Velniška geometrija

Šiandien Ugnei suėjo trylika mėnesių, todėl užsimaniau iškepti ką nors tokio velniško... Nieko geriau už varškės ragelius su vyšnių džemu negalėjau sugalvoti, chi chi. Pamišus aš, žinau, galit nesakyt...

Pilnai skardai ragelių reikės:

90 gramų kambario temperatūros sviesto,

90 gramų cukraus,

90 gramų ne itin riebios varškės,

1 stiklinės miltų (ir dar šiek tiek stalo pabarstymui kočiojant),

kelių šaukštų vyšnių (ar kokio kito) džemo.

Mikseriu išplakit sviestą su cukrumi iki purumo. Sudėkite varškę ir vėl išplakite. Suberkite persijotus miltus ir rankomis užminkykite kočiojimui tinkamą tešlą.

Ant miltais pabarstyto paviršiaus iškočiokite tešlą. Supjaustykite ją norimo dydžio kvardatais, šiuos įstrižai pjaukite pusiau (turėsit progą ir Pitagoro teoremą, ir kitą populiariąją geometriją pasikartot - aut. past.). Gautus tešlos trikampius patepkite trupučiu džemo (siūlau naudoti rūgštesnį, nes sausainių tešla yra ganėtinai saldi, aš turimas vyšnias šiek tiek parūgštinau žaliosios citrinos sultimis) ir sukite siaurėjančion pusėn. Galiukus galit šiek tiek užlenkti vidinėn pusėn, tuomet sausainiai taps tikrai panašūs į ragelius.

Susuktus ragelius kepkite 180°C karštumo orkaitėje 12-15 minučių arba kol jie ims šiek tiek ruduoti.

Minkštučiai, pilni skonio... Patiks visiems varškės mėgėjams ir ne tik.

Nejaugi jau pavasaris čia pat?

Tikiuosi ir Jums linkiu!

Meilė. Laimė. Saldumynai.

Nepaisant ganėtinai skeptiško praėjusių metų įrašo, turiu prisipažinti, kad mano tėvų šeimoje (įdomiai nuskambėjo...) švento Valentino dieną švęsdavom kai tik sužinojom, kad tokia egzistuoja (kas dabar prisimins, kada tai buvo). Dovanodavom vieni kitiems įvairias smulkmenas, o mama kartais net ir atvirukų pripiešdavo (sakau net, nes nuo mažens girdėdavom, kad "ko jau ko, bet piešti tai aš nemoku"). Ypač įsiminė vienas, kuriame kreidelėmis buvo nupiešta didžiulė širdis, pilna mažų širdelių, o šalia puikavosi linkėjimas "Lai plyšta iš laimės širdis!". Prisimenu, kad tąkart jis buvo labai labai į temą...

Todėl ilgai Jūsų negaišindama sakau:

Lai ir Jums plyšta iš laimės širdis! Ir lai šalia visada būna žmogus, kuriam Jūsų šypsena būtų gražiausias ir laukiamiausias dalykas ever.

Man pasisekė - šalia yra būtent toks Martynas. Labai jį myliu. Kasdien.

Mes, matyt garbingo amžiaus slegiami, šiemet nusprendėm pamiršti savo principus, susijusius su Valentynke ir romantiškai pavakarieniauti namuose. O aš pabūsiu neįprastai dosni bei atvira ir pasidalinsiu tuo, kas laukia desertui (valgomam, žinoma).

Braškių putėsiai, kuriems reikės:

pusės litro su cukrumi trintų braškių,

pusės citrinos sulčių,

2 valgomų šaukštų želatinos, 

8-10 valgomų šaukštų šalto vandens.

Želatiną užpilkite vandeniu ir palikite išbrinkti maždaug pusvalandžiui. Išbrinkusią želatiną statykite į vandens vonelę ir šildykite, kol ištirps. Ištirpusią želatiną ataušinkite kambario temperatūroje.

Į braškes su cukrumi supilkite citrinos sultis ir pradėkite plakti mikseriu. Kai masė ims šiek tiek putoti ir šviesėti, plakdami pamažu supilkite želatiną.

Išplaktus putėsius supilkite į indus, kuriuose žadate patiekti arba silikonines formeles ir dėkite į šaldytuvą sustingti.

Skanaukit su trupučiu šokolado padažo (šokoladas + riebi grietinėlė arba pirkto parduotuvėje) arba pabarstę šokolado drožlėmis.

P.S. šiandien Ugnė pirmą kartą sąmoningai  mane apkabino - savo mažomis rankytėmis apsivijo mano kaklą ir švelniai prisiglaudė... Kuo gi ne meilės diena, ane?  

Tikrų jausmų, karštos meilės ir ko nors saldaus Jums šiandien!

Receptas nedžiugumui gydyti

Pasauly egzistuoja toks pasakymas "comfort food". Visaip svarsčiau, kaip tinkamiausiai jį išvertus ir "paguodžiantis maistas" pasirodė tinkamiausias žodžių derinys.

Taigi tas paguodžiantis maistas - dažniausiai ne itin sveikas, bet retkarčiais žmogui baisiai reikalingas. Ir Jums turbūt yra buvę dienų, kai liūdna, sunku ar nekažką... Kaip tam anekdote.

"Knysliukas nuo Mikės Pūkuotuko gavo dovanų balionėlį. Kitą dieną Knysliukas baisiausiai nusiminęs ateina į parduotuvę ir sako:

- Norėčiau grąžinti balionėlį.

- Kodėl? Spalva netinka? - klausia pardavėjas.

- Ne.

- Tai gal forma ne ta?

- Nea.

- Netinkamai pripūstas gal?

- Ne.

- ??

- Na... Suprantat... Tiesiog... Nedžiugina ir tiek. - atsakė Knysliukas."

Tai štai, kai gyvenime niekas nebedžiugina (o taip būna net ir patiems stipriausiems), reikia nueiti į virtuvę ir išsikepti šių sausainių. Šokoladinių su šokolado gabalėliais.

Pažadu Jums, kad sulig pirmuoju kąsniu gyvenimas vėl taps šviesus ir įmanomas.

Pilnai skardai arba 15 didelių sausainių turėkit:

115 gramų šokolado (maišiau pienišką ir juodąjį per pusę),

2 valgomus šaukštus sviesto,

50 gramų miltų,

1/4 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių,

1/4 arbatinio šaukštelio smulkios druskos,

1 didelį kiaušinį,

75 gramus rudojo cukraus,

85 gramus smulkinto šokolado (taip pat maišiau pienišką ir juodąjį).

Garų vonelėje ištirpdykit šokoladą ir sviestą. Išmaišykit, kol masė taps vientisa.

Į atskirą indą persijokite miltus ir kepimo miltelius, suberkite druską.

Dar viename atskirame inde išplakite kiaušinį ir rudąjį cukrų.

Į kiaušinio ir cukraus plakinį sudėkite šokolado ir sviesto masę ir švelniai išmaišykit (plakti nereikia). Suberkite miltų ir kepimo miltelių mišinį. Viską išmaišykite iki visiško vientisumo. Suberkite smulkintą šokoladą ir vėl išmaišykit.

Į kepimo popieriumi išklotą skardą šaukštu dėkite tešlą (vienam sausainiui - maždaug pusė valgomo šaukšto tešlos). Tarp sausainių būtinai palikite tarpus, nes kepdami jie pastebimai plėsis.

Kepkite 175°C karščio orkaitėje apie 12-15 minučių. 

Sako, kad šie sausainiai skaniausi dar beveik karšti, kol viduje esantys šokolado gabalėliai dar nesukietėję. Man gi jie labai skanūs ir visiškai ataušę, nes jų krašteliai sukietėja ir pasidaro traškūs, o vidus išlieka minkštas.

Puikūs sausainiai. Puikūs. Ir taškas.

Pavadinkit šiuos sausainius "namine priemone" nuo liūdesio ir vartokit atsakingai.

Prieš dozuodami ir vartodami nepamirškite pasitarti su sveiku protu.

Keptas sūrio pyragas su mėlynėmis

Norit lengvo, skanaus, greitai pagaminamo sūrio pyrago? Geresnio už šį nerasit!

Purus, saldus, kvepiantis apelsinais - toks pagerintas varškės apkepas, sakyčiau. Tiks ir prie kavos/arbatos, ir tiesiog savaitgalio pusryčiams ar vakarienei.

Kadangi jame miltų kiekis visiškai simbolinis, šį sūrio pyragą beveik galima vadinti nekaltu (žinoma, žvelgiant į cukrų reiktų užsimerkti).

Mėlynes galima keisti avietėmis, braškėmis ar vyšniomis, o apelsino žievelę - citrinos arba laimo.

Reikės:

550 gramų riebesnės varškės,

160 gramų cukraus,

3 lengvai išplaktų kiaušinių,

2 valgomų šaukštų miltų,

tarkuotos apelsino žievelės, 

200 gramų mėlynių.

Varškę (aš naudojau 350 gramų 9% riebumo varškės ir 200 gramų ricotta sūrio) sutrinkite smulkintuvu arba pertrinkite per sietelį, kol ji virs lygia kremine mase be gurvuoliukų. 

Paruoštą varškę sumaišykite su cukrumi. Į masę elektriniu mikseriu per keletą kartų įmaišykit lengvai šakute išplaktus kiaušinius.

Į varškės masę suberkite miltus ir maždaug 2 valgomą šaukštą tarkuotos apelsino žievelės. Viską gerai išplakite mikseriu.

Užsegamą (tortinę) kepimo formą ištepkite sviestu arba išklokite kepimo popieriumi. Į formą sukrėskite dalį varškės masės, tada - dalį mėlynių. Procedūrą pakartokite. Ant viršaus sudėkite visą likusią varškės masę ir šaukštu arba mentele švelniai paspausdami išlyginkite pyrago paviršių.

Kepkite iki 180°C įkaitintoje orkaitėje 35-50 minučių, kol pajudinus pyrago kraštai jau bus sutvirtėję, o vidurys - šiek tiek liūlantis. (Kepimo laikas priklauso nuo kepimo formos dydžio. Orgiginalus receptas siūlė kepti 23 centimetrų skersmens formoje 35 minutes. Aš gi naudojau 17 centimetrų skersmens tortinę, todėl mano pyragas buvo storesnis (aukštesnis, jeigu gražiau pasakius) ir kepė ilgiau - visas 50 minučių.

Išėmę iš orkaitės, pyragą atvėsinkit, tuomet peiliu atsargiai atskirkit jo šonus nuo kepimo formos ir, atsipjovę gabalėl... gabalą, skanaukit.

Lengvos prasidėjusios savaitės visiems!

Vasario reikalai

Pirmas dalykas, šaunantis į galvą, kai išgirstu žodį "vasaris" yra šis Kosto Kubilinsko eilėraštis:

Vasaris sniegą bers ir bers

Ir snagės kris lyg pūkas.

Ant kito šono apsivers

Miegodamas barsukas.

Jei nuo saulutės nusisuks,

Žinok - barsukui šilta.

Ir senis šaltis greitai spruks,

Palikęs ledo tiltą...

Toks trumpas tas vasaris. Bet, sakyčiau, intensyvus, pilnas progų, planų ir norų.

Vasario TOP5 yra štai toks:

1. Aerobika... Mano jaunystės meile... Negailestingai ir nepateisinamai apleista. Grįžtu pas Tave!
Šiuo sportu, tarsi kokiu gripu, beveik prieš dešimtmetį mane užkrėtė mano mieloji draugė Neringa. Į treniruotes eidavom kas-dien. Kartais atšokdavom net dvi iš eilės (tiesa, po to nulipti laiptais iki dušo ir rūbinės jau būdavo sudėtinga, chi chi). Visuomet stovėdavom salės priekyje, o trenerės mus vadindavo "draugėmis" arba "mergaitėmis" ir skatindavo kitas nuo mudviejų neatsilikti. Jūs įsivaizduojat?! Būdavo nuostabu! Nežinau, kas taip žavi šiam individualiam/grupiniam sporte. Garsi ritminga muzika? Šokio žingsnelius primenantys pratimai? Ar tai, kad beveik visuomet dar neįpusėjus treniruotei pasijunti kaip nuvarytas arklys, bet kitą dieną vėl nori sugrįžti į aerobikos salę?

P.S. neseniai lankydamasi tėvų namuose pagaliau peržiūrėjau savo senus daiktus ir užrašus. Ir likau žado netekusi, kai pamačiau daugiau nei septynerių metų senumo savo nuotraukas! Aš, tokia laiba ir graži, švytinti tiesiog! Dabar tos nuotraukos jau mano namuose. Įrėmintos ir pastatytos matomiausiose vietose, kad kelis kartus per dieną man primintų, kaip galiu atodyti, jei tik šiek tiek pasistengsiu.

2. Pavlova. Nuostabus, nuo-sta-bus desertas, kurio vis nedrįsdavau pagaminti, nes mano susižavėjimas morengais yra atvirkščiai proporcingas gebėjimui juos pagaminti. Žinoma, visuomet galima naudoti pirktinius, bet tai tiesiog ne mano stilius. Be to, ir pasitenkinimas nepalyginamai didesnis, kai pranoksti pačią save ir padarai tai, kas dažnai ir daugeliui yra tiesiog neįmanoma. Naudosiuos saldumynų gamybos srityje gerokai labiau patyrusios Justinos receptu. Beje, šįkart, kaip ir žadėjau, nelauksiu progos ir pabandysiu iš anksto. Tai yra šiandien arba ryt. Fingers crossed, kaip sakoma.

3. Planuojam tokį mažulytį šeimos pasibuvimą mėnesio vidury, todėl prisiminiau, kad visi kartu dar niekad nebandėm žaisti fondiu. Laukia du: šokolado fondiu kompaniją palaikys bananai, obuoliai, vynuogės, apelsinai ir būrelis sausainių, o sūrio fondiu - traški duona ir traškios daržovės. Paprastas, greitai paruošiamas, nei šeimininkų, nei svečių neįpareigojantis užsiėmimas jaukiam žiemos vakarui prie židinio...

4. Žinot, man visai negėda kartais prisipažinti, kad esu pop kultūros auka. Todėl štai, vadovaudamasi visokiomis Auksinių gaublių nominacijomis bei Oskarų laimėtojų prognozėmis, nuoširdžiai laukiu metų favoritu vadinamo filmo "12 vergovės metų". Ir mano meilė ponui Brad'ui čia visiškai niekuo dėta. Susižavėjimas pono Benedict'o talentu - taip pat. Ir "Išgelbėti poną Benksą" man dar labai rūpi. Juk Tom'as Hanks'as yra vienas pačių pačiausių.

5. Įvairiai vertinamas žurnalistas Andrius Užkalnis parašė knygą apie Tarybų Lietuvą. Tik, priešingai, nei šiandien darosi populiaru, ne apie nostalgiją tam baisiam mūsų valstybės laikotrapiui. Ačiū jam už tai! Dėkoju net neskaičiusi (žinoma, būtinai perskaitysiu kai tik ji pasieks knygynus). Kuo greičiau pradėsim pasitikėdami savimi žiūrėti pirmyn užuot dairęsi atgal sentimentaliai šniurkščiodami "kaip tada viskas buvo paprasta: ir darbo duodavo, ir butą, ir mašiną...", tuo greičiau galėsim gyventi išties nepriklausomai ir laisvai.

Vasario mėnesio pažadas:

Perskaityti mažiausiai vieną knygą. Neskaičiuojant tos, kuri jau įpusėta.

Lai šis vasaris sušildo Jūsų širdis!

Sausio buhalterija

Kad jau pirmąją metų ir mėnesio dieną pasižadėjau visokių dalykų, sąžinė liepia prisipažinti, kuriuos iš jų pavyko išpildyti.

Visų pirma, apie naująją Beatos darbo knygą. Ją radom pirkti vargais negalais. Tiksliau, rado Martynas ir labai mane pradžiugino! Dabar toji knyga jau primarginta: planais, darbais, sumanymais, pažadais ir norais.

Visų antra, "Redirected" pažiūrėtas. Tai buvo vienas tų retų atvejų, kai dar filmui neįpusėjus pradėjo kirbėti mintis, kad gal jau laikas eiti namo... Pripažinsiu, nusivylėm. Oi, tik nepagalvokit, kad pabūgom keiksmažodžių ar nešvankybių - mes dar ne to matę ir girdėję. Bet, matyt, tai ir sutrukdė. Pernelyg daug tikėjomės iš šio filmo, ir, jeigu atvirai, pasigedom siužeto, ko nors, kas užkabintų ir nepaleistų. Bet nuoširdžiai džiaugiuosi, kad filmo rinkodara buvo kaip reta intensyvi ir apgalvota.

Dar šis tas prie visų antra. Nieko pernelyg nesitikėdami pasižiūrėjom "Kaip pavogti žmoną". Ir likom sužavėti grožiu, šiluma, puikiais dialogais bei juokeliais ir trim talentais (ta ketvirtoji pasirodė tik filmo pabaigoje ir didelio įspūdžio nepaliko), tilpusiais viename nedideliame bute. Kino teatro salę palikom išsišiepę iki ausų ir tokie laimingi...

Visų trečia, netradicinį medaus tortą iškepiau ir mintimis pasidalinau. Pavyko puikiai! Galbūt dar reiktų padirbėti torto estetikos prasme, bet šiaip rezultatas buvo labai labai neprastas.

Visų ketvirta, Ugnės pirmąjį gimtadienį atšventėm. Kaip? Galit paskaityti čia.

Visų penkta.

Khkhm.

Visų penkta, savo brangiųjų pumiukų nebuvau apsiavusi anei karto. Dėl to gėda ir nesmagu. Iš pradžių nebuvo kada (taip taip, kurgi ne), o paskui buvo netinkamos oro sąlygos (tikram bėgikui tai neturėtų tapti kliūtimi). Dar pats šaltis ne toks baisus, kiek išties slidūs miško takeliai. Bet šiaip jau kalta tik aš. Nes tik nevykėliai dėl visko kaltina aplinką.

Mėnesio pažadą susitikti su draugėmis išpildžiau tik iš dalies. 

Su mylima Vitalija susitikom kavos (paragaukit ir Jūs - prašykit "Mikės Pūkuotuko" atėję štai čia), o viskas baigėsi puikiais karamelizuotais riešutais "Giedrės riešutėliuose" ir vakariene. Jeigu ne namuose laukiantys vyrai, vaikai ir šunys - būtumėm likę nakvoti su kavos puodeliais rankose... Nuostabi, tiesiog žodžiais sunkiai nusakoma ta būsena, į kurią pasineria dvi geros draugės kelias valandas pliurpdamos apie viską.

Deja, su brangiausia Kristina kalėdinėmis dovanėlėmis visdar neapsikeitėm, bet čia jau tikrai kalta aplinka ir nepalankios aplinkybės, kurioms nei aš, nei ji įtakos - kaip bebūtų gaila - neturim. Visgi aš neprarandu vilties, kad bent vasarį mudvi pasimatysim, nes jau pasiilgau tai nesvietiškai...

Sausis šiemet buvo pilnas, tiesiog sklidinas bendravimo ir sveikinimų, todėl, jeigu atvirai, to šalčio beveik ir nepastebėjau. Tik giedrą dangų ir žvaigždėtas naktis.

O ryt jau nauja diena, naujas mėnuo ir naujas puslapis, jeigu tik panorėsit! 

Raudonas, saldus, gausus - kas? Pirmasis gimtadienis!

Beveik prieš porą savaičių praūžė pirmasis Ugnės gimtadienis.

Mūsų mergaitė jau tikrai labai pasikeitusi, lyginant su tuo guzuliu, kurį pernai sausyje parsivežėm į savo namus. 

Tokia užsispyrusi ir atkakli, kad jau dabar jai šiek tiek pavydžiu šių savybių.

Pasidabinusi būreliu kolkas juokingai atrodančių dantų - atrodo tokia super miela, kai šypsosi arba juokiasi...

Pamažu bando eiti pati viena, niekieno neprilaikoma.

Ir šoka šoka šoka! Vos tik pasigirsta koks nors ritmas (kartais užtenka to, kad pradedu barbenti pirštais į stalą ar dainuoti kokią dainą) ir ji - nesvarbu, sėdi, stovi ar guli - ima šokti, sukinėtis į visas puses iškėlusi rankas į viršų. Vadinu šį procesą let the beat control your body. 

Žmonės sako, kad pagal savo išvaizdą ji - tikras mano ir Martyno mišinys. Pritariu. Bet iš visos širdies linkiu jai būti panašiai pačiai į save, chi chi.

Vis dažniau pastebiu, kad jiedu su Martynu turi panašių judesių ir mimikų, kramto ir žiovauja beveik identiškai. Tiesa, neseniai Ugnė pradėjo miegoti lygiai tokia pačia poza kaip ir aš: ant pilvo, vieną koją ištiesus, kitą - smarkiai sulenkus...

Žodžiu, auga tikras mūsų vaikas ir kasdien su ja darosi vis įdomiau!

Kalbant apie gimtadienį, jį geriausiai apibūdintų angliškas žodis crowded. Žmonių mūsų šiaip jau erdviuose namuose buvo beveik dvidešimt, tai patys suprantat... Bet gi kitaip tiesiog neįmanoma: tėvai, broliai ir sesės su antrom pusėm, keletas senelių ir viena pora mūsų draugų - štai Jums ir minia. Ir nors pati sau iš anksto buvau pažadėjusi neisterikuoti, visgi streso apturėjau nemažai, nes dieną prieš gimtadienį kepant tortą ir plakant kremą, apie kurį svajojau beveik metus, viskas nesisekė... Tai man tapo pamoka ateičiai, kad reikia paisyti ir klausyti savo protingo vyro patarimų. Kitą kartą būtinai išbandysiu naują receptą (ypač jeigu tai torto receptas) gerokai anksčiau negu ateis svarbioji proga. Ir nesvarbu, kad šventės dieną man ir Martynui tai bus jau ragautas dalykas ir mums tai nebus premjera. Svarbu, kad svečiai galės mėgautis tinkamai iki visiško vientisumo išplaktu torto kremu, vienodo storio ir skonio sluoksniais, o ne tokiu rudu neaiškiu bokštu, kokiu vaišinau šiemet... Mano kuklia nuomone, torto įvaizdį išgelbėjo tik ta nuostabi raudona popierinė gėlė pom pom'as, kurią pasigaminti yra toks vienas juokas, kad net vaikas sugebėtų.

Tiesa, nepavyko tik tortas. Štai su sausainiais viskas buvo geriau nei tvarkoj.

Jau senokai norėjau išbandyti whoopie pie sausainius. Išbandžiau ir žinau, kad kepsiu dar ne kartą. Nebūtinai tokius pačius, nes jų rūšių yra koks melejonas.

Suporuotiems sausainiams reikės:

115 gramų sviesto,

150 gramų cukraus,

1 didelio kiaušinio ir 1 didelio kiaušinio baltymo,

280 gramų miltų,

1 1/2 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių,

3/4 arbatinio šaukštelio druskos,

120 mililitrų pieno.

Sviestą ir cukrų plakite apie 2-3 minutes, kol masė pasidarys puri. Įplakite kiaušinį. Tuomet ir kiaušinio baltymą.

Kitame inde sumaišykite miltus, kepimo  miltelius ir druską.

Į sviesto masę suberkite pusę miltų mišinio. Plakant supilti pieną. Suberti likusius miltus.

Ant kepimo popieriumi išklotos skardos konditeriniu švirkštu arba maišeliu išspauskit maždaug 4 centimetrų skersmens sausainius.

Kepkite 7-8 minutes 175°C karštumo orkaitėje.

Iškepusius sausainius atvėsinkite ir suporuokite - net jeigu labai stengsitės, net jeigu visą kepimo laiką stovėsit šalia orkaitės su milimetrine liniuote rankoje, jie vistiek neiškeps vienodi. Gera žinia ta, kad rasti porą kiekvienai sausainio puselei tikrai pavyks.

Metas ruošti kremą, kuriam reikės:

140 gramų sviesto,

155 gramų cukraus pudros,

druskos,

1 valgomo šaukšto grietinėlės.

Apie pusę minutės plakite sviestą, tuomet suberkite cukraus pudrą ir žiupsnelį druskos. Plakite apie 2 minutes. Supilkite grietinėlę ir plakite dar 4 minutes, kol kremas taps purus kaip debesėlis vasarą.

Ant vienos iš sausainio puselių dosniai tepkite kremo. Prispauskite kita sausainio pusele ir šiek tiek pasukit, kad kremas tolygiai pasiskirstytų tarp sausainių. Jeigu norisi, sausainių kraštus paritinkit po kokius nors pabarstukus (naudojau vos matomai rausvus stambius cukraus kristalus).

Prieš vaišinant sausainiais svečius, būtų gerai juos atvėsinti, kad sviestinis kremas sustingtų ir kandant neištrykštų per kraštus. Aišku, tokie trykštantys sausainiai visiems įsimintų daug labiau, nei paprasti, todėl čia Jūsų reikalas šaldyti juos ar ne.

Pamačius tešlos ir kremo sudėtį iškart aišku, kad čia tikrai ne neatsivalgomieji sausainiai. Ne ne. Jų užtenka suvalgyti vieną, geriausiu atveju, du ir pasijusit kaip papietavę ir pavakarieniavę vienu metu. Aš Jums sakau.

Ir, žinoma, dovanėlės svečiams. Šios - jau galima sakyti - tradicijos laikausi nuo mudviejų su Martynu vestuvių. Tąkart į kelionę kiekvienam įdėjom po keksiuką su uogomis ir pačių gamintus arbatos pakelius. Praėjusį rudenį po Ugnės vardynų (gal ir apie jas kada prisiruošiu parašyti...) svečius lydėjom mažais stiklainėliais pomidorų džemo, o štai pirmajam gimtadieniui sugalvojau pasinaudoti Ugnės vardu ir visiems padovanoti po degtukų dėžutę, dekoruotą (jeigu taip galima pavadinti) šią progą simbolizuojančiais skaičiais, datomis ir paveikslėliais. 

Apibendrinant galiu pasakyti, kad gimtadienis buvo raudonas, kaip ir planuota, gausus svečių ir skonių prasme, pagrindinė dalyvė buvo puikios nuotaikos ir ypač džiaugėsi pirmą kartą gyvenime gavusi torto (tiesa, cukraus poveikis buvo beveik kaip filmuose...), o jau dovanų dovanų... Kaip yra su Ugnės jausmais kolkas neaišku, bet mane labiausiai džiugina medinės kaladėlės: dėlioju jas, statau namus ir pilis ir tokia ramybė užplūsta... Kol neatvažiuoja tankas U1 ir visko su didžiausiu džiaugsmu nesugriauna...

P.S. visos dovanos ypatingos, todėl jų nuotraukomis šį įrašą papildysiu rytoj.

Įdomių metų visiems!

Du kvadratiniai centimetrai obuolių pyrago

Mano tėtis yra didis visokių irisų gerbėjas. Kadangi šiandien jo vardo diena, o mes esam pakviesti pietų, jau prieš keletą mėnesių nuspendžiau - dovanosiu jam dėžutę pačios gamintų obuolių sulčių karamelinių saldainių. Berods, kažkurių praėjusių Kalėdų proga viriau ir dovanojau visą kalną paprastų pieniškų karamelių, bet nelikau itin sužavėta nei gamybos procesu, nei rezultatu, tad nusprendžiau išbandyti kiek įdomesnį variantą.

Mano santykiai su karamele niekad nebuvo patys geriausi: tai per sekundę viskas sudega, tai per staiga tampa nepataisomai skysta... Žodžiu, amžinas stresas ir nusivylimas. Bet verdant šiuos aš dar krūvą kitų darbų nudirbau: ir indus suploviau, ir parašiau, ir paskaičiau, ir filmą pažiūrėjau, ir kitą dieną susiplanavau...

Ir turiu pasakyti, kad šikart saldainiai pavyko tiesiog to-bu-lai! Šiek tiek saldžiarūgščiai (jau turbūt pastebėjot mano nesenkančią meilę šiam skoniui...), labai skanios spalvos ir tokie malonūs palietus... Geresni nei galėjau tikėtis - ar dažnai taip gyvenime būna?

Sakau Jums, įsidedi vieną burnon ir - tarsi valgytum savo mėgstamiausią obuolių pyragą! Obuoliai, cinamonas, sviesto švelnumas... Mmm... Ir, svarbiausia, niekas nemato!

Nemenkam kiekiui saldainių pagaminti reikės:

945 mililitrų obuolių sulčių,

115 gramų gabalėliais pjaustyto sviesto,

200 gramų cukraus,

110 gramų rudojo cukraus,

80 mililitrų riebios (35%-36%) grietinėlės,

1/2 arbatinio šaukštelio cinamono,

1 arbatinio šaukštelio stambios jūros druskos,

maisto termometro.

Obuolių sultis supilkite į nedidelį puodą ir užvirkite. Užvirus šiek tiek (bet tik šiek tiek) sumažinkite ugnį, kad sultys ir toliau kunkuliuotų burbuliuotų ir retkarčiais pamaišydami virkite, kol sulčių kiekis sumažės ir liks maždaug 1/2 - 1/3 puodelio (kalbu apie paprastą puodelį, ne apie puodą, kuriame verdate), o jų konsistencija primins tirštą sirupą (man šis procesas užtruko maždaug valandą, skaičiuojant nuo sulčių užvirimo).

Puodą su gautu sirupu nukelkite nuo ugnies. Sudėkite sviestą, suberkite paprastą ir rudąjį cukrų, supilkite grietinėlę. Grąžinkite puodą ant viryklės ir virkite ant vidutinės ugnies nuolat pamaišydami, kol masės temperatūra pasieks 122°C (jai nustatyti naudokite maisto termometrą, nes iš akies to padaryti tikrai nepavyks; aš savąjį radau čia).

Pasiekę reikiamą temperatūrą, nukelkite puodą nuo ugnies. Į gautą masę suberkite jūros druską (ji tarsi ir nebūtina, bet tas vos juntamas sūrumas ir kur ne kur neištirpę druskos kristalai pavers šiuos gabalėlius išties nepaprastais...)  bei cinamoną. Viską gerai išmaišykit.

20x20 centimetrų indą (būtų geriausia, kvadratinį, bet aš tokio neturėjau, todėl naudojau panašaus ploto apvalų) išklokite kepimo popieriumi. Ant jo išliekite gautą karamelės masę ir palikit atvėsti keletui valandų ar per naktį. Nebūtina dėti į šaldytuvą, kambario temperatūroje irgi kuo puikiausiai sustings.

Aštriu peiliu (jeigu reikia, sutepkite jį trupučiu sviesto ar aliejaus) supjaustykite sustingusią karamelę nedideliais gabalėliais. Jeigu planuojate juos kam nors dovanoti ar tiesiog vynioti kaip saldainius, supjaustę trumpai atvėsinkit šaldytuve - lengviau nusiims nuo kepimo popieriaus.

Kiek vienetų saldainių gavosi viešinti nenoriu. Tiksliau, gėdijuosi, kad sužinosit, koks yra skirtumas, tarp to, ką pagaminau ir to, kas pasiekė tėčiui skirtą dėžutę... Bet aš tik žmogus, prašau to nepamiršti. Ačiū.

Naminėms obuolių sultims būtų didžiulė garbė, netgi, sakyčiau, jų gyvenimo tikslas - būti panaudotoms šiems saldainiams!

Nepasiduokime pilkumui arba Bulvės kitaip

Šiomis dienomis, kai beveik visi mes esam apsnūdę, neturim jėgų ir vis dažniau suabejojam "čia ruduo užsitęsė ar tiesiog pavasaris labai ankstyvas?", reikia kažko tokio, kas padėtų akimirksniu atsimerkti.

Tai štai. 

Būna tokių patiekalų, kurių neragavęs gali sau ramiausiai gyventi metų metus. Bet jeigu jau paragauji - viskas, nebegali pamiršti. Tokios man yra šios citrininės bulvės su česnaku ir čiobreliais. Apie jas Jums trumpai ir papasakosiu.

Turėkit:

600 gramų bulvių,

1 citriną,

porą skiltelių česnako,

beveik pilną arbatinį šaukštelį druskos,

maltų juodųjų pipirų,

1 arbatinį šaukštelį džiovintų čiobrelių,

4 valgomuosius šaukštus alyvuogių aliejaus.

Bulves nuskuskite (jeigu naudosite šviežias ir mėgstat - luobelę palikit) ir supjaustykit skiltelėmis. Citriną supjaustykit į 4-8 dalis, išspauskit ir ant bulvių supilkite sultis, o citrinos gabalėlius padėkite šalia - jos keps kartu. 

Pabarstykit druska, pipirais ir džiovintu čiobreliu. Pašlakstykit alyvuogių aliejumi ir viską gerai išmaišykit.

Kepkit 220°C temperatūros orkaitėje kol bulvės iškeps ir skaniai apskrus.

Šiaip jau bulvės man - buvę nebuvę su visom savo variacijom (cepelinais, kugeliais, blynais ir taip toliau). Neprisimenu, kad kada gyvenime būčiau pagalvojus: "kaip norėčiau ko nors bulvinio...". Skanu, bet visiškai nebūtina. Tačiau štai šis receptas leido pajusti, kad bulvės gali būti ir labai netikėto skonio. Jos tikrai neįprastai rūgščios, todėl tiks kaip priedas šalia ko nors švelnaus - žuvies arba troškintų/garuose virtų daržovių.

Norėčiau perspėti, kad skonis kai kam gali pasirodyti pernelyg egzotiškas. Štai, pavyzdžiui, Martynui šios bulvės visiškai nepatiko: nei rūgštelė, nei čiobreliai... Iki šiol raukosi prisiminęs. Kartais nebesuprantu: čia jis toks super išrankus gurmanas ar aš tiesiog persistengiu?

Man pačiai viskas šiame patiekale tobula. Česnakas, citrina, čiobreliai - tai, ką labai mėgstu. Bulvės čia gi tik dėl masės, chi chi.

Kepkit, ragaukit, vertinkit!

Kaip patirti gėdą ir pasigirti vienu metu

Noriu pasigirti. Gruodžio 29 dieną dalyvavau Kalėdiniame bėgime. Bėgau ilgiausią - 12 kilometrų - distanciją. Būtų visiškai neįdomi žinia, jeigu ne aplinkybės.

Viskas prasidėjo kuo puikiausiai. Norint nubėgti tuos 12 kilometrų, reikėjo 4 kartus sulakstyti tą patį 3 kilometrų ratą, besitęsiantį Vokiečių, Vilniaus, Gedimino prospekto, Odminių, Totorių, Liejyklos, Universiteto, Gaono, Stiklių ir Didžiąja gatvėmis.

Nubėgus tris pirmuosius ratus ir pradėjus ketvirtąjį, mane apėmė keistas jausmas: kažkaip tylu aplink,  niekas nebėga nei priešais, nei šalia, nei už manęs, paprasti pėstieji sau ramiausiai vaikštinėja šiaip jau tik bėgikams atitvertoje trasoje... "Pala, o gal aš jau penktą ratą pradėjau? Ne, visgi čia dar tik ketvirtas... Oi čia ne į gera..." galvoju.

Įpusėjus ketvirtąjį ratą ir pasiekus Totorių gatvę, prie manęs lėtai privažiavo bėgimo organizatorių automobilis su įjungtais oranžiniais švyturėliais. Jo vairuotojas kreipėsi į mane pro atidarytą langą: "Jūs bėkit bėkit, aš važiuosiu iš paskos ir Jus palydėsiu.". "O dieve..." pamaniau. "Aš tikrai bėgu paskutinė!"

Jūs negalit įsivaizduoti, kokia įtampa bėgti šitaip. Kai daugiau mąstai ne apie tai, kaip bėgi, o apie tai, kad bijai, jog tas lydintis automobilis neužgestų važiuodamas šitaip lėtai ir dar į kalną... Negana to, dar atkreipi visų įmanomų aplinkinių dėmesį - visgi bėgi lydimą švyturėlių, tai gal širdis stoja  ar dar koks negerumas...

Visgi noriu pasidžiaugti, kad sulaukiau labai didelio praeivių palaikymo, jie skandavo "Tu gali! Tu gali!", "Pirmyn!", "Jau tiek nedaug beliko!" ir kėlė man nevaldomą šypseną.

Pasiekus Vokiečių gatvę ir likus vos keliems metrams iki finišo, bėgimo savanoriai, kurie viso bėgimo metu būna išsibarstę po visą trasą ir visaip palaiko bėgikus beigi prižiūri tvarką, sustoję dviem eilėmis padarė bangą man kertant finišo liniją... Buvo kažkokia fantastika!

Dairydamasi, kur čia radus vandens dar spėjau išgirsti, kaip viso šio renginio vedėja pakomentavo: "Tik tas, kas atbėga paskutinis sulaukia šitokio sutikimo, aplodismentų ir automobilio palydos. Kas dabar atsimena šio bėgimo nugalėtojus?". Kaip taikliai pastebėta, nemanot?

Štai taip juokingai ir su trupučiu gėdos jausmo baigėsi ilgiausia mano iki šiol bėgta distancija. Ją įveikiau per 1:34:00.71 ir užėmiau garbingą 695 vietą iš 713 bėgusių. Kodėl ne paskutinę? Nes tie likę 18 žmonių dėl kažkokių priežasčių išvis nebaigė distancijos - nubėgo tik du arba tris ratus. Taigi aš - ne paskutinė tarp dalyvavusių. Aš tiesiog ne pirma tarp TIKRAI bėgusių. Nei karto nesustojau, nei metro nėjau pėsčiomis (taip, būna ir tokių bėgikų) ir atbėgau savo įprastu laiku. O žinant, kad bėgimas vyko tarp Kalėdų ir Naujųjų (suprask "tarp vieno stalo ir kito"), tai labai didžiuojuosi savimi ir visais, kurie bėgo.

Kolkas bėgdama kovoju su kilometrais ir pačia savimi. Kovai su laiku aš dar per jauna, chi chi.

Linkiu ir Jums bent kartą sudalyvauti nors ir pačios trumpiausios distancijos bėgime ir patirti tą nepaprastą pasitenkinimo savimi jausmą ir tą nepažįstamų žmonių palaikymą - mūsuose jis juk ne toks ir dažnas...

Seneli, mano mielas geras Seneli...

Kaip ir buvo planuota, vakar atšventėm mano Senelio aštuoniasdešimtmetį. Žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti, kad jam šitiek metų!

Man Senelis vis toks pats, kiek tik jį atsimenu: linksmas, gražių žydrų akių, nuolat kažką meistrauja švilpaudamas arba niūniuodamas... Į aštuoniasdešimtmetį jis nepanašus nė iš tolo. Iš arti irgi. Ta pati šypsena, tie patys gražūs banguoti žili plaukai ir puikūs puikūs juokeliai! 

Iki man suėjo dveji, su tėvais gyvenome kartu su seneliais, todėl turėjau marias laiko susidraugauti su savo Seneliu. Pati to neprisimenu, bet man ne kartą pasakojo, kaip Seneliui grįžus namo pietų, kartu su juo pietaudavau ir aš (nesvarbu, kad ką tik būdavau pavalgiusi), kaip guldavausi šalia jo "paskaityti laikraščio" (laikomo aukštyn kojomis, aišku), kaip prašydavausi paimama ant rankų ir, rodydama į radijo imtuvą sakydavau "Seleli, lia lia lia", o Senelis turėdavo mane pakelti ir šokdinti pagal tuo metu grojančią dainą...

Kai šiek tiek paaugau, mane nuolat lydėjo stebuklas - Senelio marškinių kišenėje augantys saldainiai! Karts nuo karto toje kišenėje rasdavau saldainį Bon Pari, o jeigu jį suvalgiusi popierėlį įdėdavau atgal į kišenę, kitą kartą susitikus ten būdavo užaugęs naujas! Nežinau, kiek tų saldainių Senelis turėjo, bet mano atminty išlikęs įspūdis, kad šitas mūsų žaidimas truko metų metus. O žinant, kokiais iki idiotizmo deficitiniais laikais prabėgo mano ankstyva vaikystė, tas nematytas ir neragauto skonio saldainis buvo kažkas nepaprasto. 

Esu girdėjusi, kad kai kurie paaugliai gėdijasi savo senelių. Aš šito jausmo nesu patyrusi. Man visiškai nebūdavo gėda eiti įsikibus Seneliui į parankę. Priešingai, didžiuodavausi šitaip eidama! Prisimenu, kai leisdavom vasaras senelių sode, dažna diena neapsieidavo be improvizacijų: išgirdę kokią smagią dainą su Seneliu tiesiog taip iš niekur imdavom ir pradėdavom šokti valsą arba dainuoti "Švelnus pūkeli, ar žinai?..".

Nesu tikra, bet įtariu, kad mes buvom vieni tų retų vaikų, kuriems atvažiavus į svečius pas senelius būdavo pakabinamos sūpynės. Tiesiog bute. Vilniuje. Praėjime tarp koridoriaus ir svetainės. Ir supdavomės kol pasidarydavo negera, po keletą valandų, jeigu gerai prisimenu.

Ir dar firminė Senelio pasaka apie senį su geležiniu nykščiu prieš kiekvieną (turiu galvoj, kiek-vie-ną) miegą, kai Senelis pradėdavo knarkti anksčiau už mus visus, o pažadintas lyg niekur nieko tęsdavo pasakojimą toliau.

Arba mėlyniavimas miške ir ramūs pokalbiai apie gyvenimą...

Arba ryte, kol mes dar miegam, bešienaujant rastas ir parneštas čiobrelis arbatai.

Arba bulviniai blynai pusryčiams.

Arba su specialiai sumeistrauta kartimi nuskinta kriaušė, labiausiai prinokusi ir nuo aukščiausios šakos.

Arba mokymas važiuoti dviračiu.

Arba maudynės Senelio statytoje ir kūrenamoje pirtyje.

O kur dar Senelio humoro jausmas... Jis gi tikras dzūkas pagal prigimimą, tai kalbėdamas apie ką nors neaiškaus sakydavo "kažkucis su pliupcikais", o apie išdykusį ir nenuoramą vaiką - "malūnas grūdzielius". Kažkada man stuktelėjus galva į šaldytuvą (tik jau neklauskit, kaip tai įmanoma), Senelis pirmiausiai paklausė: "Tikiuosi, neįlenkei durelių?". Kartą, paklausus, kokių ledų norėtų, atsakė, kad nesvarbu, bile būtų balta, šalta ir saldu...

Fantastiški prisiminimai! Nes Senelis mano FANTASTIŠKAS!

P.S. na ir apie tortą trumpai. Kaip ir planavau, kepiau medaus tortą, su medaus biskvitu. Jis pagaminamas greičiau nei klasikinis medaus tortas, bet skoniu tikrai neatsilieka. Net, drįsčiau pasakyti, kad jį lenkia. Tortas didelis, minkštas, drėgnas, su aiškiu medaus skoniu ir nuostabiai saldžiarūgščiu kremu. Mane įkvėpė štai šis receptas. Jo neperrašnėsiu, nes gamindama nepakeičiau anei gramo, anei lašelio. 

Tortas sulaukė nemažai pagyrų, o brolis jį jau užsisakė savo gimtadieniui. Dėl šito mes dar pažiūrėsim, jeigu būsi geras, broli, tada gal... chi chi.

Bet labiau nei pats tortas ir jo sėkmė ragavusiųjų tarpe, mane pradžiugino tai, kad visgi pavyko uždegti visas 80 žvakučių. O labiausiai - kad Seneliui pavyko jas užpūsti.

Aš tokia laiminga, kad visdar turiu savo nuostabų Senelį!

Jeigu ir Jūs esat tarp tokių laimingųjų, paskambinkit arba aplankykit savo Senelį - jo džiaugsmu būsit gyvi ištisas savaites, pamatysit!

Sausio reikalai

Štai ir naujas skaičius visur aplink. 2014. Man jis labai gražus ir, sakyčiau, įkvepiantis.

Jau esu minėjusi, kad man sausis nė iš tolo nekvepia pošventine depresija, nes šventės mūsuose tik įsibėgėja. Jau dabar aišku, kad visi šio sausio savaitgaliai bus rezervuoti malonioms pareigoms: Senelio jubiliejui, Močiutės gimtadieniui, Ugnės pirmajai sukakčiai, mano tėčio vardadieniui... Žodžiu, ilsėtis nėra kada, o juk gyvenimas ne tik iš švenčių sudarytas, dar ir kasdienių reikalų apstu (nupuošti eglutę, kokius 7 kartus nusilakuoti nagus, pavartyti žurnalą, pasivaikščioti lauke, parašyti įrašą blog'e - tiesa, nebūtinai tokia eilės tvarka), todėl raitojuosi rankoves ir pirmyn!

Norėčiau išskirti savo sausio TOP 5, tikiuosi, jis įkvėps ir Jus vienam kitam malonumui:

1. Beatos darbo knyga, lydėjusi mane visus praėjusius metus. Šiemet ji nauja, kitokia, dar romantiškesnė. Užrašyti planai labiau linkę būti įgyvendinti (tai bent sakinį surezgiau!), todėl aš dedu nemažai vilčių į šią užrašinę...

2. Laukiam laukiam naujausio Emilio Vėlyvio kūrinio "Redirected/Už Lietuvą!". Visada smagu džiaugtis už savus, ypač, kai iš anksto žinai, kad rezultatas bus vertas dėmesio. Tiesa, dar ir visų išgirtas "Kaip pavogti žmoną" nežiūrėtas, tai karameliniai spragėsiai bus valgomi mažiausiai du kartus šį mėnesį.

3. Savo nuostabaus, jauno, paties mylimiausio ir vienintelio Senelio aštuoniasdešimtmečiui kepsiu šį kitokį medaus tortą. Neslėpsiu, labai tikiuosi sublizgėti...

4. Mūsų Ugnei sueina vienas metas! Tikiuosi, pavyks visi sumanymai šia tema, o mūsų mažulė bus kaip niekad geros nuotaikos, pailsėjusi ir linksma (fingers crossed, kaip sakoma).

5. Mano gražuoliai pumiukai ištikimai tarnavo ruošiantis Kalėdiniam bėgimui ir dalyvaujant jame. Net ir po šližikų/silkių/kisieliaus fiestos, šiemet besitęsusios po visą Lietuvą jie padėjo man nubėgti visus užsibrėžtus 12 kilometrų. Tikiuosi, draugausim ir toliau - oras bėgimui daugiau nei palankus.

Sausio mėnesio pažadas:

susitikti papietauti/išgerti kavos/pagaliau apsikeisti Kalėdų dovanomis su brangiausiomis draugėmis - Kristina ir Vitalija.

Sako, gera pradžia - pusė darbo. Linkiu gerai pradėti, nepritrūkti ryžto bei drąsos ir nenustoti norėti!

Su Naujais!

Trašku, bet sveika. Kas?

Pietums. Vakarienei. Užkandžiams. Adventui. Pasninkui. Pasimėgavimui.

Tiesiog karšti, bet visdar traškūs burokėliai.

Reikės:

1 didelio arba 2-3 mažų burokėlių,

maždaug pusės citrinos sulčių,

druskos,

aliejaus.

Žalius (t.y. nevirtus) burokėlius supjaustyti arba sutarkuoti šiaudeliais. 

Keptuvėje įkaitinti šiek tiek aliejaus. Į įkaitusį aliejų sudėti smulkintus burokėlius, pabarstyti druska ir pašlakstyti citrinos sultimis (pastarųjų dviejų dalykų dėkit pagal savo skonį). Maišydami pašildykit burokėlius ne ilgiau 2-3 minučių.

Valgykit dar karštus su gabalėliu ruginės duonos, jeigu norisi.

Nepaprastų atradimų kasdien!

Geras receptas, pakliuvęs į kreivas rankas

Turbūt esate girdėję apie nepaprasto grožio ir skonio saldumynus, vardu macarons. Tiesa, su makaronais jie neturi visiškai nieko bendro.

Tai štai man kažkodėl šovė į galvą juos išbandyti. Ir nors food blog'ai pilni nesėkmės istorijų, įtikinau save, kad man taip nenutiks ir tiesiog iš pirmo karto pavyks juos iškepti tokius, kokie ir turi būti: lygiu paviršiumi, su dailiu sijonėliu apačioje... Tikėjau pradedančiojo sėkme, kuri ne taip jau retai ištiesia man ranką.

Deja. Ne šį kartą.

Nors ir pavyko išgauti gal ir ne itin pasipūtusį, bet visgi sijonėlį, macarons'ai gavosi tikrai ne tobuli. Toli gražu. Netgi, sakyčiau, ne itin į macarons'us panašūs. Bet aš vistiek savimi didžiuojuosi. Išdrįsau, pabandžiau, pabandysiu ir dar šimtątrisdešimtšešis kartus jei reikės. Nuo šiol tai bus mano antrasis Everestas. Pirmasis yra morengai.

Po tokios neįkvepiančios istorijos vis dėlto drįstu dalintis receptu, nes jis, kaip ten bebūtų, yra geras. Ir paprastas. O kad maniškiai macarons'ai šįkart nepavyko, tai ne recepto kaltė. Čia kalta aš, šiek tiek orkaitė ir dar pusė pasaulio, chi chi.

Pradėsiu nuo to, kad šiam reikalui, Jums bus būtinai reikalingos tikslios svarstyklės, nes net ir pora gramų pro šalį gali sugadinti visą Jūsų darbą.

10 macarons'ų (20 puselių) reikės:

45 gramų migdolų miltų (saviškius gaminau pati: nuluptus migdolus tol maliau smulkintuvu, kol juos buvo galima persijoti sieteliu),

75 gramų cukraus pudros,

10 gramų cukraus,

35-36 gramų kiaušinio baltymo,

maistinių dažų, jeigu norisi spalvų.

Migdolų miltus persijokit su cukraus pudra ir labai gerai išmaišykit.

Atskirame inde pradėkite plakti kiaušinio baltymus. Kai jie pabals, suberkite cukrų. Toliau plakit, kol baltymai taps itin balti ir standūs, o apvertus indą visiškai nesijudins iš vietos. Jeigu naudojate, dabar įlašinkite maistinių dažų ir dar paplakit.

Į baltymus suberkite trečdalį migdolų ir cukraus pudros mišinio. Atsargiai išmaišykit. Suberkit dar trečdalį ir vėl atsargiai išmaišykit. Su likusiu trečdaliu padarykit tą patį.

Gautą masę sukrėskit į konditerinį maišelį. Į kepimo popieriumi išklotą skardą išspauskit 20 panašaus dydžio sausainių ir palikit maždaug 20 minučių pastovėti, kad apdžiūtų paviršius.

Kepkit macarons'us 140°C karštumo orkaitėj 14 minučių.

Išėmę juos iš orkaitės kartu su visu kepimo popieriumi padėkite ant vėsaus paviršiaus. Po keleto minučių atsargiai nuimkit macarons'us. Ant vienos puselės tapkit norimo kremo ir švelniai sukdami prigaluskit kitą puselę. Pati šįkart sujungiau juos paprasčiausiu išlydytu ir atvėsintu juoduoju šokoladu.

Nebijokit, mėginkit, ragaukit!

Kas kitiems yra banalybės viršūnė

Gali nugyventi visą amžių ir nežinoti kitiems tokių įprastų ir paprastų dalykų.

Būtent taip nutiko man, kai perskaičiusi šio pyrago receptą pagalvojau: "koks keistas". Tada perskaičiau skaitytojų komentarus ir sužinojau, jog pagal šį receptą pyragus kepė beveik kiekviena tarybiniais laikais gyvenusi mama ar močiutė, jeigu tik jai į rankas pakliūdavo skardinė kondensuoto pieno. Regis, aš ir pati dar spėjau šiek tiek pagyventi tais laikais, bet tokio pyrago nei ragavusi, nei mačiusi ar girdėjusi nebuvau.

Fantastiška, kad sulaukusi tokių metų dar šitiek visko nežinau!

Deja, nors tarybiniai laikai jau seniai praeity, kondensuotas pienas mūsų namuose visdar yra deficitas. Esu priversta jo nepirkti (na, nebent prireikia kokiam desertui gaminti), nes vien mintis, kad kažkur spintelėje arba šaldytuve yra kokia vieniša skardinė gali išvaryti iš proto. Ir ne mane vieną, tiesą sakant. Todėl šiaip sau niekad šio pieno neperku. Kaip ten sakoma? "Kai akys nemato ir širdies neskauda"?

Pyragas ši yra daugiau nei paprastas. Greitas taip pat. Ir labai skanus!

Jam turėkit:

1 skardinę kondensuoto pieno,

1 kiaušinį,

1 arbatinį šaukštelį sodos,

1 valgomą šaukštą grietinės (sodai nugesinti),

7 valgomus šaukštus miltų,

8 vidutinio dydžio obuolius.

Stiklinėje sumaišykit grietinę ir sodą, tegul sau šniokščia. Į dubenį, kuriame gaminsite tešlą, supilkit kondensuotą pieną, įmuškit kiaušinį, viską išmaišykit. Sukrėskit grietinės ir sodos mišinį. Vėl išmaišykit. Suberkit miltus ir maišykit, kol masė taps vientisa.

Nuplaukit ir nulupkit obuolius. Supjaustykit juos nemažais gabalais. Sakyčiau, tokiais kąsnio dydžio. 

Sumeskit obuolius į tešlą ir išmaišykit, kad neliktų netešluotų obuolių gabalėlių.

Į sviestu pateptą arba kepimo popieriumi išklotą formą sukrėskit paruoštą tešlą. Kepkit iki 175-180°C karščio orkaitėje 45-60 minučių. Tikrinkit mediniu pagaliuku: ištrauktas iš bet kurios pyrago vietos jis turi būti sausas.

Iškeptą pyragą palikit atvėsti, nes pajudintas dar būdamas karštas gali prarasti savo formą - yra išties minkštas.

Tradiciškai: valgykit vieną, su ledais ar plakta grietinėle. Aš kitą kartą tikrai dar jį paskaninsiu - visgi negalima išskirti geriausių draugų: obuolio ir cinamono...

Dabar toks metas: mes visi norim būti išskirtiniai, nepakartojami ir tai labai labai gerai. Tik, jeigu geriau įsižiūtumėm, visi mes siekiam tų pačių dalykų: meilės, šilumos, įvertinimo, palaikymo ir... pripažinimo, chi chi.

Nebijokit kartais pasiduoti banalybės įtakai - galit likti maloniai nustebinti!

Sočioji Pyragų diena

Praėjusį trečiadienį su mylimiausia sese Egle sugalvojom paversti Pyragų diena. Bet tiesiog išsikepti porą pyragų ir dviese prisivalgyti pasirodė kažkaip nepadoru, todėl nusprendėm pakviesti prie mūsų prisijungti dar keletą žmonių. Štai taip staiga gimusi mintis pavirto labai netgi solidžia proga su visai neprastu rezultatu.

Kadangi šiuo metu atostogauju (taip, kurgi ne, tikros atostogos!), susimąsčiau, kur galėtumėm keliauti su visais tais savo pyragais. Ir tuomet pagalvojau, kad senokai lankiausi darbe, o ir kolektyvas labai mėgstantis skanų maistą ir smagius pokalbius, chi chi. (Turiu pridurti, kad dirbau šeimos medicinos klinikoje, kurią yra įkūrę mano tėvai.)

Kai buvo sutarta dėl vietos ir laiko, liko tik vienas klausimas: ar tiesiog susirenkam ir skaniai prikemšam pilvus ar nuveikiam ir ką nors naudingo visuomenei? Taigi vienbalsiai buvo nutarta, kad ragaudami pyragus rinksim ir aukosim pinigus nūdien tikrai aktualiam reikalui. Plačiau apie tai galite pasiskaityti čia.

Pyragų gavosi apsčiai, patikėkit...

Pradėsiu nuo to, kurį ragavom pirmą.

Štai tokį paprastą, bet visiškai neprastą pyragą sumeisravo mano labai mylima ir pasiilgta kolegė - slaugytoja Nijolė. Vis prisimenu, kaip mudvi svajodavom apie sūrio pyragą... Žinot, kaip kartais būna: imi, iš niekur nieko pagalvoji apie konkretų skanų patiekalą ir - viskas! - nebegali daugiau apie nieką galvoti? Tai štai sūrio pyragas dažnai šitaip okupuodavo mudviejų mintis. Ir, žiūrėk, penktadienį, be jokios progos jau vaišinamės naminiu, nuostabiu kurios nors iš mūsų gamintu, keptu arba nekeptu sūrio pyragu... Nuostabūs tie penktadieniai!

Jis visam tam pyragų būryje buvo pats paprasčiausias, bet man pasirodė pats skaniausias: drėgnas, pilnas skonių ir sotus. Sluoksniuota tešla, paprikos, svogūnai ir grybai - išties puikus derinys!

Antrųjų ragavom gydytojos Gintarės keptų plikytų pyragėlių su lašiša ir krapais.

Tokie fainuoliai, dviejų kąsnių, puikiai tiktų prie alaus ar vyno. Tikrai mėginsiu kepti!

Trečiasis į trasą žengė mano sesės Eglės jau ne vieną kartą keptas - vadinasi, išbandytas, patikrintas, nenuvylęs - trapios tešlos pyragas su tunu ir žalumynais:

Labai sotus, labai skanus, tikras pietų patiekalas. Šį įrašą pažadu papildyti tuno pyrago receptu šiek tiek vėliau.

Tuomet atėjo eilė mano keptam kišui su pelėsiniu sūriu, moliūgais ir kriaušėmis:

Tešlai naudojau:

300 gramų miltų,

150 gramų labai šalto sviesto,

80 mililitrų labai šalto vandens,

žiupsnelį druskos.

Tešlą gaminau šiuo būdu. Turiu pridurti, kad pirmą kartą gyvenime man pavyko iškepti trapios tešlos pagrindą lygiai tokį, kokio ir norėjau (pastaroji nuotrauka to tikrai nebyloja, bet realybėje pagrindas tikrai atrodė idealus, sakau Jums!).

Įdarui naudojau:

maždaug 150 gramų orkaitėje kepto moliūgo,

150 gramų sūrio su mėlynuoju pelėsiu,

2 vidutinio dydžio kriaušes,

200 mililitrų pieno,

2 kiaušinius,

žiupsnelį druskos.

Į iškeptą pyrago pagrindą sudėjau gabalėliais pjaustytą moliūgą, peiliu sutrupintą pelėsinį sūrį ir plonais griežinėliais pjaustytas jau nuluptas kriaušes (lupti jas ar ne - Jūsų reikalas). Viską užpyliau pieno, kiaušinių ir druskos plakiniu. 

Kepame pyragą 170°C karšumo orkaitėje 30-40 minučių, kol kiaušinių plakinys užsitrauks, o pyrago paviršius ims rusvėti.

Pyragą prieš valgant atvėsinkit, toks jis žymiai skanesnis.

Dar reikia paminėti, kad šis pyragas tikrai ne kiekvienam skoniui. Tiesa, nė vienas jį ragavęs nesiraukė, bet nusprendėm, kad jį geriausia valgyti ne po prieš tai jau paragautų trijų rūšių pyragų, o tiesiog vieną, su taure putojančio vyno. Rekomenduoju jį suvartoti per parą.

Paskutinį skanavom vienintelį tąkart saldų pyragą - mano mamos keptą su dviejų rūšių slyvomis ir varške, puoštą plaktais baltymais:

Šiaip aš ne slyvų mėgėja, bet čia man viskas tiko ir patiko: gaivus ir pilnas skonių, maloniai saldžiarūgštis. Skanus!

Na, ir paskutinis Pyragų dienos dalyvis - nors ir virtualus - mano brangiausios svainės Agnės kitame Lietuvos gale keptas, ragautas ir fotografuotas pyragas su chalva:

Cituoju receptą:

1 stiklinė miltų,

1 stiklinė cukraus,

3 kiaušiniai,

100g žemės riešutų chalvos,

1 kaupinas arbatinis šaukštelis kepimo miltelių.

Cukrų ir kiaušinius gerai išplakit, tada įmaišykit miltus su kepimo milteliais (aš dar persijojau). Tada į kepimo skardą supilkit 2/3 tešlos kiekio, susmulkinkit ~80g chalvos, supilkit likusią tešlą ir viršų apibarstykit likusia chalva (tiesa, skardą pabarstykit kokiais džiūvėsiais ar išklokit kepimo popierium, kad neprikeptų; aš naudojau silikoninę formą). Kepti kol iškeps (juokiasi). Man prireikė ~40min, bet manau per mažą temperatūrą nustačiau, nes plutelė gan stora gavosi. Tai geriausia apie 190°C temperatūroje, kol šiek tiek pagels, iškils ir įdūrus pagaliuką šis išlips sausas iš pyrago (šypsosi).

Tai štai taip pirmą kartą atšventėm Pyragų dieną. Dabar planuojam kokį ledų festivalį susiorganizuoti, cha cha.

Labai ačiū visoms dalyvavusioms!

Kaip matot, net ir rudenį pyragas - nebūtinai su obuoliais, o ir nebūtinai saldus turi būti!

Bandykit, ragaukit, geru žodžiu minėkit!