Apie tą saldų jausmą

Ši savaitė netikėtai tapo lauktuvių savaite. Trečiadienį sulaukėm lauktuvių iš Kretos, kurioje visai neseniai atostogavo mano mylima draugė Vitalija. Turėjom progos paragauti labai (labai) saldžios nugos su braškėmis ir migdolais 

bei - ši dovanėlė mane ypač pradžiugino - pasigrožėti mielais ir praktiškais magnetukais... knygoms!

Nuo šiol atsivertusi knygą visada pagalvosiu apie savo brangią draugę.
O šįryt buvom pavaišinti neregėtais neragautais skanumynais, kuriuos mylimiausia sesė Eglė parvežė iš Vokietijos. Ragavom ir guminių meškiukų, aplietų šokoladu, ir nuostabaus balto Lindt šokolado su jogurtu ir marakuja, ir gražiausiai išpuošto nuostabiai skanaus meduolio, ir akmenų iš Reino upės...

Tiesa, jie, kitaip nei įprasti akmenys, buvo įdaryti abrikosais, migdolais ir marcipanu. Ačiū, sese!

Jūs turbūt paklausit, nejaugi visas blog'o įrašas bus tiesiog apie valgomas ir nevalgomas lauktuves? Tikrai ne!

Šiandien - galbūt tik formalus, galbūt - labai diskutuotinas, bet visgi - mūsų valstybės gimtadienis. Ir niekas tokią dieną nedžiugina labiau, kaip artimi žmonės, lankantys svečias turtingas ir gražias šalis, tačiau visuomet grįžtantys namo.
Tačiau dar labiau nei grįžtantys, mane įkvepia išvažiuojantys. Tas madingas bambėjimas, nepagarba savo šaliai (kitaip tariant, sau pačiam), nuolatiniai skundai, kad viskas neteisinga ir vis kažkas kažko neduoda. Tokie žmonės ir tokios kalbos mane įkvepia dar daugiau stengtis, dar labiau viskuo domėtis ir ieškoti priežasčių, skatinančių pasididžiavimą savo valstybe (kitaip tariant, savimi pačia). Reikia pamatyti pasaulį, reikia paragauti, užuosti, susipažinti, bet - sakykit, ką norit - Lietuvoje gyventi gera! Juk eilės įvažiuojant į Palangą - ne dėl skurdo, juk vėliavėlės, puošiančios automobilius - ne dėl to, kad kas verstų, juk asmeninis tinklaraštis internete - ne todėl, kad kas draustų laisvai reikšti mintis. Taigi, ar mums tikrai ko nors trūksta?
Su Valstybės diena visus!