Birželio reikalai

Blogas tylėjo rekordiškai ilgai - du mėnesius! - ir grįžta graužiamas sąžinės, bet pilnas įkvėpimo!

Birželis, vasara, TOP 5:

1. Pirma svarbi kiekvieno birželio proga yra Tėvo diena. Ją minim ir švenčiam kasmet. Nuo šios dienos prasideda ta tikroji vasara. 

2. Jau turbūt kokį milijoną kartų mano mėnesio topuose buvo sportas, mankšta, bėgiojimas, treniruokliai... Bet aš vis nepasiduodu. Ir vis pradedu iš naujo. Gal tai ir ne itin nuoseklu, bet vistiek geriau, nei ne tik nesportuoti, bet net ir nenorėti to daryti. Apskritai, baisiausia, kas žmogui gali nutikti šiam gyvenime, tai nenoras. Todėl ir aš, bijodama savo vidun įsileisti nenorą, svajoju, planuoju ir - tikėkimės - imuosi veiksmų. Jau net svarelius turiu nusipirkusi, gražius, oranžinius, po du kilogramus sveriančius...

3. Braškės yra toks birželio simbolis, kuris yra neišvengiamas kaip trumpiausia metų naktis, kaip mamos gimtadienis mėnesio gale, kaip tai, kas ir gražu, ir skanu, ir net sveika. Kaip ir pernai, šiemet mėginsiu į braškes pažvelgti kitaip, nuveikti su jomis ką nors netikėto. Stay tuned.

4. Kaip ir kasmet, birželis mūsų šeimoje yra dosnus progų. Jau minėta tėvo diena, net keturi gimtadieniai, oficialus sezono atidarymas, Joninės... Ir visa tai, tradiciškai - Aukštuojuose. Tikiuosi, kad mūsų galutinai nenustekens uodai ir kitokia bjaurastis, o Aukštuojai pradės naują - dar vieną - nuostabų vasaros sezoną.

5. Su Martynu esam nedovanotinai apleidę kino pramonės rėmimą, todėl labai tikiuosi, kad birželyje pavyks sugrįžti į kino salę bent porą kartų. Man tai - ramus laikas dviese, malonūs kvapai ir geri įspūdžiai. 

Birželiuk, atvarai čia!

Pirmadienio septynetas

1. Naujas skonis: visai neseniai atradom mums dar neragautą desertą - šaldytą jogurtą. Tikriausiai ne kartą užatlantiniuose filmuose ir serialuose girdėjote posakį "Lets have some frozen yoghurt!"? Tai štai visai naujai atsidariusi vietelė Vilniuje, pavadinimu "YoYo" ir siūlo paragauti šio lietuviams dar neįprasto dalyko. Prisipažinsiu, skonio tikėjausi visai kitokio - maniau, jausis švelni jogurtinė rūgštelė, bet nieko panašaus. Šaldytas jogurtas - tai tikri ledai, tik, žinoma, ne tokie riebūs, kokius esame įpratę ragauti. Visgi skanu ir pats jogurtinės modelis neįprastas: užėjęs vidun pats čiumpi indelį ir, eidamas palei daugiau nei 10 rūšių šaldyto jogurto siūlančią sieną, pats jų dediesi kiek ir kokių tik nori. Tada ateina eilė šokoladiniams pabarstukams/guminukams/įvairiems smulkintiems šviežiems ar džiovintiems vaisiams ir uogoms/karštai karamelei/šokoladui/braškių padažui... Tuomet visą šitą indelį su kaupu (abejoju, kad jame visko bus mažiau nei su kaupu) dedate ant svarstyklių ir mokate... už svorį. Žodžiu, tikras vaikų ir smaližių rojus - kaip kitaip pavadinsi vietą, kur ledai raitosi tiesiog iš sienos, vos palenkus rankenėlę...

