Argi aš ne atsilikėlė? Bebaiginėju trečią savo gyvenimo dešimtį, o dar nebuvau ragavusi nei šilauogių, nei gervuogių... Iki praėjusio savaitgalio.
Penktadienį važiavau į darbą sverti/matuoti/skiepyti Ugnės, pasimatyti su spėtomis gerokai pasiilgti kolegėmis bei pasimaivyti savo gerokai pasikeitusia ir jau puikiausiai sėdinčia mažule.
Išėjau ne tuščiomis. Mano mylimiausia kolegė Nijolė atnešė dėžutę ką tik surinktų, pačios užaugintų gervuogių. Šakės, koks grožis! Ne uoga, o meno kūrinys! Nebūtų tokia minkšta, pasikabinčiau ant kaklo ir nešiočiau kaip kokį papuošalą.
Likusį savaitgalį leidom Smilgiuose pas Martyno tėvus, todėl galit numanyti, koks uogų pasirinkimas manęs laukė... Nusprendžiau nieko nelaukti ir iškepti galette - tokį super paprastą pyragą, gaminamą su kokiais tik nori įdarais.
Nusprendžiau pernelyg nesukti galvos ir pridėt į jį visokių rūšių uogų, kokių tik pavyks rasti mylimos anytos kieme bei šaldiklyje.
Tai štai Jums ir receptas (tiksliai nurodysiu tik tešlos reikalus, įdarus ir jų proporcijas drąsiaiimprovizuokit patys). Reikės:
315 gramų miltų,
žiupsnelio druskos,
1 valgomo šaukšto cukraus,
225 gramų labai šalto sviesto,
ketvirčio - pusės puodelio labai šalto vandens.
(Tešlą galite gaminti naudodami rankas arba virtuvinį kombainą/blenderį. Gaminant rankomis reikės kiek labiau pasistengti ir šiek tiek labiau paskubėti, kad sviestas nepradėtų tirpti.).
Į maišymo indą (arba tiesiog dubenį, jei nusprendėt darbuotis rankomis ir šakute) suberkite miltus ir sudėkite smulkiais kubeliais pjaustytą sviestą. Trinkite viską tol, kol gausite smulkius trupinius. Suberkite druską ir cukrų ir pamažu, po šaukštą pilkite vandenį. Vandens reikės tiek, kad tešla suliptų į vieną gražų rutulį (negaliu apsakyti, kaip mėgstu stebėti tokias tešlos metamorfozes...). Gautą tešlą padalinkite į dvi dalis, suvyniokite į maistinę plėvelę ir dėkit į šaldymo kamerą arba labai labai šaltą šaldytuvą maždaug pusvalandžiui.
Kadangi iš šio tešlos kiekio pavyks iškepti dvi normalaus dydžio galettes, galit kepti iškart dvi arba atsidėti pusę tešlos kitam kartui. Rytojui, chi chi.
Iš atšaldytos tešlos iškočiokit apskritimą, perkelkit jį į kepimo popieriumi išklotą skardą. Į patį apskritimo vidurį sudėkit įdarą (jeigu naudojat uogas ir/ar vaisius, nepamirškit jų apvolioti cukruje ir poroje šaukštelių krakmolo, kad kepdami nesugalvotų pabėgti). Užlankstykit tešlos kraštelius taip, kad pats pyrago vidurys liktų atviras. Jeigu turit noro, galit tuos kraštelius patepti plaktu kiaušiniu ir pabarstyti cukrumi - šįkart to nedariau ir pasaulis nesugriuvo, chi chi.
Kepkit galette180°C karštyje apie valandą.
Penkiese suvalgėm ABI galettes vienu prisėdimu... Pasakykit Jūs man, kaip gali, žmogau, atsilaikyti, kai pyrago viduje yra trintų braškių, juodųjų serbentų, aviečių, vyšnių, šilauogių, gervuogių?.. Negali. Tai mes ir neatsilaikėm. Ir nė kiek nesigailiu. Tikrai.
1 didelio lavašo (maniškis buvo stačiakampis ir svėrė 190 gramų),
200 gramų feta sūrio,
200 gramų vištienos krūtinėlės filė,
keleto šakelių krapų,
2-3 skiltelių česnako.
Feta sūrį sutrinkit šakute iki trupinių. Sumaišykit su smulkintais krapais ir česnaku.
Vištieną iškepkit keptuvėje arba orkaitėje kol paskrus. Supjaustykit nedideliais gabalėliais.
Ištiesę lavašą ant kepimo skardos pusę jo aptepkit feta sūrio ir prieskonių trupiniais ir keptos vištienos gabalėliais. Užklokit kita lavašo puse tarsi antklode. Ne. Tarsi miegmaišiu.
Kepkit 20-25 minutes iki 180°C įkaitintoje orkaitėje.
Apačia bus drėgna ir sultinga, o viršutinis lavašo sluoksnis kietas ir traškus.
P.S. ginkdie, nesugalvokit pasūdyti vištienos! Fetoje sūrumo tikrai yra užtektinai, patikėkit.
Šokoladiniai sausainiai su žiupsneliu druskos. Tokie, kaip ir viskas gyvenime: iš esmės saldu, bet beveik visuomet - su trupučiu netikėtumo.
Maždaug dvidešimčiai nedidelių sausainėlių turėkit:
60 gramų labai minkšto sviesto,
1 kaupino valgomo šaukšto geros tikros kakavos,
30 gramų cukraus pudros,
90 gramų persijotų miltų,
druskos (įprastos ir/arba jūros).
Sviestą, kakavą, cukraus pudrą ir nedidelį žiupsnelį paprastos druskos gerai išsukit mikseriu iki visiško vientisumo.
Per kokius du kartus įplakit persijotus miltus. Tešla turi gautis šiek tiek panaši į trupinius.
Iškrėskit ją ant švaraus paviršiaus ir rankomis suformuokit vientisą ritinį. Jį supjaustykit peiliu tarsi dešrą.
Išdėliokit sausainius skardoje, kurioje kepsite (kepdami sausainiai nedidėja, todėl tarpai tarp jų gali būti visai maži). Kiekvieną sausainį apibarstykit jūros druska (galite naudoti ir įprastą druską, tik tuomet paieškokit stambesnių jos kristalų) - užteks vos keleto trupinių.
Kepkit 180°C karštumo orkaitėje maždaug 15 minučių. Prieš valgydami sausainius palikit šiek tiek atvėsti.
Labai greitas, bet nuostabus mažytis džiaugsmas lietingą sekmadienio popietę. Išbandykit!
Dar laukdamasi Ugnės pati sau tyliai pasakiau, kad blog'e tikrai nebus jokių kalbų apie tyreles ir kakučius. Šio susitarimo su savimi puikiai laikausi, tačiau nusprendžiau nesusivaldyti ir pasidalinti mintimis apie niūniuojamas lopšines ir šiaip dainas, kurios dažnai išsprendžia kitais būdais neišsprendžiamas situacijas.
Pirmą kartą mano dainavimą Ugnė pastebėjo būdama beveik dviejų mėnesių. Tąkart keisdama sauskelnes tiesiog sau dainavau "Somewhere Over the Rainbow" iš miuziklo "Ozo šalies burtininkas". Šią dainą dažnai niūniuodavau sau mintyse, ji - viena iš tų etatinių. Nežinau, ar tąkart užtraukiau per garsiai, o gal kalta mūsų erdvioj vonioj esanti akustika, bet Ugnė sukluso itin įdėmiai. Ėmė plačiai šypsotis, bet... kai pasiekiau tą vietą, kurioje skamba žodžiai "why oh why can't I?" staiga mažulės lūpos nusviro, smakras ėmė drebėti ir pabiro ašaros. Pirmą kartą ją mačiau taip graudžiai verkiant... Pagalvojau, kad čia mano muzikinis neišprusimas kaltas, bet ne, jai ta dainos vieta buvo graudi nepaisant to, kas ją dainavo. Tiesa, dabar visos šios dramos jau išgyventos ir nei ši, nei kitos melodijos ašarų nebespaudžia.
Kita daina, prilipusi beveik nuo pirmųjų Ugnės dienų (ją nuolat dainuoju iki šiol) yra - atleiskit, kad taip sakau - labiausiai nudainuota ir net mažumėlę atsibodusi "Tau, Mano Mamyte". Ją moka visi, nebūna gegužės mėnesio, kad jos neišgirstumėm ir visgi... Kažkas mane traukia už liežuvio ją dainuoti nors tu ką! Visai nesąmoningai ir nevalingai ją sutrumpinau ir šiek tiek pakeičiau tekstą - visgi dainuoju ne mamai, o dukrai. Be to, stengiuos bent truputį padžiazuoti ją atlikdama:
Žibuoklėm pražydę
Šilelio šilelio šlaitai,
Tau, mano dukryte,
Pirmieji pirmieji žiedai.
Tau, mano dukryte,
Pirmieji pirmieji žiedai.
Tu mamą, mamytę,
Mane auginai auginai (nes, pripažinkim, man dar augt ir augt kaip mamai...).
Ugne, aš mylėsiu
Tave amžinai amžinai.
Ugne, aš mylėsiu
Tave amžinai amžinai
Ties tais "amžinai amžinai" man kaskart sudreba balsas, kažkas suvirpa širdy, net nežinau...
Net pačiai keista, kad ši ganėtinai banali daina man sukėlė tiek jausmų. Gal todėl, kad gimus Ugnei bais norėjosi pavasario, kai viskas pasidarys šviesu ir lengva. Tai štai, dainavau dainavau ir tas pavasaris atėjo su visom savo žibutėm, šlaitais ir saule.
O kai išgirdau šį Egidijaus Sipavičiaus ir Linos Rastokaitės atlikimą, tiesiog susileidau...
Iš pradžių lopšinės Ugnei visiškai nerūpėjo - nekreipė į jas jokio dėmesio, todėl paryčiais ją maitindama turbūt niūniuodavau labiau sau, negu jai. Jos beveik neturėjo teksto, tik kažkokios raminančios melodijos su vienu kitu žodžiu.
Vėliau įsijungė kūrybiškumas ir prasidėjo visokių mažybinių/malonybinių žodžių poezija, kuriama tiesiog ant vietos. Tarkim, "Ugnele, guzule, mano mažutėle. Širdele, pupule, mano gražutėle...". Tų pačių žodžių kartojimas vis kita eilės tvarka veikė beveik kaip meditacija, chi chi. Tiesa, vėlgi veikė labiau mane, nei mano mažulę. "Na, mano dainavimas bentjau nepablogina situacijos", - raminau save.
Ir tikrai, reikėjo tik kantrybės. Pagaliau mano šlovės valanda atėjo!
Būna, kartais prireikia ką nors skubaus nuveikti atsitraukus nuo mažulės (tarkim, sutrinti virtą bulvę su žirneliais), bet Ugnei tuo metu dingsta nuotaika, ji pradeda zirzti ir muistytis savo kėdėj ir jokie žodžiai ar mimikos negelbsti. Tada į pagalbą ateina vienas paprastas posmelis:
Stebuklas! Veidą iškart papuošia šypsena, o jeigu pademonstruoju dar ir kokį šokio žingsnelį ar sukinuką su šaukštu rankoj, tai net ir juoką pavyksta išgirsti. Works all the time!
Ir pagaliau, visai neseniai pajutau akivaizdų lopšinių poveikį. Jos padeda Ugnei nusiraminti, o dažną vakarą - ir užmigti.
Pradedu nuo paprasčiausios, ją man dainuodavo tėvai:
A-a a-a pupa,
Kas tą pupą supa?
Supa tėtis ir mama,
Ir Bartuko letena (taip, eilutė turi skambėti "ir katytė murzina", bet aš katyčių (ypač murzinų) neturiu ir nemėgstu, todėl pritaikiau mūsų šeimos aktualijoms, chi chi).
Tuomet pereinu prie man ir sesei mamos dainuotos:
Šarkos varnos pušyje,
Mūs Ugnelė lopšyje.
Šarkos varnos nuliūdo,
Mūs Ugnelė apsnūdo.
Šarkos varnos krykščia,
Mūs Ugnėlė šnypščia.
Šarkos varnos nuskrido,
Mūs Ugnelė užmigo.
Tada sudainuoju irgi šiek tiek sutrumpintą:
Twinkle, twinkle, little star.
How I wonder what you are.
Up above the world so high,
Like a diamond in the sky.
Twinkle, twinkle, little star.
How I wonder what you are.
Kartais padainuoju ir klasikinę "Спят усталые игрушки" iš senovėje rodytos rusiškos "Labanakt vaikučiams" laidos. Ji graži, kas, kad sukurta neteisingais laikais.
Galiausiai, kai Ugnė jau visai rami ir, rodos, trūksta tik akimirkos, kad užsnūstų, ateina laikas sunkiajai artilerijai: Bramsui ir Mocartui.
Dainuoti šias lopšines išmokau dar mokykloje, per muzikos pamokas. Iš pradžių negalėjau prisiminti visų žodžių ir nebuvau tikra dėl melodijų, bet šiek tiek parepetavusiatgaminau viską iki paskutinio skiemens ir natos. Muzikos sąsiuvinio, tebegulinčio kažkuriam stalčiuje tėvų namuose taip ir neprireikė! (Sakau, aš neprisimenu nieko, išskyrus visų gimtadienius, nemažai telefono numerių ir milijoną dainų tekstų. Keistuolė.)
Tai štai apie Bramsą ir jo nuostabią lopšinę. Ji, turinti daugybę žodžių įvairiomis kalbomis, dainuojama visame pasaulyje, turbūt nėra negirdėjusių šios nuostabios melodijos...
Vakarėlis tamsus šaukia miego visus.
Mano kūdiki, jau laikas migti ir tau.
Ir miegoti saldžiai,
Ir sapnuoti gražiai.
Ir miegoti saldžiai,
Ir sapnuoti gražiai...
Švies auksinė delčia pro langelį slapčia,
O palangėj žemai oš tau vilnys ramiai.
Miega sodas, tylu,
Oi, užmik čiūčia liū.
Miega sodas, tylu,
Oi, užmik čiūčia liū...
Ir pabaigai... Mocartas. Ji man pati gražiausia. Tokia romantiška ir paslaptinga... Tiesiog matau filmą ją dainuodama.
Miki, vaikuti brangus, sutemos gaubia laukus,
Rimsta ėriukai garde, tyla bitelės sode.
Mėnuo įkopęs dangun žvelgia pro langą vidun.
Šviesų sapnelį sapnuok, mik, karalaite, miegok.
Miegok, miegok...
Viskas nutilo pily, skęsta ramiam snauduly,
Niekas nevaikšto čionai, nekrebžda pelės seniai.
Tuščia virtuvėj, rūsy, žmonės sumigo visi.
Nieko, brangi, nebijok, mik, karalaite, miegok.
Miegok, miegok...
Tu visas džiaugsmas namų, gera čia tau ir ramu,
Šitiek žaislų kambary, šitiek saldainių turi.
Niekas tau jų nepalies, miki, valdove pilies,
Šviesų sapnelį sapnuok, mik, karalaite, miegok.
Miegok, miegok...
Jau turbūt baigiat užsnūst nuo visos šitos mano rašliavos? Ką gi, tuomet pasakas kuriomis mus migdydavo močiutės ir senelis pasiliksiu kitam kartui. Na gerai, trumpas anonsas. Tai buvo Salomėjos Nėries "Senelės pasaka", knyga apie daktarą Aiskaudą ir pasaka apie senį su geležiniu nykščiu...
P.S. mūsų mergytė tuoj bus poliglotė. Tik berašydama suvokiau, kad ji girdi lopšines trim kalbomis.
P.P.S dabar lauksiu laiškų ir skambučių iš LATGA-A ir AGATA dėl be autorių žinios keičiamų tekstų...
Tokį lietingą ir vėsų savaitgalį kaip šis, norisi kažko saldaus, bet ne pernelyg. Kažko šilto, bet ne sriubos. Kažko jaukaus, bet ne židinio (nors ir į pastarąjį nespjaučiau, tiesą sakant...). Kadangi šįvakar likau namie viena su savo mažaisiais, nusprendžiau tiesiog ekspromtu iš(si)kepti keksiukų iš to, ką turiu. Ir, kaip dažniausiai nutinka gyvenime, pavyko tiesiog nuostabiai!
Jeigu ir Jums šeštadienio vakaras niūrokas ar net liūdnas, nušvieskit jį savo šypsena. Nes, patikėkit, Jūs šypsositės jau po pirmo kąsnio, vos tik liežuvis pajus tą nuostabų skonį...
O reikia tik tiek:
3 bananų,
2 kiaušinių,
150 gramų kefyro/jogurto (naudojau graikišką, nes šio gėrio mano namuose netrūksta paskutiniu metu...),
120 gramų cukraus (galima naudoti 60 gramų balto ir 60 gramų rudojo - jeigu nenorit itin saldžiai),
50 gramų aliejaus arba lydyto sviesto,
180 gramų miltų,
pusantro arbatinio šaukštelio kepimo miltelių,
(galima įberti aguonų, kokosų ar šokolado drožlių - puikiai tiks).
Išplakit kiaušinius, kefyrą arba jogurtą, cukrų ir aliejų. Sudėkit šakute sutrintus bananus. Suberkit persijotus ir su kepimo milteliais sumaišytus miltus. Viską išplakit. Tešlą išdalinkit į keksiukų kepimo formą su jau paruoštais keksiukų popierėliais. Kepkit 190°C karštumo orkaitėje apie pusvalandį (originalus receptas siūlė kepti 30-40 minučių, tačiau man užteko nepilno pusvalandžio. Tiesiog stebėkit, kada keksiukai taps gražiai rudi, o ištrauktas medinis pagaliukas bus sausas.).
Drėgni, nuostabiai kvepiantys, minkštučiai ir tikrai kažkokie saulėti keksiukai. Išbandykit, dar ne vakaras!
Kažkada, kalbėdama apie mūsų valstybines šventes išsidaviau, kad turiu viltį, jog kadanors ir mes, lietuviai, išmoksim tikrąja žodžio prasme švęsti šias dienas. Ne minėti, o nuoširdžiai ir linksmai švęsti.
Šiemet tikrai galiu didžiuotis savimi: Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną paminėjom puikiai! Su trispalve pasipuošusiu sūrio tortu ir su valstybinio himno giedojimu (nors būkim atviri, mudviejų su Martynu pasirodymą vargiai būtų galima pavadinti giedojimu, bet mes tikrai iš širdies stengėmės). Nepaprastas jausmas. Net susigraudinau šiek tiek...
Ugnė, patogiai įsitaisiusi man ant rankų, visą laiką ramiai pratylėjo. Matot, ji gerokai apšilo balso stygas likus keletui minučių iki tikrojo giedojimo. Oi, kai pagalvoju, kad po kelerių metų ji taip pat dainuos kartu su mumis... Bus fantastiška!
O Jums, brangieji ir brangiosios, šia puikia proga rekomenduoju labai skanų sūrio tortą. Net Martynui patiko! O juk kremas pilnas varškės, kas kad ricotta'os...
Pagrindui reikės:
300 gramų avižinių sausainių,
100 gramų lydyto sviesto.
Kremui:
500 gramų ricotta sūrio,
1 indelio kondensuoto pieno,
1 valgomo šaukšto medaus (nebūtina),
250 mililitrų 35-36% riebumo grietinėlės,
3 valgomų šaukštų želatinos,
10-12 valgomų šaukštų šalto vandens.
Želatiną užpilkite vandeniu ir palikite maždaug pusvalandžiui, kad išbrinktų. Pašildykite želatiną verdančio vandens vonelėje, kol masė taps visiškai skysta. Išimkite ir palikite atvėsti.
Pagrindui sumalkit arba kitaip sutrupinkit sausainius iki visiškų trupinių (šįkart naudojau avižinius - labai patiko). Į gautus trupinius supilkit lydytą sviestą ir viską gerai išmaišykit. Gautą masę sudėkite į kepimo formą, išlyginkit jos paviršių ir gerai prispauskit prie dugno. Dėkite į šaldytuvą.
Viename inde išplakite grietinėlę. Kitame inde gerai išmaišykit ricotta sūrį, kondensuotą pieną ir medų. Sumaišykite su plakta grietinėle. Plakdami plona srovele supilkite želatiną.
Pagamintą kremą pilkite ant jau sustingusio sausainių pagrindo ir grąžinkite atgal į šaldytuvą keletui valandų.
Puoškite vaisiais, uogomis, šokoladu ar cinamonu.
P.S. pakeitę vaisių ir uogų spalvas, pritaikysit šį puikų tortą bet kokiai Jums svarbiai progai. Tarkim, trečiadieniui, chi chi.
P.P.S. iš sudėties galima suprasti, kad tortas riebus, saldus ir visaip kitaip negeras. Bet lažinuosi, kad Karalius Mindaugas, vienydamas ir jungdamas žemes, kurios vėliau tapo Lietuvos valstybe, padarė daug didesnių nuodėmių...
