buvo užsieniečiai. Mums gi nuskilo atsisėsti netoli didelio ir - drįstu manyti - naujųjų rusų okupuoto stalo. Kodėl drįstu taip manyti? Nes prie šio stalo sėdintys žmonės kalbėjo rusiškai, apspitę atsineštą laptop'ą visu garsu žiūrėjo kažkokius jų nuomone juokingus filmukus, be to, link jų ciūgliais ėjo padavėjos, nešdamos didžiules lėkštes su didžiulėmis midijomis bei nuolat keisdamos tuščius vyno butelius pilnais. Be abejo, naujarusiškumą išdavė ir familiarus elgesys bei odinės striukės. Žavu žavu.
Bet neužsimirškime. Juk atėjom romantiškai pavakarieniauti dviese. Vakarienę nusprendėm pradėti nuo tradicinės prancūziškos soupe á l'oignon (svogūnų sriubos), kuri, turiu pripažinti, buvo išties puiki. Na, o suvalgius paskutinį šaukštelį ir prasidėjo... ilgas ir nuobodus karštojo patiekalo laukimas... Suprantama, juk visi esame girdėję posakį "kuo geresnis restoranas, tuo ilgiau reikia laukti", tačiau per tą laiką juk galima bent kartą prieiti prie staliuko ir nurinkti tuščias lėkštes? (Siaubas, kokia aš bumbeklė.)
Visgi galų gale sulaukėm! Mano mylimas vyras - boeuf bourguignon - raudoname vyne troškintos jautienos su daržovėmis, o aš - mille feuilles aux legumes - orkaitėje kepto baklažanų ir cukinijų bokštelio:
Restorano Balzac nuotraukos
Užsisakinėti ir dar taip pat ilgai laukti deserto jau nebenorėjom, todėl, pasimėgavę išties skaniu maistu ir ne tokiu skaniu aptarnavimu, patraukėm rudeniškomis Vilniaus Senamiesčio gatvelėmis. Atsitiktinai (o gal visiškai specialiai?..) atsidūrėm visai šalia Pilies kepyklėlės- nuostabios vietos, kur visada šilta, jauku ir niekada netrūksta skaniausių pyragų, tortų ir desertų. Tai viena mūsų pirmojo pasimatymo vietų, kelianti mielą nostalgiją...
Ilgai nesirinkdami čiupom po gabalą savo mėgiamiausių skanumynų (keptas sūrio pyragas man, tiramisu tortas - mylimam vyrui):
ir lėkėm namo - nes būti kartu namuose yra mūsų hobis. Chi chi.
Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad:
Balzac'ui kadanors bus suteiktas antras šansas (juk visiems pasitaiko nekokių dienų).
Pilies kepyklėlė neturi jokių šansų... mūsų nuvilti!
Savo santuokos ir santykių šansu visdar kuo puikiausiai naudojamės, o juk tai ir yra svarbiausia antrojo vestuvių mėnesio dovana, arne?
Penktadienį su draugais apsilankėm labai ilgai lauktame grupės Liūdni Slibinai trečiojo gimtadienio koncerte. Atleiskit, negaliu jo aprašyti, kad ir kaip norėčiau... Tiesiog neturiu žodžių... Gėrio, grožio, nuotaikos, jėgų ir įkvėpimo pasikroviau ilgam. Po koncerto dar kurį laiką nuo plojimų degė delnai, o nuo dainų ir riksmų - užkimo balsas... BŪTINAI!!! BŪTINŲ BŪTINIAUSIAI apsilankykite jų koncerte vos tik pasitaikius tokiai galimybei. Na, bent jūtūbe pasižiūrėkit, apie ką kalbu, jeigu gyvas garsas Jums šiuo metu nepasiekiamas. Sakau, žodžiais jie neapibūdinami.
O ilgaaajam savaitgaliui pagaliau išsiruošėm į taip ilgai lauktą kelionę. Ankstyvą šeštadienio rytą, apsirūpinę pusryčiais ir arbata, patraukėm į Smilgius. Ten - mano mylimo vyro namai. Šįkart važiavom ne tik dėl to, jog buvom labai visų pasiilgę. Dar ir todėl, kad, kaip ir priklauso Chrizantemų mafijos šeimai, reikėjo šventę švęst. Juk atėjo visų šventųjų beigi vėlinių dienos, kurios, kaip paaiškėjo mano nepatyrusiai galvai, galėtų būti pervadintos šių gražių gėlių garbei. Patikėkit, dabar jau žinau: visuotinio kapinių lankymo savaitgalį žmonėms nereikia nieko kito - tik chrizantemų. Žinau, nes ir pati buvau turguje, bendravau su žmonėmis. Buvo išties labai labai smagu! Tikiuosi, kitą rudenį bus proga pakartoti.
Atokvėpio ir šilumos minutė su gražiu puodeliu tikros mėtų arbatos ir kitu moterišku džiaugsmu iš "Ž" raidės...
Antradienį keliavome į Plungę. Aplankyti kapų ir pasisvečiuoti pas mylimo vyro močiutę. Kaskart vis džiaugiuosi išgirdusi tikrą žemaitišką kalbą ir net šiek tiek pavydžiu, nes, kad ir kaip didžiuojuosi būdama ant asfalto užaugusia vilniete, kartais būtų visai smagu mokėti kalbėti tarmiškai. Na, iš naujo negimsiu, tai bent ištekėjusi už tikrų tikriausio žemaičio bandysiu ko nors pramokt...
O tada - tas ilgas (gražus) kelias namo...
Trumputis sustojimas. Reikėjo degalų. Mašinai taip pat.
Ir... greita ir staigi naktis.
Super ilgo savaitgalio išvada: nors jau visiškas lapkritis, mūsų šalyje visdar be proto gražu ir spalvinga.
Vieni žmonės yra vėjo nublokšti. Kiti - saulės nutvieksti. Save priskiriu pastariesiems.
