Šeimos paveldas: karšti apversti sumuštiniai su sūriu

Praėjęs savaitgalis man - tikra palaima, vėsus ir net lietingas, dievinu tokius! Liksiu nesuprasta ir net prarasiu keletą savo blogo skaitytojų, tikriausiai, bet vistiek nesusilaikiau nepasidžiaugusi. 

Šį - kaip daugelis turbūt liūdnai pavadintų - tikrą lietuvišką vasaros savaitgalį praleidom Aukštuojuose. Ir tai buvo dvi nuostabios dienos be uodų ir kitokio vasarinio brudo. 

Vėsiai, tingiai, sočiai. Štai trys žodžiai, geriausiai apibūdinantys praleistą laiką. Ir būtent jų įtakota prisiminiau vieną labai paprastą, greitą ir labai tokiam orui tinkantį patiekalą, kuris tikrai gali drąsiai vadintis mūsų šeimos paveldu. Tai - karšti apversti sumuštiniai su sūriu.

Būtų tai tiesiog eiliniai sumuštiniai, jeigu ne jų kepimo ypatumas. Galiu lažintis, kad pamėgsit juos iškart, vos tik paragavę, todėl skubu dalintis paslaptimis.

4-5 žmonėms pavaišinti turėkit:

1 didelį riekelėmis pjaustytą batoną (ar kitokios mėgiamos duonos, tinka net ir juoda),

350 gramų kokybiško fermentinio sūrio,

3 didelius kiaušinius,

3-4 (ar daugiau) česnako skilteles,

druskos ir pipirų po žiupsnelį,

mėgiamų džiovintų prieskonių (jeigu norisi),

aliejaus kepimui.

Visų pirma sutarkuokite sūrį. Į jį įmuškite kiaušinius, suberkite prieskonius, druską, pipirus, smulkintą česnaką. Viską kruopščiai išmaišykite.

Ant batono (arba duonos) riekelių šakute tepkite paruoštą sūrio masę plonu maždaug pusės centimetro storumo sluoksniu.

Keptuvėje įkaitinkite aliejų (užteks tokio kiekio, kokį naudotumėte kepdami blynus). Į gerai įkaitusią keptuvę dėkite keletą paruoštų riekelių sūrio masę į apačią. Kepkite and šiek tiek aukštesnės nei vidutinės ugnies porą minučių arba kol riekeles bus lengva atkelti nuo keptuvės dugno.

Kartokite procesą su visomis riekelėmis.

Patiekite su geru kečupu ar - kaip mes padarėm šįkart - su pilnu skonio bbq padažu.

Šiuos sumuštinius kepdavo mano tėvai, kartais kepu ir aš. Jie yra puikus sočių pusryčių, lengvų pietų ar vakarienės patiekalas, o kadangi skanūs ir būdami šalti - nuostabiai tinka ir vežtis į gamtą ar įsidėti į kelionę. 

Mano giliu įsitikinimu, geriausia šių sumuštinių dalis yra ne tai, kad jie yra tiesiog mega greitai pagaminami, ir ne tai, kad pilni iš išorės traškaus, o viduje minkšto ir tąsaus sūrio, o tai, kad juose yra nemažai česnako. Šiam prieskoniui jaučiu ypatingą meilę, nes vos jį užuodusi iškart nukeliauju į tėvų namus, kai sekmadienio pietums kepdavom vištą su kmynais ir česnakais, kai savaitgalio pusryčiams tėtis iškepdavo apverstų sumuštinių arba kurį nors rytą skanaudavom mamos paruoštą mišrainę su rūkyta skumbre ir... česnaku. Česnaką mėgstu taip, kad net netingiu jo smulkinti rankytėmis, niekada nesinaudoju spaudykle, nes nėra nieko gražiau už mažyčius česnako gabalėlius maiste.

Tai ta proga, kad jau surašiau šitokią tiradą česnakui, noriu pasidalinti ir žydinčių laiškinių česnakų nuotrauka, kuri tik dar kartą įrodo, koks nuostabus yra šis augalas.

Protingai gaivios savaitės!

Birželio reikalai

Blogas tylėjo rekordiškai ilgai - du mėnesius! - ir grįžta graužiamas sąžinės, bet pilnas įkvėpimo!

Birželis, vasara, TOP 5:

1. Pirma svarbi kiekvieno birželio proga yra Tėvo diena. Ją minim ir švenčiam kasmet. Nuo šios dienos prasideda ta tikroji vasara. 

2. Jau turbūt kokį milijoną kartų mano mėnesio topuose buvo sportas, mankšta, bėgiojimas, treniruokliai... Bet aš vis nepasiduodu. Ir vis pradedu iš naujo. Gal tai ir ne itin nuoseklu, bet vistiek geriau, nei ne tik nesportuoti, bet net ir nenorėti to daryti. Apskritai, baisiausia, kas žmogui gali nutikti šiam gyvenime, tai nenoras. Todėl ir aš, bijodama savo vidun įsileisti nenorą, svajoju, planuoju ir - tikėkimės - imuosi veiksmų. Jau net svarelius turiu nusipirkusi, gražius, oranžinius, po du kilogramus sveriančius...

3. Braškės yra toks birželio simbolis, kuris yra neišvengiamas kaip trumpiausia metų naktis, kaip mamos gimtadienis mėnesio gale, kaip tai, kas ir gražu, ir skanu, ir net sveika. Kaip ir pernai, šiemet mėginsiu į braškes pažvelgti kitaip, nuveikti su jomis ką nors netikėto. Stay tuned.

4. Kaip ir kasmet, birželis mūsų šeimoje yra dosnus progų. Jau minėta tėvo diena, net keturi gimtadieniai, oficialus sezono atidarymas, Joninės... Ir visa tai, tradiciškai - Aukštuojuose. Tikiuosi, kad mūsų galutinai nenustekens uodai ir kitokia bjaurastis, o Aukštuojai pradės naują - dar vieną - nuostabų vasaros sezoną.

5. Su Martynu esam nedovanotinai apleidę kino pramonės rėmimą, todėl labai tikiuosi, kad birželyje pavyks sugrįžti į kino salę bent porą kartų. Man tai - ramus laikas dviese, malonūs kvapai ir geri įspūdžiai. 

Birželiuk, atvarai čia!

Šeimos paveldas: vaflinis tortas su karameliniu kremu

Džiaugiuosi galėdama pristatyti šio mėnesio šeimos paveldo rubriką, kurioje šįkart - mano tėčio ir brolio Valentino dienai nei kartą gamintas vaflinis tortas. Toks paprastas, toks greitas ir toks saldumyniškas. Tikrai rekomenduoju jį išbandyti, ypač, jeigu turite vaikų - jie mielai įsitrauks į paprastą ir saldų gaminimo procesą.

1 torčiukui turėkit:

norimos formos vaflių lakštų (naudojau apskritus),
1 indelį karamelizuoto saldaus sutirštinto pieno,
180 gramų tikro sviesto,
1 plytelę gero juodojo šokolado.

Visų pirma, labai svarbu sviestą ir karamelizuotą sutirštintą palaikyti kambario temperatūroje bent keletą valandų - taip greičiau ir paprasčiau galėsite pagaminti kremą.

Taigi sviestą ir karamelizuotą sutirštintą pieną sukrėskite į dubenį ir gerai išmaišykite. Galite naudoti elektrinį mikserį arba, kaip aš šįkart - tiesiog šluotelę. Jeigu ingredientai bus kambario temperatūros - tikrai be vargo viską išmaišysite.

Ruoškite tortą: imkite vieną vaflio lakštą, jį ne itin gausiai, bet tolygiai aptepkite karameliniu kremu, uždenkite kitu vaflio lakštu, vėl aptepkite kremu. Taip sluoksniuokite, kol visas kremas bus sunaudotas. Toro viršaus nebūtina aptepti kremu, nes jį puošime kitaip.

Torto puošimui garų vonelėje ištirpinkite plytelę kokybiško juodojo šokolado. Dar karštu šokoladu apipilkite paruoštą tortą ir statykite į šaldytuvą sustingti bent porai valandų.

Jeigu norisi, porą torto sluoksnių galite pertepti ne kremu, o saldžiarūgščiu džemu - tarkim, raudonųjų arba juodųjų serbentų. Tai bus išties puikus akcentas!

Gražus, paprastas, skanus, maloniai sviestiškai karameliškas, puikiai tinkantis prie kavos, beveik netikėtiems svečiams pavaišinti ar šiaip savaitgaliui pasaldinti.

Ačiū tėčiui ir broliui, kad Valentino dienos proga šio skanėsto sulaukdavom beveik kasmet, nors aš, mama ir sesė nepajudindavom nė piršto! 

Saldaus ir lengvo savaitgalio visiems!

Vasario reikalai

Prabėgus pirmai vasario savaitei skubu dalintis mėnesio planais ir TOP 5:

1. Jau rytoj - visuotinė blynų diena ir mes tradiciškai keliausim pas mano tėvus ragauti blynų žudikų ir dar vešimės savo. Tikiuosi, šiemet pavyks dar ir kaukėm pasipuošti - taip norisi ne tik pavalgyti susirinkus...

2. Šį šeštadienį - Ugnės vardadienis, o tai, kaip žinia, mūsų giminėje yra visiškai normali ir švenčiama šventė. Tai ir šis kartas nebus išimtis.

3. Meilės diena artėja ir noras kaip nors šiltai ją sutikti didėja...

4. Priešpaskutinį vasario savaitgalį planuoju vien tik mergų vakarėlį be vaikų, vyrų, šunų ir visų kitų atsakomybių. Planas, kurio nei viena iš pakviestųjų nežino, jau dabar gadina joms nervus ir tai jau beveik pusė šventės man, muahahahaha!

5. Ačiū Martynui, dabar ir aš laukiu naujo superherojaus filmo, kuris žada būti visiškai kitoks, nei visi buvę iki šiol. Be to, Ryan Reynolds visada yra gerai. Visada.

Šeimos paveldas: braškių putėsių tortas su grietinėlės kremu

Sugalvojau nuo šių metų Įkvėpimo bloge pradėti naują rubriką, pavadinimu "Šeimos paveldas". Joje kas mėnesį pateiksiu po vieną amžių ir burnų patikrintą receptą, kuris yra mėgstamas ir naudojamas mano šeimoje.

Pirmasis Jūsų dėmesio tikisi nuostabus mano mamos gaminamas tortas, tinkamas visiems metų laikams ir progoms, bet mūsuose gaminamas sausio 5 dieną, kai mano brolis ir mano senelis švenčia savo vardadienius - Vytautines.

Jums reikės:

Biskvitui:

3 kiaušinių,
1 siklinės cukraus,
1stiklinės miltų,
1.5 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių,
Pusės citrinos sulčių, vandens ir cukraus mišinio biskvitui sulaistyti.

Braškių putėsiams:

400 gramų braškių (tinka ir šaldytos),
cukraus pagal skonį,
Citrinos sulčių pagal skonį,
15 gramų želatinos,
5 valgomų šaukštų šalto vandens.

Grietinėlės kremui:

400 mililitrų 35% riebumo grietinėlės,
keleto valgomų šaukšto saldaus kondensuoto pieno,
15 gramų želatinos,
5valgomų šaukštų šalto vandens.

Biskvitui išplakite kiaušinius su cukrumi. Suberkite persijotus miltus ir kepimo miltelius. Gausite tirštoką tešlą. Ją sukrėskite į kepimo popieriumi išklotą atsegamą tortinę formą. Kepkite 185°C karštumo orkaitėje apie pusvalandį arba kol į biskvito vidurį įkištas medinis pagaliukas jį ištraukus bus sausas. Dar šiltą biskvitą išimkite iš kepimo formos ir palikite atvėsti. 

Atvėsusį biskvitą sulaistykite citrinos sulčių, cukraus ir vandens sirupu.

Braškių putėsiams želatiną sumaišykit su šaltu vandeniu ir palikite išbrinkti. Išbrinkusią želatiną pašildykite karšto vandens vonelėje, kol ji taps skysta ir vientisa. Palikite ją šiek tiek atvėsti.

Braškes sukrėskite į dubenį, supilkite citrinos sultis, įberkite kelis valgomus šaukštus cukraus. Sutrinkite blenderiu iki vientisos masės. Paragaukite, įdėkite dar cukraus, jeigu reikia. Plakdami braškių masę mikseriu, iš lėto pilkite želatiną. Plakite, kol masė ims standėti ir šviesėti.

Paruoštą biskvitą dėkite atgal į atsegamą tortinę formą. Ant biskvito tolygiai paskleiskite braškių putėsius, išlyginkite paviršių ir dėkite į šaldytuvą sustingti.

Kremui skirtą želatiną paruoškite taip pat, kaip ir skirtą putėsiams.

Grietinėlės kremui beveik iki standumo išplakite grietinėlę. Įdėkite porą šaukštų kondensuoto pieno. Dar kartą viską išplakite ir paragaukit - jeigu trūksta saldumo - įdėkite dar kondensuoto pieno. Plakdami mikseriu iš lėto supilkite želatiną ir plakite, kol kremas ims standėti. Sukrėskite kremą ant jau sustingusio braškių putėsių sluoksnio, išlyginkite paviršių ir dėkite į šaldytuvą.

Pora valandų ir viskas - tortas paruoštas!

Linkiu dar trupučio šalčio ir daug daug sniego!

Rugpjūčio reikalai

Karštis mane gerokai pristabdė, todėl ir pažadai truputį vėluoja. Bet rugpjūčio mėnesio TOP 5 jau čia:

1. Šį mėnesį noriu kaip reikiant išnaudoti avietes ir gervuoges. Nesu tikra, kaip labai originaliai pavyks tai padaryti, bet vieno patiekalo su avietėmis jau tiesiog laukiu nesulaukiu!

2. Rugpjūčio 12 dieną - mano sesės Eglės gimtadienis, o ją nustebinti tikrai nėra paprasta, todėl aš jau turbūt nuo pernai metų rezgu vieną tokį planą... Pirštai sukryžiuoti, tikiuosi, pavyks.

3. Taip jau nutiko, kad šiemet savo namuose suteikiau prieglobstį kelioms įvairaus kalibro cukinijoms, todėl esu maloniai priversta kažką iš jų prifantazuoti. Ir tai tikrai nebus blynai ar sriuba, pažadu Jums.

4. Šio mėnesio pabaioje - ketvirtosios mūsų su Martynu vestuvių metinės. Nuskambės nelabai kaip, bet jausmas toks, kad pačios vestuvės tikrai buvo žymiai seniau, nei prieš ketverius metus. Daugiau pamąstymų šia tema - mėnesio pabaigoje.

5. Nors visiems žinoma, kad aš su rankdarbiais itin nedraugauju, šį mėnesį nusimato bent jau mandagus teorinis sudalyvavimas siuvimo procese. Mano sesė Eglė, kuri, priešingai nei aš, yra ypač gabi šiuose reikaluose, sugalvojo mano Ugnytei pasiūti gražius pataliukus. Labai graži medžiaga jau nupirkta, dabar beliko tik prisiverst paliesti siuvimo mašiną...

Neišsilydykim!

Balandžio buhalterija

Velykos šiemet buvo puikios! Su sese Egle padirbėjom iš peties ir - svarbiausia - visi klusniai laikėsi mūsų plano, todėl viskas praėjo sklandžiai ir maisto pirmą kartą mūsų šeimos istorijoje (!) nebuvo per daug.

Žinoma, kai  kartu švenčia dvi mažulės, kurių miego grafikas nesutampa, atsiranda visokių kliūčių, bet tai laikinas etapas ir kai tik galėsim, visi švęsim po tris paras non stop, sakau Jums!

Brolio dvidešimtpenkmečio  paminėjimas taip pat pavyko fantastiškai! Šventėm jį vadovaudamiesi vėžliukų ninzių tema, todėl Aukštuojuose visi gaminom ir kepėm picas (nuostabaus skonio, beje!), buvom pasidabinę galvas raiščiais, grožėjomės brolio vaikystės nuotraukų ekspozicija ir patys pozavom ganėtinai ekspromtinėje fotosesijoje, o mama ant savo pagaminto torto išbarstė visus keturis vėžliukus!

Kai pagalvoji, kad viskas prasidėjo nuo labai senos nuotraukos, kurioje brolis vilki mamos jam numegztą megztinį su vėžliukais ninzėm... Dar kartą sveikinu, mylimiausias broli!

P.S. trumpai apie dovanas. Dovanojom jam neįtikėtiną - medinį - laikrodį (už idėją labai ačiū brolio Ramunei!) ir išskirtinį puodelį iš štai čia (aš apšalau ir susileidau vienu metu, pamačiusi kiek visokio grožio jie gamina...). Labai tikiuosi, kad menininkui, kuris pats nuolat dirba su medžiu ir retkarčiais pamiršta, kur kuriuo laiku turi būti - laikrodis iš raudonmedžio bus ne tik naudingas, bet ir riešui mielas dalykas. 

Pasivaikščiojimų, nors ir ne visuomet sekmadieninių, išties netrūko, bet dar labiau netrūko pasivažinėjimų mašina! Taip taip, Akvilė ir vėl vairuoja!

Pamėginusi telefonu susitarti dėl papildomų vairavimo pamokų su pora skirtingų instruktorių ir susidūrusi su būtent šiai profesijai būdingu išsidirbinėjimu bei amžinu planų keitimu (tiesa, mano pirmasis instruktorius buvo nuostabus ir aš visuomet miniu jį tik geriausiais žodžiais; deja, jis jau šio darbo nebedirba...) nusprendžiau, kad man jau tikrai nebe aštuoniolika, todėl galiu sau leisti prabangą nebendrauti su žmonėmis, kurie negerbia nei  manęs, nei mano laiko. Čia į pagalbą kaip visuomet atėjo sesė. Ji pasiūlė kreiptis į jos mylimą vyrą Julių. Tai štai Kalėdų proga be planuotos dovanos nuo manęs Julius gavo ir vienetinį kuponą, suteikiantį jam išskirtinę galimybę mokyti mane vairuoti. Be abejo, visa ši situacija buvo žinoma tik Elgei ir Juliui, todėl nuo pat vasario aplink netrūko intrigos, kur kas antrą dieną per pietus mudu su Julium išvažiuojam... Per tuos du mėnesius Julius pražilo ir išorėje, ir viduje, bet su manimi visdar kalbasi ir net leidžia jį kur nors nuvežti, todėl, manau, nesu visiškai beviltiška vairuotoja.

Amžinai lieku jam dėkinga ir skolinga.

P.S. visiems tiems, kam iškilo klausimas, ar manęs negalėjo mokyti mano pačios mylimas vyras Martynas, atsakau: galėjo. Bet iš to nebūtų išėję nieko gero. Visgi yra dalykų, kurių svetimas vyras gali išmokyti geriau vien todėl, kad jis svetimas.

Planuotasis šokolado suflė buvo pagamintas, ragavusiems patiko, o įrašas apie tai - jau rytoj.

Kokteiliai... Taip svajojau, taip norėjau, bet nei progos, nei laiko jiems taip ir neradau. Tiesa, noras niekur nedingo, todėl dalinsiuos su Jumis iškart, kai tik sumaišysiu...

Šis balandis man buvo labai intensyvus ir pilnas visokiausių emocijų. Gegužė, panašu, bus ne ką lengvesnė... Bet, man regis, geriau jau viskas, negu nieko.

Ramybės visiems!

Sausio buhalterija

Atsiskaitymas už sausį Jūsų dėmesiui.

Eiti į lietuvišką filmą visdar būna kiek nedrąsu, o neturėtų būti. Lietuvoje sukurtų filmų ženkliai daugėja ir jų kokybė išties darosi vis geresnė. Į "Nepatyręs" užsinorėjom eiti vos tik pamatę jo anonsą, bet buvo neramu, ar lietuviams, kaip byloja legendos kukliems iš prigimties, pavyks susidoroti su intymiomis temomis ir dar iš visko pasijuokti. Ir žinot, filmas tikrai pavyko! Kaip mėgstu sakyti, gal ir ne šedevras, bet ne viskas šiame gyvenime turi būti rimta ir sutaurinta. Kita vertus, kartais kalbant juokais galima pasakyti labai daug gilių ir svarbių dalykų. Tikrai rekomenduoju pamatyti šį filmą, nes jau vien Audriaus Bružo sukurtas nepatyrusio Ramūno personažas yra tiesiog fantastiškas! O dar tie jo ūsiukai...

Vyšninius antrojo Ugnės gimtadienio pasirinkimus ir pasisekimus aprašiau štai čia.

Galiu savimi didžiuotis, nes praėjo dar tik vienas šių metų mėnuo, o aš jau pradėjau skaityti trečią knygą! Kaip ir planavau, perskaičiau "F**k it. Idealus dvasinis kelias" ir tik dar kartą įsitikinau, kokie mes visi (aš ypač) esam įsitempę net dėl menkiausių smulkmenų, kaip labai ta įtampa mus vargina ir trukdo gyventi... Vienas nerašytų mano šių metų tikslų yra išmokti atsipalaiduoti iš esmės, nes, dievaži, pradedu manyti, kad niekada to ir nemokėjau.

Baigusi šią, pasidovanojau sau dar vieną knygą. Tai "Antroji Evangelija pagal Užkalnį", kurią kikendama perskaičiau per keletą vakarų, nes taip smagiai ir įdomiai parašyta, kad vos pavyko atsiplėšt. Mėgstu Andrių Užkalnį, jo požiūrį ir rašymo stilių. Jo mintims pritariu ne absoliučiai visada (visgi dažniausiai), bet gerbiu jo, mano nuomone, sveiką požiūrį ir nepataikavimą kvailumui. Rekomenduoju šią ir ankstesnę jo knygą visiems, kuriems pritrūksta argumentų, kodėl laisvoje Lietuvoje mes gyvename nepalyginamai geriau, nei tais supuvusiais tarybiniais laikais. O tiems, kam panašių argumentų užtenka, siūlau perskaityti vistiek. Dėl smagių palyginimų, įdomių faktų, o gal net sužadintų prisiminimų.

Sausį mano mylimai močiutei iš mamos pusės - kurią mes visi jau turbūt amžinai vadinam tiesiog Mamule - suėjo aštuoniasdešimt. Tiek daug visko esu kartu su ja patyrusi! Atėjusi į svečius visada galėdavau naudotis jos kosmetika (tai jau patikėkit, progos nepraleisdavau), žaisti su visais jos turimais papuošalais (jų kiekis, įvairovė ir stilius - tikrai ne močiutiški), drabužiais ir net batais. 

Man vis iškyla vienas itin ankstyvos vaikystės prisiminimas: kai mama ir tėtis išvažiavo į ligoninę parsivežti mano sesės (taip, aš šventai tikėjau, kad kūdikėlius ligoninėse tiesiog parduoda kaip parduotuvėje: atvažiuoji, išsirenki ir vežiesi namo - tuo metu buvau trejų metų ir aštuonių mėnesių amžiaus), mudvi sėdėjom jos svetainėje ir raudonai lakavomės nagus. Kalbėjomės apie kažką. Bet staiga mano Mamulė pradėjo verkti (matot, ji jau tada žinojo, koks nepaprastas yra tas naujų vaikučių pirkimas). Aš, be abejo, iš paskos  apsiverkiau, nors tada net nesupratau, kodėl. Taip ir verkėm abidvi apsikabinusios ir gražios (minėjau gi, kad vyko nagų lakavimas...) ir tai man visada buvo ir bus viena moteriškiausių akimirkų gyvenime. 

Mamulė visą mano vaikystę ir paauglystę buvo visokių paslapčių patikėtinė: meilės seilės, draugių reikalai ir visokie kitokie gyvenimiški klausimai - dėl visko guosdavausi būtent Mamulei. Ji, kaip ir aš, buvo vyriausias vaikas šeimoje, todėl visada mane suprasdavo: jeigu užstoji savo mažius - lieki kalta, jie kuo nors prasikalsta - lieki kalta. Žodžiu, pirmagimio dalia. Buvo smagu turėti kam papasakoti net ir tokias dabar juokingai skambančias problemas.

Nemažai visokių smagių dalykų buvę. Tarkim, jeigu mes su broliu ir sese ko nors prisidirbdavom, mūsų mama, be abejo, pasipasakodavo savo  mamai. O pastaroji, pasitaikius progai, mus švelniai paauklėdavo. Kai nustebę klausdavom, iš kur gi ji viską sužinojo, atsakydavo "man žvirbliai pačirškėjo". Dar dabar prisimenu, ką tuomet įsivaizdavau: į jos balkoną penktame aukšte atskrenda būrys triukšmingų žvirblių ir viską jai raportuoja...

Prisimenu, kad mus su sese ji vadindavo saulutėmis, o mūsų brolį ir pusbrolį - sūnyčiais. Ir kaip prieš miegą mums sekdavo Salomėjos Nėries "Senelės pasaką", kurią ir šiandien be problemų mintinai prisimenu... Prisimenu, kiek žaidėm su didžiuliais mediniais skaitliukais, o vėliau - su didelėmis skaičiavimo mašinėlėmis (juk bet kas tokių neturėdavo). Bet kai Mamulės namuose atsirado elektroninė spausdinimo mašinėlė (!), mano džiaugsmui ir entuziazmui nebuvo ribų: spausdindavau viską, ką tik galėjau, net žurnalą esu kažkokį išleidusi (jau ta patologinė mano meilė kanceliarijos priemonėms...). Prisimenu, kaip ji mus skraidindavo pasisodinusi ant kojų, kaip kartą apgavo mane vaišindama konservuotomis cukinijomis pasakiusi, kad tai ananasai... Ir kaip kuriam nors (arba visiems) iš mūsų susirgus, iškart ateidavo aplankyti atnešdama sultyčių (tokių, kokių dabar pilnos parduotuvės: mažuose pakeliuose su mažu šiaudeliu)...

Aš kaskart vis džiaugiuosi pagalvojusi apie savo senelius, nes jiems nebūdingas nuskriaustų pensininkų sindromas: jie bendraujantys ir jaunatviški, domisi pasauliu ir aplinka, todėl, tikiu, jaučiasi laimingi. 

Nors minint šį jubiliejų didelių iškilmių nebuvo, visi patys artimiausi susitikom restorane ir skanavom Pekino anties, kalbėjomės, linkėjom. O mudvi su sese (kaipgi aš be jos?) sugalvojom dar ir tokį prisiminimų stiklainį suorganizuoti (kas man su tais stiklainiais?): visi dalyvavę ant nedidelio popieriaus lapelio tiesiog ekspromtu užrašė po vieną pirmiausiai į galvą šaunantį prisiminimą apie Mamulę. Visus juos sudėjom į tą minėtą stiklainį ir atidavėm Mamulei, kad galėtų ramiai sau namuose pasidžiaugti. 

Kaip dažnai mes pamirštam, kad jau esam suaugę, o vis dar turim senelius. Prisiminkim!

Na, ir paskutinis mėnesio planas pagaliau pagaminti vyniotinį su varškės kremu pavyko puikiai! Kaip ir tikėjausi, jo skonis ir mano darbas buvo įvertinti ir apaikčioti, chi chi. Plačiau apie viską rašiau štai čia.

Sausis buvo toks, koks ir turi būti: pošventinis, bet labai šventiškas. Puikus.

Pilna minčių ir planų pasitinku vasarį!

Rainio istorija ir Kuršėnų vyniotinis

Šiandien yra mano tėčio - Rimanto - vardo diena. Apie tai, kad mūsų šeimoje visad ieškoma progų pašvęsti ir susitikti, jau esu rašiusi ne kartą. Šie metai - jokia ne išimtis, todėl mudvi su sese Egle sugalvojom mažą simbolišką dovanėlę pagaminti pačios.

Dovanų tėčiui nešim štai tokį rainą ir minkštą katiną, kurio gamybos procesą tuoj pat Jums ir papasakosiu.

Taigi Jums reikės:

1 baliono,

miltų,

siūlų,

vąšelio,

valo.

Visų pirma, į balioną pripilkite miltų. Patogiausia būtų naudoti paprasčiausią piltuvėlį arba kitas Jums patogias priemones. Kai balionas prisipildys ir taps norimo dydžio (mes norėjom tokio telpančio į delną), jį tvirtai užriškite.

Belieka norimų spalvų siūlais apnerti gautą kamuolį, išsiuvinėti ar kitaip pritvirtinti akis, nunerti ausis, iš valo pagaminti ūsus, nupinti uodegą ir štai - katinas baigtas.

Turite puikų streso valdymo kamuoliuką, nes balione esantys miltai yra paslankūs ir Jūsų katinas gali tapti visiškai bet kokios formos.

Turite puikų instrumentą svarbiems dokumentams ant darbo stalo prispausti, nes miltai savo svoriu kuo puikiausiai tą padarys.

Trumpas paaiškinimas: 

- katinas todėl, kad mūsų tėčio tokia lyg ir pravardė yra Rainis. Tikslios pravardės priežasties jau nebepasakysiu, pati tai sieju su tėčio mokėjimu labai tikroviškai kniauktelėti miaaauuu kai situacija to reikalauja. Žodžiu, toks vidinis bajeris, jeigu suprantat.

- svoris dokumentams prispausti todėl, kad būdamas ilgamečiu gydymo įstaigos vadovu, tėtis turi išties nemažai popierinių darbų, todėl galės panaudoti praktiškai kasdieniame darbe.

- minkštas ir maigomas streso valdymo kamuolėlis, nes dabar gi tokie laikai...

Dar šiandien į svečius nešimės ir šį tą skanaus.

Mano sena svajonė pagaminti Kuršėnų vyniotinį pagaliau išsipildė! Labai tikiuosi, kad ir tiems, kurie paragaus, jis labai patiks, nes mūsų šeima yra tikri varškės šlovintojai (ilgą laiką įsivaizdavau, kad varškę šitaip smarkiai mėgsta visi pasaulio žmonės, bet susipažinusi su Martynu supratau, kad visgi klydau).

Visiems, kas prisimenat šį saldumyną dar iš senų senų savo vaikystės laikų, primygtinai rekomenduoju pabandyti: paprastas receptas, greitas procesas ir skanus rezultatas - visų svajonė!

Biskvitui turėkit:

4 kiaušinius,

4 valgomus šaukštus cukraus,

4 valgomus šaukštus miltų.

Kremui prireiks:

180 gramų minkšto sviesto,

180 gramų varškės kremo, skirto pyragams (arba tiesiog blenderiu arba per sietelį pertrintos varškės),

pusės indelio kondensuoto pieno.

Kepkit biskvitą.

Visų pirma, atskirkit kiaušinių trynius nuo baltymų. Viename inde iki šviesios gelsvos spalvos išplakite trynius su cukrumi. Suberkite miltus ir vėl išplakite.

Kitame inde išplakite baltymus. Didžiausiu įmanomu greičiu plakite baltymus tol, kol jie taps balti ir net šiek tiek blizgūs, o apvertus indą baltymai visiškai nebesijudins iš vietos ir bus labai standūs.

Išplaktus baltymus šaukštu atsargiai įmaišykit į trynių, cukraus ir miltų masę. Turite gauti vientisą, bet labai purios konsisencijos tešlą.

Ją tolygiai paskirstykit kepimo popieriumi išklotoje orkaitės skardoje (maniškė buvo 35x32 centimetrų dydžio).

Kepkit 200°C karštumo orkaitėje 12-15 minučių nuolat stebėdami: kai tik biskvitas įgaus tolygią rusvą spalvą, traukit jį lauk. Dar karštą biskvitą suvyniokit į ritinį atsargiai nuimdami nuo kepimo popieriaus. Ritinį palikite atvėsti.

Kremui iki purumo išplakite labai minkštą sviestą. Plakdami po truputį supilkite kondensuotą pieną. Galiausiai sukrėskite varškės kremą arba pertrintą varškę. Viską išmaišykit ir paragaukit. Kadangi pasigedau tos puikios varškei būdingos rūgštelės, įdėjau dar maždaug 40 gramų varškės kremo.

Jeigu gautas kremas atrodo kiek skystokas, trumpai palaikykite jį šaldytuve.

Išvyniokit atvėsusį biskvitą, visą jo paviršių dosniai aptepkit varškės kremu ir susukit atgal į ritinį.

Dėkit gautą vyniotinį į šaldytuvą bent porai valandų. Prieš patiekdami apibarstykit cukraus pudra ir supjaustykit riekelėmis. 

Skonio prasme rezultatas - nuostabus! Visgi kitą kartą gamindama (o tas kitas kartas būtinai bus) daugiau dėmesio skirsiu vyniojimui, nes, kaip akivaizdu žiūrint į nuotraukas, suvyniotas jis tikrai ne dailiai...

Skoniai, kuriuos prisimenam nuo vaikystės - galinga jėga. Bet kartais, kai pabandai pats sau tą vaikystę sugrąžinti, rezultatas pranokstą bet kokią praeitį. Šis kartas - būtent toks.

Linkiu visiems skanių ir sėkmingų bandymų!

Rugsėjo buhalterija

Sumuoju rugsėjį:

Staigmena broliui pavyko! O viskas prasidėjo nuo to, kad pasirodžius naujos Vėžliukų ninzių ekranizacijos treileriui, iškart pagalvojau, kad būtinai reikės į šį filmą pasikviesti brolį, nes jis vaikystėje buvo didis animacinio filmo apie šiuos herojus gerbėjas. Mama net buvo numezgusi jam megztinį, kurio priekis ir nugara buvo papuošti stambiaplaniais šių vėžliukų portretais. 

Tai štai, su sese nutarėm, kad geriausia proga įgyvendint savo slaptą planą - rugsėjo pirmoji, mat tai buvo tarsi kokia šeimos tradicija, Mokslo ir žinių dienos proga visiems kartu eiti į kiną. 

Staigmena pavyko, brolis buvo labai maloniai ir labai nustebintas, nes iki paskutinės minutės nesuprato, ką esam sugalvojusios. O aš jaučiausi tokia super laiminga sėdėdama tarp savo mažių! Senokai nebuvom susitikę tiesiog trise, kaip tais laikais, kai dar nebuvom tėvai ir neturėjom antrų pusių bei kitokių įsipareigojimų.

Filmas, tiesą sakant, mane nustebino gerąja prasme, nes pasiūlė ir neprastų juokelių, ir gražių vaizdo efektų. Po visko, be jokios abejonės, ėjom valgyti... picos! Mėgiamiausio vėžliukų ninzių maisto. Ir žinot, ta vakarienė buvo smagiausia viso pasimatymo dalis. Kalbėjom ir žvengėm gal kokias dvi valandas, o paskui dar sukūrėm alternatyvų (ar geriau būtų sakyti paralelinį?) tarybinių vėžliukų ninzių scenarijų, pagal kurį jie visi dėvi vienodą - raudonos spalvos - raištį ir vietoj tradicinių japoniškų ginklų nešiojasi po kūjį ir pjautuvą... Žodžiu, inside joke, kaip sakoma. Suprasiu, jeigu nesuprasit.

Dar beveik valandą prašnekėję sankryžoje vidury nakties išsiskirstėm į priešingas puses, sutarę kiekvieno sezono pirmą dieną susitikti tik trise. Taigi gruodžio pirmą būtinai vėl pasimatysim - gi šiemet vėl keičiamės advento kalendoriais!

Ai, kaip aš myliu savo mažius!

Vasaros sezoną, kaip ir pridera uždarėm. Sakyčiau, net kokius du kartus, chi chi. Rinkom obuolius, grybavom, mėgavomės gamta ir puikiu oru. O aš eilinį kartą įsitikinau, kad rugsėjis yra tiesiog fantastiškas metas viskam!

Knygą apie netikėtai į šių dienų pasaulį pakliuvusį Adolfą Hitlerį "Jis ir vėl čia" jau turiu savo tab'e - padėjau skaityti ir laukti to vau, kurio iš jos tikiuosi. Bet kuriuo atveju, viršelis yra super vau, o aš kartais mėgstu spręsti apie knygą iš viršelio.

Rimtai pagrybauti šį mėnesį nespėjau, bet grybų prisiragavau tiek ir tiek. Grybuose man patinka viskas: jų išvaizda, kvapas, skonis, spalvos ir įvairovė, tai, kad jų nėra bet kada ir bet kur. Vadinu juos "skanėstu numeris vienas", nes tai išties nuostabi gamtos dovana mums, todėl reikia džiaugtis, kad gyvenam šalyje, kur grybų užtenka visiems, bet tie visi vistiek moka juos vertinti. Man nuoširdžiai gaila žmonių, kurių dėl kokių nors priežasčių nemėgsta ir nevalgo grybų, bet, tiesą pasakius, toks kai kurių apsisprendimas mane tik džiugina - kuo mažiau surenka ir suvalgo jie, tuo daugiau lieka man. Man. Man. Niam.

Obuoliai obuoliai, obuoliukai obuoliai! Pririnkom jų nesuskaičiuojamą galybę ir tai dar ne pabaiga. Tėtis prispaudė sulčių, mes jas geriam beveik vietoj vandens visai netaupydami, o iš to gero gyvenimo naudojau jas ne vien įprastai. Kepiau ir gaminau daug ką, bet mano atradimu tapo ši lašiša su obuolių sulčių glazūra, kurią visiems rekomenduoju išbandyti - tikras skonių fejerverkas buvo!

Skanus, sultingas ir saulėtas buvo rugsėjis, lekiam pasitikti spalio!

Rugsėjo reikalai

Mano taip lauktas rugsėjis pagaliau apsireiškė. Su savim atsinešė ir TOP 5:

1. Jau šiandieną, rugsėjo pirmąją, su sese nusprendėm maloniai nustebinti savo brolį, kuris paskutiniu metu yra ne tik nuolat užimtas menininkas, bet ir rūpestingas tėtis. Eisim kartu paminėti mokslo metų pradžios (nors šiuo metu nei vienas jau nebesimokom) ir prisiminti senų laikų. Detalių pasakoti kolkas negaliu, bet labai tikiuosi, kad broliui patiks.

2. Šį arba kitą savaitgalį visi susirinksim Aukštuojuose jau tradiciniu tapusiame sezono uždaryme. Palydėsim vasarą, pasitiksim rudenį ir pasimėgausim gamta, maistu, vieni kitais. Pažadu išsamų įrašą apie tai ir jau dabar nekantriai laukiu.

3. Mano need to read  sąraše yra nauja knyga "Jis ir vėl čia". Apie ją girdėjau įvairiausių atsiliepimų, bet jau vien viršelio subtilumas traukia kuo greičiau ją atsiversti.

4. Grybai yra viena didžiausių  mano meilių. Tiesiog dievinu juos! Tikiuosi, pavyks ir pačiai pagrybauti, nes pernai taip ir nepatyriau šio džiaugsmo... Prisigrybausiu, prisigaminsiu, o tada - būtinai su Jumis pasidalinsiu įspūdžiais ir patiekalais. Mmm, jau jaučiu tą stebuklingą grybų kvapą...

5. Vakar rinkom obuolius Aukštuojuose. Surinkom didžiausią kalną, daugiau nei dešimt maišų! Ir tai tik koks trečdalis, matyt, rinksim dar ne kartą. Namo parsivežėm tik vieną dėžę, iš kitų tėtis spaus sultis. Suprantu, kad skanu, bet tikrai neįmanoma jų tiesiog suvalgyti, todėl jau dabar suku galvą, ką dar be obuolių pyrago iš jų pagaminti. Norisi ko nors įdomaus ir neįprasto. Manau, Jūsų laukia bent pora obuolinių receptų.

Teprasideda nuostabus ruduo!

Rugpjūčio buhalterija

Puikus buvo rugpjūtis!

Visų pirma, sudalyvavom labai lauktose savo brangių draugų Vitalijos ir Sigito vestuvėse. Smagi ir jautri šventė, o mes labai džiaugiamės, kad galėjome joje dalyvauti. Įspūdžius aprašiau štai čia.

Visų antra, smagiai ir kitaip nei visad paminėjom mano mylimiausios sesės Eglės gimtadienį, kurio reikalus papasakojau štai čia.

Visų trečia, su Martynu kine žiūrėjom filmą "Nematomas frontas" ir tai buvo kažkas tokio... Blioviau turbūt pusę viso laiko, o iš kino salės išėjau sukrėsta. Tarsi ir nesužinojau nieko naujo, nieko tokio, ko nebūčiau girdėjusi istorijos pamokose ar skaičiusi knygose, bet... Tas baisios neteisybės jausmas, tie amžiams sužaloti arba nutraukti gyvenimai, ta jaunų žmonių drąsa ir atsidavimas, tas sėkmingas, baisus žmonių sukiršinimas... Visa tai siaubinga. Ir net nesmagu pasidaro, kai suvokiu, koks paprastas yra mano gyvenimas: jokių dilemų pasirenkant puses, visi, ką myliu - šalia, o aš pati turiu tiek galimybių! Visi privalo (nors ir nemėgstu šio žodžio) pamatyti šį filmą. 

Visų ketvirta, įvyko Baltijos kelio 25metis. Daug gražių minėjimų, įdomių vaizdų, neištrinamų prisiminimų. 

Nors mano amžius tikrai būtų leidęs dalyvauti Baltijos kelyje 1989-aisiais, dėl netinkamai susiklosčiusių aplinkybių, tai neįvyko. Džiaugiuosi, kad bent mano tėvai ir pusė senelių galėjo jame stovėti ir mojuoti trispalve, bet, turiu pripažinti, kad tai vienas tų retų dalykų, dėl kurių iki pat šiol jaučiu nuoskaudą - tai tarsi kokia negera spraga tarp manęs ir mano šalies. 

Kita vertus, smagu, kad dalyvaudami vienoje iš šventinių iniciatyvų Laisvės kelias susikibom rankomis visi trys ir tai buvo tarsi mūsų mažytis Baltijos kelias:

Visų penkta, ilgai laukusi pagaliau pagaminau vieną mėgiamiausių kinietiškų patiekalų - saldžiarūgščiai aštrią baltųjų grybų sriubą, kurios skonį ir instrukcijas aprašiau štai čia.

Taigi darydama išvadą sakau, kad nuveikiau beveik viską, ką ir norėjau bei patyriau puikių įspūdžių. 

O dabar skubu pasitikti rugsėjį!

Seneli, mano mielas geras Seneli...

Kaip ir buvo planuota, vakar atšventėm mano Senelio aštuoniasdešimtmetį. Žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti, kad jam šitiek metų!

Man Senelis vis toks pats, kiek tik jį atsimenu: linksmas, gražių žydrų akių, nuolat kažką meistrauja švilpaudamas arba niūniuodamas... Į aštuoniasdešimtmetį jis nepanašus nė iš tolo. Iš arti irgi. Ta pati šypsena, tie patys gražūs banguoti žili plaukai ir puikūs puikūs juokeliai! 

Iki man suėjo dveji, su tėvais gyvenome kartu su seneliais, todėl turėjau marias laiko susidraugauti su savo Seneliu. Pati to neprisimenu, bet man ne kartą pasakojo, kaip Seneliui grįžus namo pietų, kartu su juo pietaudavau ir aš (nesvarbu, kad ką tik būdavau pavalgiusi), kaip guldavausi šalia jo "paskaityti laikraščio" (laikomo aukštyn kojomis, aišku), kaip prašydavausi paimama ant rankų ir, rodydama į radijo imtuvą sakydavau "Seleli, lia lia lia", o Senelis turėdavo mane pakelti ir šokdinti pagal tuo metu grojančią dainą...

Kai šiek tiek paaugau, mane nuolat lydėjo stebuklas - Senelio marškinių kišenėje augantys saldainiai! Karts nuo karto toje kišenėje rasdavau saldainį Bon Pari, o jeigu jį suvalgiusi popierėlį įdėdavau atgal į kišenę, kitą kartą susitikus ten būdavo užaugęs naujas! Nežinau, kiek tų saldainių Senelis turėjo, bet mano atminty išlikęs įspūdis, kad šitas mūsų žaidimas truko metų metus. O žinant, kokiais iki idiotizmo deficitiniais laikais prabėgo mano ankstyva vaikystė, tas nematytas ir neragauto skonio saldainis buvo kažkas nepaprasto. 

Esu girdėjusi, kad kai kurie paaugliai gėdijasi savo senelių. Aš šito jausmo nesu patyrusi. Man visiškai nebūdavo gėda eiti įsikibus Seneliui į parankę. Priešingai, didžiuodavausi šitaip eidama! Prisimenu, kai leisdavom vasaras senelių sode, dažna diena neapsieidavo be improvizacijų: išgirdę kokią smagią dainą su Seneliu tiesiog taip iš niekur imdavom ir pradėdavom šokti valsą arba dainuoti "Švelnus pūkeli, ar žinai?..".

Nesu tikra, bet įtariu, kad mes buvom vieni tų retų vaikų, kuriems atvažiavus į svečius pas senelius būdavo pakabinamos sūpynės. Tiesiog bute. Vilniuje. Praėjime tarp koridoriaus ir svetainės. Ir supdavomės kol pasidarydavo negera, po keletą valandų, jeigu gerai prisimenu.

Ir dar firminė Senelio pasaka apie senį su geležiniu nykščiu prieš kiekvieną (turiu galvoj, kiek-vie-ną) miegą, kai Senelis pradėdavo knarkti anksčiau už mus visus, o pažadintas lyg niekur nieko tęsdavo pasakojimą toliau.

Arba mėlyniavimas miške ir ramūs pokalbiai apie gyvenimą...

Arba ryte, kol mes dar miegam, bešienaujant rastas ir parneštas čiobrelis arbatai.

Arba bulviniai blynai pusryčiams.

Arba su specialiai sumeistrauta kartimi nuskinta kriaušė, labiausiai prinokusi ir nuo aukščiausios šakos.

Arba mokymas važiuoti dviračiu.

Arba maudynės Senelio statytoje ir kūrenamoje pirtyje.

O kur dar Senelio humoro jausmas... Jis gi tikras dzūkas pagal prigimimą, tai kalbėdamas apie ką nors neaiškaus sakydavo "kažkucis su pliupcikais", o apie išdykusį ir nenuoramą vaiką - "malūnas grūdzielius". Kažkada man stuktelėjus galva į šaldytuvą (tik jau neklauskit, kaip tai įmanoma), Senelis pirmiausiai paklausė: "Tikiuosi, neįlenkei durelių?". Kartą, paklausus, kokių ledų norėtų, atsakė, kad nesvarbu, bile būtų balta, šalta ir saldu...

Fantastiški prisiminimai! Nes Senelis mano FANTASTIŠKAS!

P.S. na ir apie tortą trumpai. Kaip ir planavau, kepiau medaus tortą, su medaus biskvitu. Jis pagaminamas greičiau nei klasikinis medaus tortas, bet skoniu tikrai neatsilieka. Net, drįsčiau pasakyti, kad jį lenkia. Tortas didelis, minkštas, drėgnas, su aiškiu medaus skoniu ir nuostabiai saldžiarūgščiu kremu. Mane įkvėpė štai šis receptas. Jo neperrašnėsiu, nes gamindama nepakeičiau anei gramo, anei lašelio. 

Tortas sulaukė nemažai pagyrų, o brolis jį jau užsisakė savo gimtadieniui. Dėl šito mes dar pažiūrėsim, jeigu būsi geras, broli, tada gal... chi chi.

Bet labiau nei pats tortas ir jo sėkmė ragavusiųjų tarpe, mane pradžiugino tai, kad visgi pavyko uždegti visas 80 žvakučių. O labiausiai - kad Seneliui pavyko jas užpūsti.

Aš tokia laiminga, kad visdar turiu savo nuostabų Senelį!

Jeigu ir Jūs esat tarp tokių laimingųjų, paskambinkit arba aplankykit savo Senelį - jo džiaugsmu būsit gyvi ištisas savaites, pamatysit!

Apie šeimą ir planus

Turiu pasakyti, kad nors jau prabėgo pirmosios dvi šių metų savaitės, man kuo puikiausiai sekasi laikytis savo pažadų (tiek asmeninių, tiek blog'inių), o tai išties įkvepia!

Praėjusi savaitė buvo netikėta, bet būtent tuo ir ypatinga - daug keliavom, daug bendravom, liūdėjom ir juokėmės, pažindinomės ir dalinomės prisiminimais, šąlom ir šildėmės.

Po ilgų kelionių grįžę namo, džiaugėmės pagaliau atėjusia žiema su sniegu, važiavom sveikinti močiutės su gimtadieniu

ir skanauti picų.

Jeigu paskutinis įrašas buvo apie draugystę, tai šis neabejotinai turi būti skirtas šeimai (kaip ir visa prabėgusi savaitė). Išduosiu Jums mažytę paslaptį: jaučiamės kaip niekada įkvėpti plėsti ir savąją šeimą... Kiek gi galima gyventi tik trise - aš, mano mylimas vyras ir mūsų bičiulis Bartas?

Na ir dar keletas įkvepiančių dalykėlių, kuriais šiuo metu džiaugiamės:

• skaitome lietuviškai: Andriaus Užkalnio skiltis viename didžiųjų šalies dienraščių;
• skaitome užsienietiškai: kitokie naujųjų metų patarimai;
• žiūrime super angliškai: nuostabus ir įtraukiantis naujasis Sherlock Holmes'as;
• klausome ir negalime sustoti lietuviškai: Pop Boys - Nakty;
• kepame ir ragaujame: "Kelo(g)ntinai" (a la Florentinai, bet tokie netikri):

Sumaišome indelį kambario temperatūros kondensuoto pieno, 250 g kukurūzų dribsnių, sezamo sėklų ir aguonų po saujelę,

išdėliojame ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir kepame 190°C karštumo orkaitėje 5-7 minutes

ir leidžiame ataušti,

o tada - skanaujam ir nepasitenkinam tik vienu. Chi chi.

Linkiu Jums maloniai šaltos, gausiai baltos ir nuodėmingai saldžios savaitės!