Birželio reikalai

Blogas tylėjo rekordiškai ilgai - du mėnesius! - ir grįžta graužiamas sąžinės, bet pilnas įkvėpimo!

Birželis, vasara, TOP 5:

1. Pirma svarbi kiekvieno birželio proga yra Tėvo diena. Ją minim ir švenčiam kasmet. Nuo šios dienos prasideda ta tikroji vasara. 

2. Jau turbūt kokį milijoną kartų mano mėnesio topuose buvo sportas, mankšta, bėgiojimas, treniruokliai... Bet aš vis nepasiduodu. Ir vis pradedu iš naujo. Gal tai ir ne itin nuoseklu, bet vistiek geriau, nei ne tik nesportuoti, bet net ir nenorėti to daryti. Apskritai, baisiausia, kas žmogui gali nutikti šiam gyvenime, tai nenoras. Todėl ir aš, bijodama savo vidun įsileisti nenorą, svajoju, planuoju ir - tikėkimės - imuosi veiksmų. Jau net svarelius turiu nusipirkusi, gražius, oranžinius, po du kilogramus sveriančius...

3. Braškės yra toks birželio simbolis, kuris yra neišvengiamas kaip trumpiausia metų naktis, kaip mamos gimtadienis mėnesio gale, kaip tai, kas ir gražu, ir skanu, ir net sveika. Kaip ir pernai, šiemet mėginsiu į braškes pažvelgti kitaip, nuveikti su jomis ką nors netikėto. Stay tuned.

4. Kaip ir kasmet, birželis mūsų šeimoje yra dosnus progų. Jau minėta tėvo diena, net keturi gimtadieniai, oficialus sezono atidarymas, Joninės... Ir visa tai, tradiciškai - Aukštuojuose. Tikiuosi, kad mūsų galutinai nenustekens uodai ir kitokia bjaurastis, o Aukštuojai pradės naują - dar vieną - nuostabų vasaros sezoną.

5. Su Martynu esam nedovanotinai apleidę kino pramonės rėmimą, todėl labai tikiuosi, kad birželyje pavyks sugrįžti į kino salę bent porą kartų. Man tai - ramus laikas dviese, malonūs kvapai ir geri įspūdžiai. 

Birželiuk, atvarai čia!

Sausio reikalai

Prasidėjus metams galva tiesiog plyšta nuo sumanymų ir norų. Todėl pristatau Jums sausio mėnesio TOP 5:

1. Pasivažinėjimas rogutėmis yra tai, ko nedariau jau laaabai seniai ir, kol dar yra ir sniego, ir šalčio, ir laisvų savaitgalio dienų, noriu būtinai išbandyt aplinkinius kalnus ir kalniukus, pamatyt raudonus Ugnės skruostus ir grįžusi namo išsikratyt sniego gabalus iš batų. Vyyyyyyy!

2. Jau keletą kartų gaminti ir ragauti, bet taip iki galo ir nepavykę poached eggs arba be lukštų virti kiaušiniai, man sukeliantys seilėtekį bet kuriuo paros metu yra mano šio mėnesio malonių darbų sąraše. Bandysiu tiek, kiek reikės, kol rezultatas bus tobulas: tvirtam baltymo apvalkale esantis skystas ryškus trynys, tiesiog maldaujantis jo paragauti su dažant gabalėliu skrudintos duonos... 

3. Kažkada metų pradžioje nudirbau svarbų darbą, todėl dabar kasmet metų pradžia yra svarbi ir graži ne tik pati savaime, bet ir todėl, kad mano mažėpaauga vieneriais metais. Tokia maža dičkė, tokia šnekutė, derybininkė ir užsispyrėlė... Šiemet jos gimtadienį švęsim kiek kitaip, nei esam įpratę, bet turėtų būt labai smagu. Išsamus reportažas apie tai - jau greitai!

4. Tas pokyčių ilgesys... Toks stiprus ir galingas! Ugnės kambarys taps pirmąja jo auka. Prisimenu, vaikystėje man labai patikdavo grįžus namo rasti pasikeitusius namus, nes tėtis ir vėl sugalvojo perstatyti baldus, pasukti televizorių į kitą pusę ar padaryti dar ką nors paprasto, bet keičiančio namų išvaizdą tarsi geras remontas. Bandysiu ir aš kažką panašaus padaryti Ugnės kambary.

5. Kine su Martynu nebuvom visą amžinybę... O gal tik taip atrodo? Žodžiu, kaip tik šiandien laimėjau bilietus į filmą, be to, nusimato ne viena smagi premjera, todėl prasilėksim su popcorn'ais kaip turi būt!

P.S. planuoju ir dar keletą naujovių savo mylimam, bet paskutiniu metu labai apleistam bloge, todėl stay tuned.

Nepaprastų prasidėjusių metų su nuostabiu sausiu priešaky!

Lapkričio reikalai

Po labai ilgos ir niekaip nepateisinamos pertraukos (spalis buvo tikrai labai intensyvus visokiom prasmėm...) grįžtu į blogą su lapkričio mėnesio TOP 5:

1. Jau šį penktadienį darbe švęsim Pyragų dieną. Šiemet pasižadėjau pasirūpinti saldžiu pyragu, todėl dabar šluostau dulkes nuo savo to do sąrašų ir bandau išsirinkti, kuo galėčiau nustebinti savo mylimas koleges. Išvis, kai pagalvoju, kaip man pasisekė su turimu kolektyvu... Tiek mėgstančių gaminti, ragauti ir švęsti (o paskui lieknėti kartu), kad tiesiog džiaugiasi širdis!

2. Šis lapkritis bus jau devintas skaičiuojant nuo mūsų su Martynu pirmojo pasimatymo. Ši data pati savaime labai svarbi ir graži, bet tikrai reikės ir kaip nors specialiai ją paminėti.

3. Lapkričio gale man sueis trisdešimtvieneri. Daug tai ar mažai - kolkas nežinau. O gal nei žinoti, nei galvoti apie tai visai nebūtina? Platesnės išvados ir detalesni pamąstymai jau greit.

4. Kol dar yra moliūgų, norėčiau ne tik ką nors iš jų pagaminti, bet ir pafotografuoti, nes tai yra reto fotogeniškumo daržovė, vadinasi - mano džiaugsmas.

5. Na, ir žinoma, obuoliai. Nors jų šiais laikais būna visus metus, visgi tikrasis obuolių laikas - ruduo. Pažadu Jums bent viena obuolinį receptą!

Lapkriti, Tu nuostabus!

Kodėl blogui ketveri ir tai, ką labai mėgstu: traški kinietiška vištiena saldžiarūgščiame padaže

Panašią dieną kaip šiandien, irgi birželio 22ąją tik prieš ketverius metus pradėjau rašyti Įkvėpimo blogą. Diena buvo niekuo neišskirtinė, gal todėl ir ryžausi pernelyg nemąsčiusi imti ir pradėti, nes, kai pagalvoji, nieko čia neprilauksi...

Tai buvo įvykis, tikrai neapvertęs gyvenimo aukštyn kojomis, bet bloginimas tapo mano hobiu, paskatinusiu daugiau fotografuoti ir dar labiau domėtis maistu. Ir nuolat ieškoti kad ir menkiausių dalykų, kurie įkvėptų, nes būtent jo - įkvėpimo - man dažniausiai ir pritrūksta: to jausmo, kuris ryte priverstų šokti iš lovos, lėkti, ieškoti, nuversti kalnus, išgelbėti pasaulį ir pačią save. Ar tiesiog pagaliau sėkmingai iškepti morengą. Arba nubėgti tuos nelemtus kilometrus ir pakeliui numesti tuos prakeiktus kilogramus. 

Praėjo jau ketveri metai, nemažai visko per tą laiką pasikeitė, net griežtieji kalbininkai leido naudoti žodį blogas, o aš tik dabar pagaliau supratau, kodėl išvis jį rašau.

Nuo pirmos sekundės iki šio vakaro Įkvėpimo bloge aš visiškai viską dariau pati! Oi, žinau, susikurti blogą tikrai ne orlaivių pilotavimas, bet pašonėj turint vyrą programerį, gali išties atsirasti pagunda prašyt pagalbos ir patarimų. Bet apie mano blogo egzistavimą Martynas sužinojo tik tada, kai dar tą pačią dieną nusiunčiau jam nuorodą į savo pirmąjį įrašą. Išsiunčiau ir sėdėjau drėgnais delnais kitoj skaipo pusėj...

Jausmas, kad aš čia tvarkausi visiškai pati - nuostabus! Niekas man neaiškina, nepatarinėja, pasikliauju tik savo pačios nuomone ir suvokimu. Su amžiumi kažkur praganiau savo savarankiškumą ir įpratau pernelyg gilintis į kitų norus ir įsivaizdavimus (nors apie juos turėčiau mąstyti gal kokį vieną kartą per rmetus - prieš Kalėdas, rinkdama dovanas, cha cha!). Todėl kiekvienas savarankiškai priimtas sprendimas man yra kaip papildomas ūgio centimetras - prideda svarumo ir pasitikėjimo savimi (nežinantiems, man natūralus ūgis yra 161 centimetras).