2. Filmas: kalbu apie "Prometėją". Nors tai režisieriaus Ridley Scott sukurtas filmas, esą paaiškinantis prieš daugybę metų jo kurto filmo "Svetimas" atsiradimą, mane labai maloniai nustebino, kad visų tų šlerpsinčių-seilestekinančių-šliužiškosišvaizdos ateivių šiame filme buvo visai nedaug. Beveik nebuvo, galima sakyti. Ir jeigu net man, pernelyg nesižavinčiai moksline fantastika šis filmas patiko, vadinasi...

3. Joninės: šiemet trumpiausią metų naktį šventėm Aukštuojuose. Gėda prisipažinti, bet pirmą kartą gyvenime per Jonines buvau netoli laužo ir leidau upelin degančias žvakeles... Kažkaip vis praleisdavau šią gyvenimo šventę. Buvo labai gražu... Žvaigždėta, šilta ir... nelijo!

Dievinu vasarą Aukštuojuose: vakarienė, pietūs ir net pusryčiai valgomi lauke, tiesiog kieme pasidengus stalą - be proto romantiška, mano galva...

4. Nakvynė kitaip: praėjusį savaitgalį pagaliau išbandėm nakvynę palapinėje su Bartu. Tiksliau, aš sau patogiausiai miegojau lovoje, kol Martynas ir Bartas patogiai (bent man taip sakė) įsitaisė mūsų dvivietėje palapinėje. Pasirodo, Bartu galima pasitikėti. Visą naktį niekur iš palapinės nesitraukė, o miegojo būdraudamas. Šaunuolis, mūsų draugas! Ir šaunuolis Martynas!

5. Pamirštos vietos: užpraeitą savaitgalį pas mus svečiavosi mano beveik šešerių metų (tai tikrai svarbu) krikšto sūnus Kristupas. Sulaukiau daugybės gėlių, piešinių, apkabinimų. Kadangi jis su tėvais gyvena Rukloje, Vilniuje būna ne taip jau dažnai, todėl pakilom į Vilniaus televizijos bokštą,

papietavom Wok to Walk'e, pasimėgavom ledais, aplankėm Gedimino bokštą,

kartu su Bartu pasivaikščiojom miške ir prie upės

- žodžiu, buvo puiki, saulėta diena ir nebloga proga pabuvoti vietose, kur ir patys senokai lankėmės.

6. Gimtadienis Nr. 1: šį trečiadienį - mano mamos gimimo diena. Tikiuosi, kad pavyks rasti rugiagėlių - jos tokios birželiškos man... Dar tikiuosi, kad bus mamos gimtadienio simboliu jau tapusių braškių...

7. Gimtadienis Nr. 2: šiandien savo gimimo dieną mini paauglystėje mano baisiai mylėtas ir iki skausmo klausytas George Michael. Šia proga klausom:

Puikios paskutinės birželio savaitės, brangieji!

Apie vyšnių žiedlapius nubalusius

II

Kol nesutikau tavęs, aš niekad

Šito dar patyrus nebuvau

Kad ateina meilė, ir palieka

Žemėj ir širdy šviesiau.

Dideliam pasauly mažą kelią

Aš radau pakilus su diena

Ir ėjau, o vyšnių žiedlapiai nubalę

Man ant veido snigo. Aš buvau viena,

Paprasta ir nežymi niekuo,

Savo paslapties ir galios nepažinus,

Lyg tamsus ir snaudžiantis vanduo,

Lyg prie lūpų niekad nepakeltas vynas,

Ir nesitikėjau, kad lemtis atves

Mano mažą kelią lig tavęs.

Vytautas Mačernis

* * *

Gegužė!
Kalendorius jau paruoštas, laukia Jūsų dešinėje blog'o pusėje.
Linkiu gražaus, žydinčio ir smagaus mėnesio!

Apie pirmąjį mėnesį, kanopėles ir uždarymą

Praėjusį antradienį suėjo lygiai mėnuo nuo tos dienos, kai mudu su mylimu vyru nuostabiai susituokėm po ąžuolu. Šia išties reikšminga proga, buvau pakviesta į pasimatymą, kurio vieta ir priežastis buvo staigmena (taip taip, priežastis irgi. Turiu stebuklingą vyrą, nes tai JIS prisiminė šią - kad ir mažytę - sukaktį, kai tuo tarpu aš ilgiausiai spėliojau "ir kuo gi ypatingas šis antradienis?"). Taigi, priėję mažytę Bernardinų gatvelę, pamatėm mažą arkliuką ir mažas dureles, kurias atidarę užėjom į mažulytį restoranėlį, kuriame labai arti vienas kito stovėjo labai mažai mažų baltų staliukų. Mus pasitiko patys restorano šeimininkai, kurie čia ne tik savininkauja, bet ir aptarnauja beigi gamina maistą. Bet grįžkim prie arkliuko virš durų. Kodėl jis ten? O gi todėl, kad restorano pavadinimas Piccolo Canopi, o mūsų gražiąja kalba tai reiškia mažosios kanopos (taip norėtųsi sakyti kanopėlės...).

Piccolo Canopi nuotrauka

Įėję vidun buvom maloniai palydėti iki staliuko, supažindinti su tos dienos restorano meniu ir nudžiuginti ąsočiu vandens su keletu greipfruto skiltelių. Suprantama, gyvenant Lietuvoje geriamasis vanduo - joks ne stebuklas, bet pabandykit prisiminti bent vieną vietą, kurioje Jums pasiūlė vandens. Nemokamai. Būtent! Neprisimenat. Na bet tiek jau to, nebūkim provincialūs ir dėl ąsočio nemokamo vandens džiūgaukim santūriau.

Galėčiau tęsti pasakojimą rašydama apie kanopėlėse ragautą maistą - šaltą ispanišką gazpacho sriubą bei lazagna su jautiena - bet iki šiol nerandu tam tinkamų žodžių... Kad man labai patiks gazpacho, neabejojau nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą sužinojau/pamačiau/perskaičiau jos receptą, bet kad liksiu be žado dėl  lazanijos?! Niekam ne paslaptis, jog nuo mažumės ne itin draugauju su makaronais (teatleidžia man maisto žinovai), tačiau tai, kaip mane nuginklavo ir pavergė toji burnoje (tikrąja šio žodžio prasme) tirpstanti lazanija... Tai buvo stebuklas. Stebuklas burnoje.
Linkiu visiems, pasitaikius bent menkiausiai progai apsilankyti Piccolo Canopi. Vien tam, kad sužinotumėt, kaip gali (o gal - turi?) būti.

Ypatingas ypatingo antradienio vakaras.

Tiesą sakant, visa praėjusi savaitė buvo puiki. Darbinga, rudeniškai šilta ir kupina smagių įspūdžių. Įkvepianti!

O savaitgalį... Savaitgalį praleidom Aukštuojuose - vietoje, kur auga tas ąžuolas. Ten dar kartą paminėjom savo vestuvių mėnesį su krūvomis linkėjimų, praėjusį mamos vardadienį (taip taip, mūsų šeimoje švenčiamos ir tokios progos) bei sezono uždarymą (nežinantiems: atidarymas vyko birželio pradžioje). Buvo išties smagu! Vakarienė klojime, pirtis, daug juokų, nemažai arbatos ir kavos, saldžiojo sesės Snickerinio premjera, sūpynės ant ąžuolo šakos, vestuvinių nuotraukų peržiūra ir, aišku, detalus jų aptarimas bei nuostabi - nuostabi! - rudeniška gamta... Kas gali būti nelaimingas visa tai turėdamas? Čiūr  ne aš! (Cha cha.) 

Tikiuosi, kad ir Jums praėjusi savaitė buvo kuo nors įsimintina ir svarbi.
Linkiu, kad ir ši būtų ne prastesnė!
Įkvepiam!