įkvėpimui: Apie antrąjį mėnesį, trimečių slibinų liūdesį ir chrizantemų mafiją

Praėjusi (taip taip, jau praėjusi!) savaitė buvo turininga ir rezultatyvi.

Ketvirtadienį paminėjom antrą vestuvių mėnesį. Kadangi pirmojo mėnesio sukakties proga buvau netikėtai pakviesta į Piccolo Canopi, šįkart nusprendžiau nustebinti aš. Išsirinkau Savičiaus gatvėje esantį prancūzų restoraną Balzac. Mus pasitiko jauki aplinka ir pilnutėlis restoranas. Kiek spėjom pastebėti ar nugirsti, dauguma svečių buvo užsieniečiai. Mums gi nuskilo atsisėsti netoli didelio ir - drįstu manyti - naujųjų rusų okupuoto stalo. Kodėl drįstu taip manyti? Nes prie šio stalo sėdintys žmonės kalbėjo rusiškai, apspitę atsineštą laptop'ą visu garsu žiūrėjo kažkokius jų nuomone juokingus filmukus, be to, link jų ciūgliais ėjo padavėjos, nešdamos didžiules lėkštes su didžiulėmis midijomis bei nuolat keisdamos tuščius vyno butelius pilnais. Be abejo, naujarusiškumą išdavė ir familiarus elgesys bei odinės striukės. Žavu žavu.

Bet neužsimirškime. Juk atėjom romantiškai pavakarieniauti dviese. Vakarienę nusprendėm pradėti nuo tradicinės prancūziškos soupe á l'oignon (svogūnų sriubos), kuri, turiu pripažinti, buvo išties puiki. Na, o suvalgius paskutinį šaukštelį ir prasidėjo... ilgas ir nuobodus karštojo patiekalo laukimas... Suprantama, juk visi esame girdėję posakį "kuo geresnis restoranas, tuo ilgiau reikia laukti", tačiau per tą laiką juk galima bent kartą prieiti prie staliuko ir nurinkti tuščias lėkštes? (Siaubas, kokia aš bumbeklė.)

Visgi galų gale sulaukėm! Mano mylimas vyras - boeuf bourguignon - raudoname vyne troškintos jautienos su daržovėmis, o aš - mille feuilles aux legumes - orkaitėje kepto baklažanų ir cukinijų bokštelio:

Restorano Balzac nuotraukos

Užsisakinėti ir dar taip pat ilgai laukti deserto jau nebenorėjom, todėl, pasimėgavę išties skaniu maistu ir ne tokiu skaniu aptarnavimu, patraukėm rudeniškomis Vilniaus Senamiesčio gatvelėmis. Atsitiktinai (o gal visiškai specialiai?..) atsidūrėm visai šalia Pilies kepyklėlės - nuostabios vietos, kur visada šilta, jauku ir niekada netrūksta skaniausių pyragų, tortų ir desertų. Tai viena mūsų pirmojo pasimatymo vietų, kelianti mielą nostalgiją...

Ilgai nesirinkdami čiupom po gabalą savo mėgiamiausių skanumynų (keptas sūrio pyragas man, tiramisu tortas - mylimam vyrui):

ir lėkėm namo - nes būti kartu namuose yra mūsų hobis. Chi chi.

Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad:

Balzac'ui kadanors bus suteiktas antras šansas (juk visiems pasitaiko nekokių dienų).

Pilies kepyklėlė neturi jokių šansų... mūsų nuvilti!

Savo santuokos ir santykių šansu visdar kuo puikiausiai naudojamės, o juk tai ir yra svarbiausia antrojo vestuvių mėnesio dovana, arne?

Penktadienį su draugais apsilankėm labai ilgai lauktame grupės Liūdni Slibinai trečiojo gimtadienio koncerte. Atleiskit, negaliu jo aprašyti, kad ir kaip norėčiau... Tiesiog neturiu žodžių... Gėrio, grožio, nuotaikos, jėgų ir įkvėpimo pasikroviau ilgam. Po koncerto dar kurį laiką nuo plojimų degė delnai, o nuo dainų ir riksmų - užkimo balsas... BŪTINAI!!! BŪTINŲ BŪTINIAUSIAI apsilankykite jų koncerte vos tik pasitaikius tokiai galimybei. Na, bent jūtūbe pasižiūrėkit, apie ką kalbu, jeigu gyvas garsas Jums šiuo metu nepasiekiamas. Sakau, žodžiais jie neapibūdinami.

2 Liūdnų Slibinų gimtadienis (M.Nedzinsko nuotrauka)

O ilgaaajam savaitgaliui pagaliau išsiruošėm į taip ilgai lauktą kelionę. Ankstyvą šeštadienio rytą, apsirūpinę pusryčiais ir arbata, patraukėm į Smilgius. Ten - mano mylimo vyro namai. Šįkart važiavom ne tik dėl to, jog buvom labai visų pasiilgę. Dar ir todėl, kad, kaip ir priklauso Chrizantemų mafijos šeimai, reikėjo šventę švęst. Juk atėjo visų šventųjų beigi vėlinių dienos, kurios, kaip paaiškėjo mano nepatyrusiai galvai, galėtų būti pervadintos šių gražių gėlių garbei. Patikėkit, dabar jau žinau: visuotinio kapinių lankymo savaitgalį žmonėms nereikia nieko kito - tik chrizantemų. Žinau, nes ir pati buvau turguje, bendravau su žmonėmis. Buvo išties labai labai smagu! Tikiuosi, kitą rudenį bus proga pakartoti.

Atokvėpio ir šilumos minutė su gražiu puodeliu tikros mėtų arbatos ir kitu moterišku džiaugsmu iš "Ž" raidės...

Antradienį keliavome į Plungę. Aplankyti kapų ir pasisvečiuoti pas mylimo vyro močiutę. Kaskart vis džiaugiuosi išgirdusi tikrą žemaitišką kalbą ir net šiek tiek pavydžiu, nes, kad ir kaip didžiuojuosi būdama ant asfalto užaugusia vilniete, kartais būtų visai smagu mokėti kalbėti tarmiškai. Na, iš naujo negimsiu, tai bent ištekėjusi už tikrų tikriausio žemaičio bandysiu ko nors pramokt...