Užgavėnės. Įdomi diena. Kasmet, kaip ir pridera, prisikertu įvairiausių rūšių blynų ir kaskart vis pagalvoju, kad po šitokios sočios dienos bus vienas juokas "nevalgyti po šešių", "sumažinti angliavandenių kiekį" ir panašiai, Deja, jau išaušus kitai dienai sotumo jausmas būna kažkur dingęs, o po šešių kaip tik norisi ko nors skanaus... Būtų fantastiška, jeigu egzistuotų mygtukas, kurį paspaudus būtų galima iškart pajusti tą Užgavėnių sotumo jausmą, chi chi. Deja. Ir kol tokio mygtuko niekas neišrado, tenka pasiklaiuti vien savo geležinės valios pastangomis. Gerai, kad nors šio dalyko visi turim apsčiai, ane?..
Šiemet, nors prieš tai maniau, jog liksiu išvis be blynų, nes nerasiu jiems laiko, paskanavau net trijų skirtingų rūšių. Taip, atspėjote: pusryčiams, pietums ir vakarienei. Ryte Martynas prikepė nuostabių širdelinių, kokių tik jis moka, pietums aš kepiau plonus lietinius (kas iš to plonumo, kai pagalvoji, jeigu valgai juos su keptu kiaušiniu ir skrudinta šonine (toks valgymo būdas per Užgavėnes visad buvo privalomas mano tėvų namuose)), o į svečius užsukusi brangiausia sesė Eglė atnešė nepaprastai skanių mielinių blynų...
Ir nors dar iki dabar sotu taip, kad net miego norisi, džiugina sužibusi viltis. Kad štai tuoj ateis pavasaris (oi, tik nereikia priminti, puikiai žinau, kokioje šalyje gyvenam ir kad tikro pavasario dar teks gerokai palaukti). Ir jis tikrai ateis. Juk visada ateina, argi ne taip? O tiems, kurie neturi kantrybės jo laukti, siūlau įsiklausyti atidžiau - paukščiai jau čiulba. Patikėkit, keliuosi labai anksti - dar ne to prisiklausau, chi chi. O jeigu paukščių nesigirdi, pasidovanokit kokią pavasarišką gėlę. Tarkim, hiacintą, kokį praėjusį savaitgalį gavom dovanų nuo mano močiutės. Jis gražiai ir greitai skleidžiasi ir nuostabiai kvepia. Pamatysit, nuotaika iškart pasitaisys.
Kantrybės belaukiant pavasario ir nevalgant po šešių!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą