2014-01-31

Sausio buhalterija

Kad jau pirmąją metų ir mėnesio dieną pasižadėjau visokių dalykų, sąžinė liepia prisipažinti, kuriuos iš jų pavyko išpildyti.

Visų pirma, apie naująją Beatos darbo knygą. Ją radom pirkti vargais negalais. Tiksliau, rado Martynas ir labai mane pradžiugino! Dabar toji knyga jau primarginta: planais, darbais, sumanymais, pažadais ir norais.

Visų antra, "Redirected" pažiūrėtas. Tai buvo vienas tų retų atvejų, kai dar filmui neįpusėjus pradėjo kirbėti mintis, kad gal jau laikas eiti namo... Pripažinsiu, nusivylėm. Oi, tik nepagalvokit, kad pabūgom keiksmažodžių ar nešvankybių - mes dar ne to matę ir girdėję. Bet, matyt, tai ir sutrukdė. Pernelyg daug tikėjomės iš šio filmo, ir, jeigu atvirai, pasigedom siužeto, ko nors, kas užkabintų ir nepaleistų. Bet nuoširdžiai džiaugiuosi, kad filmo rinkodara buvo kaip reta intensyvi ir apgalvota.

Dar šis tas prie visų antra. Nieko pernelyg nesitikėdami pasižiūrėjom "Kaip pavogti žmoną". Ir likom sužavėti grožiu, šiluma, puikiais dialogais bei juokeliais ir trim talentais (ta ketvirtoji pasirodė tik filmo pabaigoje ir didelio įspūdžio nepaliko), tilpusiais viename nedideliame bute. Kino teatro salę palikom išsišiepę iki ausų ir tokie laimingi...

Visų trečia, netradicinį medaus tortą iškepiau ir mintimis pasidalinau. Pavyko puikiai! Galbūt dar reiktų padirbėti torto estetikos prasme, bet šiaip rezultatas buvo labai labai neprastas.

Visų ketvirta, Ugnės pirmąjį gimtadienį atšventėm. Kaip? Galit paskaityti čia.

Visų penkta.
Khkhm.
Visų penkta, savo brangiųjų pumiukų nebuvau apsiavusi anei karto. Dėl to gėda ir nesmagu. Iš pradžių nebuvo kada (taip taip, kurgi ne), o paskui buvo netinkamos oro sąlygos (tikram bėgikui tai neturėtų tapti kliūtimi). Dar pats šaltis ne toks baisus, kiek išties slidūs miško takeliai. Bet šiaip jau kalta tik aš. Nes tik nevykėliai dėl visko kaltina aplinką.

Mėnesio pažadą susitikti su draugėmis išpildžiau tik iš dalies. 

Su mylima Vitalija susitikom kavos (paragaukit ir Jūs - prašykit "Mikės Pūkuotuko" atėję štai čia), o viskas baigėsi puikiais karamelizuotais riešutais "Giedrės riešutėliuose" ir vakariene. Jeigu ne namuose laukiantys vyrai, vaikai ir šunys - būtumėm likę nakvoti su kavos puodeliais rankose... Nuostabi, tiesiog žodžiais sunkiai nusakoma ta būsena, į kurią pasineria dvi geros draugės kelias valandas pliurpdamos apie viską.

Deja, su brangiausia Kristina kalėdinėmis dovanėlėmis visdar neapsikeitėm, bet čia jau tikrai kalta aplinka ir nepalankios aplinkybės, kurioms nei aš, nei ji įtakos - kaip bebūtų gaila - neturim. Visgi aš neprarandu vilties, kad bent vasarį mudvi pasimatysim, nes jau pasiilgau tai nesvietiškai...

Sausis šiemet buvo pilnas, tiesiog sklidinas bendravimo ir sveikinimų, todėl, jeigu atvirai, to šalčio beveik ir nepastebėjau. Tik giedrą dangų ir žvaigždėtas naktis.

O ryt jau nauja diena, naujas mėnuo ir naujas puslapis, jeigu tik panorėsit! 

Raudonas, saldus, gausus - kas? Pirmasis gimtadienis!

Beveik prieš porą savaičių praūžė pirmasis Ugnės gimtadienis.

Mūsų mergaitė jau tikrai labai pasikeitusi, lyginant su tuo guzuliu, kurį pernai sausyje parsivežėm į savo namus. 

Tokia užsispyrusi ir atkakli, kad jau dabar jai šiek tiek pavydžiu šių savybių.

Pasidabinusi būreliu kolkas juokingai atrodančių dantų - atrodo tokia super miela, kai šypsosi arba juokiasi...

Pamažu bando eiti pati viena, niekieno neprilaikoma.

Ir šoka šoka šoka! Vos tik pasigirsta koks nors ritmas (kartais užtenka to, kad pradedu barbenti pirštais į stalą ar dainuoti kokią dainą) ir ji - nesvarbu, sėdi, stovi ar guli - ima šokti, sukinėtis į visas puses iškėlusi rankas į viršų. Vadinu šį procesą let the beat control your body

Žmonės sako, kad pagal savo išvaizdą ji - tikras mano ir Martyno mišinys. Pritariu. Bet iš visos širdies linkiu jai būti panašiai pačiai į save, chi chi.

Vis dažniau pastebiu, kad jiedu su Martynu turi panašių judesių ir mimikų, kramto ir žiovauja beveik identiškai. Tiesa, neseniai Ugnė pradėjo miegoti lygiai tokia pačia poza kaip ir aš: ant pilvo, vieną koją ištiesus, kitą - smarkiai sulenkus...

Žodžiu, auga tikras mūsų vaikas ir kasdien su ja darosi vis įdomiau!

Kalbant apie gimtadienį, jį geriausiai apibūdintų angliškas žodis crowded. Žmonių mūsų šiaip jau erdviuose namuose buvo beveik dvidešimt, tai patys suprantat... Bet gi kitaip tiesiog neįmanoma: tėvai, broliai ir sesės su antrom pusėm, keletas senelių ir viena pora mūsų draugų - štai Jums ir minia. Ir nors pati sau iš anksto buvau pažadėjusi neisterikuoti, visgi streso apturėjau nemažai, nes dieną prieš gimtadienį kepant tortą ir plakant kremą, apie kurį svajojau beveik metus, viskas nesisekė... Tai man tapo pamoka ateičiai, kad reikia paisyti ir klausyti savo protingo vyro patarimų. Kitą kartą būtinai išbandysiu naują receptą (ypač jeigu tai torto receptas) gerokai anksčiau negu ateis svarbioji proga. Ir nesvarbu, kad šventės dieną man ir Martynui tai bus jau ragautas dalykas ir mums tai nebus premjera. Svarbu, kad svečiai galės mėgautis tinkamai iki visiško vientisumo išplaktu torto kremu, vienodo storio ir skonio sluoksniais, o ne tokiu rudu neaiškiu bokštu, kokiu vaišinau šiemet... Mano kuklia nuomone, torto įvaizdį išgelbėjo tik ta nuostabi raudona popierinė gėlė pom pom'as, kurią pasigaminti yra toks vienas juokas, kad net vaikas sugebėtų.
Tiesa, nepavyko tik tortas. Štai su sausainiais viskas buvo geriau nei tvarkoj.

Jau senokai norėjau išbandyti whoopie pie sausainius. Išbandžiau ir žinau, kad kepsiu dar ne kartą. Nebūtinai tokius pačius, nes jų rūšių yra koks melejonas.

Suporuotiems sausainiams reikės:
115 gramų sviesto,
150 gramų cukraus,
1 didelio kiaušinio ir 1 didelio kiaušinio baltymo,
280 gramų miltų,
1 1/2 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių,
3/4 arbatinio šaukštelio druskos,
120 mililitrų pieno.

Sviestą ir cukrų plakite apie 2-3 minutes, kol masė pasidarys puri. Įplakite kiaušinį. Tuomet ir kiaušinio baltymą.

Kitame inde sumaišykite miltus, kepimo  miltelius ir druską.

Į sviesto masę suberkite pusę miltų mišinio. Plakant supilti pieną. Suberti likusius miltus.

Ant kepimo popieriumi išklotos skardos konditeriniu švirkštu arba maišeliu išspauskit maždaug 4 centimetrų skersmens sausainius.

Kepkite 7-8 minutes 175°C karštumo orkaitėje.

Iškepusius sausainius atvėsinkite ir suporuokite - net jeigu labai stengsitės, net jeigu visą kepimo laiką stovėsit šalia orkaitės su milimetrine liniuote rankoje, jie vistiek neiškeps vienodi. Gera žinia ta, kad rasti porą kiekvienai sausainio puselei tikrai pavyks.

Metas ruošti kremą, kuriam reikės:

140 gramų sviesto,
155 gramų cukraus pudros,
druskos,
1 valgomo šaukšto grietinėlės.

Apie pusę minutės plakite sviestą, tuomet suberkite cukraus pudrą ir žiupsnelį druskos. Plakite apie 2 minutes. Supilkite grietinėlę ir plakite dar 4 minutes, kol kremas taps purus kaip debesėlis vasarą.

Ant vienos iš sausainio puselių dosniai tepkite kremo. Prispauskite kita sausainio pusele ir šiek tiek pasukit, kad kremas tolygiai pasiskirstytų tarp sausainių. Jeigu norisi, sausainių kraštus paritinkit po kokius nors pabarstukus (naudojau vos matomai rausvus stambius cukraus kristalus).

Prieš vaišinant sausainiais svečius, būtų gerai juos atvėsinti, kad sviestinis kremas sustingtų ir kandant neištrykštų per kraštus. Aišku, tokie trykštantys sausainiai visiems įsimintų daug labiau, nei paprasti, todėl čia Jūsų reikalas šaldyti juos ar ne.

Pamačius tešlos ir kremo sudėtį iškart aišku, kad čia tikrai ne neatsivalgomieji sausainiai. Ne ne. Jų užtenka suvalgyti vieną, geriausiu atveju, du ir pasijusit kaip papietavę ir pavakarieniavę vienu metu. Aš Jums sakau.

Ir, žinoma, dovanėlės svečiams. Šios - jau galima sakyti - tradicijos laikausi nuo mudviejų su Martynu vestuvių. Tąkart į kelionę kiekvienam įdėjom po keksiuką su uogomis ir pačių gamintus arbatos pakelius. Praėjusį rudenį po Ugnės vardynų (gal ir apie jas kada prisiruošiu parašyti...) svečius lydėjom mažais stiklainėliais pomidorų džemo, o štai pirmajam gimtadieniui sugalvojau pasinaudoti Ugnės vardu ir visiems padovanoti po degtukų dėžutę, dekoruotą (jeigu taip galima pavadinti) šią progą simbolizuojančiais skaičiais, datomis ir paveikslėliais. 

Apibendrinant galiu pasakyti, kad gimtadienis buvo raudonas, kaip ir planuota, gausus svečių ir skonių prasme, pagrindinė dalyvė buvo puikios nuotaikos ir ypač džiaugėsi pirmą kartą gyvenime gavusi torto (tiesa, cukraus poveikis buvo beveik kaip filmuose...), o jau dovanų dovanų... Kaip yra su Ugnės jausmais kolkas neaišku, bet mane labiausiai džiugina medinės kaladėlės: dėlioju jas, statau namus ir pilis ir tokia ramybė užplūsta... Kol neatvažiuoja tankas U1 ir visko su didžiausiu džiaugsmu nesugriauna...

P.S. visos dovanos ypatingos, todėl jų nuotraukomis šį įrašą papildysiu rytoj.

Įdomių metų visiems!

2014-01-26

Du kvadratiniai centimetrai obuolių pyrago

Mano tėtis yra didis visokių irisų gerbėjas. Kadangi šiandien jo vardo diena, o mes esam pakviesti pietų, jau prieš keletą mėnesių nuspendžiau - dovanosiu jam dėžutę pačios gamintų obuolių sulčių karamelinių saldainių. Berods, kažkurių praėjusių Kalėdų proga viriau ir dovanojau visą kalną paprastų pieniškų karamelių, bet nelikau itin sužavėta nei gamybos procesu, nei rezultatu, tad nusprendžiau išbandyti kiek įdomesnį variantą.

Mano santykiai su karamele niekad nebuvo patys geriausi: tai per sekundę viskas sudega, tai per staiga tampa nepataisomai skysta... Žodžiu, amžinas stresas ir nusivylimas. Bet verdant šiuos aš dar krūvą kitų darbų nudirbau: ir indus suploviau, ir parašiau, ir paskaičiau, ir filmą pažiūrėjau, ir kitą dieną susiplanavau...

Ir turiu pasakyti, kad šikart saldainiai pavyko tiesiog to-bu-lai! Šiek tiek saldžiarūgščiai (jau turbūt pastebėjot mano nesenkančią meilę šiam skoniui...), labai skanios spalvos ir tokie malonūs palietus... Geresni nei galėjau tikėtis - ar dažnai taip gyvenime būna?

Sakau Jums, įsidedi vieną burnon ir - tarsi valgytum savo mėgstamiausią obuolių pyragą! Obuoliai, cinamonas, sviesto švelnumas... Mmm... Ir, svarbiausia, niekas nemato!
Nemenkam kiekiui saldainių pagaminti reikės:

945 mililitrų obuolių sulčių,
115 gramų gabalėliais pjaustyto sviesto,
200 gramų cukraus,
110 gramų rudojo cukraus,
80 mililitrų riebios (35%-36%) grietinėlės,
1/2 arbatinio šaukštelio cinamono,
1 arbatinio šaukštelio stambios jūros druskos,
maisto termometro.

Obuolių sultis supilkite į nedidelį puodą ir užvirkite. Užvirus šiek tiek (bet tik šiek tiek) sumažinkite ugnį, kad sultys ir toliau kunkuliuotų burbuliuotų ir retkarčiais pamaišydami virkite, kol sulčių kiekis sumažės ir liks maždaug 1/2 - 1/3 puodelio (kalbu apie paprastą puodelį, ne apie puodą, kuriame verdate), o jų konsistencija primins tirštą sirupą (man šis procesas užtruko maždaug valandą, skaičiuojant nuo sulčių užvirimo).

Puodą su gautu sirupu nukelkite nuo ugnies. Sudėkite sviestą, suberkite paprastą ir rudąjį cukrų, supilkite grietinėlę. Grąžinkite puodą ant viryklės ir virkite ant vidutinės ugnies nuolat pamaišydami, kol masės temperatūra pasieks 122°C (jai nustatyti naudokite maisto termometrą, nes iš akies to padaryti tikrai nepavyks; aš savąjį radau čia).

Pasiekę reikiamą temperatūrą, nukelkite puodą nuo ugnies. Į gautą masę suberkite jūros druską (ji tarsi ir nebūtina, bet tas vos juntamas sūrumas ir kur ne kur neištirpę druskos kristalai pavers šiuos gabalėlius išties nepaprastais...)  bei cinamoną. Viską gerai išmaišykit.

20x20 centimetrų indą (būtų geriausia, kvadratinį, bet aš tokio neturėjau, todėl naudojau panašaus ploto apvalų) išklokite kepimo popieriumi. Ant jo išliekite gautą karamelės masę ir palikit atvėsti keletui valandų ar per naktį. Nebūtina dėti į šaldytuvą, kambario temperatūroje irgi kuo puikiausiai sustings.

Aštriu peiliu (jeigu reikia, sutepkite jį trupučiu sviesto ar aliejaus) supjaustykite sustingusią karamelę nedideliais gabalėliais. Jeigu planuojate juos kam nors dovanoti ar tiesiog vynioti kaip saldainius, supjaustę trumpai atvėsinkit šaldytuve - lengviau nusiims nuo kepimo popieriaus.

Kiek vienetų saldainių gavosi viešinti nenoriu. Tiksliau, gėdijuosi, kad sužinosit, koks yra skirtumas, tarp to, ką pagaminau ir to, kas pasiekė tėčiui skirtą dėžutę... Bet aš tik žmogus, prašau to nepamiršti. Ačiū.


Naminėms obuolių sultims būtų didžiulė garbė, netgi, sakyčiau, jų gyvenimo tikslas - būti panaudotoms šiems saldainiams!

2014-01-09

Nepasiduokime pilkumui arba Bulvės kitaip

Šiomis dienomis, kai beveik visi mes esam apsnūdę, neturim jėgų ir vis dažniau suabejojam "čia ruduo užsitęsė ar tiesiog pavasaris labai ankstyvas?", reikia kažko tokio, kas padėtų akimirksniu atsimerkti.

Tai štai. 

Būna tokių patiekalų, kurių neragavęs gali sau ramiausiai gyventi metų metus. Bet jeigu jau paragauji - viskas, nebegali pamiršti. Tokios man yra šios citrininės bulvės su česnaku ir čiobreliais. Apie jas Jums trumpai ir papasakosiu.
Turėkit:
600 gramų bulvių,
1 citriną,
porą skiltelių česnako,
beveik pilną arbatinį šaukštelį druskos,
maltų juodųjų pipirų,
1 arbatinį šaukštelį džiovintų čiobrelių,
4 valgomuosius šaukštus alyvuogių aliejaus.

Bulves nuskuskite (jeigu naudosite šviežias ir mėgstat - luobelę palikit) ir supjaustykit skiltelėmis. Citriną supjaustykit į 4-8 dalis, išspauskit ir ant bulvių supilkite sultis, o citrinos gabalėlius padėkite šalia - jos keps kartu. 

Pabarstykit druska, pipirais ir džiovintu čiobreliu. Pašlakstykit alyvuogių aliejumi ir viską gerai išmaišykit.

Kepkit 220°C temperatūros orkaitėje kol bulvės iškeps ir skaniai apskrus.

Šiaip jau bulvės man - buvę nebuvę su visom savo variacijom (cepelinais, kugeliais, blynais ir taip toliau). Neprisimenu, kad kada gyvenime būčiau pagalvojus: "kaip norėčiau ko nors bulvinio...". Skanu, bet visiškai nebūtina. Tačiau štai šis receptas leido pajusti, kad bulvės gali būti ir labai netikėto skonio. Jos tikrai neįprastai rūgščios, todėl tiks kaip priedas šalia ko nors švelnaus - žuvies arba troškintų/garuose virtų daržovių.

Norėčiau perspėti, kad skonis kai kam gali pasirodyti pernelyg egzotiškas. Štai, pavyzdžiui, Martynui šios bulvės visiškai nepatiko: nei rūgštelė, nei čiobreliai... Iki šiol raukosi prisiminęs. Kartais nebesuprantu: čia jis toks super išrankus gurmanas ar aš tiesiog persistengiu?

Man pačiai viskas šiame patiekale tobula. Česnakas, citrina, čiobreliai - tai, ką labai mėgstu. Bulvės čia gi tik dėl masės, chi chi.

Kepkit, ragaukit, vertinkit!

2014-01-06

Kaip patirti gėdą ir pasigirti vienu metu

Noriu pasigirti. Gruodžio 29 dieną dalyvavau Kalėdiniame bėgime. Bėgau ilgiausią - 12 kilometrų - distanciją. Būtų visiškai neįdomi žinia, jeigu ne aplinkybės.

Viskas prasidėjo kuo puikiausiai. Norint nubėgti tuos 12 kilometrų, reikėjo 4 kartus sulakstyti tą patį 3 kilometrų ratą, besitęsiantį Vokiečių, Vilniaus, Gedimino prospekto, Odminių, Totorių, Liejyklos, Universiteto, Gaono, Stiklių ir Didžiąja gatvėmis.

Nubėgus tris pirmuosius ratus ir pradėjus ketvirtąjį, mane apėmė keistas jausmas: kažkaip tylu aplink,  niekas nebėga nei priešais, nei šalia, nei už manęs, paprasti pėstieji sau ramiausiai vaikštinėja šiaip jau tik bėgikams atitvertoje trasoje... "Pala, o gal aš jau penktą ratą pradėjau? Ne, visgi čia dar tik ketvirtas... Oi čia ne į gera..." galvoju.

Įpusėjus ketvirtąjį ratą ir pasiekus Totorių gatvę, prie manęs lėtai privažiavo bėgimo organizatorių automobilis su įjungtais oranžiniais švyturėliais. Jo vairuotojas kreipėsi į mane pro atidarytą langą: "Jūs bėkit bėkit, aš važiuosiu iš paskos ir Jus palydėsiu.". "O dieve..." pamaniau. "Aš tikrai bėgu paskutinė!"

Jūs negalit įsivaizduoti, kokia įtampa bėgti šitaip. Kai daugiau mąstai ne apie tai, kaip bėgi, o apie tai, kad bijai, jog tas lydintis automobilis neužgestų važiuodamas šitaip lėtai ir dar į kalną... Negana to, dar atkreipi visų įmanomų aplinkinių dėmesį - visgi bėgi lydimą švyturėlių, tai gal širdis stoja  ar dar koks negerumas...

Visgi noriu pasidžiaugti, kad sulaukiau labai didelio praeivių palaikymo, jie skandavo "Tu gali! Tu gali!", "Pirmyn!", "Jau tiek nedaug beliko!" ir kėlė man nevaldomą šypseną.

Pasiekus Vokiečių gatvę ir likus vos keliems metrams iki finišo, bėgimo savanoriai, kurie viso bėgimo metu būna išsibarstę po visą trasą ir visaip palaiko bėgikus beigi prižiūri tvarką, sustoję dviem eilėmis padarė bangą man kertant finišo liniją... Buvo kažkokia fantastika!

Dairydamasi, kur čia radus vandens dar spėjau išgirsti, kaip viso šio renginio vedėja pakomentavo: "Tik tas, kas atbėga paskutinis sulaukia šitokio sutikimo, aplodismentų ir automobilio palydos. Kas dabar atsimena šio bėgimo nugalėtojus?". Kaip taikliai pastebėta, nemanot?

Štai taip juokingai ir su trupučiu gėdos jausmo baigėsi ilgiausia mano iki šiol bėgta distancija. Ją įveikiau per 1:34:00.71 ir užėmiau garbingą 695 vietą iš 713 bėgusių. Kodėl ne paskutinę? Nes tie likę 18 žmonių dėl kažkokių priežasčių išvis nebaigė distancijos - nubėgo tik du arba tris ratus. Taigi aš - ne paskutinė tarp dalyvavusių. Aš tiesiog ne pirma tarp TIKRAI bėgusių. Nei karto nesustojau, nei metro nėjau pėsčiomis (taip, būna ir tokių bėgikų) ir atbėgau savo įprastu laiku. O žinant, kad bėgimas vyko tarp Kalėdų ir Naujųjų (suprask "tarp vieno stalo ir kito"), tai labai didžiuojuosi savimi ir visais, kurie bėgo.

Kolkas bėgdama kovoju su kilometrais ir pačia savimi. Kovai su laiku aš dar per jauna, chi chi.

Linkiu ir Jums bent kartą sudalyvauti nors ir pačios trumpiausios distancijos bėgime ir patirti tą nepaprastą pasitenkinimo savimi jausmą ir tą nepažįstamų žmonių palaikymą - mūsuose jis juk ne toks ir dažnas...

2014-01-05

Seneli, mano mielas geras Seneli...

Kaip ir buvo planuota, vakar atšventėm mano Senelio aštuoniasdešimtmetį. Žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti, kad jam šitiek metų!

Man Senelis vis toks pats, kiek tik jį atsimenu: linksmas, gražių žydrų akių, nuolat kažką meistrauja švilpaudamas arba niūniuodamas... Į aštuoniasdešimtmetį jis nepanašus nė iš tolo. Iš arti irgi. Ta pati šypsena, tie patys gražūs banguoti žili plaukai ir puikūs puikūs juokeliai! 

Iki man suėjo dveji, su tėvais gyvenome kartu su seneliais, todėl turėjau marias laiko susidraugauti su savo Seneliu. Pati to neprisimenu, bet man ne kartą pasakojo, kaip Seneliui grįžus namo pietų, kartu su juo pietaudavau ir aš (nesvarbu, kad ką tik būdavau pavalgiusi), kaip guldavausi šalia jo "paskaityti laikraščio" (laikomo aukštyn kojomis, aišku), kaip prašydavausi paimama ant rankų ir, rodydama į radijo imtuvą sakydavau "Seleli, lia lia lia", o Senelis turėdavo mane pakelti ir šokdinti pagal tuo metu grojančią dainą...

Kai šiek tiek paaugau, mane nuolat lydėjo stebuklas - Senelio marškinių kišenėje augantys saldainiai! Karts nuo karto toje kišenėje rasdavau saldainį Bon Pari, o jeigu jį suvalgiusi popierėlį įdėdavau atgal į kišenę, kitą kartą susitikus ten būdavo užaugęs naujas! Nežinau, kiek tų saldainių Senelis turėjo, bet mano atminty išlikęs įspūdis, kad šitas mūsų žaidimas truko metų metus. O žinant, kokiais iki idiotizmo deficitiniais laikais prabėgo mano ankstyva vaikystė, tas nematytas ir neragauto skonio saldainis buvo kažkas nepaprasto. 

Esu girdėjusi, kad kai kurie paaugliai gėdijasi savo senelių. Aš šito jausmo nesu patyrusi. Man visiškai nebūdavo gėda eiti įsikibus Seneliui į parankę. Priešingai, didžiuodavausi šitaip eidama! Prisimenu, kai leisdavom vasaras senelių sode, dažna diena neapsieidavo be improvizacijų: išgirdę kokią smagią dainą su Seneliu tiesiog taip iš niekur imdavom ir pradėdavom šokti valsą arba dainuoti "Švelnus pūkeli, ar žinai?..".

Nesu tikra, bet įtariu, kad mes buvom vieni tų retų vaikų, kuriems atvažiavus į svečius pas senelius būdavo pakabinamos sūpynės. Tiesiog bute. Vilniuje. Praėjime tarp koridoriaus ir svetainės. Ir supdavomės kol pasidarydavo negera, po keletą valandų, jeigu gerai prisimenu.

Ir dar firminė Senelio pasaka apie senį su geležiniu nykščiu prieš kiekvieną (turiu galvoj, kiek-vie-ną) miegą, kai Senelis pradėdavo knarkti anksčiau už mus visus, o pažadintas lyg niekur nieko tęsdavo pasakojimą toliau.

Arba mėlyniavimas miške ir ramūs pokalbiai apie gyvenimą...

Arba ryte, kol mes dar miegam, bešienaujant rastas ir parneštas čiobrelis arbatai.

Arba bulviniai blynai pusryčiams.

Arba su specialiai sumeistrauta kartimi nuskinta kriaušė, labiausiai prinokusi ir nuo aukščiausios šakos.

Arba mokymas važiuoti dviračiu.

Arba maudynės Senelio statytoje ir kūrenamoje pirtyje.

O kur dar Senelio humoro jausmas... Jis gi tikras dzūkas pagal prigimimą, tai kalbėdamas apie ką nors neaiškaus sakydavo "kažkucis su pliupcikais", o apie išdykusį ir nenuoramą vaiką - "malūnas grūdzielius". Kažkada man stuktelėjus galva į šaldytuvą (tik jau neklauskit, kaip tai įmanoma), Senelis pirmiausiai paklausė: "Tikiuosi, neįlenkei durelių?". Kartą, paklausus, kokių ledų norėtų, atsakė, kad nesvarbu, bile būtų balta, šalta ir saldu...

Fantastiški prisiminimai! Nes Senelis mano FANTASTIŠKAS!

P.S. na ir apie tortą trumpai. Kaip ir planavau, kepiau medaus tortą, su medaus biskvitu. Jis pagaminamas greičiau nei klasikinis medaus tortas, bet skoniu tikrai neatsilieka. Net, drįsčiau pasakyti, kad jį lenkia. Tortas didelis, minkštas, drėgnas, su aiškiu medaus skoniu ir nuostabiai saldžiarūgščiu kremu. Mane įkvėpė štai šis receptas. Jo neperrašnėsiu, nes gamindama nepakeičiau anei gramo, anei lašelio. 

Tortas sulaukė nemažai pagyrų, o brolis jį jau užsisakė savo gimtadieniui. Dėl šito mes dar pažiūrėsim, jeigu būsi geras, broli, tada gal... chi chi.

Bet labiau nei pats tortas ir jo sėkmė ragavusiųjų tarpe, mane pradžiugino tai, kad visgi pavyko uždegti visas 80 žvakučių. O labiausiai - kad Seneliui pavyko jas užpūsti.

Aš tokia laiminga, kad visdar turiu savo nuostabų Senelį!
Jeigu ir Jūs esat tarp tokių laimingųjų, paskambinkit arba aplankykit savo Senelį - jo džiaugsmu būsit gyvi ištisas savaites, pamatysit!

2014-01-02

Sausio reikalai

Štai ir naujas skaičius visur aplink. 2014. Man jis labai gražus ir, sakyčiau, įkvepiantis.

Jau esu minėjusi, kad man sausis nė iš tolo nekvepia pošventine depresija, nes šventės mūsuose tik įsibėgėja. Jau dabar aišku, kad visi šio sausio savaitgaliai bus rezervuoti malonioms pareigoms: Senelio jubiliejui, Močiutės gimtadieniui, Ugnės pirmajai sukakčiai, mano tėčio vardadieniui... Žodžiu, ilsėtis nėra kada, o juk gyvenimas ne tik iš švenčių sudarytas, dar ir kasdienių reikalų apstu (nupuošti eglutę, kokius 7 kartus nusilakuoti nagus, pavartyti žurnalą, pasivaikščioti lauke, parašyti įrašą blog'e - tiesa, nebūtinai tokia eilės tvarka), todėl raitojuosi rankoves ir pirmyn!

Norėčiau išskirti savo sausio TOP 5, tikiuosi, jis įkvėps ir Jus vienam kitam malonumui:
























1. Beatos darbo knyga, lydėjusi mane visus praėjusius metus. Šiemet ji nauja, kitokia, dar romantiškesnė. Užrašyti planai labiau linkę būti įgyvendinti (tai bent sakinį surezgiau!), todėl aš dedu nemažai vilčių į šią užrašinę...
2. Laukiam laukiam naujausio Emilio Vėlyvio kūrinio "Redirected/Už Lietuvą!". Visada smagu džiaugtis už savus, ypač, kai iš anksto žinai, kad rezultatas bus vertas dėmesio. Tiesa, dar ir visų išgirtas "Kaip pavogti žmoną" nežiūrėtas, tai karameliniai spragėsiai bus valgomi mažiausiai du kartus šį mėnesį.
3. Savo nuostabaus, jauno, paties mylimiausio ir vienintelio Senelio aštuoniasdešimtmečiui kepsiu šį kitokį medaus tortą. Neslėpsiu, labai tikiuosi sublizgėti...
4. Mūsų Ugnei sueina vienas metas! Tikiuosi, pavyks visi sumanymai šia tema, o mūsų mažulė bus kaip niekad geros nuotaikos, pailsėjusi ir linksma (fingers crossed, kaip sakoma).
5. Mano gražuoliai pumiukai ištikimai tarnavo ruošiantis Kalėdiniam bėgimui ir dalyvaujant jame. Net ir po šližikų/silkių/kisieliaus fiestos, šiemet besitęsusios po visą Lietuvą jie padėjo man nubėgti visus užsibrėžtus 12 kilometrų. Tikiuosi, draugausim ir toliau - oras bėgimui daugiau nei palankus.

Sausio mėnesio pažadas:
susitikti papietauti/išgerti kavos/pagaliau apsikeisti Kalėdų dovanomis su brangiausiomis draugėmis - Kristina ir Vitalija.

Sako, gera pradžia - pusė darbo. Linkiu gerai pradėti, nepritrūkti ryžto bei drąsos ir nenustoti norėti!
Su Naujais!