Pirmadienio septynetas

1. Praėjo lygiai pusė metų nuo mūsų nuostabių vestuvių po ąžuolu. Ką čia praėjo! Bėgte pralėkė! Myliu savo Martyną!

2. Aukščiau paminėta proga pagaliau nuvykau iki Vilniaus Apskrities VPK Migracijos Valdybos. Taip taip, pagaliau OFICIALIAI pasikeičiau pavardę ir iš -ytės tapau -iene. Nuostabus jausmas!

3. Taipogi aukščiau paminėta proga, suorganizavau vyrui staigmeną (vaje, kaip seniai nebuvau to dariusi...) ir nusivedžiau jį į fantastiškųjų The Umbilical Brothers pasirodymą. Buvo geriau nei gerai. Buvo nerealu! (Reikėjo Jums pamatyti mano mylimo vyro veido išraišką ir gestus, kai pagaliau sulaukęs, kol salėje užges šviesos, jis išgirdo: "Ladies and gentelman, straight from Japan, the unbelievable Umbilical Brothers!")

4. Be jokios progos (chi chi) užkabino talentinga mergiotė Jessie J ir jos "Nobody's Perfect".

5. Jau nuo vakar planuoju ir varvinu seilę, svajodama apie šiuos puikius citrininininius blynus. Na, šiandien jau vėloka (net tokiai naktipiečiautojai kaip aš), bet rytoj - būtinai juos kepsiu.

6. Jau gerą savaitę spoksom seną, gerą, užmirštą, bet naujai įvertintą 3rd Rock from the Sun.

7. Ką veiksim šį puikų pusiauvestuviųmetinių vakarą? Ne ne, jokio šampano, jokių žvakių - mes ne tokie. Tiesiog išsivirę po didžiulį puodą arbatos šiltai susiglausim ant sofos ir džiaugsimės, kad turim vienas kitą. Ir tikriausiai žiūrėsim tą, iš 6-to punkto.

Gražios Jums savaitės, mielieji!

Pirmadienio septynetas

1. Šįryt, pakėlusi akis į viršų, pamačiau net tris ne tokius ir mažus lopinėlius ryškiai žydro dangaus. Vadinasi, viskas tikrai juda į gera.

2. Gal ir nesinori, bet tenka pripažinti, kad visą laiką buvau esu senų gerų angliškų detektyvų mylėtoja. Kadangi Puaro jau milijoną karų išžiūrėtas/peržiūrėtas, dabar žaviuosi Mis Marple. Tiesiog būtina žiūrėti originalo kalba.

3. Blynai suplanuoti, svečiai pakviesti, Užgavėnės jau rytoj! Dabar belieka tikėtis, kad nepritrūks sveikatos, chi chi.

4. Ar matėt "Lietuvos balsą"? Po tikrai ilgokokos pertraukos, televizijoje atsirado išties vertas dėmesio muzikinis projektas. Jokio šaipymosi iš dalyvių, gerai nusiteikę ir jokios arogancijos nedemonstruojantys komisijos nariai ir puikūs, išties puikūs ir dėmesio verti balsai. Radę progą, užmeskit akį.

5. Šįvakar po darbų lekiu susitikti su mylima ir jau spėta pasiilgti drauge. Žinoma, kavos. Ir, žinoma, ilgų ilgų pokalbių. Nesulaukiu jau! Lėkit ir Jūs!

6. Savaitgalio išvada Nr.1: jeigu neturi galimybės nukeliauti į užsienį, pasigamink škotiškus pusryčius arba išsivirk japoniškos sriubos. Būsi beveik nukeliavęs.

7. Savaitgalio išvada Nr.2: jeigu tvirtai nusprendi, ko nori, pasiekti gali absoliučiai viską. Ir kai sakau "absoliučiai viską", turiu galvoje "absoliučiai viską". Rimtai.

Sočios Jums beprasidedančios savaitės!

