Beveik prieš porą savaičių praūžė pirmasis Ugnės gimtadienis.
Mūsų mergaitė jau tikrai labai pasikeitusi, lyginant su tuo guzuliu, kurį pernai sausyje parsivežėm į savo namus.
Tokia užsispyrusi ir atkakli, kad jau dabar jai šiek tiek pavydžiu šių savybių.
Pasidabinusi būreliu kolkas juokingai atrodančių dantų - atrodo tokia super miela, kai šypsosi arba juokiasi...
Pamažu bando eiti pati viena, niekieno neprilaikoma.
Ir šoka šoka šoka! Vos tik pasigirsta koks nors ritmas (kartais užtenka to, kad pradedu barbenti pirštais į stalą ar dainuoti kokią dainą) ir ji - nesvarbu, sėdi, stovi ar guli - ima šokti, sukinėtis į visas puses iškėlusi rankas į viršų. Vadinu šį procesą let the beat control your body.
Žmonės sako, kad pagal savo išvaizdą ji - tikras mano ir Martyno mišinys. Pritariu. Bet iš visos širdies linkiu jai būti panašiai pačiai į save, chi chi.
Vis dažniau pastebiu, kad jiedu su Martynu turi panašių judesių ir mimikų, kramto ir žiovauja beveik identiškai. Tiesa, neseniai Ugnė pradėjo miegoti lygiai tokia pačia poza kaip ir aš: ant pilvo, vieną koją ištiesus, kitą - smarkiai sulenkus...
Žodžiu, auga tikras mūsų vaikas ir kasdien su ja darosi vis įdomiau!
Kalbant apie gimtadienį, jį geriausiai apibūdintų angliškas žodis crowded. Žmonių mūsų šiaip jau erdviuose namuose buvo beveik dvidešimt, tai patys suprantat... Bet gi kitaip tiesiog neįmanoma: tėvai, broliai ir sesės su antrom pusėm, keletas senelių ir viena pora mūsų draugų - štai Jums ir minia. Ir nors pati sau iš anksto buvau pažadėjusi neisterikuoti, visgi streso apturėjau nemažai, nes dieną prieš gimtadienį kepant tortą ir plakant kremą, apie kurį svajojau beveik metus, viskas nesisekė... Tai man tapo pamoka ateičiai, kad reikia paisyti ir klausyti savo protingo vyro patarimų. Kitą kartą būtinai išbandysiu naują receptą (ypač jeigu tai torto receptas) gerokai anksčiau negu ateis svarbioji proga. Ir nesvarbu, kad šventės dieną man ir Martynui tai bus jau ragautas dalykas ir mums tai nebus premjera. Svarbu, kad svečiai galės mėgautis tinkamai iki visiško vientisumo išplaktu torto kremu, vienodo storio ir skonio sluoksniais, o ne tokiu rudu neaiškiu bokštu, kokiu vaišinau šiemet... Mano kuklia nuomone, torto įvaizdį išgelbėjo tik ta nuostabi raudona popierinė gėlė pom pom'as, kurią pasigaminti yra toks vienas juokas, kad net vaikas sugebėtų.
Tiesa, nepavyko tik tortas. Štai su sausainiais viskas buvo geriau nei tvarkoj.
Jau senokai norėjau išbandyti whoopie pie sausainius. Išbandžiau ir žinau, kad kepsiu dar ne kartą. Nebūtinai tokius pačius, nes jų rūšių yra koks melejonas.
Suporuotiems sausainiams reikės:
115 gramų sviesto,
150 gramų cukraus,
1 didelio kiaušinio ir 1 didelio kiaušinio baltymo,
280 gramų miltų,
1 1/2 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių,
3/4 arbatinio šaukštelio druskos,
120 mililitrų pieno.
Sviestą ir cukrų plakite apie 2-3 minutes, kol masė pasidarys puri. Įplakite kiaušinį. Tuomet ir kiaušinio baltymą.
Kitame inde sumaišykite miltus, kepimo miltelius ir druską.
Į sviesto masę suberkite pusę miltų mišinio. Plakant supilti pieną. Suberti likusius miltus.
Ant kepimo popieriumi išklotos skardos konditeriniu švirkštu arba maišeliu išspauskit maždaug 4 centimetrų skersmens sausainius.
Kepkite 7-8 minutes 175°C karštumo orkaitėje.
Iškepusius sausainius atvėsinkite ir suporuokite - net jeigu labai stengsitės, net jeigu visą kepimo laiką stovėsit šalia orkaitės su milimetrine liniuote rankoje, jie vistiek neiškeps vienodi. Gera žinia ta, kad rasti porą kiekvienai sausainio puselei tikrai pavyks.
Metas ruošti kremą, kuriam reikės:
140 gramų sviesto,
155 gramų cukraus pudros,
druskos,
1 valgomo šaukšto grietinėlės.
Apie pusę minutės plakite sviestą, tuomet suberkite cukraus pudrą ir žiupsnelį druskos. Plakite apie 2 minutes. Supilkite grietinėlę ir plakite dar 4 minutes, kol kremas taps purus kaip debesėlis vasarą.
Ant vienos iš sausainio puselių dosniai tepkite kremo. Prispauskite kita sausainio pusele ir šiek tiek pasukit, kad kremas tolygiai pasiskirstytų tarp sausainių. Jeigu norisi, sausainių kraštus paritinkit po kokius nors pabarstukus (naudojau vos matomai rausvus stambius cukraus kristalus).
Prieš vaišinant sausainiais svečius, būtų gerai juos atvėsinti, kad sviestinis kremas sustingtų ir kandant neištrykštų per kraštus. Aišku, tokie trykštantys sausainiai visiems įsimintų daug labiau, nei paprasti, todėl čia Jūsų reikalas šaldyti juos ar ne.
Pamačius tešlos ir kremo sudėtį iškart aišku, kad čia tikrai ne neatsivalgomieji sausainiai. Ne ne. Jų užtenka suvalgyti vieną, geriausiu atveju, du ir pasijusit kaip papietavę ir pavakarieniavę vienu metu. Aš Jums sakau.
Ir, žinoma, dovanėlės svečiams. Šios - jau galima sakyti - tradicijos laikausi nuo mudviejų su Martynu vestuvių. Tąkart į kelionę kiekvienam įdėjom po keksiuką su uogomis ir pačių gamintus arbatos pakelius. Praėjusį rudenį po Ugnės vardynų (gal ir apie jas kada prisiruošiu parašyti...) svečius lydėjom mažais stiklainėliais pomidorų džemo, o štai pirmajam gimtadieniui sugalvojau pasinaudoti Ugnės vardu ir visiems padovanoti po degtukų dėžutę, dekoruotą (jeigu taip galima pavadinti) šią progą simbolizuojančiais skaičiais, datomis ir paveikslėliais.
Apibendrinant galiu pasakyti, kad gimtadienis buvo raudonas, kaip ir planuota, gausus svečių ir skonių prasme, pagrindinė dalyvė buvo puikios nuotaikos ir ypač džiaugėsi pirmą kartą gyvenime gavusi torto (tiesa, cukraus poveikis buvo beveik kaip filmuose...), o jau dovanų dovanų... Kaip yra su Ugnės jausmais kolkas neaišku, bet mane labiausiai džiugina medinės kaladėlės: dėlioju jas, statau namus ir pilis ir tokia ramybė užplūsta... Kol neatvažiuoja tankas U1 ir visko su didžiausiu džiaugsmu nesugriauna...
P.S. visos dovanos ypatingos, todėl jų nuotraukomis šį įrašą papildysiu rytoj.
Įdomių metų visiems!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą