Apie pirmąjį mėnesį, kanopėles ir uždarymą

Praėjusį antradienį suėjo lygiai mėnuo nuo tos dienos, kai mudu su mylimu vyru nuostabiai susituokėm po ąžuolu. Šia išties reikšminga proga, buvau pakviesta į pasimatymą, kurio vieta ir priežastis buvo staigmena (taip taip, priežastis irgi. Turiu stebuklingą vyrą, nes tai JIS prisiminė šią - kad ir mažytę - sukaktį, kai tuo tarpu aš ilgiausiai spėliojau "ir kuo gi ypatingas šis antradienis?"). Taigi, priėję mažytę Bernardinų gatvelę, pamatėm mažą arkliuką ir mažas dureles, kurias atidarę užėjom į mažulytį restoranėlį, kuriame labai arti vienas kito stovėjo labai mažai mažų baltų staliukų. Mus pasitiko patys restorano šeimininkai, kurie čia ne tik savininkauja, bet ir aptarnauja beigi gamina maistą. Bet grįžkim prie arkliuko virš durų. Kodėl jis ten? O gi todėl, kad restorano pavadinimas Piccolo Canopi, o mūsų gražiąja kalba tai reiškia mažosios kanopos (taip norėtųsi sakyti kanopėlės...).

Piccolo Canopi nuotrauka

Įėję vidun buvom maloniai palydėti iki staliuko, supažindinti su tos dienos restorano meniu ir nudžiuginti ąsočiu vandens su keletu greipfruto skiltelių. Suprantama, gyvenant Lietuvoje geriamasis vanduo - joks ne stebuklas, bet pabandykit prisiminti bent vieną vietą, kurioje Jums pasiūlė vandens. Nemokamai. Būtent! Neprisimenat. Na bet tiek jau to, nebūkim provincialūs ir dėl ąsočio nemokamo vandens džiūgaukim santūriau.

Galėčiau tęsti pasakojimą rašydama apie kanopėlėse ragautą maistą - šaltą ispanišką gazpacho sriubą bei lazagna su jautiena - bet iki šiol nerandu tam tinkamų žodžių... Kad man labai patiks gazpacho, neabejojau nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą sužinojau/pamačiau/perskaičiau jos receptą, bet kad liksiu be žado dėl  lazanijos?! Niekam ne paslaptis, jog nuo mažumės ne itin draugauju su makaronais (teatleidžia man maisto žinovai), tačiau tai, kaip mane nuginklavo ir pavergė toji burnoje (tikrąja šio žodžio prasme) tirpstanti lazanija... Tai buvo stebuklas. Stebuklas burnoje.
Linkiu visiems, pasitaikius bent menkiausiai progai apsilankyti Piccolo Canopi. Vien tam, kad sužinotumėt, kaip gali (o gal - turi?) būti.

Ypatingas ypatingo antradienio vakaras.

Tiesą sakant, visa praėjusi savaitė buvo puiki. Darbinga, rudeniškai šilta ir kupina smagių įspūdžių. Įkvepianti!

O savaitgalį... Savaitgalį praleidom Aukštuojuose - vietoje, kur auga tas ąžuolas. Ten dar kartą paminėjom savo vestuvių mėnesį su krūvomis linkėjimų, praėjusį mamos vardadienį (taip taip, mūsų šeimoje švenčiamos ir tokios progos) bei sezono uždarymą (nežinantiems: atidarymas vyko birželio pradžioje). Buvo išties smagu! Vakarienė klojime, pirtis, daug juokų, nemažai arbatos ir kavos, saldžiojo sesės Snickerinio premjera, sūpynės ant ąžuolo šakos, vestuvinių nuotraukų peržiūra ir, aišku, detalus jų aptarimas bei nuostabi - nuostabi! - rudeniška gamta... Kas gali būti nelaimingas visa tai turėdamas? Čiūr  ne aš! (Cha cha.) 

Tikiuosi, kad ir Jums praėjusi savaitė buvo kuo nors įsimintina ir svarbi.
Linkiu, kad ir ši būtų ne prastesnė!
Įkvepiam!