Blogas taip pat savotiškai išmokė fotografuoti. Ne, išties gerai to daryti aš dar tikrai nemoku, bet kad gerokai patobulėjau nuo pirmųjų savo įrašų, puikiai iliustruoja šį nuotrauka:

Kamon, Akvile, rimtai?! Fotkinai žalią, dar nepagamintą mėsą ir rodei savo skaitytojams?! Čia tikrai kažkas tokio. Žinoma, galėčiau ištrinti tuos senus įrašus ar bent pačias baisiausias nuotraukas, bet tyčia to nedarau. Kad matyčiau kaip patobulėjau. Štai, palyginkit kad ir su kadru, kuris, mano nekuklia nuomone, tikrai neprastas ir tikrai verčia mane savimi didžiuotis:

Be abejo, dar viena svarbi priežastis rašyti blogą - pats rašymas. Aš nuo mažens labai mėgstu tai daryti. Kai pabaigiau krūvą įvairių mokslų, kartu pasibaigė ir nuolatinio rašymo laikotarpis ir, matyt, atsirado kažkokia tuštuma.

Rašyti labai mėgstu ir man tai tikrai nesunkiai pavyksta (blogas, deja, to visiškai neiliustruoja, nes kartais čia rašau taip retai ir taip trumpai, tarsi varu būčiau pasodinta prie kompiuterio). Dažnai, matyt, pritrūksta tik  įkvėpimo.

Rašymas man iki šiol kažkokia mistika. Gi, regis, pati viską sugalvoju ir užrašau, bet kartais, skaitant senus įrašus, randu tokių pastraipų, kad... Netikiu ir neprisimenu, kad būčiau pati tai sukūrusi. Labai keistas jausmas. Tarsi būtum tik skaitytoja savo pačios gyvenime. Sakau, mistika kažkokia.

Tai štai Jums ir trys priežastys, dėl kurių pradėjau rašyti savo mylimą Įkvėpimo blogą:

• absoliutaus savarankiškumo pojūtis,
• tobulėjimas vaizduojamojo meno srity,
• galimybė čiulbėti, nes gi lakštingala negali to nedaryti.

Tęsdama tą savarankiškumo temą, nusprendžiau nepaisyti įprastų ir nedideliems gimtadieniams būdingų dalykų, todėl šiandien čia nebus nei torto, nei keksiukų. Bet bus tai, ką jau seniai gaminu ir labai mėgstu - traški kinietiška vištiena saldžiarūgščiame padaže.

Sočiai 4-5 asmenų šeimos vakarienei turėkit:

1 didelę vištienos krūtinėlę (arba 2 filė gabalėlius) - apie 300-400 gramų,

kukurūzų arba bulvių krakmolo,

vandens,

aliejaus kepimui.

Padažui:

9 valgomus šaukštus paprasto kečupo,

2-3 skilteles česnako,

2-3 valgomus šaukštus cukraus,

2 valgomus šaukštus ryžių arba obolių acto,

šaukštelį kukurūzų arba bulvių krakmolo,

vandens.

Vištienos krūtinėlę supjaustykit plonais vieno kąsnio dydžio gabalėliais, pabarstykit druska ir pipirais. 

Nedideliame dubenėlyje sumaišykit kelis valgomus šaukštus krakmolo ir keltis valgomus šaukštus šalto vandens. Proporcijas derinkit tol, kol gausit šiek tiek už kefyrą skystesnę masę.

Keptuvėje (kuo gilesnėje, tuo geriau) įkaitinkit maždaug pusę litro rapsų arba saulėgrąžų aliejaus. Kai jis bus įkaitęs, ugnį sumažinkit iki šiek tiek didesnės nei vidutinės.

Vištienos gabalėlius mirkykite/voliokite krakmolo ir vandens masėje ir dėkit į įkaitintą aliejų. Kepkit kol ims vos vos ruduoti (krakmolas - ne miltai, todėl ryškaus ir vientiso rudumo tikėtis nereikia), tuomet apverskit ir iki tokio paties atspalvio kepkit kitą pusę. 

Patarimas iš patirties: nesudėkit kepti visų vištienos gabalėlių iškart, nes dėl krakmolo, jie visi tarpusavyje sulips į vieną didelę vištienos mozaiką. Standartinio dydžio (didelėje) keptuvėje vienu kartu kepiau maždaug 10-12 vištienos gabalėlių, palikdama tarp jų nemažus tarpus.

Iškepusius gabalėlius įšimkit iš keptuvės ir dėkit į lėkštę, išklotą popieriniais rankšluosčiais, kurie sugers aliejaus perteklių.

Kai visi vištienos gabalėliai jau bus iškepę, paruoškite padažą.

Nedideliame puode sumaišykit kečupą, cukrų ir actą. Kaitinkit ant nedidelės ugnies. Atskirame indelyje sumaišykit šaukštelį krakmolo ir kokius 3-5 šaukštelius šalto vandens. 

Kai padažas puode ims burbuliuoti, maišydami supilkit krakmolo ir vandens mišinį ir palaukit, kol visas padažas ims tirštėti. Nukelkit puodą nuo ugnies. Į padažą suberkit smulkintą česnaką ir išmaišykit. Viskas, padažas paruoštas.

Patiekit traškius vištienos gabalėlius aplietus saldžiarūgščiu padažu su mėgiamais ryžiais.

Tikrai labai kiniečiųrestoraniškas patiekalas, sotus ir pilnas skonių. Puikiai tiks šeimos pietums ar vakarienei.

Ramios nakties.

Veiklios dienos prieš laisvadienį.

Ir puikių ateinančių metų Įkvėpimo blogui!

Balandžio buhalterija

Velykos šiemet buvo puikios! Su sese Egle padirbėjom iš peties ir - svarbiausia - visi klusniai laikėsi mūsų plano, todėl viskas praėjo sklandžiai ir maisto pirmą kartą mūsų šeimos istorijoje (!) nebuvo per daug.

Žinoma, kai  kartu švenčia dvi mažulės, kurių miego grafikas nesutampa, atsiranda visokių kliūčių, bet tai laikinas etapas ir kai tik galėsim, visi švęsim po tris paras non stop, sakau Jums!

Brolio dvidešimtpenkmečio  paminėjimas taip pat pavyko fantastiškai! Šventėm jį vadovaudamiesi vėžliukų ninzių tema, todėl Aukštuojuose visi gaminom ir kepėm picas (nuostabaus skonio, beje!), buvom pasidabinę galvas raiščiais, grožėjomės brolio vaikystės nuotraukų ekspozicija ir patys pozavom ganėtinai ekspromtinėje fotosesijoje, o mama ant savo pagaminto torto išbarstė visus keturis vėžliukus!

Kai pagalvoji, kad viskas prasidėjo nuo labai senos nuotraukos, kurioje brolis vilki mamos jam numegztą megztinį su vėžliukais ninzėm... Dar kartą sveikinu, mylimiausias broli!

P.S. trumpai apie dovanas. Dovanojom jam neįtikėtiną - medinį - laikrodį (už idėją labai ačiū brolio Ramunei!) ir išskirtinį puodelį iš štai čia (aš apšalau ir susileidau vienu metu, pamačiusi kiek visokio grožio jie gamina...). Labai tikiuosi, kad menininkui, kuris pats nuolat dirba su medžiu ir retkarčiais pamiršta, kur kuriuo laiku turi būti - laikrodis iš raudonmedžio bus ne tik naudingas, bet ir riešui mielas dalykas. 

Pasivaikščiojimų, nors ir ne visuomet sekmadieninių, išties netrūko, bet dar labiau netrūko pasivažinėjimų mašina! Taip taip, Akvilė ir vėl vairuoja!

Pamėginusi telefonu susitarti dėl papildomų vairavimo pamokų su pora skirtingų instruktorių ir susidūrusi su būtent šiai profesijai būdingu išsidirbinėjimu bei amžinu planų keitimu (tiesa, mano pirmasis instruktorius buvo nuostabus ir aš visuomet miniu jį tik geriausiais žodžiais; deja, jis jau šio darbo nebedirba...) nusprendžiau, kad man jau tikrai nebe aštuoniolika, todėl galiu sau leisti prabangą nebendrauti su žmonėmis, kurie negerbia nei  manęs, nei mano laiko. Čia į pagalbą kaip visuomet atėjo sesė. Ji pasiūlė kreiptis į jos mylimą vyrą Julių. Tai štai Kalėdų proga be planuotos dovanos nuo manęs Julius gavo ir vienetinį kuponą, suteikiantį jam išskirtinę galimybę mokyti mane vairuoti. Be abejo, visa ši situacija buvo žinoma tik Elgei ir Juliui, todėl nuo pat vasario aplink netrūko intrigos, kur kas antrą dieną per pietus mudu su Julium išvažiuojam... Per tuos du mėnesius Julius pražilo ir išorėje, ir viduje, bet su manimi visdar kalbasi ir net leidžia jį kur nors nuvežti, todėl, manau, nesu visiškai beviltiška vairuotoja.

Amžinai lieku jam dėkinga ir skolinga.

P.S. visiems tiems, kam iškilo klausimas, ar manęs negalėjo mokyti mano pačios mylimas vyras Martynas, atsakau: galėjo. Bet iš to nebūtų išėję nieko gero. Visgi yra dalykų, kurių svetimas vyras gali išmokyti geriau vien todėl, kad jis svetimas.

Planuotasis šokolado suflė buvo pagamintas, ragavusiems patiko, o įrašas apie tai - jau rytoj.

Kokteiliai... Taip svajojau, taip norėjau, bet nei progos, nei laiko jiems taip ir neradau. Tiesa, noras niekur nedingo, todėl dalinsiuos su Jumis iškart, kai tik sumaišysiu...

Šis balandis man buvo labai intensyvus ir pilnas visokiausių emocijų. Gegužė, panašu, bus ne ką lengvesnė... Bet, man regis, geriau jau viskas, negu nieko.

Ramybės visiems!

Balandžio reikalai

Šviesus ir visada labai laukiamas balandis jau prasidėjo, o aš nekantrauju dalintis norais ir planais su Jumis! Štai ir balandžio mėnesio TOP 5:

1. Visų pirma, be abejo, viso pavasario ašis - Velykos. Kaip ir praėjusiais metais, jų organizavimu užsiimam mudvi su sese. Esam beveik iki tobulybės įvaldžiusios darbų paskirstymo meną, chi chi. Kaip ir praėjusiais metais planuojam skirti daug dėmesio ne tik maistui ir dekorui, bet ir įvairioms veikloms, kad atsistojus nuo stalo netektų ridentis kaip margučiams nuo kalno. Labai laukiu Velykų! Iki jų pasidalinsiu su Jumis dar bent dviem labai velykiškais receptais.

2. Balandžio gale mano mažajam broliukui stuktels 25-eri. Tam nekalto veido baltapūkiui?! Ne, tam vešliabarzdžiui  Liepos tėčiui! Tikiuosi, kad orai tą savaitgalį mūsų nenuvils...

3. Noriu nepamesti jau beveik tradicija tapusio sekmadieninio pasivaikščiojimo gamtoje, lankant parkus ar istorinius objektus. Ir, žinoma, pietaujant arba vakarieniaujant vis kitoje vietoje. Pabandykit ir Jūs - gi pavasaris!

4. Neseniai teko paragauti labai skanaus šokolado suflė. Tai toks sodraus skonio desertas, užburiantis savo karščiu ir tekstūra. Būtinai gaminsiu ir būtinai su Jumis dalinsiuosi!

5. Pavasaris, manau, labai tinkamas laikas naujiems kokteiliams išbandyti. Alkoholiniams ir ne tik. Dar tik rašau, o burnoje jau jaučiu tą malonią gaivią kokteilių vėsą, nepaprastas spalvas ir skonius...

Marš džiaugtis pavasariu! 

Sausio buhalterija

Atsiskaitymas už sausį Jūsų dėmesiui.

Eiti į lietuvišką filmą visdar būna kiek nedrąsu, o neturėtų būti. Lietuvoje sukurtų filmų ženkliai daugėja ir jų kokybė išties darosi vis geresnė. Į "Nepatyręs" užsinorėjom eiti vos tik pamatę jo anonsą, bet buvo neramu, ar lietuviams, kaip byloja legendos kukliems iš prigimties, pavyks susidoroti su intymiomis temomis ir dar iš visko pasijuokti. Ir žinot, filmas tikrai pavyko! Kaip mėgstu sakyti, gal ir ne šedevras, bet ne viskas šiame gyvenime turi būti rimta ir sutaurinta. Kita vertus, kartais kalbant juokais galima pasakyti labai daug gilių ir svarbių dalykų. Tikrai rekomenduoju pamatyti šį filmą, nes jau vien Audriaus Bružo sukurtas nepatyrusio Ramūno personažas yra tiesiog fantastiškas! O dar tie jo ūsiukai...

Vyšninius antrojo Ugnės gimtadienio pasirinkimus ir pasisekimus aprašiau štai čia.

Galiu savimi didžiuotis, nes praėjo dar tik vienas šių metų mėnuo, o aš jau pradėjau skaityti trečią knygą! Kaip ir planavau, perskaičiau "F**k it. Idealus dvasinis kelias" ir tik dar kartą įsitikinau, kokie mes visi (aš ypač) esam įsitempę net dėl menkiausių smulkmenų, kaip labai ta įtampa mus vargina ir trukdo gyventi... Vienas nerašytų mano šių metų tikslų yra išmokti atsipalaiduoti iš esmės, nes, dievaži, pradedu manyti, kad niekada to ir nemokėjau.

Baigusi šią, pasidovanojau sau dar vieną knygą. Tai "Antroji Evangelija pagal Užkalnį", kurią kikendama perskaičiau per keletą vakarų, nes taip smagiai ir įdomiai parašyta, kad vos pavyko atsiplėšt. Mėgstu Andrių Užkalnį, jo požiūrį ir rašymo stilių. Jo mintims pritariu ne absoliučiai visada (visgi dažniausiai), bet gerbiu jo, mano nuomone, sveiką požiūrį ir nepataikavimą kvailumui. Rekomenduoju šią ir ankstesnę jo knygą visiems, kuriems pritrūksta argumentų, kodėl laisvoje Lietuvoje mes gyvename nepalyginamai geriau, nei tais supuvusiais tarybiniais laikais. O tiems, kam panašių argumentų užtenka, siūlau perskaityti vistiek. Dėl smagių palyginimų, įdomių faktų, o gal net sužadintų prisiminimų.

Sausį mano mylimai močiutei iš mamos pusės - kurią mes visi jau turbūt amžinai vadinam tiesiog Mamule - suėjo aštuoniasdešimt. Tiek daug visko esu kartu su ja patyrusi! Atėjusi į svečius visada galėdavau naudotis jos kosmetika (tai jau patikėkit, progos nepraleisdavau), žaisti su visais jos turimais papuošalais (jų kiekis, įvairovė ir stilius - tikrai ne močiutiški), drabužiais ir net batais. 

Man vis iškyla vienas itin ankstyvos vaikystės prisiminimas: kai mama ir tėtis išvažiavo į ligoninę parsivežti mano sesės (taip, aš šventai tikėjau, kad kūdikėlius ligoninėse tiesiog parduoda kaip parduotuvėje: atvažiuoji, išsirenki ir vežiesi namo - tuo metu buvau trejų metų ir aštuonių mėnesių amžiaus), mudvi sėdėjom jos svetainėje ir raudonai lakavomės nagus. Kalbėjomės apie kažką. Bet staiga mano Mamulė pradėjo verkti (matot, ji jau tada žinojo, koks nepaprastas yra tas naujų vaikučių pirkimas). Aš, be abejo, iš paskos  apsiverkiau, nors tada net nesupratau, kodėl. Taip ir verkėm abidvi apsikabinusios ir gražios (minėjau gi, kad vyko nagų lakavimas...) ir tai man visada buvo ir bus viena moteriškiausių akimirkų gyvenime. 

Mamulė visą mano vaikystę ir paauglystę buvo visokių paslapčių patikėtinė: meilės seilės, draugių reikalai ir visokie kitokie gyvenimiški klausimai - dėl visko guosdavausi būtent Mamulei. Ji, kaip ir aš, buvo vyriausias vaikas šeimoje, todėl visada mane suprasdavo: jeigu užstoji savo mažius - lieki kalta, jie kuo nors prasikalsta - lieki kalta. Žodžiu, pirmagimio dalia. Buvo smagu turėti kam papasakoti net ir tokias dabar juokingai skambančias problemas.

Nemažai visokių smagių dalykų buvę. Tarkim, jeigu mes su broliu ir sese ko nors prisidirbdavom, mūsų mama, be abejo, pasipasakodavo savo  mamai. O pastaroji, pasitaikius progai, mus švelniai paauklėdavo. Kai nustebę klausdavom, iš kur gi ji viską sužinojo, atsakydavo "man žvirbliai pačirškėjo". Dar dabar prisimenu, ką tuomet įsivaizdavau: į jos balkoną penktame aukšte atskrenda būrys triukšmingų žvirblių ir viską jai raportuoja...

Prisimenu, kad mus su sese ji vadindavo saulutėmis, o mūsų brolį ir pusbrolį - sūnyčiais. Ir kaip prieš miegą mums sekdavo Salomėjos Nėries "Senelės pasaką", kurią ir šiandien be problemų mintinai prisimenu... Prisimenu, kiek žaidėm su didžiuliais mediniais skaitliukais, o vėliau - su didelėmis skaičiavimo mašinėlėmis (juk bet kas tokių neturėdavo). Bet kai Mamulės namuose atsirado elektroninė spausdinimo mašinėlė (!), mano džiaugsmui ir entuziazmui nebuvo ribų: spausdindavau viską, ką tik galėjau, net žurnalą esu kažkokį išleidusi (jau ta patologinė mano meilė kanceliarijos priemonėms...). Prisimenu, kaip ji mus skraidindavo pasisodinusi ant kojų, kaip kartą apgavo mane vaišindama konservuotomis cukinijomis pasakiusi, kad tai ananasai... Ir kaip kuriam nors (arba visiems) iš mūsų susirgus, iškart ateidavo aplankyti atnešdama sultyčių (tokių, kokių dabar pilnos parduotuvės: mažuose pakeliuose su mažu šiaudeliu)...

Aš kaskart vis džiaugiuosi pagalvojusi apie savo senelius, nes jiems nebūdingas nuskriaustų pensininkų sindromas: jie bendraujantys ir jaunatviški, domisi pasauliu ir aplinka, todėl, tikiu, jaučiasi laimingi. 

Nors minint šį jubiliejų didelių iškilmių nebuvo, visi patys artimiausi susitikom restorane ir skanavom Pekino anties, kalbėjomės, linkėjom. O mudvi su sese (kaipgi aš be jos?) sugalvojom dar ir tokį prisiminimų stiklainį suorganizuoti (kas man su tais stiklainiais?): visi dalyvavę ant nedidelio popieriaus lapelio tiesiog ekspromtu užrašė po vieną pirmiausiai į galvą šaunantį prisiminimą apie Mamulę. Visus juos sudėjom į tą minėtą stiklainį ir atidavėm Mamulei, kad galėtų ramiai sau namuose pasidžiaugti. 

Kaip dažnai mes pamirštam, kad jau esam suaugę, o vis dar turim senelius. Prisiminkim!

Na, ir paskutinis mėnesio planas pagaliau pagaminti vyniotinį su varškės kremu pavyko puikiai! Kaip ir tikėjausi, jo skonis ir mano darbas buvo įvertinti ir apaikčioti, chi chi. Plačiau apie viską rašiau štai čia.

Sausis buvo toks, koks ir turi būti: pošventinis, bet labai šventiškas. Puikus.

Pilna minčių ir planų pasitinku vasarį!

Vyšninis antrasis gimtadienis ir paslaptingas Juodasis miškas

Paskutiniu metu planuodama kokį renginį, visuomet sugalvoju temą. Tema leidžia tarsi nusibrėžti ribas, nes žinant šių laikų galimybes atsiranda rizika perkrauti savo šventę tokiu, kaip aš sakau, slavišku stiliumi, kai vienu metu naudojama daugybė gražių, bet vienas prie kito nederančių dalykų (na, suprantat, kalbu apie visų įmanomų papuošalų (auksas, sidabras, plastmasė...) dėvėjimą vilkint leopardo rašto suknelę...). Tai štai tema suvaldo mano mintis ir akimirksniu padiktuoja puikių idėjų.

Šįkart planuojant Ugnės antrąjį gimtadienį, susimąsčiau: kas pasaulyje būna po du? Vyšnios! Kai į galvą šovė ši mintis, viskas tarsi stojo savo vieton.

Pirmiausiai, ėmiausi kvietimų. Nors, tiesą pasakius, žodis ėmiausi gal kiek per skambus... Tiesiog vieną vakarą bežiūrėdama filmą pakarpiau, paklijavau, paspalvinau, užrašiau ir viskas - kvietimai buvo baigti.

Buvo vienas, bus ir du!

Tuomet apgalvojau labai lakonišką gimtadienio meniu. Čia man ir vėl pagalbos ranką ištiesė vyšnios, kurios, pasirodo, yra puikus akcentas labai daug kur.

Taigi savo svečius vaišinau:

* salotomis su karšta vištiena, sirupe virtomis vyšniomis ir česnakiniu medaus padažu

* vyšniniais guminukais

* vyšnių ir obuolių gėrimu,

* naminiais vyšninias ledais su vyšnių gabalėliais 

* ir, žinoma, vakaro žvaigžde - tortu labai mistišku pavadinimu Juodasis miškas...

Tortas, nors jo gamyba ir atėmė šiek tiek laiko, pavyko puikiai! Visas baltas ir toks nekaltutis išorėje ir drėgnas bei pilnas skonių viduje. Vyšnios ir šokoladas yra puikūs draugai nuo seniausių laikų, todėl čia suklysti nebuvo įmanoma. Žodžiu, puikus skonių ir išvaizdos kontrastų pavyzdys tas Juodasis miškas!

Tikrai rekomenduoju išbandyti savo jėgas ir skonio receptorius!

Šokoladiniam biskvitui turėkit:

280 gramų miltų,

120 gramų kokybiškos kakavos,

1 arbatinį šaukštelį kepimo miltelių,

1 arbatinį šaukštelį sodos,

1 arbatinį šaukštelį druskos,

400 gramų cukraus,

2 kiaušinius,

125 mililitrus aliejaus,

250 mililitrų pieno,

250 mililitrų verdančio vandens.

Dubenyje sumaišykite persijotus miltus, kakavą, kepimo miltelius, sodą, druską ir  cukrų.

Kitame dubenyje iki putų išplakite kiaušinius. Supilkite aliejų ir pieną. Į gautą masę po truputį plakdami supilkite miltų mišinį. Plakite, kol masė taps vientisa.

Iš lėto supilkite verdantį vandenį. Plakite, kol masė dar kartą taps vientisa.

Gautą tešlą supilkite į kepimo popieriumi išklotą atsegamą torto kepimo formą (22-24 centimetrų skersmens). Kepkite 180°C karštumo orkaitėje apie valandą arba kol į biskvito vidurį įbestas ir ištrauktas pagaliukas bus sausas.

Iškeptą biskvitą atvėsinkite. Atvėsusį ilgu aštriu peiliu arba specialia vielute perpjaukite į keturias lygias dalis.

Vyšnių įdarui prireiks:

600 gramų šviežių arba šaldytų vyšnių,

6 valgomų šaukštų cukraus,

2-3 valgomų šaukštų kukurūzų krakmolo.

Nedideliame puode kaitinkite vyšnias su cukrumi, kol uogos ims leisti savo sultis, o cukrus ištirps. Keletą valgomų šaukštų šio sirupo nusemkit į atskirą indelį. Į sirupą suberkite krakmolą ir gerai išmaišykit. Gautą masę supilkite atgal į puodą ir maišydami pavirkite maždaug minutę, kol vyšnių įdaras taps tirštas ir klampus. Nukelkite puodą nuo ugnies ir palikite visiškai atvėsti.

Šokolado glajui turėkit:

100 gramų kokybiško juodojo šokolado,

85 mililitrus riebios grietinėlės,

15 gramų sviesto.

Nedideliame puode kaitinkite grietinėlę. Prieš jai užverdant, nukelkite puodą nuo ugnies. Suberkite smulkintą juodąjį šokoladą ir viską gerai išmaišykit. Sudėkite sviestą ir dar kartą gerai išmaišykit, kol glajus taps vientisas ir blizgus. 

Gautu šokoladiniu glajumi ištepkite kiekvieno biskvito ketvirčio paviršių ir padėkite vėsiai, kad glajus sustingtų.

Grietinėlės kremui prireiks:

250 gramų maskarponės sūrio,

1 litro riebios grietinėlės,

95 gramų cukraus pudros.

Į didelį dubenį sukrėskite maskarponės sūrį ir supilkite grietinėlę. Plakite elektriniu mikseriu, kol kremas ims tirštėti. Suberkite cukraus pudrą ir plakite mikseriu tol, kol masė pavirs puriu, bet standžiu kremu.

Norėdami surinkti tortą, imkite vieną iš biskvito ketvirčių ir dėkite jį ant didelės lėkštės ar indo, kuriame planuojate patiekti tortą ir apjuoskite tortinės formos žiedu - tai leis lengviau suformuoti lygų ir tvarkingą tortą.

Biskvitą aptepkite maždaug penktadalius grietinėlės kremo. Ant jo atsargiai paskleiskite maždaug trečdalį vyšnių įdaro. Ant viršaus dėkite antrą biskvito ketvirtį ir šiek tiek paspauskite delnais. Ant jo vėl tepkite penktadalį grietinėlės kremo, o ant šio - trečdalį vyšnių įdaro. 

Kartokite procedūrą ir su trečiuoju biskvito ketvirčiu. 

Ketvirtą biskvito ketvirtį aptepkite penktadaliu grietinėlės kremo. Likusią paskutinę penktają kremo dalį sukrėskite į nedidelį indą, uždenkite ir statykite į šaldytuvą.

Sustatytą tortą dėkite į šaldytuvą ir palikite jame per naktį.

Kitą dieną išimkite tortą iš šaldytuvo, nuimkite jį juosiantį tortinės formos žiedą. Torto šonus kruopščiai aptepkite likusiu grietinėlės kremu. Jeigu norisi, puoškite tortą uogomis ar šokoladu ir grąžinkite atgal į šaldytuvą dar bent porai valandų.

Gimtadienis buvo išties smagus! Nors jo išvakarėse Ugnė visai rimtai susirgo, šventės metu buvo linksma ir aktyvi: visi iki vieno šoko ir dainavo, ėjo su ja pažaisti ir apžiūrėti jos kambario. Kaip aš norėčiau turėti tiek jėgų, kiek ji!

Puiki ta mūsų mergaitė! Nuo praėjusio gimtadienio paaugo net 9 centimetrais, nusikaldino visus dantis, išmoko pati eiti ant puoduko (turiu galvoj, tikrai pati: nueina, įsijungia vonioje šviesą, atsidaro duris, ir padaro visa kita...) ir apskritai yra labai savarankiška, viską nori daryti pati, čiauška kaip užvesta, regis, dar minutė, ir pradės kalbėt normaliausiais sakiniais, dievina darželį, yra tikra bučiuoklė ir koketuotoja... Atrodo, kad ne ji iš mūsų, o mes iš jos kasdien mokomės.

Linkiu jai būti sveikai ir linksmai, paklusniai ir drąsiai. Linkiu šiais metais patirti ir išmokti daugybę naujų dalykų. Mudviem su Martynu eilinį kartą palinkėsiu kantrybės - tai svarbiausias dalykas būnant tėvais. Tikrai svarbiausias, patikėkit.

Smagaus likusio savaitgalio visiems!

Sausio reikalai

Nauji metai, naujas mėnuo, nauji norai ir planai. Naujas ir TOP 5:

1. Naujas, ir, atrodo, smagus lietuviškas filmas "Nepatyręs" - mūsų sausio mėnesio planuose. Tikiuosi linksmo ir šiek tiek awkward seanso, bet ir kažkokios malonios šviesos akiai ir širdžiai tiesiai iš didžiojo ekrano.

2. Priešaky - Ugnės antrasis gimtadienis. Ir naujas iššūkis - šventė darželyje. Nesinorėtų perspausti ir padauginti, bet žinant, kiek sumanymų jau dabar sukasi mano galvoje, bus nelengva. Ačiū dievui, darželio auklėtojos yra sveiko proto, tai tikiuosi, kad esant reikalui nuleis mane ant žemės, chi chi.

3. John C. Parkin knygą "F**k it. Idealus dvasinis kelias" jau pradėjau ir dabar kasvakar laukiu nušvitimo ir atsivertimo į tikrąjį atsipūtimą. Nežinau, kiek šioje knygoje yra tiesos, bet kad man jau seniai reikėjo nusiraminti, atsipalaiduoti ir nustoti nervintis net dėl smulkiausių pasaulio smulkmenų, tai yra neginčijamas faktas.

4.  Mano mylimai močiutei iš mamos pusės šį sausį sueis aštuoniasdešimt ir aš jau jaučiu, kaip grįžta smagūs vaikystės ir paauglystės prisiminimai... 

5. Tais laikais egzistavęs Kuršėnų vyniotinis su nuostabiu varškės kremu - vienas iš poros man tikrai labai patikusių pirktinių desertų. Šiais laikais jo ragavau gal kokius tris kartus, bet skonis buvo tikrai nekažką... Išpurenta, iškedenta ir kažkaip dirbtina. Todėl metu sau iššūkį: gaminsiu jį pati. Rizikos ir darbo nemažai, bet vien varškės kremas yra vertas visų pasaulio pastangų. 

Metai nauji, bet kai kas nesikeičia: švenčių nemažėja ir tikslai - ne paprastėja, o kaskart darosi vis didesni. Dievinu tai!

Atsipūskim po švenčių ir pirmyn tolyn!

Skanukai mylimam bičiuliui

Prieš penkerius metus šią dieną gimė Bartas - mūsų šuo, mūsų draugas, mūsų šeimos narys. 

Nebeprisimenu, kaip mes gyvenom iki jo, tik žinau, kad grynam ore būdavom žyyymiai rečiau, galima sakyti, apsiribodavom maršrutu namai - darbas - namai. Jis ištraukė mus iš namų, išvedė į puikų šalia namų esantį parką ir mišką, surikiavo mūsų dieną, išmokė atsakomybės, atpratino nuo ilgesnio miego savaitgalio rytais, privertė nebijoti prisiliesti prie erkės ir valyti įvairaus kalibro bei bjaurumo balas, suteikė progų iki ašarų nerimauti dėl jo sveikatos ir gyvybės, išmokė leisti vaistus ir ištraukti siūlus iš gydytojos susiūtos letenos... 

Bet kiek jis kasdien suteikia džiaugsmo, kaip dažnai prajuokina ir koks išdykęs vis dar yra! Regis, jau suaugęs, rimtas šuo. Bet viduje jis - tas pats jaunas pasiutęs labradoras, kuris tik ir ieško progų susidraugauti, palakstyt ar paplaukiot iki negalėjimo, kuris vis dar smalsus ir vis dar amžinai alkanas...

Įprasta, kad švęsdami žmogaus gimtadienį nuoširdžiai džiaugiamės, linkim ilgiausių metų ilgiausių, prisimenam smagiausius įvykius. Bet su šuns gimtadieniu, bent man, viskas yra priešingai. Galvon ima lįsti visokios liūdnos mintys. Gi šuns laikas tiksi kelis kartus greičiau ir man net užgniaužia kvapą pagalvojus, kad kažkada ateis ta diena... Kaskart apnikus tokioms mintims, prisimenu dažną ir, mano galva, išmintingą Martyno posakį, kad "kai bus problema, tada ir galvosim". Išties, reikia - tiesiog gyvybiškai svarbu! - gyventi šiandien, negaištant laiko visokiems jeigu, kas bus kai ir panašiai.

Štai ir dabar, metu šį įrašą ir einu apkabint, paglostyt ir pabučiuot savo kailiniuotojo draugo, gal dar ir paausį jam pakasysiu,

Grįžau. Slogių minčių kaip nebūta! 

O savo bičiulį šiandien ir daugybę kitų dienų vaišinsiu pačios gamintais skanėstais, kuriuos labai rekomenduoju išbandyti ir Jums, jeigu taip pat turit mylimą Jūsų visuomet laukiantį draugą.

Visam kalnui skanukų (man gavosi 46) turėkit:

300-500 gramų viso grūdo kvietinių miltų*,

85-100 gramų kukurūzų kruopų,

1 didelę arba 2 vidutines morkas,

2-3 vidutinio dydžio bananus,

1 kiaušinį,

1/3 puodelio augalinio aliejaus (naudojau rapsų),

1 valgomą šaukštą rudojo cukraus.

Dideliame dubenyje sumaišykite viso grūdo kvietinius miltus, kukurūzų kruopas ir rudąjį cukrų.

Morką(s) smulkiai sutarkuokit. Bananus kruopščiai sutrinkit šakute.

Kiaušinį lengvai išplakit.

Morkas ir bananus sukrėskit į miltų masę. Supilkit išplaktą kiaušinį. Išmaišykit. Supilkit aliejų ir viską maišykit tol  kol susiformuos nelipni, vientisa, kočiojimui tinkama tešla. 

* Iš pradžių miltų berkite 300 gramų, o kukurūzų kruopų - 85 gramus. Jeigu įmaišius visus likusius ingredientus tešla vistiek lips prie rankų ir bus panašį į tirštą košę, iberkit dar šiek tiek miltų ir kruopų. Išmaišykit. Jeigu reikia, įberkit dar miltų ir dar kruopų kol gausit norimą rezultatą.

Ant miltais pabarstyto paviršiaus iškočiokit tešlą iki maždaug 1 centimetro storio. Formele arba peiliu formuokit norimo dydžio sausainius. Dėkite juos į kepimo popieriumi išklotą skardą. Kepkit 175°C karštumo orkaitėje apie 35 minutes. Iškepusius skanukus palikite atvėsti. Sandariame inde arba šaldymo kameroje galite juos laikyti net keletą savaičių.

Su gimimo diena, mylimas gražuoli!

Lapkričio reikalai

Pagaliau atėjo lapkritis! Šis nuostabus, visą rudenį vainikuojantis mėnuo, kai rytinės ūkanos verčia svajoti ir žvelgti giliau, kai šaltos naktys kviečia glaustis ir sušilti, kai kiekviena saulėta diena vis labiau priartina prie gimtadienio. Dievinu lapkritį! Jūsų dėmesiui - TOP 5:

1. Šį mėnesį sueis aštuoneri metai nuo to puikaus sekmadienio, kai mes su Martynu nuėjom į pirmą pasimatymą. Buvo nuostabi diena! Ir tai buvo tik pirmas ilgos ir įdomios kelionės žingsnis. Negaliu patikėti, kad jau taip ilgai žingsniuojam...

2. Vieną kartą jau esu gaminusi puikųjį panna cota desertą, bet tuomet dar nerašiau savo blogo, todėl ir receptas iki jo neatkeliavo. Bet štai atėjo laikas, kai ėmiau ir pasiilgau to švelnaus, šilkinio, lengvo skonio, todėl gaminsiu, puošiu ir būtinai su Jumis dalinsiuosi!

3. Lapkričio gale aš pagaliau tapsiu trisdešimtmete moterim! Taip keista, bet jau kurį laiką labai laukiu šios datos tarsi kokios svarbios ribos. Ją peržengusi turiu vilties pagaliau tapti suaugusiu žmogumi (parašiau ir garsiai nusijuokiau). Žvaigždės mane myli, sakau Jums! Turiu viską, apie ką svajojau ar net nedrįsau norėti. Trūksta man tik to, ko pati galiu pasiekti. Todėl linkiu sau drąsos ir to beatodairiško dvidešimtmetės azarto, kai žinai, kad gali viską, ko tik nori.

4. Šiemet, po trumpos pertraukos į sceną grįžta Advento kalendoriai. Ši tarp manęs, brolio ir sesės egzistuojanti tradicija tokia miela, kad siaubingai nekantrauju ją pratęsti. Gali būti, kad šįkart dienas iki Kalėdų skaičiuojančių žmonių ratas netgi prasiplės. Dabar beliko tik išsirinkti, kurią iš galvoje tūnančių kalendoriaus idėjų šiemet įgyvendinti...

5. "Fury". Šitoj vietoj pasakysiu tik tiek: filmas gali būti sukurtas bet kuria iš manęs visiškai nedominančių temų - karą, zombius, kosmosą, apokalipsę ar kokias futuristines nuotaikas, bet jeigu jame vaidina Brad'as Pitt'as - aš su didžiausiu džiaugsmu jį žiūrėsiu ir manęs tikrai nereikės įkalbinėti. Nes net ir man egzistuoja šventų dalykų. Pavadinkim tai mažyte Akvilės silpnybe. Juk turiu tam teisę, ar ne?

Lapkriti, šiemet Tu būsi nuostabus, aš žinau!

Liūtuko gimtadienis

Vakar buvo mano brangiausios sesės gimimo diena. Iš pradžių visi važiavom pasigrožėti Pūčkorių atodanga (kurioje aš, tikra vilnietė, niekad nebuvau lankiusis... gėda.), paskui grįžom namo, sveikinom savo Eglutę, vaišinomės obuolių pyrago keksiukais (?!) su ledais ir uogomis. Turiu pasakyt, kad labai smagiai praleidom vakarą. 

Bet rašau čia ne šiaip, o norėdama pasidalinti mintimi, kuri šovė man į galvą besvarstant, ką dar būtų galima pridėti prie pagrindinės dovanos. Ir tada prisiminiau, kad mano vaikystėje egzistavo tokios knygos, kurias atvertus visi paveikslėliai tarsi atsistodavo, juos būdavo galima judinti, žodžiu, lyg koks teatras. Pagalvojau, kad būtų galima pagaminti tokį atviruką. Ir štai ką man pavyko sumeistrauti:

Kaip matot, čia tikrai ne aukštoji matematika. Reikia tik šiek tiek pagalvoti, pafantazuoti, papaišyti, pakarpyti ir paklijuoti. Aš norėjau tokio tikro gimtadieniško atviruko, su tortu, konfeti, girliandomis ir - šiuo atveju - liūtuku, nes liūtiškesnio žmogaus už savo sesę aš nepažįstu.

Dar kartą labai ją sveikinu! Myliu bučiuoju apkabinu savo nuostabią sesę!

Sulaukę kokios progos pamėginkit ir Jūs pakeisti įprastą pirktinį atviruką savo rankų darbo kūriniu - jis tikrai suteiks daug džiaugsmo visų pirma Jums patiems, chi chi.

Smagios likusios vienos darbo dienos visiems!

Herr Strudel ir trečias gimtadienis

Šiandien mano kukliam blog'ui suėjo treji. Metų daug, skaitytojų dar daugiau, o aš visdar nežinau, kodėl išvis pradėjo jį rašyti... Tik vis dažniau susimąstau, kad ko nors prasmė juk ne visuomet slypi galutiniame rezultate, kartais, didžiausia prasmė - pats procesas. Tai, matyt, ir yra mano bloginimo priežastis.

Dar visam šiam reikale man patinka galimybė dalintis. Galbūt kažkam būtų smagiau, jeigu dalinčiausi pagamintais patiekalais, o ne nerišliais tekstais ir visdar ne pačiomis kokybiškiausiomis nuotraukomis, bet - žinot ką? - gamindami patys, o ne tiesiog ragaudami, Jūs, mano brangūs skaitytojai ir skaitytojos, kaskart nepastebimai tobulėjate. Tobulėju ir aš pati. O tai man - didžiausias džiaugsmas!

10548. Tiek skaitytojų iki šios minutės aplankė Įkvėpimo blog'ą vedini pačių skirtingiausių priežasčių. Galbūt rimtam tinklaraščiui tai ir neatrodo įspūdingas skaičius (žinau tokių, kurie tokio kiekio svečių sulaukia per dieną...), bet aš branginu kiekvieną iš Jūsų ir jaučiuosi itin pagerbta, jeigu paviešėję pasisemiat įkvėpimo ar naujų minčių.

Linkiu savo blog'ui žengti pirmyn ir nesustoti, o Jus kviečiu skaityti ir komentuoti - čia esate visuomet laukiami!

Na, o kol laukiam sugrįžtant vasaros ir saulės, siūlau Jums vieną puikiausių pasaulio desertų - štrudelį. Šis dar Astrijos - Vengrijos imperijoje gimęs pyragas per savo amžių tiek keitėsi ir taip sparčiai plito po pasaulį, kad jau beveik pamiršo, koks jis turėjo būti pačioje pradžioje. 

Visgi man jis pats skaniausias toks - tiesiog įdarytas obuoliais ir pasipuošęs ledais.

Jums reikės:

250 gramų bemielės sluoksniuotos tešlos (lankstytos, ne pjaustytos lapeliais),

3-4 didelių obuolių,

cukraus ir cinamono pagal skonį,

nedidelio kiaušinio.

Obuolius nulupkite, išimkite sėklytes ir supjaustykite vidutinio dydžio gabalėliais. Supjaustytus obuolius dėkite į nedidelį puodą, įpilkite šiek tiek vandens (keletą valgomų šaukštų), įberkite cukraus ir cinamono. Kaitinkit ant vidutinės ugnies vis pamaišydami, kol cukrus ištirps, o obuoliai ims minkštėti ir karamelizuotis.

Paskleiskit obuolių įdarą ant atšildytos ir išlankstytos tešlos. Atsargiai susukite tešlos lakštą į ritinį. Dėkite jį į kepimo popieriumi išklotą skardą siūle žemyn, patepkite kiaušinio plakiniu ir kepkite iki 185°C orkaitėje 30-40 minučių arba kol pyragas ims skaniai rusvėti.

Ataušinkite, pabarstykite cukraus pudra ir pasiūlykit rutuliuką vanilinių ledų į kompaniją. Mėgaukitės!

Gražios vasaros Jums ir puikių bloginimo metų man!

Birželio reikalai

Ateidamas birželis iš paskos atsivedė ir savo TOP 5:

1. Nors man rašant šį įrašą Tėčio diena jau yra praėjusi, negaliu apie ją neužsiminti, nes savo šeimos tėčiams mudvi su sese ruošiam dovanėlę, kurios nepavyko įgyvendinti iki reikiamos dienos. Tačiau jau galiu pasidalinti nuotrauka to, ką padovanojau Martynui jo antrosios Tėčio dienos proga. 

Apie beveik genialų serialą "Breaking Bad" jau esu kalbėjusi. Pirmiausiai jis apsėdo Martyną, paskui ir mane. Dar ir dabar kartais pasiilgstu jo nuotaikos ir netikėtų siužeto vingių... Todėl kai interneto platybėse pamačiau šią idėją, nebegalėjau nusiraminti ir tiesiog privalėjau spėti ją įgyvendinti iki greičiausiai nusimatančios Martynui skirtos progos.

P.S. bambukinę pjaustymo lentelę pirkau  pati, o būtent taip, kaip norėjau ją išgraviravo www.graviruojam.lt.

2. Jau senokai svajoju Ugnei pasiūti suknelę iš senų Martyno marškinių. Ir čia nebūtų jokio iššūkio, bet matot, aš ir siuvimas - tai tarsi vienas kito nemėgstantys kolegos darbe. Bendraujam tik iš reikalo. Moku įsiūti sagą ar tvarkingai palenkti kelnes, netgi gražiai sulopyti džinsus moku. Rankytėmis. Be siuvimo mašinos. Bet jeigu reiktų nuveikti ką nors daugiau, kažin ar norėtųsi kam nors rodyti darbo rezultatus. Tai va būtent todėl ir noriu pasiūti tą suknelę: reikės ne tik įverti siūlą į adatą, bet ir matuoti, kirpti, dailinti, gal net paraukti... Sėkmės man.

3. Veggie burger tai toks terminas, reiškiantis daržovių mėsainį. Vertimas, aišku, idiotiškas kokių reta, todėl aš ir toliau sakysiu veggie burger, nes ir kokiu nors daržovių maltinuku vadinti nesinori (žodis "maltinukas" man išvis atmuša norą valgyti, panašiai kaip "tešlainiais" vadinami tam tikros rūšies sausainiai). Taigi minėtasis veggie burger mano akį patraukia jau ne pirmą kartą ir aš griežtai sau pasakiau, kad šis birželis būtinai taps dar vienos maistinės premjeros mėnesiu. Pasakykit atvirai, nejaugi Jums šis nuotraukoje besipuikuojantis gražuolis neatrodo skanus? Aš tai jau beveik dabar galėčiau eiti jo gaminti ir ragauti.

4. Joninės šiemet bus labai gausios, nes kartu minėsim ir visus savo šeimos birželio mėnesio gimtadienius, kurių bus net keturi (iš jų vienas - jubiliejinis), todėl mūsų su sese renginių organizavimo fabrikėlis jau dabar pluša visu pajėgumu galvodamas meniu, pramogas ir dovanas...

5. "Maleficent". Išskirtinis atvejis, kai tokia Angelina'os Jolie negerbėja kaip aš laukia jos filmo. Bet mane žavi šios pasakos treileriai ir pagrindinė daina. Net pačiai keista, bet labai norisi pamatyti ką nors tokio baisiai gražaus ir skoningo.

Birželio mėnesio pažadas:

vėl pradėti vairuoti. Man gėda kam nors ir prisipažinti, bet, nors teises turiu nuo 2005 metų gruodžio, paskutinį kartą vairavau prieš gerus aštuonerius metus (neskaičiuojant poros pavienių vairavimo atvejų, kurių net kelione nepavadintum). Iš pradžių neturėjau ką vairuoti, vėliau neturėjau iki kur ir kodėl vairuoti, galiausiai atsirado didžiulė baimė sėsti už vairo, kuri ir stabdo mane visus šiuos metus. O mokydamasi ir pradėjusi važinėti gatvėmis buvau tikrai drąsi vairuotoja, net mano instruktorius stebėdavosi, kad "tokia jauna, o visai be baimės" (tiesa, tai juk ne visada komplimentas). Bet aš susikaupiau, gerai viską apgalvojau ir nusprendžiau, kad geresnio laiko įgūdžiams atnaujinti, nei vasara - ir būti negali. Todėl dabar šluoju tuos savo drąsos trupinius ir skubu Jus nuraminti: pirmiausiai pasivažinėsiu kokioj aikštelėj, todėl neskubėkit apleisti gatvių...

Iššūkių ir galimybių kupinas birželis jau prasidėjo!

Balandžio buhalterija

Atsiskaitymo metas.

Pačioje balandžio pradžioje išaušo trisdešimtas Martyno gimtadienis. Buvo daug planų ir sumanymų ir, kaip bebūtų keista, beveik visus juos pavyko įgyvendinti. 

Buvo ir būrys artimų brangių svečių. Buvo ir šaudymas iš lanko, arbaleto bei orinio šautuvo. Buvo ir linksmi apdovanojimai bei trijų aukštų tortas. Buvo daug gražių žodžių bei šiltų prisiminimų. Buvo ir kalnas nuostabių - dažniausiai šmaikščių - dovanų. O tikrąją gimtadienio dieną buvo net ir Ugnės pasveikinimas tėčiui tiesiog darbe! Žodžiu, buvo visko, o tai, ko nepavyko įgyvendinti, sugulė patirtin.

Savo taip ilgai planuotą focaccia iškepiau ir likau labai patenkinta rezultatu. Tikra fantastika, kai realybė pranoksta lūkesčius! Kaip sekėsi kepti ir ragauti, aprašiau štai čia.

Velykos šiemet irgi buvo smagios. Su sese daug visko prigalvojom ir prisiruošėm, bet geriau už visas dekoracijas ir dovanėles buvo tai, kad eilinį sėdėjimą prie stalo sureguliavom griežtai ir įdomiai: iškart po pusryčių - žaidimai, po pietų - pasivaikščiojimas miške, o po desertų - apsikeitimas dovanėlėmis. Dabar jau galiu sakyti iš patirties: priverskit (švelniuoju būdu, žinoma) žmones bent retkarčiais atsikelti nuo stalo ir pamatysit, kad nei apsnūdusių nebeliks, nei apsivalgiusių. Ridenom kiaušinius, bėgiojom per kliūtis su didžiuliais mediniais šaukštais (kuriuose, beje, nešėm po kiaušinį) dantyse, vykdėm visokias juokingas užduotis, vaikščiojom miške, važinėjom dviračiu, šiek tiek šokom ir dainavom, todėl nebuvo nei kada snausti, nei persivalgyti. O man smagiausia, kad visose užduotyse dalyvavo visi, ypač seneliai, nustebinę savo lankstumu ir azartu.

Taaaaip... Dėl to pratimo su kamuoliu... Aš jo visdar nepadarau. Ir ne todėl, kad nepavyksta, o todėl, kad visą mėnesį nebuvau pravėrusi sporto klubo durų. Tai didžiausia viso balandžio mėnesio gėda ir ją išspręsti yra vienintelis būdas. PAGALIAU NUEITI Į SPORTO KLUBĄ! Lengva, ane?

Knyga, kurią pradėjau, įdomi ir savotiška. Trumpos detektyvinės istorijos, kurios skaitosi visai paprastai, todėl rekomenduočiau visiems šio žanro mėgėjams.

Ir, žinoma, dėl to pažado pranokti pačiai save. Sumanymas "keturi tortai per dvi dienas taip, kad Martynas nepastebėtų" pavyko be jokių problemų. Deja, pojūčio, kad pranokau pati save nėra. Matyt, pernelyg lengva buvo užduotis. Reikės sugalvoti kažką išties toookio...

Taigi, o dabar apie tą trijų aukštų tortą.

Pats mažiausias, bet aukščiausiai įsikūręs yra daugybę kartų gamintas ir niekad nenuvylęs gaivusis jogurtinis persikų tortas. Po juo guli nuostabusis ir labai greitai pagaminamas biskvitinis medaus tortas. 

Na, o pačioje apačioje atsidūrė didžiausias ir tvirčiausias iš trijų - pirmą kartą keptas Ferrero Rocher tortas,

kuriam reikėjo:

Biskvitui:

5 didelių kiaušinių,

5 valgomų šaukštų cukraus pudros,

200 gramų maltų kepintų lazdyno riešutų,

2 valgomų šaukštų kakavos,

2 valgomų šaukštų miltų,

2 arbatinių šaukštelių kepimo miltelių.

Kremui:

200 gramų labai minkšto sviesto,

100 gramų juodojo šokolado,

100 gramų pieniško šokolado,

maždaug 200 gramų Nutella kremo,

85 gramų riešutų skonio perteptų vaflių.

Biskvitui išplakite kiaušinius ir cukraus pudrą. kol jie taps puria mase. Atskirame dubenyje sumaišykite sausus produktus: miltus, kakavą ir kepimo miltelius. Vis maišydami dalimis suberkite miltų  mišinį į kiaušinio plakinį. Suberkite maltus lazdyno riešutus ir išmaišykite.

Gautą tešlą supilkite į kepimo popieriumi išklotą atsegamą torto kepimo formą ir kepkite 25-30 minučių 180°C karštumo orkaitėje. Mediniu pagaliuku patikrinkit, ar pyrago vidurys iškepęs - ištrauktas pagaliukas turi būti sausas.

Iškeptą pyragą maždaug 10 minučių vėsinkit kepimo formoje, paskui išimkite ir palikite visiškai atvėsti ant grotelių.

Kremui garų vonelėje ištirpinkit juodąjį ir pienišką šokoladą ir palikite šiek tiek atvėsti. Atskirame inde mikseriu išplakite kambario temperatūros sviestą iki purumo. Į išplaktą sviestą sudėkite dar šiltą šokoladą, Nutella kremą ir išmaišykit. Suberkit ganėtinai stambiai supjaustytus riešutinius vaflius.

Atvėsusiį biskvitą perpjaukit į dvi dalis. Vieną dalį dėkit ant lėkštės ar kito patogaus paviršiaus ir aptepkit maždaug trečdaliu kremo Ant viršaus dėkit kitą biskvito pusę ir lengvai paspauskit. Aptepkit dar trečdaliu kremo. Likusiu kremu aptepkit torto šonus. Jeigu norit, papuoškit tortą riešutais arba šokoladiniais saldainiais ir keletui valandų dėkit į šaldytuvą. Prieš patiekdami, palaikykit tortą kambario temperatūroje, kad truputį suminkštėtų.

Balandis baigtas, laukiam, ką atneš gegužė!

Raudonas, saldus, gausus - kas? Pirmasis gimtadienis!

Beveik prieš porą savaičių praūžė pirmasis Ugnės gimtadienis.

Mūsų mergaitė jau tikrai labai pasikeitusi, lyginant su tuo guzuliu, kurį pernai sausyje parsivežėm į savo namus. 

Tokia užsispyrusi ir atkakli, kad jau dabar jai šiek tiek pavydžiu šių savybių.

Pasidabinusi būreliu kolkas juokingai atrodančių dantų - atrodo tokia super miela, kai šypsosi arba juokiasi...

Pamažu bando eiti pati viena, niekieno neprilaikoma.

Ir šoka šoka šoka! Vos tik pasigirsta koks nors ritmas (kartais užtenka to, kad pradedu barbenti pirštais į stalą ar dainuoti kokią dainą) ir ji - nesvarbu, sėdi, stovi ar guli - ima šokti, sukinėtis į visas puses iškėlusi rankas į viršų. Vadinu šį procesą let the beat control your body. 

Žmonės sako, kad pagal savo išvaizdą ji - tikras mano ir Martyno mišinys. Pritariu. Bet iš visos širdies linkiu jai būti panašiai pačiai į save, chi chi.

Vis dažniau pastebiu, kad jiedu su Martynu turi panašių judesių ir mimikų, kramto ir žiovauja beveik identiškai. Tiesa, neseniai Ugnė pradėjo miegoti lygiai tokia pačia poza kaip ir aš: ant pilvo, vieną koją ištiesus, kitą - smarkiai sulenkus...

Žodžiu, auga tikras mūsų vaikas ir kasdien su ja darosi vis įdomiau!

Kalbant apie gimtadienį, jį geriausiai apibūdintų angliškas žodis crowded. Žmonių mūsų šiaip jau erdviuose namuose buvo beveik dvidešimt, tai patys suprantat... Bet gi kitaip tiesiog neįmanoma: tėvai, broliai ir sesės su antrom pusėm, keletas senelių ir viena pora mūsų draugų - štai Jums ir minia. Ir nors pati sau iš anksto buvau pažadėjusi neisterikuoti, visgi streso apturėjau nemažai, nes dieną prieš gimtadienį kepant tortą ir plakant kremą, apie kurį svajojau beveik metus, viskas nesisekė... Tai man tapo pamoka ateičiai, kad reikia paisyti ir klausyti savo protingo vyro patarimų. Kitą kartą būtinai išbandysiu naują receptą (ypač jeigu tai torto receptas) gerokai anksčiau negu ateis svarbioji proga. Ir nesvarbu, kad šventės dieną man ir Martynui tai bus jau ragautas dalykas ir mums tai nebus premjera. Svarbu, kad svečiai galės mėgautis tinkamai iki visiško vientisumo išplaktu torto kremu, vienodo storio ir skonio sluoksniais, o ne tokiu rudu neaiškiu bokštu, kokiu vaišinau šiemet... Mano kuklia nuomone, torto įvaizdį išgelbėjo tik ta nuostabi raudona popierinė gėlė pom pom'as, kurią pasigaminti yra toks vienas juokas, kad net vaikas sugebėtų.

Tiesa, nepavyko tik tortas. Štai su sausainiais viskas buvo geriau nei tvarkoj.

Jau senokai norėjau išbandyti whoopie pie sausainius. Išbandžiau ir žinau, kad kepsiu dar ne kartą. Nebūtinai tokius pačius, nes jų rūšių yra koks melejonas.

Suporuotiems sausainiams reikės:

115 gramų sviesto,

150 gramų cukraus,

1 didelio kiaušinio ir 1 didelio kiaušinio baltymo,

280 gramų miltų,

1 1/2 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių,

3/4 arbatinio šaukštelio druskos,

120 mililitrų pieno.

Sviestą ir cukrų plakite apie 2-3 minutes, kol masė pasidarys puri. Įplakite kiaušinį. Tuomet ir kiaušinio baltymą.

Kitame inde sumaišykite miltus, kepimo  miltelius ir druską.

Į sviesto masę suberkite pusę miltų mišinio. Plakant supilti pieną. Suberti likusius miltus.

Ant kepimo popieriumi išklotos skardos konditeriniu švirkštu arba maišeliu išspauskit maždaug 4 centimetrų skersmens sausainius.

Kepkite 7-8 minutes 175°C karštumo orkaitėje.

Iškepusius sausainius atvėsinkite ir suporuokite - net jeigu labai stengsitės, net jeigu visą kepimo laiką stovėsit šalia orkaitės su milimetrine liniuote rankoje, jie vistiek neiškeps vienodi. Gera žinia ta, kad rasti porą kiekvienai sausainio puselei tikrai pavyks.

Metas ruošti kremą, kuriam reikės:

140 gramų sviesto,

155 gramų cukraus pudros,

druskos,

1 valgomo šaukšto grietinėlės.

Apie pusę minutės plakite sviestą, tuomet suberkite cukraus pudrą ir žiupsnelį druskos. Plakite apie 2 minutes. Supilkite grietinėlę ir plakite dar 4 minutes, kol kremas taps purus kaip debesėlis vasarą.

Ant vienos iš sausainio puselių dosniai tepkite kremo. Prispauskite kita sausainio pusele ir šiek tiek pasukit, kad kremas tolygiai pasiskirstytų tarp sausainių. Jeigu norisi, sausainių kraštus paritinkit po kokius nors pabarstukus (naudojau vos matomai rausvus stambius cukraus kristalus).

Prieš vaišinant sausainiais svečius, būtų gerai juos atvėsinti, kad sviestinis kremas sustingtų ir kandant neištrykštų per kraštus. Aišku, tokie trykštantys sausainiai visiems įsimintų daug labiau, nei paprasti, todėl čia Jūsų reikalas šaldyti juos ar ne.

Pamačius tešlos ir kremo sudėtį iškart aišku, kad čia tikrai ne neatsivalgomieji sausainiai. Ne ne. Jų užtenka suvalgyti vieną, geriausiu atveju, du ir pasijusit kaip papietavę ir pavakarieniavę vienu metu. Aš Jums sakau.

Ir, žinoma, dovanėlės svečiams. Šios - jau galima sakyti - tradicijos laikausi nuo mudviejų su Martynu vestuvių. Tąkart į kelionę kiekvienam įdėjom po keksiuką su uogomis ir pačių gamintus arbatos pakelius. Praėjusį rudenį po Ugnės vardynų (gal ir apie jas kada prisiruošiu parašyti...) svečius lydėjom mažais stiklainėliais pomidorų džemo, o štai pirmajam gimtadieniui sugalvojau pasinaudoti Ugnės vardu ir visiems padovanoti po degtukų dėžutę, dekoruotą (jeigu taip galima pavadinti) šią progą simbolizuojančiais skaičiais, datomis ir paveikslėliais. 

Apibendrinant galiu pasakyti, kad gimtadienis buvo raudonas, kaip ir planuota, gausus svečių ir skonių prasme, pagrindinė dalyvė buvo puikios nuotaikos ir ypač džiaugėsi pirmą kartą gyvenime gavusi torto (tiesa, cukraus poveikis buvo beveik kaip filmuose...), o jau dovanų dovanų... Kaip yra su Ugnės jausmais kolkas neaišku, bet mane labiausiai džiugina medinės kaladėlės: dėlioju jas, statau namus ir pilis ir tokia ramybė užplūsta... Kol neatvažiuoja tankas U1 ir visko su didžiausiu džiaugsmu nesugriauna...

P.S. visos dovanos ypatingos, todėl jų nuotraukomis šį įrašą papildysiu rytoj.

Įdomių metų visiems!