Sumuoju rugsėjį:
Staigmena broliui pavyko! O viskas prasidėjo nuo to, kad pasirodžius naujos Vėžliukų ninzių ekranizacijos treileriui, iškart pagalvojau, kad būtinai reikės į šį filmą pasikviesti brolį, nes jis vaikystėje buvo didis animacinio filmo apie šiuos herojus gerbėjas. Mama net buvo numezgusi jam megztinį, kurio priekis ir nugara buvo papuošti stambiaplaniais šių vėžliukų portretais.
Tai štai, su sese nutarėm, kad geriausia proga įgyvendint savo slaptą planą - rugsėjo pirmoji, mat tai buvo tarsi kokia šeimos tradicija, Mokslo ir žinių dienos proga visiems kartu eiti į kiną.
Staigmena pavyko, brolis buvo labai maloniai ir labai nustebintas, nes iki paskutinės minutės nesuprato, ką esam sugalvojusios. O aš jaučiausi tokia super laiminga sėdėdama tarp savo mažių! Senokai nebuvom susitikę tiesiog trise, kaip tais laikais, kai dar nebuvom tėvai ir neturėjom antrų pusių bei kitokių įsipareigojimų.
Filmas, tiesą sakant, mane nustebino gerąja prasme, nes pasiūlė ir neprastų juokelių, ir gražių vaizdo efektų. Po visko, be jokios abejonės, ėjom valgyti... picos! Mėgiamiausio vėžliukų ninzių maisto. Ir žinot, ta vakarienė buvo smagiausia viso pasimatymo dalis. Kalbėjom ir žvengėm gal kokias dvi valandas, o paskui dar sukūrėm alternatyvų (ar geriau būtų sakyti paralelinį?) tarybinių vėžliukų ninzių scenarijų, pagal kurį jie visi dėvi vienodą - raudonos spalvos - raištį ir vietoj tradicinių japoniškų ginklų nešiojasi po kūjį ir pjautuvą... Žodžiu, inside joke, kaip sakoma. Suprasiu, jeigu nesuprasit.
Dar beveik valandą prašnekėję sankryžoje vidury nakties išsiskirstėm į priešingas puses, sutarę kiekvieno sezono pirmą dieną susitikti tik trise. Taigi gruodžio pirmą būtinai vėl pasimatysim - gi šiemet vėl keičiamės advento kalendoriais!
Ai, kaip aš myliu savo mažius!
Vasaros sezoną, kaip ir pridera uždarėm. Sakyčiau, net kokius du kartus, chi chi. Rinkom obuolius, grybavom, mėgavomės gamta ir puikiu oru. O aš eilinį kartą įsitikinau, kad rugsėjis yra tiesiog fantastiškas metas viskam!
Knygą apie netikėtai į šių dienų pasaulį pakliuvusį Adolfą Hitlerį "Jis ir vėl čia" jau turiu savo tab'e - padėjau skaityti ir laukti to vau, kurio iš jos tikiuosi. Bet kuriuo atveju, viršelis yra super vau, o aš kartais mėgstu spręsti apie knygą iš viršelio.
Rimtai pagrybauti šį mėnesį nespėjau, bet grybų prisiragavau tiek ir tiek. Grybuose man patinka viskas: jų išvaizda, kvapas, skonis, spalvos ir įvairovė, tai, kad jų nėra bet kada ir bet kur. Vadinu juos "skanėstu numeris vienas", nes tai išties nuostabi gamtos dovana mums, todėl reikia džiaugtis, kad gyvenam šalyje, kur grybų užtenka visiems, bet tie visi vistiek moka juos vertinti. Man nuoširdžiai gaila žmonių, kurių dėl kokių nors priežasčių nemėgsta ir nevalgo grybų, bet, tiesą pasakius, toks kai kurių apsisprendimas mane tik džiugina - kuo mažiau surenka ir suvalgo jie, tuo daugiau lieka man. Man. Man. Niam.
Obuoliai obuoliai, obuoliukai obuoliai! Pririnkom jų nesuskaičiuojamą galybę ir tai dar ne pabaiga. Tėtis prispaudė sulčių, mes jas geriam beveik vietoj vandens visai netaupydami, o iš to gero gyvenimo naudojau jas ne vien įprastai. Kepiau ir gaminau daug ką, bet mano atradimu tapo ši lašiša su obuolių sulčių glazūra, kurią visiems rekomenduoju išbandyti - tikras skonių fejerverkas buvo!
Skanus, sultingas ir saulėtas buvo rugsėjis, lekiam pasitikti spalio!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą