Šįryt pirmieji mano išgirsti žodžiai buvo "Su vasario šešioliktąja!". Nustebot? Aš taip pat. Tačiau nepaisant nuostabos, jie išties nulėmė visą likusią dieną - šviesią, šventišką ir kažkokią... net nežinau. Širdį virpinančią turbūt.
Myliu savo šalį! Ir valstybę. Ir tautą lietuvių myliu. Didžiuojuosi mumis visais. Ir tikiuosi iš mūsų visų nemažai. Pirmiausiai, iš savęs pačios, žinoma.
Ir nors tais 1918 metais nei manęs pačios, nei mano tėvų ar senelių dar nebuvo šiame pasaulyje (mano amžiną atilsį prosenelei Julijai buvo vos aštuoneri), jaučiuosi kažkaip labai susijusi su tais dvidešimto amžiaus pradžios įvykiais. Mano vaizduotėje jie nėra labai jau tolimi. Jaučiuosi dėkinga tam būriui barzdotų ir nelabai, protingų ir išsilavinusių vyrų, pasielgusių taip, kaip tuo metu liepė širdis (na, bent taip aš įsivaizduoju).
Nepaisant šiais laikais jau keistokai skambančios kalbos, šis keturių pastraipų dokumentas nulėmė mūsų šalies likimą:
O kad galėtum sėmingai judėti pirmyn, turi ne tik žinoti kryptį, kurlink eini, bet ir suprasti, kas esi ir iš kur esi atėjęs. Manau, vasario šešioliktoji yra skirta būtent šiems dalykams priminti.
P.S. Kad jau prakalbom apie juodai baltą praėjusio šimtmečio pradžią, kai vyrai visuomet vilkėjo kostiumais, o moterys... na, moterys buvo gražios, kaip ir šiais laikais (chi chi), labai rekomenduoju apdovanojimais jau apibertą "The Artist". Subtilus, originalus, pelnytai giriamas. Be to, kalbama, režisierius - lietuvių kilmės. Privalot pamatyti!
P.P.S. Netikėtai nustebino, sujaudino ir pro ašaras pradžiugino šio vakaro "Valanda su Rūta" (kartojimas - šį šeštadienį, 17:00).
Įkvėpimo kurti ir auginti savo šalį, Jums, mielieji!
O mes mylim ir didžiuojamės Tavimi :)
AtsakytiPanaikinti