Eiti į lietuvišką filmą visdar būna kiek nedrąsu, o neturėtų būti. Lietuvoje sukurtų filmų ženkliai daugėja ir jų kokybė išties darosi vis geresnė. Į "Nepatyręs" užsinorėjom eiti vos tik pamatę jo anonsą, bet buvo neramu, ar lietuviams, kaip byloja legendos kukliems iš prigimties, pavyks susidoroti su intymiomis temomis ir dar iš visko pasijuokti. Ir žinot, filmas tikrai pavyko! Kaip mėgstu sakyti, gal ir ne šedevras, bet ne viskas šiame gyvenime turi būti rimta ir sutaurinta. Kita vertus, kartais kalbant juokais galima pasakyti labai daug gilių ir svarbių dalykų. Tikrai rekomenduoju pamatyti šį filmą, nes jau vien Audriaus Bružo sukurtas nepatyrusio Ramūno personažas yra tiesiog fantastiškas! O dar tie jo ūsiukai...
Vyšninius antrojo Ugnės gimtadienio pasirinkimus ir pasisekimus aprašiau štai čia.
Galiu savimi didžiuotis, nes praėjo dar tik vienas šių metų mėnuo, o aš jau pradėjau skaityti trečią knygą! Kaip ir planavau, perskaičiau "F**k it. Idealus dvasinis kelias" ir tik dar kartą įsitikinau, kokie mes visi (aš ypač) esam įsitempę net dėl menkiausių smulkmenų, kaip labai ta įtampa mus vargina ir trukdo gyventi... Vienas nerašytų mano šių metų tikslų yra išmokti atsipalaiduoti iš esmės, nes, dievaži, pradedu manyti, kad niekada to ir nemokėjau.
Baigusi šią, pasidovanojau sau dar vieną knygą. Tai "Antroji Evangelija pagal Užkalnį", kurią kikendama perskaičiau per keletą vakarų, nes taip smagiai ir įdomiai parašyta, kad vos pavyko atsiplėšt. Mėgstu Andrių Užkalnį, jo požiūrį ir rašymo stilių. Jo mintims pritariu ne absoliučiai visada (visgi dažniausiai), bet gerbiu jo, mano nuomone, sveiką požiūrį ir nepataikavimą kvailumui. Rekomenduoju šią ir ankstesnę jo knygą visiems, kuriems pritrūksta argumentų, kodėl laisvoje Lietuvoje mes gyvename nepalyginamai geriau, nei tais supuvusiais tarybiniais laikais. O tiems, kam panašių argumentų užtenka, siūlau perskaityti vistiek. Dėl smagių palyginimų, įdomių faktų, o gal net sužadintų prisiminimų.
Sausį mano mylimai močiutei iš mamos pusės - kurią mes visi jau turbūt amžinai vadinam tiesiog Mamule - suėjo aštuoniasdešimt. Tiek daug visko esu kartu su ja patyrusi! Atėjusi į svečius visada galėdavau naudotis jos kosmetika (tai jau patikėkit, progos nepraleisdavau), žaisti su visais jos turimais papuošalais (jų kiekis, įvairovė ir stilius - tikrai ne močiutiški), drabužiais ir net batais.
Man vis iškyla vienas itin ankstyvos vaikystės prisiminimas: kai mama ir tėtis išvažiavo į ligoninę parsivežti mano sesės (taip, aš šventai tikėjau, kad kūdikėlius ligoninėse tiesiog parduoda kaip parduotuvėje: atvažiuoji, išsirenki ir vežiesi namo - tuo metu buvau trejų metų ir aštuonių mėnesių amžiaus), mudvi sėdėjom jos svetainėje ir raudonai lakavomės nagus. Kalbėjomės apie kažką. Bet staiga mano Mamulė pradėjo verkti (matot, ji jau tada žinojo, koks nepaprastas yra tas naujų vaikučių pirkimas). Aš, be abejo, iš paskos apsiverkiau, nors tada net nesupratau, kodėl. Taip ir verkėm abidvi apsikabinusios ir gražios (minėjau gi, kad vyko nagų lakavimas...) ir tai man visada buvo ir bus viena moteriškiausių akimirkų gyvenime.
Mamulė visą mano vaikystę ir paauglystę buvo visokių paslapčių patikėtinė: meilės seilės, draugių reikalai ir visokie kitokie gyvenimiški klausimai - dėl visko guosdavausi būtent Mamulei. Ji, kaip ir aš, buvo vyriausias vaikas šeimoje, todėl visada mane suprasdavo: jeigu užstoji savo mažius - lieki kalta, jie kuo nors prasikalsta - lieki kalta. Žodžiu, pirmagimio dalia. Buvo smagu turėti kam papasakoti net ir tokias dabar juokingai skambančias problemas.
Nemažai visokių smagių dalykų buvę. Tarkim, jeigu mes su broliu ir sese ko nors prisidirbdavom, mūsų mama, be abejo, pasipasakodavo savo mamai. O pastaroji, pasitaikius progai, mus švelniai paauklėdavo. Kai nustebę klausdavom, iš kur gi ji viską sužinojo, atsakydavo "man žvirbliai pačirškėjo". Dar dabar prisimenu, ką tuomet įsivaizdavau: į jos balkoną penktame aukšte atskrenda būrys triukšmingų žvirblių ir viską jai raportuoja...
Prisimenu, kad mus su sese ji vadindavo saulutėmis, o mūsų brolį ir pusbrolį - sūnyčiais. Ir kaip prieš miegą mums sekdavo Salomėjos Nėries "Senelės pasaką", kurią ir šiandien be problemų mintinai prisimenu... Prisimenu, kiek žaidėm su didžiuliais mediniais skaitliukais, o vėliau - su didelėmis skaičiavimo mašinėlėmis (juk bet kas tokių neturėdavo). Bet kai Mamulės namuose atsirado elektroninė spausdinimo mašinėlė (!), mano džiaugsmui ir entuziazmui nebuvo ribų: spausdindavau viską, ką tik galėjau, net žurnalą esu kažkokį išleidusi (jau ta patologinė mano meilė kanceliarijos priemonėms...). Prisimenu, kaip ji mus skraidindavo pasisodinusi ant kojų, kaip kartą apgavo mane vaišindama konservuotomis cukinijomis pasakiusi, kad tai ananasai... Ir kaip kuriam nors (arba visiems) iš mūsų susirgus, iškart ateidavo aplankyti atnešdama sultyčių (tokių, kokių dabar pilnos parduotuvės: mažuose pakeliuose su mažu šiaudeliu)...
Aš kaskart vis džiaugiuosi pagalvojusi apie savo senelius, nes jiems nebūdingas nuskriaustų pensininkų sindromas: jie bendraujantys ir jaunatviški, domisi pasauliu ir aplinka, todėl, tikiu, jaučiasi laimingi.
Nors minint šį jubiliejų didelių iškilmių nebuvo, visi patys artimiausi susitikom restorane ir skanavom Pekino anties, kalbėjomės, linkėjom. O mudvi su sese (kaipgi aš be jos?) sugalvojom dar ir tokį prisiminimų stiklainį suorganizuoti (kas man su tais stiklainiais?): visi dalyvavę ant nedidelio popieriaus lapelio tiesiog ekspromtu užrašė po vieną pirmiausiai į galvą šaunantį prisiminimą apie Mamulę. Visus juos sudėjom į tą minėtą stiklainį ir atidavėm Mamulei, kad galėtų ramiai sau namuose pasidžiaugti.
Kaip dažnai mes pamirštam, kad jau esam suaugę, o vis dar turim senelius. Prisiminkim!
Na, ir paskutinis mėnesio planas pagaliau pagaminti vyniotinį su varškės kremu pavyko puikiai! Kaip ir tikėjausi, jo skonis ir mano darbas buvo įvertinti ir apaikčioti, chi chi. Plačiau apie viską rašiau štai čia.
Sausis buvo toks, koks ir turi būti: pošventinis, bet labai šventiškas. Puikus.
Pilna minčių ir planų pasitinku vasarį!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą