Balandžio buhalterija

Velykos šiemet buvo puikios! Su sese Egle padirbėjom iš peties ir - svarbiausia - visi klusniai laikėsi mūsų plano, todėl viskas praėjo sklandžiai ir maisto pirmą kartą mūsų šeimos istorijoje (!) nebuvo per daug.

Žinoma, kai  kartu švenčia dvi mažulės, kurių miego grafikas nesutampa, atsiranda visokių kliūčių, bet tai laikinas etapas ir kai tik galėsim, visi švęsim po tris paras non stop, sakau Jums!

Brolio dvidešimtpenkmečio  paminėjimas taip pat pavyko fantastiškai! Šventėm jį vadovaudamiesi vėžliukų ninzių tema, todėl Aukštuojuose visi gaminom ir kepėm picas (nuostabaus skonio, beje!), buvom pasidabinę galvas raiščiais, grožėjomės brolio vaikystės nuotraukų ekspozicija ir patys pozavom ganėtinai ekspromtinėje fotosesijoje, o mama ant savo pagaminto torto išbarstė visus keturis vėžliukus!

Kai pagalvoji, kad viskas prasidėjo nuo labai senos nuotraukos, kurioje brolis vilki mamos jam numegztą megztinį su vėžliukais ninzėm... Dar kartą sveikinu, mylimiausias broli!

P.S. trumpai apie dovanas. Dovanojom jam neįtikėtiną - medinį - laikrodį (už idėją labai ačiū brolio Ramunei!) ir išskirtinį puodelį iš štai čia (aš apšalau ir susileidau vienu metu, pamačiusi kiek visokio grožio jie gamina...). Labai tikiuosi, kad menininkui, kuris pats nuolat dirba su medžiu ir retkarčiais pamiršta, kur kuriuo laiku turi būti - laikrodis iš raudonmedžio bus ne tik naudingas, bet ir riešui mielas dalykas. 

Pasivaikščiojimų, nors ir ne visuomet sekmadieninių, išties netrūko, bet dar labiau netrūko pasivažinėjimų mašina! Taip taip, Akvilė ir vėl vairuoja!

Pamėginusi telefonu susitarti dėl papildomų vairavimo pamokų su pora skirtingų instruktorių ir susidūrusi su būtent šiai profesijai būdingu išsidirbinėjimu bei amžinu planų keitimu (tiesa, mano pirmasis instruktorius buvo nuostabus ir aš visuomet miniu jį tik geriausiais žodžiais; deja, jis jau šio darbo nebedirba...) nusprendžiau, kad man jau tikrai nebe aštuoniolika, todėl galiu sau leisti prabangą nebendrauti su žmonėmis, kurie negerbia nei  manęs, nei mano laiko. Čia į pagalbą kaip visuomet atėjo sesė. Ji pasiūlė kreiptis į jos mylimą vyrą Julių. Tai štai Kalėdų proga be planuotos dovanos nuo manęs Julius gavo ir vienetinį kuponą, suteikiantį jam išskirtinę galimybę mokyti mane vairuoti. Be abejo, visa ši situacija buvo žinoma tik Elgei ir Juliui, todėl nuo pat vasario aplink netrūko intrigos, kur kas antrą dieną per pietus mudu su Julium išvažiuojam... Per tuos du mėnesius Julius pražilo ir išorėje, ir viduje, bet su manimi visdar kalbasi ir net leidžia jį kur nors nuvežti, todėl, manau, nesu visiškai beviltiška vairuotoja.

Amžinai lieku jam dėkinga ir skolinga.

P.S. visiems tiems, kam iškilo klausimas, ar manęs negalėjo mokyti mano pačios mylimas vyras Martynas, atsakau: galėjo. Bet iš to nebūtų išėję nieko gero. Visgi yra dalykų, kurių svetimas vyras gali išmokyti geriau vien todėl, kad jis svetimas.

Planuotasis šokolado suflė buvo pagamintas, ragavusiems patiko, o įrašas apie tai - jau rytoj.

Kokteiliai... Taip svajojau, taip norėjau, bet nei progos, nei laiko jiems taip ir neradau. Tiesa, noras niekur nedingo, todėl dalinsiuos su Jumis iškart, kai tik sumaišysiu...

Šis balandis man buvo labai intensyvus ir pilnas visokiausių emocijų. Gegužė, panašu, bus ne ką lengvesnė... Bet, man regis, geriau jau viskas, negu nieko.

Ramybės visiems!