Paskutinė mėnesio diena, vadinasi, laikas atsiskaityti už duotus pažadus. Normalūs žmonės tokiu metu (ypač pirmadienį) jau ilsisi, bet aš pasidariau puodelį karštos kakavos ir sėdau prie klaviatūros.
Pirmiausiai, apie Algimantą Čekuolį ir jo knygas. Kaip ir nemaža dalis lietuvių, žaviuosi šiuo žmogumi ir gerbiu jo žinias bei patirtį. Nesvarbu, ar skaityčiau jo knygą, ar žiūrėčiau popietę, jo žodžiai ramina ir suteikia optimizmo. Net jeigu kalbama apie karą ar pasaulio pabaigą. Jo tekstai šviesūs ir lengvai skaitomi, todėl bent keletą skyrių būtinai perskaitau prieš miegą. Geresnius sapnus sapnuoju. Sakau Jums.
Naujausia Algimanto Čekuolio knyga jau beveik mano rankose, o kol laukiu - baigiu skaityti senesnę. Ir Jums labai rekomenduoju.
Antriausiai, Katie Melua taip ir nepamatėm. Paskutinę akimirką nusprendėm parduoti bilietus ir vietoj šio koncerto keliauti į Keistuolių teatro 25-erių metų renginį. Ir žinot, labai džiaugiamės savo pasirinkimu.
Prieš prasidedant koncertui man šmėkštelėjo mintis, kad nebuvau ta tikroji Keistuolių teatro gerbėja, aplankiusi visus jų spektaklius, bet kai į sceną įžengė pirmieji keistuoliai Sigutis Jačėnas, Ilona Balsytė bei Aidas Giniotis ir uždainavo "Valio valio Australijai...", per nugarą net šiurpas perbėgo, o ašaros kaip pupos skruostais nuriedėjo... Toks ilgesys pagavo, tarsi kokiu stebuklingu nepaprastai greitu būdu kas būtų tiesiai į vaikystę nuskraidinęs. Ir dainų tekstus, ir melodijais mintinai mokėjom, pasirodo. Ir tuomet supratau, kad esu pati tikriausia keistuolių gerbėja: būdama maždaug penkerių klausiausi "Mėlyno autobusiuko", "Dviejų mažų pingvinų" ir jau minėtos "Australijos", paskui - visą gyvenimo išmintį savyje talpinančio "Geltonų plytų kelio", tuomet atėjo laikas "Vogtoms dainoms" (niekada nepamiršiu, kad kokioj penktoj klasėj, kol mes su draugėmis kūrėm klasės himną ir panašius dalykus, mūsų klasės bernai dainuodavo "Šalia kelio"...), paskui - "Dūkstantmečio kurmiui" ir "Keistuolių pasauliui" savaitgalio popietėmis, dar vėliau, jau studijuojant, visai nevaikišku "Taisyklė Nr. 1 arba Sapnuoti Vilnių draudžiama", "Jūreivio daina" legendiniame Nidos festivalyje ir, be abejo, "Paskutiniais Brėmeno muzikantais", kurie išvis nemirtingi visomis žodžio prasmėmis... O kur dar keistuolių dalyvavimas įvairiose televizijos laidose: kaip laukdavau, kada žaidime "Taip ir ne" pasirodys Jeronimas Gvazdikas ir Placidas Domingas arba Naujųjų metų naktį išgirsiu "Ačiū, kad žiūrėjot"... Mes buvom vaikai, paaugliai ir suaugę žmonės, o keistuoliai visad buvo netoliese.
Jubiliejinis koncertas buvo tikrai nepaprastas. Juokingas, jautrus, graudus ir net rimtas. Ir vėl juokingas. Katie Melua vistiek dar sugrįš į Lietuvą, o keistuoliams 25-eri stukteli tik vieną kartą.
Trečiausiai, vardadienį paminėjau būtent taip, kaip norėjau ir tikėjausi - su ereliu ir tiramisu, o kas ir kaip bei prie ko čia tas erelis - aprašiau štai čia.
Ketvirčiausiai, Užgavėnes atšventėm puikiai: buvo ir šešios rūšys blynų, ir Kanapinis su Lašininiu (pastaruoju buvau aš po vakarienės), ir smagių pokalbių. Ypatingaisiais (ir kuo jie tokie ypatingi) morkų blyneliais irgi pasidalinau.
Penkčiausiai, pirmąją žibutę aptikau tiesiog Verkių parke prie namų kovo 13 dieną. Anksti. Bet iškart tapo ramu, kad pagrindinis pavasario darbas nudirbtas.
Na ir žinoma, mėnesio pažadas. Man ir pačiai sunku patikėti, bet langus visgi išvaliau/išploviau. Pati. Viena. Ir sulig kiekvienu rankos mostu svarsčiau, ar ta didžiulių langų siūloma šviesa ir estetika tikrai verta viso šito mano prakaito. Bet tada suvokiau, kad verta, nes tai irgi sportas, o kitą rytą saulės po namus pasklido dar daugiau nei įprastai. Vadinasi, buvo tikrai verta blizgint tuos maždaug 157628349254 m² stiklų.
Turiu pasakyt, kad jau pastebiu tendenciją: kiekvienas naujas šių metų mėnuo ateina atsinešdamas dar didesnę švenčių, progų, darbų, tikslų krūvą. Kolkas dar neapsisprendžiu, ar tai gerai. Matyt, kad taip.
Tikiuosi, kad ir Jūsų kovas buvo aktyvus ir pilnas šviesos.
Mėnuo baigėsi. Teprasideda mėnuo!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą