Ši gegužė prasidėjo nuo mūsų draugų Viačeslavo ir Olesios vestuvių pajūryje. Buvo išties romantiška ir graži šventė, su daug linksmų svečių ir su mažai tokiems renginiams būdingos įtampos. Labai smagiai praleidom laiką, o kitą rytą dar spėjom ir prie jūros nueiti, po parką pasivaikščioti, nes oras pasitaikė tikrai puikus. Taigi nepaisant naktį šiek tiek susirgusios Ugnės, savaitgalis pavyko!
Mamyčių dienos sekmadienį praleidau važiuodama gražiais Žemaitijos keliais, o kaip ilgai šiemet švenčiau aprašiau štai čia.
Kalkit man prie kryžiaus, nes žadėtieji ledinukai taip ir liko nepagaminti... Gal pritrūko laiko, gal - įkvėpimo, bet šios minties tikrai neatsisakau, todėl ledinukai greitu laiku tikrai bus.
O štai dėl vaisiais ir žolelėmis gardinto vandens - visai kitas reikalas! Išbandžiau, paragavau, nufotografavau. Iš trijų gamintų tikrai skaniu pavadinčiau tik vieną (bet iškart sakau, kad tai absoliučiai skonio reikalas, tad primygtinai siūlau išbandyti visus), todėl mano šios vasaros TOP 3 sudaro ir naujai atrasti, ir seniai išmėginti skoniai:
1. šviežias agurkas+vanduo - neįtikėtina, bet tai išties stebuklingas derinys!
2. žaliosios citrinos+mėtos+gazuotas mineralinis vanduo - sesės pagamintas, intensyvaus skonio, toks, sakyčiau, su charakteriu!
3. braškės+žaliosios/paprastos citrinos+mėtos - labai vasariškas, labai gaivus ir ypač aromatingas!
O štai ir dar pora derinių, kuriuos išbandžiau:
greipfrutas+šilauogės+rozmarinas+vanduo - intensyvaus kvapo, patiks mėgstantiems kadagių ir pušų aromatus;
obuolys+kriaušė+cinamono lazdelė+vanduo - labai švenlnaus skonio ir kvapo, šilto ir malonaus aromato.
Žodžiu, bandykit įvairiausius derinius ir skonius ir būtinai - aš Jums pažadu - surasit savo mėgiamiausią, o vanduo taps Jūsų mėgiamiausiu gėrimu karštą vasaros dieną.
Na ir dėl to ankstyvo
kėlimosi ir buvimo gamtoje. Pastarojo mano kasdienybėje tikrai netrūksta, bet
va su ankstikėliu tai tikrai yra bėda... Žinoma,
viskas būtų žymiai paprasčiau, jeigu sugebėčiau nueiti miegoti ne pusę pirmos
nakties, kaip kad nutinka beveik kasnakt. Dar prieš vidurnaktį gulėti lovoje
yra itin retas reiškinys mano gyvenime.
Visgi šiuo klausimu mane
įkvepia pora puikių pavyzdžių.
Viena mano buvusi kolegė
buvo toks visiškas vyturys, kad pati be žadintuvo prabusdavo 6
valandą ryto ir iki darbo, kuris prasidėdavo 8 valandą, dar spėdavo ir vonioje
pagulėti...Tiesa, maždaug dešimtą vakaro ji jau būdavo miegančioji gražuolė,
bet vistiek, pagalvokit, kiek galima nuveikti kasdien keliantis su aušra!
Kitas pavyzdys - mano
dabartinė kolegė Nijolė. Ji - dabar tikra mėgėja pamiegoti rytais - papasakojo
man, kaip kažkada, kai su vyru gyveno Gruzijoje, name ant aukščiausio miesto
kalno, keldavosi su aušra tikrąja šio žodžio prasme, mat iš vakaro labai jau
nebūdavo ką veikti - nei televizoriaus, nei feisbuko - todėl miegoti juodu
eidavo labai anksti, apie 8 ar 9 valandą vakaro. Suprantama, kad taip anksti
gulęs tikrai gali be jokių problemų atsikelti tekant saulei vien tam, kad
pamatytum ją kylančią virš kalnų ir pagurkšnotum kavos ar arbatos...
Labai graži istorija,
kuri tik dar kartą priminė man, kad ir pati dabar gyvenu su vaizdu į upę ir
miegamojo langus nutvieskiančiu įstabiu saulėtekiu, todėl pasiteisinimų
verkšlenti dėl kiekvienos prarastos ryto miego minutės darosi kažkaip net
truputį gėda...
Žodžiu, viskas juda
geryn, man regis. O ir trumpiausios metų nakties mėnuo jau čia pat.
Gera buvo gegužė.
Birželi, lets kamon!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą