Panašią dieną kaip šiandien, irgi birželio 22ąją tik prieš ketverius metus pradėjau rašyti Įkvėpimo blogą. Diena buvo niekuo neišskirtinė, gal todėl ir ryžausi pernelyg nemąsčiusi imti ir pradėti, nes, kai pagalvoji, nieko čia neprilauksi...
Tai buvo įvykis, tikrai neapvertęs gyvenimo aukštyn kojomis, bet bloginimas tapo mano hobiu, paskatinusiu daugiau fotografuoti ir dar labiau domėtis maistu. Ir nuolat ieškoti kad ir menkiausių dalykų, kurie įkvėptų, nes būtent jo - įkvėpimo - man dažniausiai ir pritrūksta: to jausmo, kuris ryte priverstų šokti iš lovos, lėkti, ieškoti, nuversti kalnus, išgelbėti pasaulį ir pačią save. Ar tiesiog pagaliau sėkmingai iškepti morengą. Arba nubėgti tuos nelemtus kilometrus ir pakeliui numesti tuos prakeiktus kilogramus.
Praėjo jau ketveri metai, nemažai visko per tą laiką pasikeitė, net griežtieji kalbininkai leido naudoti žodį blogas, o aš tik dabar pagaliau supratau, kodėl išvis jį rašau.
Nuo pirmos sekundės iki šio vakaro Įkvėpimo bloge aš visiškai viską dariau pati! Oi, žinau, susikurti blogą tikrai ne orlaivių pilotavimas, bet pašonėj turint vyrą programerį, gali išties atsirasti pagunda prašyt pagalbos ir patarimų. Bet apie mano blogo egzistavimą Martynas sužinojo tik tada, kai dar tą pačią dieną nusiunčiau jam nuorodą į savo pirmąjį įrašą. Išsiunčiau ir sėdėjau drėgnais delnais kitoj skaipo pusėj...
Jausmas, kad aš čia tvarkausi visiškai pati - nuostabus! Niekas man neaiškina, nepatarinėja, pasikliauju tik savo pačios nuomone ir suvokimu. Su amžiumi kažkur praganiau savo savarankiškumą ir įpratau pernelyg gilintis į kitų norus ir įsivaizdavimus (nors apie juos turėčiau mąstyti gal kokį vieną kartą per rmetus - prieš Kalėdas, rinkdama dovanas, cha cha!). Todėl kiekvienas savarankiškai priimtas sprendimas man yra kaip papildomas ūgio centimetras - prideda svarumo ir pasitikėjimo savimi (nežinantiems, man natūralus ūgis yra 161 centimetras).
Blogas taip pat savotiškai išmokė fotografuoti. Ne, išties gerai to daryti aš dar tikrai nemoku, bet kad gerokai patobulėjau nuo pirmųjų savo įrašų, puikiai iliustruoja šį nuotrauka:
Kamon, Akvile, rimtai?! Fotkinai žalią, dar nepagamintą mėsą ir rodei savo skaitytojams?! Čia tikrai kažkas tokio. Žinoma, galėčiau ištrinti tuos senus įrašus ar bent pačias baisiausias nuotraukas, bet tyčia to nedarau. Kad matyčiau kaip patobulėjau. Štai, palyginkit kad ir su kadru, kuris, mano nekuklia nuomone, tikrai neprastas ir tikrai verčia mane savimi didžiuotis:
Be abejo, dar viena svarbi priežastis rašyti blogą - pats rašymas. Aš nuo mažens labai mėgstu tai daryti. Kai pabaigiau krūvą įvairių mokslų, kartu pasibaigė ir nuolatinio rašymo laikotarpis ir, matyt, atsirado kažkokia tuštuma.
Rašyti labai mėgstu ir man tai tikrai nesunkiai pavyksta (blogas, deja, to visiškai neiliustruoja, nes kartais čia rašau taip retai ir taip trumpai, tarsi varu būčiau pasodinta prie kompiuterio). Dažnai, matyt, pritrūksta tik įkvėpimo.
Rašymas man iki šiol kažkokia mistika. Gi, regis, pati viską sugalvoju ir užrašau, bet kartais, skaitant senus įrašus, randu tokių pastraipų, kad... Netikiu ir neprisimenu, kad būčiau pati tai sukūrusi. Labai keistas jausmas. Tarsi būtum tik skaitytoja savo pačios gyvenime. Sakau, mistika kažkokia.
Tai štai Jums ir trys priežastys, dėl kurių pradėjau rašyti savo mylimą Įkvėpimo blogą:
- absoliutaus savarankiškumo pojūtis,
- tobulėjimas vaizduojamojo meno srity,
- galimybė čiulbėti, nes gi lakštingala negali to nedaryti.
Tęsdama tą savarankiškumo temą, nusprendžiau nepaisyti įprastų ir nedideliems gimtadieniams būdingų dalykų, todėl šiandien čia nebus nei torto, nei keksiukų. Bet bus tai, ką jau seniai gaminu ir labai mėgstu - traški kinietiška vištiena saldžiarūgščiame padaže.
Sočiai 4-5 asmenų šeimos vakarienei turėkit:
1 didelę vištienos krūtinėlę (arba 2 filė gabalėlius) - apie 300-400 gramų,
kukurūzų arba bulvių krakmolo,
vandens,
aliejaus kepimui.
Padažui:
9 valgomus šaukštus paprasto kečupo,
2-3 skilteles česnako,
2-3 valgomus šaukštus cukraus,
2 valgomus šaukštus ryžių arba obolių acto,
šaukštelį kukurūzų arba bulvių krakmolo,
vandens.
Vištienos krūtinėlę supjaustykit plonais vieno kąsnio dydžio gabalėliais, pabarstykit druska ir pipirais.
Nedideliame dubenėlyje sumaišykit kelis valgomus šaukštus krakmolo ir keltis valgomus šaukštus šalto vandens. Proporcijas derinkit tol, kol gausit šiek tiek už kefyrą skystesnę masę.
Keptuvėje (kuo gilesnėje, tuo geriau) įkaitinkit maždaug pusę litro rapsų arba saulėgrąžų aliejaus. Kai jis bus įkaitęs, ugnį sumažinkit iki šiek tiek didesnės nei vidutinės.
Vištienos gabalėlius mirkykite/voliokite krakmolo ir vandens masėje ir dėkit į įkaitintą aliejų. Kepkit kol ims vos vos ruduoti (krakmolas - ne miltai, todėl ryškaus ir vientiso rudumo tikėtis nereikia), tuomet apverskit ir iki tokio paties atspalvio kepkit kitą pusę.
Patarimas iš patirties: nesudėkit kepti visų vištienos gabalėlių iškart, nes dėl krakmolo, jie visi tarpusavyje sulips į vieną didelę vištienos mozaiką. Standartinio dydžio (didelėje) keptuvėje vienu kartu kepiau maždaug 10-12 vištienos gabalėlių, palikdama tarp jų nemažus tarpus.
Iškepusius gabalėlius įšimkit iš keptuvės ir dėkit į lėkštę, išklotą popieriniais rankšluosčiais, kurie sugers aliejaus perteklių.
Kai visi vištienos gabalėliai jau bus iškepę, paruoškite padažą.
Nedideliame puode sumaišykit kečupą, cukrų ir actą. Kaitinkit ant nedidelės ugnies. Atskirame indelyje sumaišykit šaukštelį krakmolo ir kokius 3-5 šaukštelius šalto vandens.
Kai padažas puode ims burbuliuoti, maišydami supilkit krakmolo ir vandens mišinį ir palaukit, kol visas padažas ims tirštėti. Nukelkit puodą nuo ugnies. Į padažą suberkit smulkintą česnaką ir išmaišykit. Viskas, padažas paruoštas.
Patiekit traškius vištienos gabalėlius aplietus saldžiarūgščiu padažu su mėgiamais ryžiais.
Tikrai labai kiniečiųrestoraniškas patiekalas, sotus ir pilnas skonių. Puikiai tiks šeimos pietums ar vakarienei.
Ramios nakties.
Veiklios dienos prieš laisvadienį.
Ir puikių ateinančių metų Įkvėpimo blogui!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą