Tortilla su batatais, pupelėmis ir avokadų bei rukolos padažu

Dar vienas labai paprastas, bet itin harmoningo skonio vegetariškas patiekalas, kurį nuoširdžiai rekomenduoju. Nepaprastai skaniai jame susijungia saldus, sūrus ir aštrus skoniai, vienas kitą papildydami ir išryškindami.

Saldžiosios bulvės arba batatai - pagaliau mano paragautas produktas - nustebino pačia geriausia prasme. Ji saldūs kaip morkos, gražūs kaip moliūgai, o savo konsistencija primena paprasčiausias bulves. Tikrai dar ne kartą ką nors iš jų gaminsiu! Avokadų ir rukolos padažas aštrus ir pilnas skonio, labai švelnios tekstūros. Pupelės... Na, jos čia tarnavo ne tik skonio, bet ir sotumo labui ir buvo tikrai labai vietoje.

 4 tortilla suktinukams (2-4 žmonių sočiam pavalgymui) turėkit:

pusę kilogramo kubeliais pjaustytų batatų (saldžiųjų bulvių),
1 valgomą šaukštą alyvuogių aliejaus,
žiupsnelį maltų čili pipirų,
žiupsnelį druskos,

1 skardinę konservuotų raudonųjų pupelių (nukoštų ir nusausintų),
pusę mažo svogūno (smulkiai supjaustytą),
1 valgomą šaukštą alyvuogių aliejaus,
žiupsnelį maltų čili pipirų,
80 mililitrų vandens,
1 arbatinį šaukštelį šviežių laimo sulčių,
druskos ir šviežiai maltų pipirų pagal skonį,

1 prinokusį avokadą,
didelę saują rukolos salotų,
2 valgomus šaukštus lukštentų moliūgo sėklų,
1 didelę skiltelę česnako,
1 valgomą šaukštą šviežių laimo sulčių,
1 valgomą šaukštą vandens,
žiupsnį jūros druskos,
šviežiai maltų pipirų pagal skonį,

4 vidutines kukurūzų miltų tortilla paplotėlius,
trupinto fetos sūrio.

Supjaustytus batatus apšlakstykit aliejumis, pabarstykit čili pipirais ir druska. Išmaišykit, kad gabalėliai tolygiai pasidenbgtų aliejumi ir prieskoniais. Vienu sluoksniu paskleiskite juos kepimo formoje. Kepkite 210°C karštumo orkaitėje apie 40 minučių, vidury kepimo laiko išimkite ir pamaišykite saldžiųjų bulvių gabalėlius.

Paruoškite pupeles. Keptuvėje įkaitinkite aliejų. Į keptuvę suberkite smulkiai pjaustytą svogūna, pabarstykite druska. Kaitinkite keletą minučių arba kol svogūno gabalėliai taps beveik skaidrūs. Suberkite čili pipirą ir maišydami pakaitinkite dar pusę minutės. Sudėkite nusausintas pupeles ir supilkite vandenį. Kaitinkite, kol ims virti, tuomet sumažinkit ugnį iki visai mažos ir vis pamaišydami kaitinkite viską dar keletą minučių. 

Nukelkite keptuvę su pupelėmis nuo ugnies, šakute sutrinkite maždaug pusę visų pupelių. Supilkite laimo sultis, pabarstykite druska bei pipirus, išmaišykite ir palikite uždengtą keptuvę kol patieksite.

Avokadų padažui pakepinkite moliūgo sėklas sausoje keptuvėje. Į nedidelį indą sudėkite išskobtą avokado minkštimą, rukolos salotas, laimo sultis, vandenį, česnaką ir druską. Viską sutrinkit blenderiu, kol masė taps vientisa. Suberkit skrudintas moliūgo sėklas ir dar šiek tiek viską patrinkit, kad sėklos susmulkėtų, bet liktų mažų gabaliukų.

Sausoje keptuvėje arba orkaitėje pašildykite tortilla paplotėlius. Dėkite juos į lėktę. Ant kiekvieno paplotėlio kraukit šaukštą keptų batatų, šaukštą pupelių ir šaukštą avokadų ir rukolos padažo, viską apibarstykit fetos sūrio trupiniais, susukti į paplotėlį ir valgyti.

Iš visų keturių šį mėnesį gamintų vegetariškų patiekalų, šis man pasirodė paaats skaniausias. Mėsos jame ne tik kad nepritrūko, ji čia būtų tiesiog netikusi. 

Šios vegetariškos tortilijos gali kiekvieną mūsų įkvėpti dažniau fantazuoti ir gaminti maistą be mėsos, nes jų gerumas yra tiesiog ne tas žodis koks! Net jeigu esat didžiausi pasaulio mėsėdžiai, būtinai pamėginkit: skalsus, drėgnas, minkštas, sotus, lengvas - fantastiškas patiekalas, sakau Jums!

Nebijokit patirti naujų pojūčių ir išbandyti netikėtų skonių!

Tailandietiški kepti ryžiai su ananasais ir paprikomis

Ryžius su daržovėmis labai mėgstu, todėl gaminu gan dažnai. Čia gi nei recepto, nei proto didelio nereikia, o rezultatas visada būna lengvas ir skanus. Vis dėlto, pasirodo, ir aš turėjau progą šio to išmokti. Paragavusi šių ryžių supratau, kad atskirai apkepti prieš sumaišant juos su daržovėmis, jie įgauna visai kitokio skonio. Būtent todėl dalinuosi su Jumis šiuo, iš pažiūros labai paprastu ir kasdienišku receptu.

Maždaug 3 žmonių pamaitinimui turėkit:

2 valgomus šaukštus aliejaus,
2 lengvai išplaktus kiaušinius (su trupučiu druskos),
pusės kilogramo šviežio arba konservuoto ananaso, gabaliukais,
1 didelės raudonosios paprikos (smulkiai pjaustytos)
3 smulkintų česnako skiltelių,
2 puodelių virtų basmati ryžių (tinka ir kitokie, tarkim, rudieji, reikės maždaug 200 gramų sausų ryžių),
1-2 valgomų šaukštų sojų padažo,
1 valgomo šaukšto saldaus čili padažo (arba kito aštraus padažo pagal skonį),
1 nedidelio laimo,
druskos pagal skonį,
žalumynų (svogūno laiškų, smulkintų petražolių) papuošimui (paskutinę minutę susivokiau, kad jų neturiu...).

Į didelę įkaitusią keptuvę įpilkite šaukštelį aliejaus. Jam įkaitus, supilkite kiaušinius. Kai nuo karščio kiaušinių plakinys ims trauktis, pamaišykite juos mentele - mums reikia kuo daugiau tokių kiaušinių draiskanų. Iškepusius kiaušinius sudėkite į dubenėlį.

Į tą pačią keptuvę įpilkite dar šaukštelį aliejaus. Kai jis įkais, sudėkite ananaso gabalėlius ir smulkintą papriką. Kepkite vis pamaišydami, kol ananasai ims karamelizuotis, maždaug 3-5 minutes. Tuomet suberkite smulkintą česnaką (jeigu naudosit, dabar reikėtų suberti ir saują smulkintų svogūno laiškų) ir viską maišydami pakepinkit dar pusę minutės. Daržovių mišinį sudėkite į dubenėlį su kiaušiniais.

Į tuščią keptuvę supilkite likusį šaukštą aliejaus. Į įkaitusį aliejų sukrėskite virtus ryžius ir maišydami kepinkite, kol ryžiai taps karšti ir ims po truputį skrusti, maždaug 3 minutes.

Į keptuvę su ryžiais sukrėskite dubenėlyje esančias daržoves ir kiaušinius. Maišydami apkepkit, kol viskas kaip reikiant sušils. Nukelkit keptuvę nuo ugnies. Supilkit sojos ir saldų čili padažus. Išspauskit pusę laimo. Išmaišykit, įberkit druskos, paragaukit, jeigu ko nors trūksta - papildykit.

Puoškit smulkintomis petražolėmis ir laimo skiltelėmis ir patiekite.

Jeigu rinksitės baltus ryžius, iš visos širdies rekomenduoju basmati. Jie nuostabūs! Labai ilgą laiką galvojau, kad ryžiai yra ryžiai ir nėra čia ką svarstyti. Bet paragavusi basmati supratau, kad skirtumas yra didžiulis! Pastarieji dar sausi būdami turi tokį švelnų aromatą, kurį užuodę, atpažinsit visur ir visada. Paragavau, užmerkiau akis ir atsidūriau kažkokioj egzotiškoj, tolimoj ir niekad nematytoj vietoj. Puikus - beveik nieko nekainuojantis - pojūtis!

Anksčiau, iš beveik identiškų ingredientų gamindama ryžius su daržovėmis, ką tik išvirusius ryžius suversdavau į keptuvę su ką tik apkeptomis daržovėmis ir dar šiek tiek patroškindavau. Ryžiai nespėdavo apkepti (priešingai, nei šįkart) ir prisigerdavo ananasų bei paprikos skonio. Tai nėra blogai, dievaži, bet skonis skiriasi visiškai! Šįkart labiau jautėsi atskirų ingredientų skonis ir, kas svarbiausia, visiškai netrūko jokios mėsos. Sotus, bet kartu labai lengvas patiekalas, puikiai tinkantis ir pietums darbe, ir vakarienei namuose.

Laukdami pavasario, pasigaminkit ko nors išties spalvingo!

Aštri vegetariška pilno grūdo bbq pica su ananasais, jalapeno pipirais ir feta

Oi, ta pica! Puikus pasaulio išradimas, kuris niekaip nepasiduoda nei mano vidiniam, nei rankose laikomam objektyvui... Regis, kas jau kas, bet pica visuomet atrodo skaniai, todėl perduoti savo pačios matomą vaizdą ir įspūdį kitiems neturėtų būti sunku, tačiau mano praktika byloja priešingai. Šiai situacijai pakeisti skaitau šią puikią knygą, o tuo tarpu vistiek skubu su Jumis dalintis labai skanios picos receptu, kuris, galima sakyti, susideda iš dviejų dalių: itin greitai paruošiamo pagrindo (kurį galėsite naudoti bet kokiai savo mėgiamai picai) ir viršaus, kuris visiškai vegetariškas ir nepaprastai skanus!

Visų pirma, apie picos pagrindą. Jis išskirtinis tuo, jog kepamas naudojant pilno (viso) grūdo kvietinius miltus, todėl yra sveikesnis ir mažiau nuodėmingas už įprastų miltų pagrindą. Tiesa, jo skonis taip pat skiriasi, bet - mano nuomone - tikrai nėra prastesnis, tiesiog kitoks ir tiek.

Dviem maždaug 30 centimetrų skersmens picos pagrindams turėkit:

240 mililitrų šilto, beveik karšto vandens (maždaug 45°C),

1 valgomą šaukštą cukraus,
1 valgomą šaukštą alyvuogių aliejaus,
7 gramus sausų mielių,
360-400 gramų pilno grūdo kvietinių miltų,
žiupsnelį džiovinto česnako,
žiupsnelį druskos.

Nedideliame dubenėlyje sumaišykite šiltą vandenį, cukrų, aliejų ir sausas mieles. Leiskite mišiniui pastovėti 5 minutes, per tą laiką mielės turėtų pradėti kilti.

Kitame (dideliame) dubenyje sumaišykite miltus, druską ir džiovintą česnaką. Į gautą mišinį iš lėto supilkite pakilusias mieles. Minkykite keletą minučių, kol tešla sulips į vieną rutulį. Jeigu minkant tešlą vis limpa prie rankų, įberkite dar šiek tiek miltų.

Suminkytą rutulį dėkite ant miltais pabarstyto paviršiaus ir padalinkite į dvi lygias dalis. Vieną dalį dėkite ant kepimo popieriaus lakšto ir kočiokite kočėlu, kol pasieksite norimą picos dydį. Šiuo atveju svarbiausia yra ne simetrija, o kuo plonesnis picos padas, todėl skriestuvu naudotis tikrai nebūtina. 

Gauto picos pado kraštus (maždaug 2-3 centimetrus) patepkite alyvuogių aliejumi.

Kartokit viską ir su likusia tešla.

Dviem vegetariškoms picoms turėkit:

200 mililitrų (arba trečdalį šio recepto) bbq padažo,
230 gramų mozzarella sūrio (sutarkuoto ir palikto nusisunkti, nes šįkart svarbu, kad visi ingredientai būtų kuo sausesni),
170 gramų gabalėliais pjaustyto ananaso (šviežio arba konservuoto, bet būtinai gerai nusunkto),
1-3 marinuotų jalapeno pipirų (pjaustytų griežinėliais),

100 gramų trupinto fetos sūrio,

pusės mažo pusžiedžiais pjaustyto mėlynojo svogūno.

Ant paruoštų picos pagrindų po lygiai ir tolygiai paskirstykit bbq padažą, pabarstykit mozzarella sūrio, išdėliokit ananaso gabalėlius, jalapeno pipirus, suberkit trupintą fetos sūrį ir pjaustytą svogūną.

Picas (po vieną) kepkit 250°C orkaitėje 10-12 minučių arba kol picos kraštai taps nuostabiai rusvi, o sūris ims burbuliuoti. Išėmę iš orkaitės supjaustykite picą gabalėliais ir patiekit.

Pilna skonio ir kvapo, saldi dėl padažo ir ananasų, sūri dėl fetos ir aštri dėl pipirų bei svogūno, traškiu ir neįprastu pagrindu - puiki savo giminės atstovė! Būtinai išbandykit ir improvizuokit!

Smagios prasidėjusios savaitės ir skanių atradimų!

Trinta kepto sviestinio moliūgo sriuba

Niekad nebuvau didelė trintų sriubų entuziastė. Ir moliūgų - nepaisant jų fantastiškos išvaizdos - pernelyg nemėgau. Bet sugalvojusi sau šio mėnesio iššūkį - pagaminti bent keturis tikrai vegetariškus patiekalus - supratau, kad nuo sriubos neišsisuksiu. Ir tikrai negaminsiu kažko įprasto ir kasdieniško.

Kaip dažniausiai ir atsitinka, klydau dėl abiejų dalykų. Nors ir trinta, nors ir moliūginė, sriuba pavyko puikiai: soti, šildanti, aromatinga. Apie spalvą net nepradėsiu kalbėti...

Naudojau sviestinį moliūgą (butternut squash), kuris labai populiarus užsieniuose, naudojamas ne tik garnyro ar blynų gaminimui, bet ir įvairiausiems saldumynams (keksiuakms, kremams, pyragams). Kaip jau minėjau, nesu moliūgologė, todėl nepastebėjau ryškaus skonio ar kvapo skirtumų tarp mums įprasto ir sviestinio moliūgų. Bet sriuba, gaminama iš pastarojo, buvo daugiau nei skani.

2-3 žmonių sočiam pavalgymui turėkit:

300-400 mililitrų sultinio (naudojau daržovių),

500 gramų jau nulupto sviestinio moliūgo,

1 vidutinio dydžio morką,

pusę vidutinio dydžio svogūno,

1 didelį obuolį,

žiupsnelį cinamono,

žiupsnelį maltų čili pipirų (nebūtinai),

porą valgomų šaukštų alyvuogių aliejaus,

druskos,

šviežiai maltų juodųjų pipirų.

Moliūgą, morką, svogūną ir obuolį supjaustykit kąsnio dydžio gabalėliais. Apšlakstykite alyvuogių aliejumi, pabarstykit cinamonu, čili pipirais (jeigu norisi), druska ir pipirais. Išmaišykit, kad daržovės tolygiai pasidengtų prieskoniais ir aliejumi.

Paruoštas daržoves vienu sluoksniu paskleiskite kepimo inde. Kepkite 200°C karštumo orkaitėje apie 40 minučių, praėjus pusei kepimo laiko, daržoves pamaišykite, kad tolygiai iškeptų.

Iškepusias daržoves sudėkite į puodą, įpilkite 300 mililitrų sultinio, sutrinkite viską blenderiu. Jeigu sriuba per tiršta, įpilkite dar šiek tiek sultinio ir vėl sutrinkite. Kartokite, kol sriuba įgaus norimą konsistenciją.

Paragaukite ir, jeigu trūksta, įberkite dar prieskonių.

Sriubą kaitinkite ant vidutinės ugnies, kol ims kunkuliuoti. Pavirkite vieną minutę.

Patiekite sriubą vieną, apibarstytą kepintomis moliūgų sėklomis arba natūraliu jogurtu.

Nuostabiai kvepianti, soti ir aštri jeigu norisi, bet tuo pat metu gaivi ir lengva sriuba, kuri nušvies tamsų vakarą ir sušildys vėsiu oru.

Saulės ir šilumos!
Smagaus ir šventiško prasidėjusio ilgojo savaitgalio!

Bandelės su cinamonu = Meilė

Žadėjau pasidalinti su Jumis kuo nors, tinkamu meilės dienai. Dalinuosi, bet iškart perspėju, kad šis receptas toks labiau jaukus ir naminis nei romantiškas ar intriguojantis. Tiesiog pagalvojau, kad meilė - labai jau didelis dalykas ir būna ji visokia. Ir kad jeigu neturi poros, dar nereiškia, kad nieko nemyli ir negali švęsti meilės dienos laimės pilna širdimi. 

Šios bandelės buvo pirmasis saldumynas, kurį išmokau kepti dar būdama paauglė (labiau mėgau ruošti mėsą arba žuvį, o tortai ir pyragai buvo mamos sritis). Prisimenu, kad plušėdavau pusę šeštadienio, o šeima visas jas suvalgydavo per penkiolika minučių... Skaudu būdavo, neslėpsiu. Bet vistiek kepdavau norėdama palepinti saviškius. 

Jos tokios gražios, taip skaniai kvepia ir jas taip paprasta pagaminti, kad net juokinga. Be to, mane visada nugalėdavo trys su šiomis bandelėmis susiję argumentai:

• dievinu cinamoną,
• dievinu mielines bandeles,
• dievinu širdelės formą (mano sąsiuvinių paraštės ir paskutiniai puslapiai visuomet pripiešti būtent širdelių, čia kaip patologija kažkokia...).

Nebuvau jų kepusi jau daugybę metų, kažkaip ėmė ir pasimiršto, pasimetė tarp daugybės naujų receptų ir skonių. O artėjant šiųmečiam valentinui staiga jas prisiminiau ir nenusiraminau, kol neiškepiau. Jos tikrai nuostabios, tai ne jaunystės sentimentai. Jos tiesiog nuo-sta-bios!

20 įprasto dydžio bandelių turėkit:

500-550 gramų persijotų miltų,
30 gramų šviežių arba 11 gramų sausų mielių,
100 gramų cukraus,
60 gramų sviesto,
250 mililitrų pieno,
2 kiaušinius.

Įdarui:

minkšto sviesto,
cukraus,
cinamono.

Į stiklinę su pienu sudėkite sviestą ir viską šildykite garų vonelėje, kol sviestas visiškai ištirps. Palikite masę atvėsti iki malonaus šiltumo. Šiltą pieną supilkite į didelį dubenį. Suberkite cukrų ir sudėkite mieles. Maišykite, kol cukrus ištirps. Į gautą masę įberkite šiek tiek miltų ir vėl išmaišykite, kol gausite skystą tešlą. Dubenį su tešla uždenkite švariu rankšluostėliu ir palikite pastovėti šiltai, kol masė padvigubės.

Į pakilusią tešlą suberkite likusius miltus ir supilkite šakute išplaktus kiaušinius. Iš pradžių maišykite, o paskui minkykite, kol tešla taps vientisa, tarsi šilkinė ir visiškai nebelips prie rankų. Dubenį su išminkyta tešla dar kartą uždenkite ir maždaug valandai pastatykite šiltai, kad pakiltų.

Pakilusią tešlą dar kartą išminkykit ir padalinkit į 20 lygių dalių.

Imkite vieną tešlos dalį ir sukdami tarp delnų sufomuokit gražų tešlos kamuoliuką.

 

Gautą kamuoliuką dėkite ant miltais pabarstyto paviršiaus ir kočiokit, kol gausit ploną ovalo formos blyną.

 Šį blyną negailėdami aptepkit minkštu sviestu.

Tuomet visą blyno paviršių kuo dosniau apibarstykit cukraus ir cinamono mišiniu (proporcijos yra visiškai Jūsų skonio reikalas, bet man asmeniškai cinamono dar nėra buvę perdaug, todėl jo aš tikrai neskaičiuoju...).

Visą tą cukruotą ir kvepiantį blyną susukite kaip kokį kilimą.

Sulenkite pusiau ir tvirtai užspauskit laisvuosius galus.

Aštriu peiliu įpjaukite maždaug 3/4 sulenkimo.

Ties įpjovimu atverskite tešlą tarsi knygą -  prieš akis iškart atsiras puiki širdelė.

Paruoštas bandeles dėkite į kepimo popieriumi išklotą skardą ir kepkite 200°C karštumo orkaitėje apie 20 minučių arba kol jos ims nuostabiai ruduoti.

Bandelėms iškepus, žinoma, galite laukti, kol jos atvės. Bet aš didžiai abejoju, ar pajėgsit ištverti nors minutę.

Aš pasikartosiu kaip kokia papūga, bet jos tikrai fantastiškos: minkštutės, saldžios, su traškia cinamono plutele paviršiuje... Atsikandi kąsnelį ir jauti, kaip visas pasaulis vėl tampa gražus, geras ir laimingas, todėl išvada viena:

Bandelės su cinamonu = Meilė.

Artėjančiai Valentino dienai, mielai dovanėlei ar tiesiog vėsiam vakarui - puikiosios bandelės Jūsų paslaugoms.

Meilės!!!

Vasario reikalai

Vasario mėnesio TOP 5:

1. Prieš porą dienų Martynas padovanojo man nuostabaus grožio knygą apie maisto fotografiją (akivaizdu, galvoja, kad dar turiu ko mokytis). Tai dabar man beliko susikaupt ir ją perskaityt, nes vos atsivertusi jau radau kelis auksinius patarimus, kaip priversti nufotografuotą maistą atrodyti skaniau, nei jis atrodo tikrovėje. Taip nekantrauju!

2. Kaip ir kasmet, vasario vidurys toooks intensyvus laukia! Pirmiausiai, galvoju šiemet irgi paminėti Ugnės vardadienį pakviečiant šeimą paskanauti fondiu. Labai tikiuosi, kad šįkart sūrio fondiu pavyks žymiai geriau (jau dabar šviečiuosi šia tema). Antra, vasario 17 dieną vyks visuotinis žiemos išvarymas, todėl blynų festivalis tiesiog neišvengiamas. Rezgu mintį išbandyti ką nors naujo.

3. Žinoma, irgi vasario vidury būna ir dar dvi svarbios progos: Meilės diena ir Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Abi svarbios ir abi vertos tikro šventimo. Konkrečių planų kolkas neturiu, bet jie tikrai bus. Mintimis ir sumanymais būtinai pasidalinsiu!

4. Vasario 20 dieną mūsų laukia kiek neįprastas Liūdnų Slibinų koncertas, kur gros ir dainuos tik jie patys. Labai įdomu pamatyti Juos kamerinėje aplinkoje. O ir tas pavadinimas Koncertas trise - toks intriguojantis, kaip tik po Valentino dienos... Ups, užsisvajojau čia kažkaip...

5. Metu sau iššūkį - vienas vegetariškas patiekalas per savaitę! Nebus paprasta, bet tikrai bus įdomu. Ir pažadu, jokių ten patiekalų tiesiog be mėsos. Šįkart mane domina real vegetarian stuff. Skaitau porą nemėsėdiškų food blogų, tai kaskart šluostausi seiles ir tiesiog verkiu dėl nuotraukų grožio... Damn it, užsinorėjau avokado dabar!

Rytai kasdien vis šviesesni, o vakarai - vis ilgesni, todėl mano nuotaika akivaizdžiai taisosi ir apima jausmas, kad galiu kalnus nuversti! Tai pradėsiu nuo Ugnės žaislų ir drabužių kalno tuomet...

Karšto ir ypatingo Jums vasario!

Sausio buhalterija

Atsiskaitymas už sausį Jūsų dėmesiui.

Eiti į lietuvišką filmą visdar būna kiek nedrąsu, o neturėtų būti. Lietuvoje sukurtų filmų ženkliai daugėja ir jų kokybė išties darosi vis geresnė. Į "Nepatyręs" užsinorėjom eiti vos tik pamatę jo anonsą, bet buvo neramu, ar lietuviams, kaip byloja legendos kukliems iš prigimties, pavyks susidoroti su intymiomis temomis ir dar iš visko pasijuokti. Ir žinot, filmas tikrai pavyko! Kaip mėgstu sakyti, gal ir ne šedevras, bet ne viskas šiame gyvenime turi būti rimta ir sutaurinta. Kita vertus, kartais kalbant juokais galima pasakyti labai daug gilių ir svarbių dalykų. Tikrai rekomenduoju pamatyti šį filmą, nes jau vien Audriaus Bružo sukurtas nepatyrusio Ramūno personažas yra tiesiog fantastiškas! O dar tie jo ūsiukai...

Vyšninius antrojo Ugnės gimtadienio pasirinkimus ir pasisekimus aprašiau štai čia.

Galiu savimi didžiuotis, nes praėjo dar tik vienas šių metų mėnuo, o aš jau pradėjau skaityti trečią knygą! Kaip ir planavau, perskaičiau "F**k it. Idealus dvasinis kelias" ir tik dar kartą įsitikinau, kokie mes visi (aš ypač) esam įsitempę net dėl menkiausių smulkmenų, kaip labai ta įtampa mus vargina ir trukdo gyventi... Vienas nerašytų mano šių metų tikslų yra išmokti atsipalaiduoti iš esmės, nes, dievaži, pradedu manyti, kad niekada to ir nemokėjau.

Baigusi šią, pasidovanojau sau dar vieną knygą. Tai "Antroji Evangelija pagal Užkalnį", kurią kikendama perskaičiau per keletą vakarų, nes taip smagiai ir įdomiai parašyta, kad vos pavyko atsiplėšt. Mėgstu Andrių Užkalnį, jo požiūrį ir rašymo stilių. Jo mintims pritariu ne absoliučiai visada (visgi dažniausiai), bet gerbiu jo, mano nuomone, sveiką požiūrį ir nepataikavimą kvailumui. Rekomenduoju šią ir ankstesnę jo knygą visiems, kuriems pritrūksta argumentų, kodėl laisvoje Lietuvoje mes gyvename nepalyginamai geriau, nei tais supuvusiais tarybiniais laikais. O tiems, kam panašių argumentų užtenka, siūlau perskaityti vistiek. Dėl smagių palyginimų, įdomių faktų, o gal net sužadintų prisiminimų.

Sausį mano mylimai močiutei iš mamos pusės - kurią mes visi jau turbūt amžinai vadinam tiesiog Mamule - suėjo aštuoniasdešimt. Tiek daug visko esu kartu su ja patyrusi! Atėjusi į svečius visada galėdavau naudotis jos kosmetika (tai jau patikėkit, progos nepraleisdavau), žaisti su visais jos turimais papuošalais (jų kiekis, įvairovė ir stilius - tikrai ne močiutiški), drabužiais ir net batais. 

Man vis iškyla vienas itin ankstyvos vaikystės prisiminimas: kai mama ir tėtis išvažiavo į ligoninę parsivežti mano sesės (taip, aš šventai tikėjau, kad kūdikėlius ligoninėse tiesiog parduoda kaip parduotuvėje: atvažiuoji, išsirenki ir vežiesi namo - tuo metu buvau trejų metų ir aštuonių mėnesių amžiaus), mudvi sėdėjom jos svetainėje ir raudonai lakavomės nagus. Kalbėjomės apie kažką. Bet staiga mano Mamulė pradėjo verkti (matot, ji jau tada žinojo, koks nepaprastas yra tas naujų vaikučių pirkimas). Aš, be abejo, iš paskos  apsiverkiau, nors tada net nesupratau, kodėl. Taip ir verkėm abidvi apsikabinusios ir gražios (minėjau gi, kad vyko nagų lakavimas...) ir tai man visada buvo ir bus viena moteriškiausių akimirkų gyvenime. 

Mamulė visą mano vaikystę ir paauglystę buvo visokių paslapčių patikėtinė: meilės seilės, draugių reikalai ir visokie kitokie gyvenimiški klausimai - dėl visko guosdavausi būtent Mamulei. Ji, kaip ir aš, buvo vyriausias vaikas šeimoje, todėl visada mane suprasdavo: jeigu užstoji savo mažius - lieki kalta, jie kuo nors prasikalsta - lieki kalta. Žodžiu, pirmagimio dalia. Buvo smagu turėti kam papasakoti net ir tokias dabar juokingai skambančias problemas.

Nemažai visokių smagių dalykų buvę. Tarkim, jeigu mes su broliu ir sese ko nors prisidirbdavom, mūsų mama, be abejo, pasipasakodavo savo  mamai. O pastaroji, pasitaikius progai, mus švelniai paauklėdavo. Kai nustebę klausdavom, iš kur gi ji viską sužinojo, atsakydavo "man žvirbliai pačirškėjo". Dar dabar prisimenu, ką tuomet įsivaizdavau: į jos balkoną penktame aukšte atskrenda būrys triukšmingų žvirblių ir viską jai raportuoja...

Prisimenu, kad mus su sese ji vadindavo saulutėmis, o mūsų brolį ir pusbrolį - sūnyčiais. Ir kaip prieš miegą mums sekdavo Salomėjos Nėries "Senelės pasaką", kurią ir šiandien be problemų mintinai prisimenu... Prisimenu, kiek žaidėm su didžiuliais mediniais skaitliukais, o vėliau - su didelėmis skaičiavimo mašinėlėmis (juk bet kas tokių neturėdavo). Bet kai Mamulės namuose atsirado elektroninė spausdinimo mašinėlė (!), mano džiaugsmui ir entuziazmui nebuvo ribų: spausdindavau viską, ką tik galėjau, net žurnalą esu kažkokį išleidusi (jau ta patologinė mano meilė kanceliarijos priemonėms...). Prisimenu, kaip ji mus skraidindavo pasisodinusi ant kojų, kaip kartą apgavo mane vaišindama konservuotomis cukinijomis pasakiusi, kad tai ananasai... Ir kaip kuriam nors (arba visiems) iš mūsų susirgus, iškart ateidavo aplankyti atnešdama sultyčių (tokių, kokių dabar pilnos parduotuvės: mažuose pakeliuose su mažu šiaudeliu)...

Aš kaskart vis džiaugiuosi pagalvojusi apie savo senelius, nes jiems nebūdingas nuskriaustų pensininkų sindromas: jie bendraujantys ir jaunatviški, domisi pasauliu ir aplinka, todėl, tikiu, jaučiasi laimingi. 

Nors minint šį jubiliejų didelių iškilmių nebuvo, visi patys artimiausi susitikom restorane ir skanavom Pekino anties, kalbėjomės, linkėjom. O mudvi su sese (kaipgi aš be jos?) sugalvojom dar ir tokį prisiminimų stiklainį suorganizuoti (kas man su tais stiklainiais?): visi dalyvavę ant nedidelio popieriaus lapelio tiesiog ekspromtu užrašė po vieną pirmiausiai į galvą šaunantį prisiminimą apie Mamulę. Visus juos sudėjom į tą minėtą stiklainį ir atidavėm Mamulei, kad galėtų ramiai sau namuose pasidžiaugti. 

Kaip dažnai mes pamirštam, kad jau esam suaugę, o vis dar turim senelius. Prisiminkim!

Na, ir paskutinis mėnesio planas pagaliau pagaminti vyniotinį su varškės kremu pavyko puikiai! Kaip ir tikėjausi, jo skonis ir mano darbas buvo įvertinti ir apaikčioti, chi chi. Plačiau apie viską rašiau štai čia.

Sausis buvo toks, koks ir turi būti: pošventinis, bet labai šventiškas. Puikus.

Pilna minčių ir planų pasitinku vasarį!

Rainio istorija ir Kuršėnų vyniotinis

Šiandien yra mano tėčio - Rimanto - vardo diena. Apie tai, kad mūsų šeimoje visad ieškoma progų pašvęsti ir susitikti, jau esu rašiusi ne kartą. Šie metai - jokia ne išimtis, todėl mudvi su sese Egle sugalvojom mažą simbolišką dovanėlę pagaminti pačios.

Dovanų tėčiui nešim štai tokį rainą ir minkštą katiną, kurio gamybos procesą tuoj pat Jums ir papasakosiu.

Taigi Jums reikės:

1 baliono,

miltų,

siūlų,

vąšelio,

valo.

Visų pirma, į balioną pripilkite miltų. Patogiausia būtų naudoti paprasčiausią piltuvėlį arba kitas Jums patogias priemones. Kai balionas prisipildys ir taps norimo dydžio (mes norėjom tokio telpančio į delną), jį tvirtai užriškite.

Belieka norimų spalvų siūlais apnerti gautą kamuolį, išsiuvinėti ar kitaip pritvirtinti akis, nunerti ausis, iš valo pagaminti ūsus, nupinti uodegą ir štai - katinas baigtas.

Turite puikų streso valdymo kamuoliuką, nes balione esantys miltai yra paslankūs ir Jūsų katinas gali tapti visiškai bet kokios formos.

Turite puikų instrumentą svarbiems dokumentams ant darbo stalo prispausti, nes miltai savo svoriu kuo puikiausiai tą padarys.

Trumpas paaiškinimas: 

- katinas todėl, kad mūsų tėčio tokia lyg ir pravardė yra Rainis. Tikslios pravardės priežasties jau nebepasakysiu, pati tai sieju su tėčio mokėjimu labai tikroviškai kniauktelėti miaaauuu kai situacija to reikalauja. Žodžiu, toks vidinis bajeris, jeigu suprantat.

- svoris dokumentams prispausti todėl, kad būdamas ilgamečiu gydymo įstaigos vadovu, tėtis turi išties nemažai popierinių darbų, todėl galės panaudoti praktiškai kasdieniame darbe.

- minkštas ir maigomas streso valdymo kamuolėlis, nes dabar gi tokie laikai...

Dar šiandien į svečius nešimės ir šį tą skanaus.

Mano sena svajonė pagaminti Kuršėnų vyniotinį pagaliau išsipildė! Labai tikiuosi, kad ir tiems, kurie paragaus, jis labai patiks, nes mūsų šeima yra tikri varškės šlovintojai (ilgą laiką įsivaizdavau, kad varškę šitaip smarkiai mėgsta visi pasaulio žmonės, bet susipažinusi su Martynu supratau, kad visgi klydau).

Visiems, kas prisimenat šį saldumyną dar iš senų senų savo vaikystės laikų, primygtinai rekomenduoju pabandyti: paprastas receptas, greitas procesas ir skanus rezultatas - visų svajonė!

Biskvitui turėkit:

4 kiaušinius,

4 valgomus šaukštus cukraus,

4 valgomus šaukštus miltų.

Kremui prireiks:

180 gramų minkšto sviesto,

180 gramų varškės kremo, skirto pyragams (arba tiesiog blenderiu arba per sietelį pertrintos varškės),

pusės indelio kondensuoto pieno.

Kepkit biskvitą.

Visų pirma, atskirkit kiaušinių trynius nuo baltymų. Viename inde iki šviesios gelsvos spalvos išplakite trynius su cukrumi. Suberkite miltus ir vėl išplakite.

Kitame inde išplakite baltymus. Didžiausiu įmanomu greičiu plakite baltymus tol, kol jie taps balti ir net šiek tiek blizgūs, o apvertus indą baltymai visiškai nebesijudins iš vietos ir bus labai standūs.

Išplaktus baltymus šaukštu atsargiai įmaišykit į trynių, cukraus ir miltų masę. Turite gauti vientisą, bet labai purios konsisencijos tešlą.

Ją tolygiai paskirstykit kepimo popieriumi išklotoje orkaitės skardoje (maniškė buvo 35x32 centimetrų dydžio).

Kepkit 200°C karštumo orkaitėje 12-15 minučių nuolat stebėdami: kai tik biskvitas įgaus tolygią rusvą spalvą, traukit jį lauk. Dar karštą biskvitą suvyniokit į ritinį atsargiai nuimdami nuo kepimo popieriaus. Ritinį palikite atvėsti.

Kremui iki purumo išplakite labai minkštą sviestą. Plakdami po truputį supilkite kondensuotą pieną. Galiausiai sukrėskite varškės kremą arba pertrintą varškę. Viską išmaišykit ir paragaukit. Kadangi pasigedau tos puikios varškei būdingos rūgštelės, įdėjau dar maždaug 40 gramų varškės kremo.

Jeigu gautas kremas atrodo kiek skystokas, trumpai palaikykite jį šaldytuve.

Išvyniokit atvėsusį biskvitą, visą jo paviršių dosniai aptepkit varškės kremu ir susukit atgal į ritinį.

Dėkit gautą vyniotinį į šaldytuvą bent porai valandų. Prieš patiekdami apibarstykit cukraus pudra ir supjaustykit riekelėmis. 

Skonio prasme rezultatas - nuostabus! Visgi kitą kartą gamindama (o tas kitas kartas būtinai bus) daugiau dėmesio skirsiu vyniojimui, nes, kaip akivaizdu žiūrint į nuotraukas, suvyniotas jis tikrai ne dailiai...

Skoniai, kuriuos prisimenam nuo vaikystės - galinga jėga. Bet kartais, kai pabandai pats sau tą vaikystę sugrąžinti, rezultatas pranokstą bet kokią praeitį. Šis kartas - būtent toks.

Linkiu visiems skanių ir sėkmingų bandymų!

Vyšninis antrasis gimtadienis ir paslaptingas Juodasis miškas

Paskutiniu metu planuodama kokį renginį, visuomet sugalvoju temą. Tema leidžia tarsi nusibrėžti ribas, nes žinant šių laikų galimybes atsiranda rizika perkrauti savo šventę tokiu, kaip aš sakau, slavišku stiliumi, kai vienu metu naudojama daugybė gražių, bet vienas prie kito nederančių dalykų (na, suprantat, kalbu apie visų įmanomų papuošalų (auksas, sidabras, plastmasė...) dėvėjimą vilkint leopardo rašto suknelę...). Tai štai tema suvaldo mano mintis ir akimirksniu padiktuoja puikių idėjų.

Šįkart planuojant Ugnės antrąjį gimtadienį, susimąsčiau: kas pasaulyje būna po du? Vyšnios! Kai į galvą šovė ši mintis, viskas tarsi stojo savo vieton.

Pirmiausiai, ėmiausi kvietimų. Nors, tiesą pasakius, žodis ėmiausi gal kiek per skambus... Tiesiog vieną vakarą bežiūrėdama filmą pakarpiau, paklijavau, paspalvinau, užrašiau ir viskas - kvietimai buvo baigti.

Buvo vienas, bus ir du!

Tuomet apgalvojau labai lakonišką gimtadienio meniu. Čia man ir vėl pagalbos ranką ištiesė vyšnios, kurios, pasirodo, yra puikus akcentas labai daug kur.

Taigi savo svečius vaišinau:

* salotomis su karšta vištiena, sirupe virtomis vyšniomis ir česnakiniu medaus padažu

* vyšniniais guminukais

* vyšnių ir obuolių gėrimu,

* naminiais vyšninias ledais su vyšnių gabalėliais 

* ir, žinoma, vakaro žvaigžde - tortu labai mistišku pavadinimu Juodasis miškas...

Tortas, nors jo gamyba ir atėmė šiek tiek laiko, pavyko puikiai! Visas baltas ir toks nekaltutis išorėje ir drėgnas bei pilnas skonių viduje. Vyšnios ir šokoladas yra puikūs draugai nuo seniausių laikų, todėl čia suklysti nebuvo įmanoma. Žodžiu, puikus skonių ir išvaizdos kontrastų pavyzdys tas Juodasis miškas!

Tikrai rekomenduoju išbandyti savo jėgas ir skonio receptorius!

Šokoladiniam biskvitui turėkit:

280 gramų miltų,

120 gramų kokybiškos kakavos,

1 arbatinį šaukštelį kepimo miltelių,

1 arbatinį šaukštelį sodos,

1 arbatinį šaukštelį druskos,

400 gramų cukraus,

2 kiaušinius,

125 mililitrus aliejaus,

250 mililitrų pieno,

250 mililitrų verdančio vandens.

Dubenyje sumaišykite persijotus miltus, kakavą, kepimo miltelius, sodą, druską ir  cukrų.

Kitame dubenyje iki putų išplakite kiaušinius. Supilkite aliejų ir pieną. Į gautą masę po truputį plakdami supilkite miltų mišinį. Plakite, kol masė taps vientisa.

Iš lėto supilkite verdantį vandenį. Plakite, kol masė dar kartą taps vientisa.

Gautą tešlą supilkite į kepimo popieriumi išklotą atsegamą torto kepimo formą (22-24 centimetrų skersmens). Kepkite 180°C karštumo orkaitėje apie valandą arba kol į biskvito vidurį įbestas ir ištrauktas pagaliukas bus sausas.

Iškeptą biskvitą atvėsinkite. Atvėsusį ilgu aštriu peiliu arba specialia vielute perpjaukite į keturias lygias dalis.

Vyšnių įdarui prireiks:

600 gramų šviežių arba šaldytų vyšnių,

6 valgomų šaukštų cukraus,

2-3 valgomų šaukštų kukurūzų krakmolo.

Nedideliame puode kaitinkite vyšnias su cukrumi, kol uogos ims leisti savo sultis, o cukrus ištirps. Keletą valgomų šaukštų šio sirupo nusemkit į atskirą indelį. Į sirupą suberkite krakmolą ir gerai išmaišykit. Gautą masę supilkite atgal į puodą ir maišydami pavirkite maždaug minutę, kol vyšnių įdaras taps tirštas ir klampus. Nukelkite puodą nuo ugnies ir palikite visiškai atvėsti.

Šokolado glajui turėkit:

100 gramų kokybiško juodojo šokolado,

85 mililitrus riebios grietinėlės,

15 gramų sviesto.

Nedideliame puode kaitinkite grietinėlę. Prieš jai užverdant, nukelkite puodą nuo ugnies. Suberkite smulkintą juodąjį šokoladą ir viską gerai išmaišykit. Sudėkite sviestą ir dar kartą gerai išmaišykit, kol glajus taps vientisas ir blizgus. 

Gautu šokoladiniu glajumi ištepkite kiekvieno biskvito ketvirčio paviršių ir padėkite vėsiai, kad glajus sustingtų.

Grietinėlės kremui prireiks:

250 gramų maskarponės sūrio,

1 litro riebios grietinėlės,

95 gramų cukraus pudros.

Į didelį dubenį sukrėskite maskarponės sūrį ir supilkite grietinėlę. Plakite elektriniu mikseriu, kol kremas ims tirštėti. Suberkite cukraus pudrą ir plakite mikseriu tol, kol masė pavirs puriu, bet standžiu kremu.

Norėdami surinkti tortą, imkite vieną iš biskvito ketvirčių ir dėkite jį ant didelės lėkštės ar indo, kuriame planuojate patiekti tortą ir apjuoskite tortinės formos žiedu - tai leis lengviau suformuoti lygų ir tvarkingą tortą.

Biskvitą aptepkite maždaug penktadalius grietinėlės kremo. Ant jo atsargiai paskleiskite maždaug trečdalį vyšnių įdaro. Ant viršaus dėkite antrą biskvito ketvirtį ir šiek tiek paspauskite delnais. Ant jo vėl tepkite penktadalį grietinėlės kremo, o ant šio - trečdalį vyšnių įdaro. 

Kartokite procedūrą ir su trečiuoju biskvito ketvirčiu. 

Ketvirtą biskvito ketvirtį aptepkite penktadaliu grietinėlės kremo. Likusią paskutinę penktają kremo dalį sukrėskite į nedidelį indą, uždenkite ir statykite į šaldytuvą.

Sustatytą tortą dėkite į šaldytuvą ir palikite jame per naktį.

Kitą dieną išimkite tortą iš šaldytuvo, nuimkite jį juosiantį tortinės formos žiedą. Torto šonus kruopščiai aptepkite likusiu grietinėlės kremu. Jeigu norisi, puoškite tortą uogomis ar šokoladu ir grąžinkite atgal į šaldytuvą dar bent porai valandų.

Gimtadienis buvo išties smagus! Nors jo išvakarėse Ugnė visai rimtai susirgo, šventės metu buvo linksma ir aktyvi: visi iki vieno šoko ir dainavo, ėjo su ja pažaisti ir apžiūrėti jos kambario. Kaip aš norėčiau turėti tiek jėgų, kiek ji!

Puiki ta mūsų mergaitė! Nuo praėjusio gimtadienio paaugo net 9 centimetrais, nusikaldino visus dantis, išmoko pati eiti ant puoduko (turiu galvoj, tikrai pati: nueina, įsijungia vonioje šviesą, atsidaro duris, ir padaro visa kita...) ir apskritai yra labai savarankiška, viską nori daryti pati, čiauška kaip užvesta, regis, dar minutė, ir pradės kalbėt normaliausiais sakiniais, dievina darželį, yra tikra bučiuoklė ir koketuotoja... Atrodo, kad ne ji iš mūsų, o mes iš jos kasdien mokomės.

Linkiu jai būti sveikai ir linksmai, paklusniai ir drąsiai. Linkiu šiais metais patirti ir išmokti daugybę naujų dalykų. Mudviem su Martynu eilinį kartą palinkėsiu kantrybės - tai svarbiausias dalykas būnant tėvais. Tikrai svarbiausias, patikėkit.

Smagaus likusio savaitgalio visiems!

Sausio reikalai

Nauji metai, naujas mėnuo, nauji norai ir planai. Naujas ir TOP 5:

1. Naujas, ir, atrodo, smagus lietuviškas filmas "Nepatyręs" - mūsų sausio mėnesio planuose. Tikiuosi linksmo ir šiek tiek awkward seanso, bet ir kažkokios malonios šviesos akiai ir širdžiai tiesiai iš didžiojo ekrano.

2. Priešaky - Ugnės antrasis gimtadienis. Ir naujas iššūkis - šventė darželyje. Nesinorėtų perspausti ir padauginti, bet žinant, kiek sumanymų jau dabar sukasi mano galvoje, bus nelengva. Ačiū dievui, darželio auklėtojos yra sveiko proto, tai tikiuosi, kad esant reikalui nuleis mane ant žemės, chi chi.

3. John C. Parkin knygą "F**k it. Idealus dvasinis kelias" jau pradėjau ir dabar kasvakar laukiu nušvitimo ir atsivertimo į tikrąjį atsipūtimą. Nežinau, kiek šioje knygoje yra tiesos, bet kad man jau seniai reikėjo nusiraminti, atsipalaiduoti ir nustoti nervintis net dėl smulkiausių pasaulio smulkmenų, tai yra neginčijamas faktas.

4.  Mano mylimai močiutei iš mamos pusės šį sausį sueis aštuoniasdešimt ir aš jau jaučiu, kaip grįžta smagūs vaikystės ir paauglystės prisiminimai... 

5. Tais laikais egzistavęs Kuršėnų vyniotinis su nuostabiu varškės kremu - vienas iš poros man tikrai labai patikusių pirktinių desertų. Šiais laikais jo ragavau gal kokius tris kartus, bet skonis buvo tikrai nekažką... Išpurenta, iškedenta ir kažkaip dirbtina. Todėl metu sau iššūkį: gaminsiu jį pati. Rizikos ir darbo nemažai, bet vien varškės kremas yra vertas visų pasaulio pastangų. 

Metai nauji, bet kai kas nesikeičia: švenčių nemažėja ir tikslai - ne paprastėja, o kaskart darosi vis didesni. Dievinu tai!

Atsipūskim po švenčių ir pirmyn tolyn!

2014ieji: nesibaigiančios šventės, vasaros kančios, keletas pirmų kartų ir... pagaliau namai

Ach, kokie visokie buvo besibaigiantys metai...

Daugybė įvykių, renginių ir pasikeitimų. 

Ką jau šiemet tikrai veikėm, tai šventėm. Jeigu atvirai, pasisėmiau įvairios organizavimo patirties, po ilgos pertraukos su Martynu pabuvom tiesiog svečiai, kuriems niekuo - net savo mažąja - nereikėjo rūpintis ištisus du savaitgalius! Su sese jau baigiam pavirst mažu organizavimo uab'u, chi chi. 

Vienas aštuoniasdešimtmetis.

Vienas pirmasis gimtadienis.

Penki trisdešimtmečiai.

Vienas įmonės dešimtmetis.

Vienas aštuonioliktasis gimtadienis ir mokyklos baigimas.

Trys širšių/bičių įgėlimai: pirmoji širšė įskridusi į namus įsivėlė man į plaukus ir, be abejo, išsigandusi įgėlė (patyriau kažką artimo isterijai), antroji - šįkart jau bitė - pro rankovę įskrido man po suknele ir įgėlė (žymiai - žyyymiai - skaudžiau nei širšė) į pažastį, o trečioji - vėl širšė - įgėlė į dešinį kelį, kai per mūsų brangių draugų vestuves priklaupiau ant žolytės atlikinėdama užduotį. Patikėkit, ši vasara man išties prailgo... Bet užtat mano dievinamas ruduo buvo ilgas, šiltas ir labai gražus! Tarsi kokia kompensacija už - man asmeniškai - per ilgą, per karštą ir per skaudžią vasarą. Teisybė visgi yra.

Vienerios vardynos/krikštynos.

Pirmosios vestuvės (be mūsų pačių šventės), kuriose dalyvavom dviese su Martynu.

Vienas pradėtas lankyti darželis.

Viena į Vokietiją trumpam emigravusi anyta. Apie tai daug nesiplėsiu. Tik pasakysiu, kad labai ilgiuosi savo mylimos anytos ir bais laukiu jos sugrįžtant!

Pirmosios Kalėdos SAVUOSE namuose. O taip, į juos kraustytis pradėjom dar prieš mano gimtadienį, lapkričio viduryje. Kaip kokie nenormalūs išsikraustėm iš nuomojamo buto Trinapolio gatvėje į erdvų nuosavą butą... Trinapolio gatvėje! Labai prisirišom prie šios vietos, prie Verkių parko pašonėje, prie Neries ir palei ją esančio bėgimo tako, prie visko tiesiog! Buvo labai patogu porą savaičių nešti daiktus ir gyventi per du butus kaip kokiems pižonams, chi chi. Nuostabu tai, kad viskas įvyko netikėtai ir labai greitai. Dar dabar nesu iki galo susivokusi, kad viskas, čia jau visiškai mūsų namai ir aš galiu kalti vinis į sieną, kabinti nuotraukas ir išvis elgtis kaip panorėjusi, nes čia viskas yra MŪSŲ! Kasryt atsikėlusi ir kasnakt eidama miegoti paganau akis į tą fantastišką pro didžiulį miegamojo langą atsiveriantį vaizdą, kuris man primena, kad aukščiau - tik dangus. Rytoj bloge atsirasiantis viršelis - tai rytinis parko vaizdas pro tą patį langą. Dievinu jį!

Gimtadienio proga gavau dovanų kelionę į nuostabiausią, amžinai pasiilgtą ir puikius prisiminimus keliančią Škotiją! Kelionė kitais metais, todėl galit įsivaizduot, kaip laukiu Naujųjų!

Dar šie metai atnešė man nemažai suvokimų apie pačią save. Ir aš tikiuosi - ne, esu įsitikinusi - kad tai padės man tobulėti, tapti geresne mama ir žmona ir apskritai geresniu žmogumi. Ir labiau mylėti save, nes nuo šios meilės prasideda visos kitos meilės, pasiekimai, didingi tikslai, drąsa gyventi ir norėti.

P.S. panašu, kad šviečiasi dar vienas metų pasiekimas: savarankiškas ėjimas ant puoduko. Kalbu ne apie save, aišku. Ar neaišku?..

Linkiu Jums palydėti šiuos metus smagiai ir skaniai, o ateinančius pasitikti pilna ir atvira širdim!

Svarbiausia, nenustokit norėti!

Labai šventiški šampaniniai keksiukai

Buvau žadėjusi, kad dar iki Naujųjų pasidalinsiu šiai šventei labai tinkamo deserto receptu. Pažadus, bent kai kuriuos bent kartais reikia pildyti.

Šiuos šampaninius keksiukus iškepė ir man trisdešimtmečio proga padovanojo brangiausia sesė Eglė. Iškart noriu užbėgti už akių kvailoms diskusijoms, kad kokie gi jie čia šampaniniai, jeigu bus naudojamas ne šampanas, o paprastas putojantis vynas? Taip, tai tiesa. Bet tikriausiai ir troškindami mėsą vyne nepilam šimto metų senumo jūros dugne rasto beveik aukso vertės raudonojo vyno? Todėl toliau šiame įraše putojantį vyną vadinsiu šampanu, nes, pripažinkim, visi suprantam, apie kokį gėrimą čia eis kalba.

Tai štai, nors ir nebūdamas tikras šampanas, putojantis vynas išties suteikia keksiukų tešlai savito skonio ir aromato. Iškepę jie tampa minkšti ir standūs vienu metu, o tai - tikrai ne kiekvienos tešlos bruožas.

Keksiukai, manau, tiks bet kuriai šventiškai progai, nes šampanas tikrai nėra kasdienis gėrimas. Bent man, chi chi. Manau, kad visus pirmiausiai žavi patys burbuliukai, kurie ne tik gražiai atrodo, bet ir puikiai ragaujasi ir iškart nuteikia linksmybėms.

Jeigu šiuos keksiukus planuojate patiekti iškart po pagaminimo, į kremą galite ir nedėti grietinėlės standiklio. Bet jeigu norėsite juos valgyti kitą dieną ar - dar baisiau - gabenti iš vienos vietos į kitą, tikrai rekomenduočiau naudoti minėtą standiklį. Jis nepakeis kremo skonio ar kvapo, bet tikrai labai pagerins jo išvaizdą.

12 įprasto dydžio keksiukų turėkit:

2 didelius kiaušinius,

200 gramų miltų,

2 arbatinius šaukštelius kepimo miltelių,

žiupsnelį druskos,

100 gramų kambario temperatūros sviesto,

150 gramų cukraus,

1 arbatinį šaukštelį vanilinio cukraus,

110 mililitrų šampano,

70 mililitrų pieno.

Kremui prireiks:

125 gramų kreminio sūrio (puikiai tiks Philadelphia),

pusės indelio kondensuoto pieno,

200 mililitrų riebios (35%) grietinėlės,

1 pakelio grietinėlės standiklio.

Persijotus miltus sumaišykite su kepimo milteliais ir druska.

Sviestą ir 50 gramų cukraus plakit mikseriu, kol masė taps puri.

Atskirkite kiaušinių baltymus nuo trynių. Trynius sudėti į sviesto ir cukraus masę ir išplakti iki vientisumo. Suberti vanilinį cukrų, supilti šampaną ir viską dar kartą gerai išmaišyti.

Į gautą masę plakant mikseriu suberti pusę miltų ruošinio. Išplakti. Supilti pieną. Dar šiek tike paplakus,. suberti likusius miltus.

Atskirame inde išplakite kiaušinio baltymus su likusiu cukrumi, kol baltymų masė taps balta ir puri. Ją atsargiai įmaišyti į prieš tai pagamintą sviesto, trynių ir miltų tešlą.

Kepkite keksiukus 180°C karštumo orkaitėje apie 20 minučių, kol jie gražiai parus.

Kremui į dubenį supilkite grietinėlę, cukrų ir grietinėlės standiklį (jis nėra būtinas, bet jeigu nesinori rizikuoti, kad kremas pasileis - o su grietinėlės kremais tokia rizika visuomet išlieka - tikrai nebus didelė nuodėmė pasitelkti jį į pagalbą). Viską išplakite iki standumo. Sudėkite kreminį sūrį ir dar šiek tiek paplakite, kad jis tolygiai pasiskirstytų kreme.

Atvėsusius keksiukus puoškite paruoštu kremu ir dar kuo tik norite.

Šventiško, linksmo ir nepamirštamo Jums Naujųjų metų sutikimo!