Palieku Jus su "Duffy - Warwick Avenue"

Apie tai, kas juodai balta, bet labai spalvinga

Šįryt pirmieji mano išgirsti žodžiai buvo "Su vasario šešioliktąja!". Nustebot? Aš taip pat. Tačiau nepaisant nuostabos, jie išties nulėmė visą likusią dieną - šviesią, šventišką ir kažkokią... net nežinau. Širdį virpinančią turbūt.

Myliu savo šalį! Ir valstybę. Ir tautą lietuvių myliu. Didžiuojuosi mumis visais. Ir tikiuosi iš mūsų visų nemažai. Pirmiausiai, iš savęs pačios, žinoma. 

Ir nors tais 1918 metais nei manęs pačios, nei mano tėvų ar senelių dar nebuvo šiame pasaulyje (mano amžiną atilsį prosenelei Julijai buvo vos aštuoneri), jaučiuosi kažkaip labai susijusi su tais dvidešimto amžiaus pradžios įvykiais. Mano vaizduotėje jie nėra labai jau tolimi. Jaučiuosi dėkinga tam būriui barzdotų ir nelabai, protingų ir išsilavinusių vyrų, pasielgusių taip, kaip tuo metu liepė širdis (na, bent taip aš įsivaizduoju).

Nepaisant šiais laikais jau keistokai skambančios kalbos, šis keturių pastraipų dokumentas nulėmė mūsų šalies likimą:

O kad galėtum sėmingai judėti pirmyn, turi ne tik žinoti kryptį, kurlink eini, bet ir suprasti, kas esi ir iš kur esi atėjęs. Manau, vasario šešioliktoji yra skirta būtent šiems dalykams priminti.

P.S. Kad jau prakalbom apie juodai baltą praėjusio šimtmečio pradžią, kai vyrai visuomet vilkėjo kostiumais, o moterys... na, moterys buvo gražios, kaip ir šiais laikais (chi chi), labai rekomenduoju apdovanojimais jau apibertą "The Artist". Subtilus, originalus, pelnytai giriamas. Be to, kalbama, režisierius - lietuvių kilmės. Privalot pamatyti!

P.P.S. Netikėtai nustebino, sujaudino ir pro ašaras pradžiugino šio vakaro "Valanda su Rūta" (kartojimas - šį šeštadienį, 17:00).

Įkvėpimo kurti ir auginti savo šalį, Jums, mielieji!

Pirmadienio septynetas

1. Nuostabus, šiltas, puikių sumanymų kupinas The PigBear - skaitinėjau žiūrinėjau visą rytą.

2. Tvarkydama savo mamos diplomus, pažymėjimus, sertifikatus ir licencijas radau voką, ant kurio mano ranka užrašyta Akvilės pinigėliai. Jame - lygiai trys šimtai litų! Kažkada, labai labai seniai, net neprisimenu kada, daviau jį pasaugoti mamai - nei kodėl, nei kam... Žodžiu, it made my day. And my week too.

3. Jau tuoj kepsiu labai skanius, nors ir šiek tiek darbo reikalaujančius sausainius. Mano skoniui jie - beveik tobuli. (Foto galbūt rytoj.)

4. Iš visos širdies džiaugiuosi Adele's talentu ir pasiekimais, kuriuos šiųmečiai Grammy tik įvertino. Lietuvos ryto televizija laisvąjį ketvirtadienį rodys visą renginį.

5. Parsitempę namo pusantro kilogramo sveriantį Pomelo, pasimėgaukit šiuo sausu, bet sultingu (!) vaisiumi.

6. O stebukle! Nebuvau mačiusi šio filmo! Subtilus ir jausmingas, juokingas ir mielas. Neidealizuoju tarybinių laikų, ginkdie, tiesiog filmo tema - amžina, todėl - įdomi.

7. Žinau, kad turbūt liksiu nesuprasta, bet kartais reikia tiesiog taip, viešai, pripažinti, kad esu egoistė ir džiaugiuosi, kad nors ir labai sirgdamas, mano mylimas vyras yra namuose. Patinka pusryčiauti neskubant, patinka virti jam arbatą ir pjaustyti citrinas, patinka glostyti karštą kaktą... Žinau, aš tiesiog baisi. Ir dar meilės dienos išvakarėse... Baisu baisu.

Širdį pripildančios savaitės, Jums! ♥


P.S. žadėtieji sausainiai:

Apie vegetarizmą ir alkanus paukštelius

Praėjusių metų spalio pradžioje nusprendžiau pabandyti nevalgyti mėsos ir žuvies (žodžiu, visko, kas turi ar turėjo akytes). Iš pradžių tai buvo tik noras save išbandyti, nes nedaug pažinojau tokių mėsėdžių, kokia buvau pati nuo pat mažumės. Bet paskui tai peraugo į galvojimą, kad nesąžininga maitintis tuo, ko pati nesugebėčiau sumedžioti, nugalabyti ar kaip kitaip susiveikti. Ir, didžiai mano nuostabai, pasirodė, kad tai nei taip sunku, nei taip brangu, kaip daug kas įsivaizduoja. Pradžioje, be abejo, reikia nemažai fantazijos, tačiau idėjų "ką čia valgyt be mėsos?" randu kasdien. Kartais tos idėjos pačios mane suranda. True story. Sudėtingiau už visa tai buvo nuolat visiems aiškinti, kodėl nusprendžiau atsisakyti akis turinčio maisto ir klausytis postringavimų apie tai, kad "mes gi šiauriečiai, mums reikia mėsos" ("šiauriečiai", gyvenantys šildomuose būstuose, kiaurus  metus turintys daržovių ir - būkim teisingi - dažniausiai dirbantys labai jau sėdimą darbą). Dar išgirdau, kad "senovės vyras būtų nesupratęs, jeigu moteris būtų atsisakiusi valgyti jo sumedžioto žvėries mėsą ar dėvėti jo kailį". Ačiū dievui, mano mylimas vyras jau senokai pažengė keletą žingsnių evoliucijos laiptais, todėl iš jo sulaukiau tik palaikymo ir žavėjimosi mano tikslu. Apie tai, kiek kartų man buvo siūloma "tik paragauti", "tik atsikąsti" ar "na, bent iš mandagumo" - jau net kalbėti nenoriu. Visgi nepykstu ant tų siūlytojų ir auklėtojų. Juk tai kiekvieno mūsų apsisprendimas: ką valgyti, kuo tikėti, kaip gyventi. Turiu pasakyti, kad visoje šioje situacijoje mane išties įkvėpė mano brolio pavyzdys. Jis mėsos ir žuvies atsisakė gerokai anksčiau už mane. Jam paklausus, kaip ir kodėl sugalvojau judėti vegetarizmo link, atsakiau, kad "gal šitaip pavyks išgelbėti vieną kitą kiauliuką, karviuką ar viščiuką".

Praėjusių metų lapkričio gale, švęsdama savo dvidešimtseptintąjį (kokio ilgumo žodis!) gimtadienį, kartu su kita daugybe dovanų, gavau vieną išskirtinai ypatingą. Mano talentingasis brolis įteikė savo rankų darbo lesyklėlę ir paaiškino: "tam, kad galėtum išgelbėti dar daugiau paukštelių". Beveik apsiverkiau. O lesyklėlė laukė laukė ir sulaukė. Kai šaltis mūsuose pasidarė išties rimtas, lesyklėlė buvo pripildyta duonos trupiniais ir apgyvendinta balkone. Dabar laukiu, kol kieme pasklis gandas ir mūsų lesyklėlė sulauks pirmųjų lesikų.

P.S. įrašas išėjo kažkoks aršus. Visgi norėčiau pridurti, kad neturiu tikslo įsiūlyti ar pripiršti kam nors savo idėjas. Juk šio blog'o tikslas - įkvėpti, o ne kvėpuoti už Jus. Chi chi.

P.P.S. gražios pirmosios mėnesio dienos nuorodos:

• tęsiant paukštelių lesinimo temą - puiki, paprasta idėja;
• žiūrint ką nors ypatingo - "Great Expectations" pagal Charles Dickens;
• klausant talentingosios - "Adele - Make You Feel My Love";
• laukiant vasario mėnesio darbastalio kalendoriaus.