Mėnuo pralėkė nepastebėtai, tarsi jo nė būti nebuvo. Visgi nuveikta nemažai. Pasižadėjau. Atsiskaitau.
Sėkmingai grįžau į aerobikos treniruotes. Nei kojyčių, nei rankyčių... Nors, atvirai pasakius, ir rankytės, ir kojytės, ir pilvukas, ir šikniukas, ir... VISKAS! Lipant laiptais kojos linksta per kelius. Jaučiu absoliučiai viską, netgi vietas, apie kurių egzistavimą iki šiol nė neįtariau arba buvau seniai pamiršusi. Ir nors žinovai man tikrai nepritartų, aš mėgstu, kai po sporto kitą dieną ką nors bent truputį skauda - tada jaučiuosi išties šį tą nuveikusi.
Oi, ta Pavlova... Vargau su ja jau keletą kartų ir vis nesėkmingai. Tiesa, šįvakar bandžiau dar kartą - ir labai labai tikiuosi, kad pagaliau pavyko, nes jos premjera - jau rytoj... Nuotraukos, kaip suprantat, irgi tik rytoj. Jeigu bus ten ką rodyt ir kuo didžiuotis, aišku.
Ugnės vardadienio proga susiorganizavom tokį mažytį fondiu party. Ir, žinot, pavyko visai neblogai. Buvo tiesiog gražu žiūrėti, kaip prie fondiu indų su sūriu ir šokoladu vyko inirtinga specialių šakučių kova ir mėginimas įmerkti savo kąsnelį. Mano favoritais - gan netikėtai - tapo šviežios morkos su sūriu ir kriaušės su šokoladu. Sūrio fondiu likučius sudėjau sesei, o šokolado - mamai. Smagu, kai svečiams patinka!
P.S. kadangi kvietėm visus "vakarienės prie židinio", židinį ir užkūrėm. Plačiame televizoriaus ekrane ši ugnis atrodė ir skambėjo išties tikroviškai. Svečiai net minėjo, kad šildė. Na, šalta išties nebuvo.
Visai neseniai pagaliau pažiūrėjom "12 vergovės metų" ir aš galiu pasakyti tik viena: jeigu tai būtų pirmas mano matomas filmas apie vergovę Amerikoje, būčiau likus sukrėsta, pašiurpusi ir visaip kitaip šokiruota. Bet dabar šis filmas - išskyrus nepriekaištingą geriausių šių dienų aktorių vaidybą ir gražiai nufilmuotus gražius vaizdus - nepapasakojo nieko naujo. Atleiskit, gal čia aš esu sugadinta ir persisotinusi, bet manęs ši istorija visiškai nesujaudino.
O štai "Išgelbėti poną Benksą" sukėlė daug šiltų jausmų ir pasiliko kažkur galvoje ilgėliau nei truko pats filmas. Jį tikrai rekomenduočiau.
Naujoji Andriaus Užkalnio knyga jau pakeliui į mano namus, todėl jau įsivazduoju, kaip nersiu į ją stačia galva, chi chi.
Dvi knygos, kaip ir žadėta, perskaitytos.
E.L. James "Penkiasdešimt pilkų atspalvių", nors ir itin paprastai parašyta (o gal tiesiog neįspūdingai išversta?), pasirodė visai įtraukianti ir, akivaizdu, buvo rašyta su mintimi apie ekranizaciją. Pavadinčiau ją moters moterims parašytu vaizduotę lavinančiu kūriniu, kuris keletą vakarų leidžia išties atsipalaiduoti ir pernelyg negalvojant pailsėti.
Gregory David Roberts "Šantaramas" yra tokia didinga, tokia nuostabi, tokia įdomi... Seniai neskaičiau tokios visapusiškai puikios knygos: nepaprastai turtingas žodynas, suprantamai ir aiškiai nupasakoti net tokie sudėtingi reiškiniai kaip karas Afganistane ar prekyba ginklais, parodyta dar viena, bet filmuose nematoma Indijos pusė, o pagrindinio veikėjo (šiuo atveju, ir knygos autoriaus) portretas ir gyvenimo istorija yra tiesiog neįtikėtini...
Štai taip bėgo mano vasaris. O dabar skubu pasitikti kovo!
Ugnės vardadienio proga susiorganizavom tokį mažytį fondiu party. Ir, žinot, pavyko visai neblogai. Buvo tiesiog gražu žiūrėti, kaip prie fondiu indų su sūriu ir šokoladu vyko inirtinga specialių šakučių kova ir mėginimas įmerkti savo kąsnelį. Mano favoritais - gan netikėtai - tapo šviežios morkos su sūriu ir kriaušės su šokoladu. Sūrio fondiu likučius sudėjau sesei, o šokolado - mamai. Smagu, kai svečiams patinka!
P.S. kadangi kvietėm visus "vakarienės prie židinio", židinį ir užkūrėm. Plačiame televizoriaus ekrane ši ugnis atrodė ir skambėjo išties tikroviškai. Svečiai net minėjo, kad šildė. Na, šalta išties nebuvo.
Visai neseniai pagaliau pažiūrėjom "12 vergovės metų" ir aš galiu pasakyti tik viena: jeigu tai būtų pirmas mano matomas filmas apie vergovę Amerikoje, būčiau likus sukrėsta, pašiurpusi ir visaip kitaip šokiruota. Bet dabar šis filmas - išskyrus nepriekaištingą geriausių šių dienų aktorių vaidybą ir gražiai nufilmuotus gražius vaizdus - nepapasakojo nieko naujo. Atleiskit, gal čia aš esu sugadinta ir persisotinusi, bet manęs ši istorija visiškai nesujaudino.
O štai "Išgelbėti poną Benksą" sukėlė daug šiltų jausmų ir pasiliko kažkur galvoje ilgėliau nei truko pats filmas. Jį tikrai rekomenduočiau.
Naujoji Andriaus Užkalnio knyga jau pakeliui į mano namus, todėl jau įsivazduoju, kaip nersiu į ją stačia galva, chi chi.
Dvi knygos, kaip ir žadėta, perskaitytos.
E.L. James "Penkiasdešimt pilkų atspalvių", nors ir itin paprastai parašyta (o gal tiesiog neįspūdingai išversta?), pasirodė visai įtraukianti ir, akivaizdu, buvo rašyta su mintimi apie ekranizaciją. Pavadinčiau ją moters moterims parašytu vaizduotę lavinančiu kūriniu, kuris keletą vakarų leidžia išties atsipalaiduoti ir pernelyg negalvojant pailsėti.
Gregory David Roberts "Šantaramas" yra tokia didinga, tokia nuostabi, tokia įdomi... Seniai neskaičiau tokios visapusiškai puikios knygos: nepaprastai turtingas žodynas, suprantamai ir aiškiai nupasakoti net tokie sudėtingi reiškiniai kaip karas Afganistane ar prekyba ginklais, parodyta dar viena, bet filmuose nematoma Indijos pusė, o pagrindinio veikėjo (šiuo atveju, ir knygos autoriaus) portretas ir gyvenimo istorija yra tiesiog neįtikėtini...
Štai taip bėgo mano vasaris. O dabar skubu pasitikti kovo!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą