Praėjusių metų spalio pradžioje nusprendžiau pabandyti nevalgyti mėsos ir žuvies (žodžiu, visko, kas turi ar turėjo akytes). Iš pradžių tai buvo tik noras save išbandyti, nes nedaug pažinojau tokių mėsėdžių, kokia buvau pati nuo pat mažumės. Bet paskui tai peraugo į galvojimą, kad nesąžininga maitintis tuo, ko pati nesugebėčiau sumedžioti, nugalabyti ar kaip kitaip susiveikti. Ir, didžiai mano nuostabai, pasirodė, kad tai nei taip sunku, nei taip brangu, kaip daug kas įsivaizduoja. Pradžioje, be abejo, reikia nemažai fantazijos, tačiau idėjų "ką čia valgyt be mėsos?" randu kasdien. Kartais tos idėjos pačios mane suranda. True story. Sudėtingiau už visa tai buvo nuolat visiems aiškinti, kodėl nusprendžiau atsisakyti akis turinčio maisto ir klausytis postringavimų apie tai, kad "mes gi šiauriečiai, mums reikia mėsos" ("šiauriečiai", gyvenantys šildomuose būstuose, kiaurus metus turintys daržovių ir - būkim teisingi - dažniausiai dirbantys labai jau sėdimą darbą). Dar išgirdau, kad "senovės vyras būtų nesupratęs, jeigu moteris būtų atsisakiusi valgyti jo sumedžioto žvėries mėsą ar dėvėti jo kailį". Ačiū dievui, mano mylimas vyras jau senokai pažengė keletą žingsnių evoliucijos laiptais, todėl iš jo sulaukiau tik palaikymo ir žavėjimosi mano tikslu. Apie tai, kiek kartų man buvo siūloma "tik paragauti", "tik atsikąsti" ar "na, bent iš mandagumo" - jau net kalbėti nenoriu. Visgi nepykstu ant tų siūlytojų ir auklėtojų. Juk tai kiekvieno mūsų apsisprendimas: ką valgyti, kuo tikėti, kaip gyventi. Turiu pasakyti, kad visoje šioje situacijoje mane išties įkvėpė mano brolio pavyzdys. Jis mėsos ir žuvies atsisakė gerokai anksčiau už mane. Jam paklausus, kaip ir kodėl sugalvojau judėti vegetarizmo link, atsakiau, kad "gal šitaip pavyks išgelbėti vieną kitą kiauliuką, karviuką ar viščiuką".
Praėjusių metų lapkričio gale, švęsdama savo dvidešimtseptintąjį (kokio ilgumo žodis!) gimtadienį, kartu su kita daugybe dovanų, gavau vieną išskirtinai ypatingą. Mano talentingasis brolis įteikė savo rankų darbo lesyklėlę ir paaiškino: "tam, kad galėtum išgelbėti dar daugiau paukštelių". Beveik apsiverkiau. O lesyklėlė laukė laukė ir sulaukė. Kai šaltis mūsuose pasidarė išties rimtas, lesyklėlė buvo pripildyta duonos trupiniais ir apgyvendinta balkone. Dabar laukiu, kol kieme pasklis gandas ir mūsų lesyklėlė sulauks pirmųjų lesikų.
P.S. įrašas išėjo kažkoks aršus. Visgi norėčiau pridurti, kad neturiu tikslo įsiūlyti ar pripiršti kam nors savo idėjas. Juk šio blog'o tikslas - įkvėpti, o ne kvėpuoti už Jus. Chi chi.
P.P.S. gražios pirmosios mėnesio dienos nuorodos:
- tęsiant paukštelių lesinimo temą - puiki, paprasta idėja;
- žiūrint ką nors ypatingo - "Great Expectations" pagal Charles Dickens;
- klausant talentingosios - "Adele - Make You Feel My Love";
- laukiant vasario mėnesio darbastalio kalendoriaus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą