Kaip patirti gėdą ir pasigirti vienu metu

Noriu pasigirti. Gruodžio 29 dieną dalyvavau Kalėdiniame bėgime. Bėgau ilgiausią - 12 kilometrų - distanciją. Būtų visiškai neįdomi žinia, jeigu ne aplinkybės.

Viskas prasidėjo kuo puikiausiai. Norint nubėgti tuos 12 kilometrų, reikėjo 4 kartus sulakstyti tą patį 3 kilometrų ratą, besitęsiantį Vokiečių, Vilniaus, Gedimino prospekto, Odminių, Totorių, Liejyklos, Universiteto, Gaono, Stiklių ir Didžiąja gatvėmis.

Nubėgus tris pirmuosius ratus ir pradėjus ketvirtąjį, mane apėmė keistas jausmas: kažkaip tylu aplink,  niekas nebėga nei priešais, nei šalia, nei už manęs, paprasti pėstieji sau ramiausiai vaikštinėja šiaip jau tik bėgikams atitvertoje trasoje... "Pala, o gal aš jau penktą ratą pradėjau? Ne, visgi čia dar tik ketvirtas... Oi čia ne į gera..." galvoju.

Įpusėjus ketvirtąjį ratą ir pasiekus Totorių gatvę, prie manęs lėtai privažiavo bėgimo organizatorių automobilis su įjungtais oranžiniais švyturėliais. Jo vairuotojas kreipėsi į mane pro atidarytą langą: "Jūs bėkit bėkit, aš važiuosiu iš paskos ir Jus palydėsiu.". "O dieve..." pamaniau. "Aš tikrai bėgu paskutinė!"

Jūs negalit įsivaizduoti, kokia įtampa bėgti šitaip. Kai daugiau mąstai ne apie tai, kaip bėgi, o apie tai, kad bijai, jog tas lydintis automobilis neužgestų važiuodamas šitaip lėtai ir dar į kalną... Negana to, dar atkreipi visų įmanomų aplinkinių dėmesį - visgi bėgi lydimą švyturėlių, tai gal širdis stoja  ar dar koks negerumas...

Visgi noriu pasidžiaugti, kad sulaukiau labai didelio praeivių palaikymo, jie skandavo "Tu gali! Tu gali!", "Pirmyn!", "Jau tiek nedaug beliko!" ir kėlė man nevaldomą šypseną.

Pasiekus Vokiečių gatvę ir likus vos keliems metrams iki finišo, bėgimo savanoriai, kurie viso bėgimo metu būna išsibarstę po visą trasą ir visaip palaiko bėgikus beigi prižiūri tvarką, sustoję dviem eilėmis padarė bangą man kertant finišo liniją... Buvo kažkokia fantastika!

Dairydamasi, kur čia radus vandens dar spėjau išgirsti, kaip viso šio renginio vedėja pakomentavo: "Tik tas, kas atbėga paskutinis sulaukia šitokio sutikimo, aplodismentų ir automobilio palydos. Kas dabar atsimena šio bėgimo nugalėtojus?". Kaip taikliai pastebėta, nemanot?

Štai taip juokingai ir su trupučiu gėdos jausmo baigėsi ilgiausia mano iki šiol bėgta distancija. Ją įveikiau per 1:34:00.71 ir užėmiau garbingą 695 vietą iš 713 bėgusių. Kodėl ne paskutinę? Nes tie likę 18 žmonių dėl kažkokių priežasčių išvis nebaigė distancijos - nubėgo tik du arba tris ratus. Taigi aš - ne paskutinė tarp dalyvavusių. Aš tiesiog ne pirma tarp TIKRAI bėgusių. Nei karto nesustojau, nei metro nėjau pėsčiomis (taip, būna ir tokių bėgikų) ir atbėgau savo įprastu laiku. O žinant, kad bėgimas vyko tarp Kalėdų ir Naujųjų (suprask "tarp vieno stalo ir kito"), tai labai didžiuojuosi savimi ir visais, kurie bėgo.

Kolkas bėgdama kovoju su kilometrais ir pačia savimi. Kovai su laiku aš dar per jauna, chi chi.

Linkiu ir Jums bent kartą sudalyvauti nors ir pačios trumpiausios distancijos bėgime ir patirti tą nepaprastą pasitenkinimo savimi jausmą ir tą nepažįstamų žmonių palaikymą - mūsuose jis juk ne toks ir dažnas...