Seneli, mano mielas geras Seneli...

Kaip ir buvo planuota, vakar atšventėm mano Senelio aštuoniasdešimtmetį. Žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti, kad jam šitiek metų!

Man Senelis vis toks pats, kiek tik jį atsimenu: linksmas, gražių žydrų akių, nuolat kažką meistrauja švilpaudamas arba niūniuodamas... Į aštuoniasdešimtmetį jis nepanašus nė iš tolo. Iš arti irgi. Ta pati šypsena, tie patys gražūs banguoti žili plaukai ir puikūs puikūs juokeliai! 

Iki man suėjo dveji, su tėvais gyvenome kartu su seneliais, todėl turėjau marias laiko susidraugauti su savo Seneliu. Pati to neprisimenu, bet man ne kartą pasakojo, kaip Seneliui grįžus namo pietų, kartu su juo pietaudavau ir aš (nesvarbu, kad ką tik būdavau pavalgiusi), kaip guldavausi šalia jo "paskaityti laikraščio" (laikomo aukštyn kojomis, aišku), kaip prašydavausi paimama ant rankų ir, rodydama į radijo imtuvą sakydavau "Seleli, lia lia lia", o Senelis turėdavo mane pakelti ir šokdinti pagal tuo metu grojančią dainą...

Kai šiek tiek paaugau, mane nuolat lydėjo stebuklas - Senelio marškinių kišenėje augantys saldainiai! Karts nuo karto toje kišenėje rasdavau saldainį Bon Pari, o jeigu jį suvalgiusi popierėlį įdėdavau atgal į kišenę, kitą kartą susitikus ten būdavo užaugęs naujas! Nežinau, kiek tų saldainių Senelis turėjo, bet mano atminty išlikęs įspūdis, kad šitas mūsų žaidimas truko metų metus. O žinant, kokiais iki idiotizmo deficitiniais laikais prabėgo mano ankstyva vaikystė, tas nematytas ir neragauto skonio saldainis buvo kažkas nepaprasto. 

Esu girdėjusi, kad kai kurie paaugliai gėdijasi savo senelių. Aš šito jausmo nesu patyrusi. Man visiškai nebūdavo gėda eiti įsikibus Seneliui į parankę. Priešingai, didžiuodavausi šitaip eidama! Prisimenu, kai leisdavom vasaras senelių sode, dažna diena neapsieidavo be improvizacijų: išgirdę kokią smagią dainą su Seneliu tiesiog taip iš niekur imdavom ir pradėdavom šokti valsą arba dainuoti "Švelnus pūkeli, ar žinai?..".

Nesu tikra, bet įtariu, kad mes buvom vieni tų retų vaikų, kuriems atvažiavus į svečius pas senelius būdavo pakabinamos sūpynės. Tiesiog bute. Vilniuje. Praėjime tarp koridoriaus ir svetainės. Ir supdavomės kol pasidarydavo negera, po keletą valandų, jeigu gerai prisimenu.

Ir dar firminė Senelio pasaka apie senį su geležiniu nykščiu prieš kiekvieną (turiu galvoj, kiek-vie-ną) miegą, kai Senelis pradėdavo knarkti anksčiau už mus visus, o pažadintas lyg niekur nieko tęsdavo pasakojimą toliau.

Arba mėlyniavimas miške ir ramūs pokalbiai apie gyvenimą...

Arba ryte, kol mes dar miegam, bešienaujant rastas ir parneštas čiobrelis arbatai.

Arba bulviniai blynai pusryčiams.

Arba su specialiai sumeistrauta kartimi nuskinta kriaušė, labiausiai prinokusi ir nuo aukščiausios šakos.

Arba mokymas važiuoti dviračiu.

Arba maudynės Senelio statytoje ir kūrenamoje pirtyje.

O kur dar Senelio humoro jausmas... Jis gi tikras dzūkas pagal prigimimą, tai kalbėdamas apie ką nors neaiškaus sakydavo "kažkucis su pliupcikais", o apie išdykusį ir nenuoramą vaiką - "malūnas grūdzielius". Kažkada man stuktelėjus galva į šaldytuvą (tik jau neklauskit, kaip tai įmanoma), Senelis pirmiausiai paklausė: "Tikiuosi, neįlenkei durelių?". Kartą, paklausus, kokių ledų norėtų, atsakė, kad nesvarbu, bile būtų balta, šalta ir saldu...

Fantastiški prisiminimai! Nes Senelis mano FANTASTIŠKAS!

P.S. na ir apie tortą trumpai. Kaip ir planavau, kepiau medaus tortą, su medaus biskvitu. Jis pagaminamas greičiau nei klasikinis medaus tortas, bet skoniu tikrai neatsilieka. Net, drįsčiau pasakyti, kad jį lenkia. Tortas didelis, minkštas, drėgnas, su aiškiu medaus skoniu ir nuostabiai saldžiarūgščiu kremu. Mane įkvėpė štai šis receptas. Jo neperrašnėsiu, nes gamindama nepakeičiau anei gramo, anei lašelio. 

Tortas sulaukė nemažai pagyrų, o brolis jį jau užsisakė savo gimtadieniui. Dėl šito mes dar pažiūrėsim, jeigu būsi geras, broli, tada gal... chi chi.

Bet labiau nei pats tortas ir jo sėkmė ragavusiųjų tarpe, mane pradžiugino tai, kad visgi pavyko uždegti visas 80 žvakučių. O labiausiai - kad Seneliui pavyko jas užpūsti.

Aš tokia laiminga, kad visdar turiu savo nuostabų Senelį!

Jeigu ir Jūs esat tarp tokių laimingųjų, paskambinkit arba aplankykit savo Senelį - jo džiaugsmu būsit gyvi ištisas savaites, pamatysit!