Sėkmingai ir saldžiai patingėję, grįžtam prie kalėdinių reikaliukų.
Nors Kalėdoms pernai labai kruopščiai pasiruošėm ir viskas vyko taip, kaip planavom, vieno - paties svarbiausio - dalyko nesugebėjau sumąstyt vos ne iki paskutinės minutės... Tai - dovanos savo mylimiausiam vyrui Martynui. Nežinau, kas per idėjų badas buvo užėjęs, bet kuo labiau artinosi šventės, tuo smarkiau mane kaip koks milžiniškas žiurkėnas graužė sąžinė... O kuo labiau graužė sąžinė, tuo didesnis idėjų badas apimdavo. Jau buvau benuleidžianti rankas, kai - staiga ir visai netikėtai - ėmiau ir prisiminiau vieną dažną vaizdelį mūsų šeimoje: vos kartu su Martynu užeinam į prekybos centrą apsipirkti (na, žinot, maisto ir kitų būtiniausių dalykų), jo akys, kojos ir mintys visų pirma nukrypsta žaislų skyriun. Reikia matyti jo veidą, kai akimis tyrinėja kokį traukinį ar konstruktorių! Prisiminusi šį vaizdą, prisiminiau ir jo žodžius: "laukiu nesulaukiu, kada turėsim vaikų - tada galėsiu nesigėdydamas ir negraužiamas sąžinės pirkti ir išbandyti visus šituos žaislus!". Na taip, suprask, argi atrodys padoriai ir neįtartinai, kai suaugęs ir barzdotas vyras turės savo žaidimų kambarį ar kokią žaislų kolekciją?.. Atvirai pasakius, žaislais besidomintis vyras man neatrodo nei milimetru mažiau vyriškas už tą, kuris žaidžia kompiuteriu ar visą laisvalaikį praleidžia garaže, "remontuodamas" automobilį. Taigi, kaip suprantat, tikrai už rankos nelaikiau ir nuo tokių pirkinių savo mylimo Martyno neatkalbinėjau. Tai vis jo paties vidiniai stabdžiai įsijungdavo, chi chi.
Tai štai. Paskaičiavusi, kad iki to laiko, kai mūsų vaikai jau turės užtektinai proto, motorikos įgūdžių ir amžiaus, kad galėtų iš širdies ir pagal paskirtį žaisti šiais jų tėčiui patinkančiais žaislais, praeis dar bent pora metų. Tad kodėl nepalepinus ir nepradžiuginus savo vyro tuo, kuo jis pats sau pasilepinti ir pasidžiaugti dėl kažkokių priežasčių neleidžia?
Kilusi idėja mane taip nuramino, kad užmiršau pagrindinį dalyką: juk nieko nesuprantu apie vyriškus žaislus! nei kas ten prie ko, nei kaip veikia ir išvis... Čia gi ne penkioliktą avietinio atspalvio nagų laką išsirinkti - viens du ir viskas.
Šiaip ne taip suėmiau save į rankas ir, labai susikaupusi ir atsakingu žvilgsniu apžiūrėjau didžiausią berniukiškų žaislų lentyną. Akys ir atmintis (seilė, beveik tekanti Martyno smakru) staiga sustojo ties radijo bangomis valdomu sraigtasparniu. Perskaičiusi keleto skirtingų modelių aprašymus, labiausiai patikusį išsirinkau gan greitai. Bet va, jų buvo kelių skirtingų spalvų... Čia man į pagalbą atėjo jau minėtas ilgametis nagų lako pirkimas, todėl apsisprendžiau - bus raudonas.
Toks pirkinys - oj, dar ir koks nedažnas mano gyvenime. Todėl stovėdama prie kasos labai jaudinausi: ar užtektinai baterijų pridėjau, ar jos tinkamo kalibro ir - visų svarbiausia - ar sraigtasparnis nebus vienkartinis... Ir žinot, viskas buvo gerai: baterijos tiko, jų užteko, o laumžirgis visdar sėkmingai skraido po namus.
Bet svarbiausia - Martyno veidas. Kiek paprasčiausio, gražaus ir nuoširdaus džiaugsmo buvo mano brangiausio juodabarzdžio Martyno veide! Išpakavęs savo dovaną ankstyvą Kalėdų rytą, pasiėmė ją su savim ir mums einant šventinių pietų pas mano tėvus - gi reikia pasirodyt prieš kitus berniukus!
Beje, kalbant apie tuos kitus berniukus, iš mamos sužinojau, kad ir mano tėtis nepraeina pro žaislų skyrius ar parduotuves, ir sesė sako, kad jos draugas jau kurį laiką yra nusižiūrėjęs kokį tai mandrą ekskavatorių... Žodžiu, visoms savo skaitytojoms draugiškai ir nuoširdžiai patariu: kai galvoj tuščia tuščia, bet norisi išties nudžiuginti savo brangų žmogų, neatmeskit galimybės apsilankyti ten, kur parduodami žaislai. Ypač visokie valdomi, burzgiantys, judantys ir kitaip vyriški. Patikėkit, emocijos, kurias pajusit stebėdamos absoliučios laimės užvaldytus savo brangiausiųjų veidus - bus labai neprasta dovana ir Jums pačioms.
Labos visiems nakties. Minkštų patalų. Ir saldžių sapnų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą