Mudu su Martynu šiandien švenčiam trečiąsias savo vestuvių metines. Atvirai sakant, jausmas toks, tarsi vestuvės būtų vykusios labai labai seniai, bet štai, kalendorius griežtai sako - treji metai ir nė diena ilgiau.
Kaskart prisiminus vestuves - tą susirašymą anksti ryte, dalyvaujant tik liudininkams, kai buvo sunku tvardyti šypseną, santuokų rūmų tetai rimtu sveikinimų koncerto stiliumi skaitant iš papkės reikiamą tekstą, tą pamišėlių fotosesiją šalia namų prie Neries, paskui Lentvario dvare vėduojant vienas kitą milžiniškais varnalėšų lapais, o po to - Kazokiškėse (!), tą vidurdienio karštį ir Martyno botuose pamerktą mano puokštę, tą ramų veidą nuotraukose, nors prieš sekundę dėl gero kadro įlipau į dilgėlyną plikais keliais, tą momentą, kai Martyno tėtis pravėręs kambario duris pamatė mane jau pasipuošusią ir iš jo šiltos šypsenos supratau, kad atrodau tikrai geriau, nei kasdien, tas minutes, kol mamos ir tėčiai lydėjo mus iki ąžuolo Aukštuojuose, o mūsų brangūs draugai ir draugės, pusbroliai ir pusseserės laikė kaspinus mums virš galvų, tą nuostabią, prasmingą tėvų, brolių ir sesių suorganizuotą ceremoniją po ąžuolu, tas nesutramdomas ašaras, kai pažadėjom vienas kitam smagų ir nurautą gyvenimą kartu, tuos linkėjimus ir sveikinimus, ir tą įrėmintą fotosesiją prie ąžuolo, ir netikėtai (man širdis vos lauk neišlipo!) tiesiog klojime uždainavusius Liūdnus slibinus, tai, kad Bartas elgėsi kaip ir pridera raudona peteliške pasipuošusiam džentelmenui, bet pats pirmas nulūžo po stalu, ir kad mano senelis ir jo Irena patys grojo ir dainavo mums "Meilės laišką", ir tą Martyno šokį (!), žaidimus, šokius ir trijų aukštų gilėmis ir ąžuolo lapais puoštą tortą, kurį, visiškai idealiai atrodantį, Martyno tėvai iš už kelių šimtų kilometrų atvežė tiesiog automobilio bagažinėje, tą ramų ir vėsų antros dienos rytą su cibuline, tą nuostabų vakarą prie mažo stalo, kai išsivažinėjus visiems svečiams, liko tik tėvai, broliai, sesės, seneliai... - širdį užplūsta džiaugsmas ir nostalgija, o per nugarą mažais padukais nutipena šiurpuliai. Šventė buvo kitokia, nenormali kaip ir mudu ir būtent dėl to tokia nepaprastai fantastiška!
Tekėčiau už savo Martyno vėl ir vėl, nes tai buvo geriausias mano gyvenimo sprendimas. Ačiū jam, kad prieš trejus metus jis maloniai sutiko tapti mano vyru. Būti žmona rocks!
Taigi tas trečiąsias vestuvių metines žmonės kažkodėl vadina odinėmis, todėl pagalvojau, kad tai puiki - tiesiog pažodinė - proga pagaliau pagaminti jau seniai mano akis patraukusią fruit leather. Išvertus pažodžiui, šis pavadinimas skamba labai jau ne kažką, mat mes lietuvių kalboje žodžiu oda vadinam daugybę dalykų: žmogaus kūno odą, vaisių odą, karvės ar krokodilo odą... Pripažinkim, vargu ar koks vaikas apsidžiaugtų pavaišintas vaisių oda... Bet kadangi šį įrašą tikriausiai skaitys ne vaikai, o jų mamytės (mamytės, mamytės, kaip sakydavo toks vienas gamtos profesorius), palieku tiesioginį vertimą - vaisių oda.
Šį saldumyną galima gaminti iš bet kokių Jums patinkančių vaisių arba uogų (mane ypač vilioja braškės...). Šįkart po ranka turėjau slyvų bei nektarinų, todėl oda gavosi tokia rudeniška ir pilna skonio.
Gaminant reikės, todėl turėkit:
400 gramų vaisių ir/ar uogų (naudojau dviejų rūšių slyvas ir nektarinus),
30-50 gramų cukraus (arba medaus, arba sirupo - visko pagal skonį).
Slyvas bei nektarinus nuplaukit, perpjaukit pusiau ir išimkit kauliukus. Sudėkite slyvų ir nektarinų puseles į kepimo indą vienu sluoksniu. Kepkite iki 200°C įkaitintoje orkaitėje 15-20 minučių, kas 5 minutes vis pasižiūrėdami, ar vaisiai/uogos nepradėjo degti. Išėmę iš orkaitės, palikite puseles atvėsti.
Atvėsusius vaisius/uogas sutrinkite blenderiu iki vientisumo. Įberkite cukraus, gerai išmaišykite. Paragaukit, ar netrūksta saldumo/rūgštumo. Pritrūkus, įberkite dar cukraus ar įlašinkit citrinos sulčių.
Gautą norimo skonio masę kelių milimetrų storumo sluoksniu paskleiskit ant kepimo popieriumi išklotos skardos.
Dabar pats svarbiausias momentas - vaisių odos džiovinimas. Iškart nusiteikit, nes tai ilgas procesas, trunkantis 6-8 valandas. Jūsų tikslas - visiškai sausa ir nuo kepimo popieriaus lengvai nusiimanti vaisių oda. Džiovinti, priklausomai nuo Jūsų orkaitės galimybių, galima trejopai:
- iki 60°C įkaitintoje orkaitėje;
- iki 75°C įkaitintoje orkaitėje palikus jos dureles praviras (įkišant į tarpą medinį šakštą ar mentelę);
- iki 75°C įkaitintoje orkaitėje, vos jai įkaitus ją išjungiant ir, praėjus valandai, vėl įkaitinant iki 75°C (kartoti tai kas valandą, vos oda visiškai išdžius).
P.S. skaičiau, kad galima džiovinti ir tiesiog ant saulės porą dienų arba naudojantis vaisių džiovykle, tačiau šių būdų nebandžiau, todėl negaliu drąsiai rekomenduoti.
Išdžiūvusią vaisių odą palikite atvėsti, o tuomet tiesiog žirklėmis sukarpykit norimo dydžio gabalėliais arba juostelėmis kartu su visu kepimo popieriumi - pastarasis neleis odai prilipti pačiai prie savęs. Kol nevalgot ar nevaišinat kitų, laikykit supjaustytą (sukarpytą) odą sandariame inde.
Savo tekstūra vaisių oda panaši į plonai pjaustytą obuolių sūrį, tik, be abejo, šiek tiek kietesnė, labiau skirta kramtymui, jeigu suprantat, ką noriu pasakyti. Skoniu ji šįkart priminė - ak, kaip netikėta! - slyvų uogienę.
Vaisių oda yra puikus užkandis arba saldainių pakaitalas mažyliams, o tinkamai sukarpius bei suvyniojus - ir miela dovanėlė brangiam žmogui.
Palieku Jus su
Liūdnų slibinų daina (dainuota ir mūsų vestuvėse
"aš kaip tortas be vanilės, kaip Martynas be Akvilės"), o mes lekiam švęsti!
Mylėkit, išdrįskit, nepamirškit!
