Dar laukdamasi Ugnės pati sau tyliai pasakiau, kad blog'e tikrai nebus jokių kalbų apie tyreles ir kakučius. Šio susitarimo su savimi puikiai laikausi, tačiau nusprendžiau nesusivaldyti ir pasidalinti mintimis apie niūniuojamas lopšines ir šiaip dainas, kurios dažnai išsprendžia kitais būdais neišsprendžiamas situacijas.
Pirmą kartą mano dainavimą Ugnė pastebėjo būdama beveik dviejų mėnesių. Tąkart keisdama sauskelnes tiesiog sau dainavau "Somewhere Over the Rainbow" iš miuziklo "Ozo šalies burtininkas". Šią dainą dažnai niūniuodavau sau mintyse, ji - viena iš tų etatinių. Nežinau, ar tąkart užtraukiau per garsiai, o gal kalta mūsų erdvioj vonioj esanti akustika, bet Ugnė sukluso itin įdėmiai. Ėmė plačiai šypsotis, bet... kai pasiekiau tą vietą, kurioje skamba žodžiai "why oh why can't I?" staiga mažulės lūpos nusviro, smakras ėmė drebėti ir pabiro ašaros. Pirmą kartą ją mačiau taip graudžiai verkiant... Pagalvojau, kad čia mano muzikinis neišprusimas kaltas, bet ne, jai ta dainos vieta buvo graudi nepaisant to, kas ją dainavo. Tiesa, dabar visos šios dramos jau išgyventos ir nei ši, nei kitos melodijos ašarų nebespaudžia.
Kita daina, prilipusi beveik nuo pirmųjų Ugnės dienų (ją nuolat dainuoju iki šiol) yra - atleiskit, kad taip sakau - labiausiai nudainuota ir net mažumėlę atsibodusi "Tau, Mano Mamyte". Ją moka visi, nebūna gegužės mėnesio, kad jos neišgirstumėm ir visgi... Kažkas mane traukia už liežuvio ją dainuoti nors tu ką! Visai nesąmoningai ir nevalingai ją sutrumpinau ir šiek tiek pakeičiau tekstą - visgi dainuoju ne mamai, o dukrai. Be to, stengiuos bent truputį padžiazuoti ją atlikdama:
Žibuoklėm pražydę
Šilelio šilelio šlaitai,
Tau, mano dukryte,
Pirmieji pirmieji žiedai.
Tau, mano dukryte,
Pirmieji pirmieji žiedai.
Tu mamą, mamytę,
Mane auginai auginai (nes, pripažinkim, man dar augt ir augt kaip mamai...).
Ugne, aš mylėsiu
Tave amžinai amžinai.
Ugne, aš mylėsiu
Tave amžinai amžinai
Ties tais "amžinai amžinai" man kaskart sudreba balsas, kažkas suvirpa širdy, net nežinau...
Net pačiai keista, kad ši ganėtinai banali daina man sukėlė tiek jausmų. Gal todėl, kad gimus Ugnei bais norėjosi pavasario, kai viskas pasidarys šviesu ir lengva. Tai štai, dainavau dainavau ir tas pavasaris atėjo su visom savo žibutėm, šlaitais ir saule.
O kai išgirdau šį Egidijaus Sipavičiaus ir Linos Rastokaitės atlikimą, tiesiog susileidau...
Iš pradžių lopšinės Ugnei visiškai nerūpėjo - nekreipė į jas jokio dėmesio, todėl paryčiais ją maitindama turbūt niūniuodavau labiau sau, negu jai. Jos beveik neturėjo teksto, tik kažkokios raminančios melodijos su vienu kitu žodžiu.
Vėliau įsijungė kūrybiškumas ir prasidėjo visokių mažybinių/malonybinių žodžių poezija, kuriama tiesiog ant vietos. Tarkim, "Ugnele, guzule, mano mažutėle. Širdele, pupule, mano gražutėle...". Tų pačių žodžių kartojimas vis kita eilės tvarka veikė beveik kaip meditacija, chi chi. Tiesa, vėlgi veikė labiau mane, nei mano mažulę. "Na, mano dainavimas bentjau nepablogina situacijos", - raminau save.
Ir tikrai, reikėjo tik kantrybės. Pagaliau mano šlovės valanda atėjo!
Būna, kartais prireikia ką nors skubaus nuveikti atsitraukus nuo mažulės (tarkim, sutrinti virtą bulvę su žirneliais), bet Ugnei tuo metu dingsta nuotaika, ji pradeda zirzti ir muistytis savo kėdėj ir jokie žodžiai ar mimikos negelbsti. Tada į pagalbą ateina vienas paprastas posmelis:
Gera, kai saulė leidžias auksą liedama,
Gera, kai po langais dainuoja sutema.
Ar nebūtų geriau, jei šiuo metu
Man padainuotum dainą tu tu,
Man dainuotum tu?
Stebuklas! Veidą iškart papuošia šypsena, o jeigu pademonstruoju dar ir kokį šokio žingsnelį ar sukinuką su šaukštu rankoj, tai net ir juoką pavyksta išgirsti. Works all the time!
Ir pagaliau, visai neseniai pajutau akivaizdų lopšinių poveikį. Jos padeda Ugnei nusiraminti, o dažną vakarą - ir užmigti.
Pradedu nuo paprasčiausios, ją man dainuodavo tėvai:
A-a a-a pupa,
Kas tą pupą supa?
Supa tėtis ir mama,
Ir Bartuko letena (taip, eilutė turi skambėti "ir katytė murzina", bet aš katyčių (ypač murzinų) neturiu ir nemėgstu, todėl pritaikiau mūsų šeimos aktualijoms, chi chi).
Tuomet pereinu prie man ir sesei mamos dainuotos:
Šarkos varnos pušyje,
Mūs Ugnelė lopšyje.
Šarkos varnos nuliūdo,
Mūs Ugnelė apsnūdo.
Šarkos varnos krykščia,
Mūs Ugnėlė šnypščia.
Šarkos varnos nuskrido,
Mūs Ugnelė užmigo.
Tada sudainuoju irgi šiek tiek sutrumpintą:
Twinkle, twinkle, little star.
How I wonder what you are.
Up above the world so high,
Like a diamond in the sky.
Twinkle, twinkle, little star.
How I wonder what you are.
Kartais padainuoju ir klasikinę "Спят усталые игрушки" iš senovėje rodytos rusiškos "Labanakt vaikučiams" laidos. Ji graži, kas, kad sukurta neteisingais laikais.
Galiausiai, kai Ugnė jau visai rami ir, rodos, trūksta tik akimirkos, kad užsnūstų, ateina laikas sunkiajai artilerijai: Bramsui ir Mocartui.
Dainuoti šias lopšines išmokau dar mokykloje, per muzikos pamokas. Iš pradžių negalėjau prisiminti visų žodžių ir nebuvau tikra dėl melodijų, bet šiek tiek parepetavusi atgaminau viską iki paskutinio skiemens ir natos. Muzikos sąsiuvinio, tebegulinčio kažkuriam stalčiuje tėvų namuose taip ir neprireikė! (Sakau, aš neprisimenu nieko, išskyrus visų gimtadienius, nemažai telefono numerių ir milijoną dainų tekstų. Keistuolė.)
Tai štai apie Bramsą ir jo nuostabią lopšinę. Ji, turinti daugybę žodžių įvairiomis kalbomis, dainuojama visame pasaulyje, turbūt nėra negirdėjusių šios nuostabios melodijos...
Vakarėlis tamsus šaukia miego visus.
Mano kūdiki, jau laikas migti ir tau.
Ir miegoti saldžiai,
Ir sapnuoti gražiai.
Ir miegoti saldžiai,
Ir sapnuoti gražiai...
Švies auksinė delčia pro langelį slapčia,
O palangėj žemai oš tau vilnys ramiai.
Miega sodas, tylu,
Oi, užmik čiūčia liū.
Miega sodas, tylu,
Oi, užmik čiūčia liū...
Ir pabaigai... Mocartas. Ji man pati gražiausia. Tokia romantiška ir paslaptinga... Tiesiog matau filmą ją dainuodama.
Miki, vaikuti brangus, sutemos gaubia laukus,
Rimsta ėriukai garde, tyla bitelės sode.
Mėnuo įkopęs dangun žvelgia pro langą vidun.
Šviesų sapnelį sapnuok, mik, karalaite, miegok.
Miegok, miegok...
Viskas nutilo pily, skęsta ramiam snauduly,
Niekas nevaikšto čionai, nekrebžda pelės seniai.
Tuščia virtuvėj, rūsy, žmonės sumigo visi.
Nieko, brangi, nebijok, mik, karalaite, miegok.
Miegok, miegok...
Tu visas džiaugsmas namų, gera čia tau ir ramu,
Šitiek žaislų kambary, šitiek saldainių turi.
Niekas tau jų nepalies, miki, valdove pilies,
Šviesų sapnelį sapnuok, mik, karalaite, miegok.
Miegok, miegok...
Jau turbūt baigiat užsnūst nuo visos šitos mano rašliavos? Ką gi, tuomet pasakas kuriomis mus migdydavo močiutės ir senelis pasiliksiu kitam kartui. Na gerai, trumpas anonsas. Tai buvo Salomėjos Nėries "Senelės pasaka", knyga apie daktarą Aiskaudą ir pasaka apie senį su geležiniu nykščiu...
P.S. mūsų mergytė tuoj bus poliglotė. Tik berašydama suvokiau, kad ji girdi lopšines trim kalbomis.
P.P.S dabar lauksiu laiškų ir skambučių iš LATGA-A ir AGATA dėl be autorių žinios keičiamų tekstų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą