Spalvinu dieną

Tiek to, nusižengsiu savo įsitikinimams ir truputį pabambėsiu dėl niekaip neateinančio pavasario. Tiksliau, ateinančio, bet ne iš pirmo karto. Ateina, pabeldžia į duris, sako "laba diena!", o tada, garsiai nusijuokęs pabėga. Vaikystėj dažnas iš mūsų taip išdykaudavom telefonu arba prie kaimynų durų.

Išmintingi žmonės teigia, kad kai negali pakeisti situacijos, visada gali pakeisti savo požiūrį į ją. Šiuos protingus žodžius prisimenu vis dažniau, ir, turiu pasakyti, jie labai gelbsti kai jau visai nusvyra rankos.

Štai ir su tuo pavasariu tas pats: galėčiau piktintis, sakyti "kas čia per nesąmonės dabar?! kodėl toj mūsų Lietuvoj visad taip? ir išvis man depresija ir vitaminų trūkumas... kokia aš vargšė nuskriausta...", bet žinodama, kad nei pavasaris, nei kiti metų laikai (kurių kaita, beje, mūsuose dar ganėtinai ryški) man nėra pavaldūs, aš renkuosi tiesiog to nesureikšminti ir smagiai leisti dienas nepaisant to, kas dedasi už (visdar neplauto) lango.

Tokiais atvejais man labai padeda keletas paprastų dalykų:

• sportas. Nesvarbu, ar tai tik paprasčiausia kelių minučių mankšta, poros valandų bėgimas ar prakaitavimas sporto salėje, neįmanoma, kad po to jaustumėtės prasčiau, nei prieš tai. Kasdien į aerobikos, kalanetikos ar pilateso treniruotes einu su džiaugsmu, bet grįžtu... grįžtu lyg ant sparnų!
• įdomi knyga. Knygos įtraukia ir įkvepia. Nepavykusiam pavasariui pamiršti to ir reikia!
• ryškios spalvos. Kai jaučiu dingstant gerą nuotaiką, imu ir ryškiai nusilakuoju nagus ar pasidažau lūpas (net jeigu neplanuoju niekur eiti iš namų), susirandu pačias ryškiausias kojines arba tiesiog pasigaminu ryškaus (ir skanaus, žinoma) maisto.

Dabar gi norėčiau ilgėliau apsistoti prie paskutinio sakinio. Guacamole yra tolimųjų meksikiečių išradimas populiarus visame pasaulyje. Jo pagrindą sudaro prinokę avokadai, o visa kita - tik gaminančiųjų reikalas. Man šis užtepas skaniausias su česnaku ir citrina, bet svogūnai ar net pomidorai čia taip labai pageidaujami dalyviai.

Valentino dienos proga nuo savo tėčio gavau mažą stiklainėlį šio skanėsto, kurį jis gamina jau ne vienerius metus. Kai už poros dienų jo paragavau ir nusprendžiau padėkoti už guacamole bei sužinoti, kodėl šįkart skonis būna kažkoks kitoks, tėčio reakcija buvo keista:

- Gvaka kas?!

- Guacamole.

- Kas tai yra?

Štai Jums ir kolektyvinė sąmonė. Išrandam kažką, kas, pasirodo, jau seniai išrasta kitame pasaulio gale...

Nedideliam stiklainėliui turėkit:

1 prinokusį avokadą (neprinokę kuo puikiausiai suminkštėja porą dienų pagulėję šalia kitų vaisių),

1-2 skilteles česnako,

pusės citrinos sulčių,

porą šakelių krapų (naujas slaptasis mano tėčio ingredientas),

druskos (ir pipirų, jeigu norisi).

Avokadą išskobkit šaukšteliu, šalia įpjaustykit česnako, išspauskit citrinos sultis, sudėkit smulkintus krapus ir suberkit druską. Viską sutrinkit blenderiu arba šakute. Tepkit ant duonos arba semkit tortilla traškučiu ir skanaukit!

Tokia nuostabiai žalia ir nepaprastai skani - tiesiog dievinu guacamole! Ir sulig kiekvienu kąsniu pavasaris man rūpi vis mažiau...

Šilto ir spalvingo trečiadienio visiems!