Vis dėlto iškepti keksiukai

Šiandien (nors laikrodis rodo, kad jau vakar...) mūsų Ugnei jau cielos trys savaitės. Jau nuo pirmadienio planavau, kaip šita mažyte proga kepsiu keksiukus. Tačiau... Nuo pat ryto viltis ištrūkti virtuvėn prie mikserio ir orkaitės buvo beveik užgęsusi... "Arba valgau, arba nemiegu ir verkiu" - toks buvo mūsų angelo planas. Ir vis dėlto mano užsispyrimas šįkart nugalėjo! Tiesa, ne tik užsispyrimas. Vis dar atostogaujantis Martynas irgi. Puiku, kad šiais laikais tėtis gali visą mėnesį praleisti kartu su šeima - tuomet mama turi galimybę ką nors nuveikti virtuvėje, susišukuoti ar pasiturkšti savo blog'e, chi chi.

Kaip suprantat, laikas ir malonios pareigos mane spaudžia, todėl ilgai netrukdau ir skelbiu puikiausių baltų (suprask, ne šokoladinių) keksiukų receptą. Juos esu kepusi ne kartą ir ne du, net per mūsų vestuves šie keksiukai (tik tąkart su vyšniomis) buvo dovanojami svečiams į kelionę.

Taigi keksiukams su uogų įdaru prireiks visai nedaug:

125 gramų sviesto,

200 gramų cukraus,

2 kiaušinių,

300 gramų miltų,

2 arbatinių šaukštelių kepimo miltelių,

125 mililitrų (gramų) pieno,

keleto valgomų šaukštų aviečių uogienės.

Mikseriu iki vientisos masės išsukame minkštą sviestą ir cukrų. Tuomet po vieną mušame kiaušinius, kaskart viską išplakdami. Po truputį suberiame persijotus miltus su kepimo milteliais - gausim gan tirštą tešlą. Nenusigąskit - pienas labai greitai viską pataisys. Taigi supilame jį ir voilà - tešla paruošta! Įkaitiname orkaitę iki 180°C. Kol ji kaista, į keksiukų kepimo formą sudedame popierines formeles (jos nebūtinos, bet jeigu jų nenaudosite - kepimo formą patepkite aliejumi arba sviestu). Į jas dedame po šaukštą tešlos, ant jos pabarstome aviečių ar bet kokios kitokios uogienės. Viską apklokite likusia tešla ir šaukit orkaitėn. Kepkit 20 minučių. Keksiukai gaunasi šviesūs, labai minkšti ir skanūs, o jų gaminimas, kaip matot, ypatingai paprastas. Saviškius šįkart puošiau paprasčiausiu citrinos sulčių ir cukraus pudros glajumi bei cukrinėmis gėlytėmis. Skanutėliai, saldžiarūgščiai, purūs... Kaip tik trečios gyvenimo savaitės paminėjimui.

Nuotraukoje galite matyti, kokie rožiniai mūsų namai pastaruoju metu. Dešinėje - Martyno mamos atvežtas ir padovanotas nuostabus rausvai žydintis amarilis.

Rytoj laukiam atvykstant Ugnės prosenelių (liežuvis nesiverčia šitaip vadinti savo dar jaunų senelių...) - pagaliau visi turės progą susipažinti gyvai.

Puikaus visiems savaitgalio!