Kovo buhalterija

Paskutinė mėnesio diena, vadinasi, laikas atsiskaityti už duotus pažadus. Normalūs žmonės tokiu metu (ypač pirmadienį) jau ilsisi, bet aš pasidariau puodelį karštos kakavos ir sėdau prie klaviatūros.

Pirmiausiai, apie Algimantą Čekuolį ir jo knygas. Kaip ir nemaža dalis lietuvių, žaviuosi šiuo žmogumi ir gerbiu jo žinias bei patirtį. Nesvarbu, ar skaityčiau jo knygą, ar žiūrėčiau popietę, jo žodžiai ramina ir suteikia optimizmo. Net jeigu kalbama apie karą ar pasaulio pabaigą. Jo tekstai šviesūs ir lengvai skaitomi, todėl bent keletą skyrių būtinai perskaitau prieš miegą. Geresnius sapnus sapnuoju. Sakau Jums.

Naujausia Algimanto Čekuolio knyga jau beveik mano rankose, o kol laukiu - baigiu skaityti senesnę. Ir Jums labai rekomenduoju.

Antriausiai, Katie Melua taip ir nepamatėm. Paskutinę akimirką nusprendėm parduoti bilietus ir vietoj šio koncerto keliauti į Keistuolių teatro 25-erių metų renginį. Ir žinot, labai džiaugiamės savo pasirinkimu. 

Prieš prasidedant koncertui man šmėkštelėjo mintis, kad nebuvau ta tikroji Keistuolių teatro gerbėja, aplankiusi visus jų spektaklius, bet kai į sceną įžengė pirmieji keistuoliai Sigutis Jačėnas, Ilona Balsytė bei Aidas Giniotis ir uždainavo "Valio valio Australijai...", per nugarą net šiurpas perbėgo, o ašaros kaip pupos skruostais nuriedėjo... Toks ilgesys pagavo, tarsi kokiu stebuklingu nepaprastai greitu būdu kas būtų tiesiai į vaikystę nuskraidinęs. Ir dainų tekstus, ir melodijais mintinai mokėjom, pasirodo. Ir tuomet supratau, kad esu pati tikriausia keistuolių gerbėja: būdama maždaug penkerių klausiausi "Mėlyno autobusiuko", "Dviejų mažų pingvinų" ir jau minėtos "Australijos", paskui - visą gyvenimo išmintį savyje talpinančio "Geltonų plytų kelio", tuomet atėjo laikas "Vogtoms dainoms" (niekada nepamiršiu, kad kokioj penktoj klasėj, kol mes su draugėmis kūrėm klasės himną ir panašius dalykus, mūsų klasės bernai dainuodavo "Šalia kelio"...), paskui - "Dūkstantmečio kurmiui" ir "Keistuolių pasauliui" savaitgalio popietėmis, dar vėliau, jau studijuojant, visai nevaikišku "Taisyklė Nr. 1 arba Sapnuoti Vilnių draudžiama", "Jūreivio daina" legendiniame Nidos festivalyje ir, be abejo, "Paskutiniais Brėmeno muzikantais", kurie išvis nemirtingi visomis žodžio prasmėmis... O kur dar keistuolių dalyvavimas įvairiose televizijos laidose: kaip laukdavau, kada žaidime "Taip ir ne" pasirodys Jeronimas Gvazdikas ir Placidas Domingas arba Naujųjų metų naktį išgirsiu "Ačiū, kad žiūrėjot"... Mes buvom vaikai, paaugliai ir suaugę žmonės, o keistuoliai visad buvo netoliese. 

Jubiliejinis koncertas buvo tikrai nepaprastas. Juokingas, jautrus, graudus ir net rimtas. Ir vėl juokingas. Katie Melua vistiek dar sugrįš į Lietuvą, o keistuoliams 25-eri stukteli tik vieną kartą.

Trečiausiai, vardadienį paminėjau būtent taip, kaip norėjau ir tikėjausi - su ereliu ir tiramisu, o kas ir kaip bei prie ko čia tas erelis - aprašiau štai čia.

Ketvirčiausiai, Užgavėnes atšventėm puikiai: buvo ir šešios rūšys blynų, ir Kanapinis su Lašininiu (pastaruoju buvau aš po vakarienės), ir smagių pokalbių. Ypatingaisiais (ir kuo jie tokie ypatingi) morkų blyneliais irgi pasidalinau.

Penkčiausiai, pirmąją žibutę aptikau tiesiog Verkių parke prie namų kovo 13 dieną. Anksti. Bet iškart tapo ramu, kad pagrindinis pavasario darbas nudirbtas.

Na ir žinoma, mėnesio pažadas. Man ir pačiai sunku patikėti, bet langus visgi išvaliau/išploviau. Pati. Viena. Ir sulig kiekvienu rankos mostu svarsčiau, ar ta didžiulių langų siūloma šviesa ir estetika tikrai verta viso šito mano prakaito. Bet tada suvokiau, kad verta, nes tai irgi sportas, o kitą rytą saulės po namus pasklido dar daugiau nei įprastai. Vadinasi, buvo tikrai verta blizgint tuos maždaug 157628349254 m² stiklų.

Turiu pasakyt, kad jau pastebiu tendenciją: kiekvienas naujas šių metų mėnuo ateina atsinešdamas dar didesnę švenčių, progų, darbų, tikslų krūvą. Kolkas dar neapsisprendžiu, ar tai gerai. Matyt, kad taip.

Tikiuosi, kad ir Jūsų kovas buvo aktyvus ir pilnas šviesos.

Mėnuo baigėsi. Teprasideda mėnuo! 

Kaip erelis netikrą desertą lesė

Praėjusį sekmadienį buvo mano vardo diena. Aš vardu Akvilė (malonu!) ir, priešingai nei daugelis, turiu tik šį vienintelį vardą, nei krikšto, nei sutvirtinimo vardų nesu įgijusi.

Šį vardą man davė mama, nes jis jai labai patiko perskaičius Jono Avyžiaus knygą "Sodybų tuštėjimo metas". Vaikystėje labai nemėgau savo vardo (įsivaizduojat, kokia kvailystė?!) ir pykau ant mamos, kad mane šitaip pavadino. Kodėl? Nes niekur niekada nebuvo antros Akvilės. Nei darželyje, nei klasėje, nei kieme... O vaikai ne visada mėgsta jaustis šitaip išskirtiniai. 

Taip aš galvojau būdama maža.

Vėliau pradėjau suvokti, kad išskirtinis vardas - tai dalis mano asmenybės išskirtinumo, todėl pamėgau jį ir nustojau gėdytis. Priešingai, supratau, kad jeigu reikėtų, nebegalėčiau sugalvoti sau naujo ar papildomo vardo, nes aš tiesiog esu... Akvilė. Tai ir mano charakteris, ir pažiūros, ir net išvaizda. Aš gi visa tokia akviliška!

Ir nors jis skamba panašiai kaip gražūs lietuviški vardai Dovilė arba Rugilė, pagal savo kilmę yra visiškai nelietuviškas. Ir, noriu pabrėžti, niekaip nesusijęs su žodžiu aqua - vanduo, kaip dažnas galvoja. Mano vardas kilęs iš lotynų kalbos žodžio aquila - erelis. 

Tiesą sakant, kuo toliau, tuo daugiau panašumų su šiuo paukščiu savyje randu. Paauglystėje (ką čia paauglystėje, dar ir dabar pasitaiko) tikrai buvau įžūli ir mėgau kapoti akis kovodama už teisybę, o tas garsus lotyniškas posakis "Aquila non captat muscas" - "Erelis musių negaudo" kartais - tiesiog apie mane. Man iš tiesų būdingi kraštutinumai viskas arba nieko, kai geriau mirsiu, bet padarysiu iki galo, nes graužatis, kad galėjau, bet pasidaviau, kankintų beveik amžinai. Tiesa, ne visur ir ne visada aš tokia atkakli ir siekianti geriausio, bet srityse, kurios man išties svarbios arba jeigu turiu progą įveikti pati save, pasiduoti nesu linkusi niekada.

Per visą gyvenimą neturėjau pravardės. Išskyrus vieną, kuri man labai brangi. Ją man davė mano nuostabi draugė Justė. Ji buvo Justė - Makalustė (nes labai greitai kalbėdavo) - Makas, o aš buvau Akvilė - Akas. Buvom Akas ir Makas. Aku arba Akučiu mane vadindavo tik ji, mano geriausia paauglystės draugė. Tiesa, vėliau brolis pradėjo į mane kreiptis Akai!, brangi draugė Kristina ir tėvai taip pavadindavo (žinau, kad mama telefone mano numerį įsivedė Akučio vardu), o dabar mane Akučiu dažnai vadina ir mano mylimas Martynas. Labai miela pravardė, jeigu ją išvis galima taip pavadinti.

Tai štai savo vardadienio proga sugalvojau pavaišinti svečius itališku maistu (na, suprantat, lotynai, italai, italai, lotynai,  viskas ten šalia, o lotynų (ne Amerikos) maisto kaip tokio išvis nėra). Todėl kepiau pizza Margherita, vaišinau alyvuogėmis ir parmigiano sūriu, martini kokteiliais, gelato - ledais (gaminau šiuos) ir, be abejo, tiramisu desertu. Tiesa, šįkart - gal todėl, kad pavasaris ir norėjosi ko nors gaivaus - gaminau ne tradicinį desertą su kavoje mirkytais sausainiais, kiaušinių kremu ir kakava, bet tokią variaciją tiramisu ir citrinų tema. Pavyko puikiai, svečiai ragavo ir gyrė, o pats desertas, nors ir ne tradicinis, vistiek ne mažiau nuodėmingas, chi chi.

8-10 žmonių būriui pavaišinti turėkit:

Citrinų kremui (lemon curd):

4 citrinų sultis,

4 citrinų žieveles,

200 gramų cukraus pudros,

100 gramų kambario temperatūros sviesto,

4 kiaušinius.

Kremui:

350 gramus mascarpone sūrio,
250 gramų cukraus,
1 valgomą šaukštą tarkuotos citrinos žievelės,
280 gramų riebios grietinėlės.

Sausainiams ir sirupui:

200 gramų biskvitinių sausainių (žmonių vadinamų damų piršteliais arba lady fingers),
4 valgomus  šaukštus citrinų likerio (nebūtinai),
4 citrinų sultis,
4 valgomus šaukštus cukraus.

Pradėsim nuo citrinų kremo gamybos. Jis labai panašus į kažkada gamintą ir blog'o skaitytojų tarpe itin populiarų Key Lime Pie, tik šįkart naudosim paprastas citrinas ir šiek tiek skirsis gaminimo procesas - bus lengvesnis ir greitesnis.

Į nedidelį puodą supilkite citrinos sultis, suberkite tarkuotas žieveles ir cukraus pudrą, įmuškit kiaušinius. Viską gerai išplakit. Statykit puodą ant mažos ugnies. Kai masė ims šilti, pradėkit po gabalėlį dėti sviestą, kaskart gerai išmaišydami kol sviestas ištirps. Visą masę kaitinkit tol, kol ji ims tirštėti. Kai visas sviestas jau bus ištirpęs, o gautas kremas - sutirštėjęs, nuimkit puodą nuo ugnies ir leiskit kremui atvėsti. Atvėsusį kremą sukrėskite į stiklainėlį ar kelis ir laikykit šaldytuve. (Sakau Jums, šis kremas nepaprastas. Geriau jau jo neragaukit, nes gali nutikti panašiai kaip man, kai jo vos užteko gaminamam desertui...)  

Gaminam antrąjį kremą. Į dubenį sudėkite mascarpone sūrį, suberkit cukrų ir citrinos žieveles. Viską plakit mikseriu, kol masė taps puri.

Kitame dubenyje iki standumo išplakit grietinėlę.

Sukrėskit plaktą grietinėlę į mascarpone sūrio masę ir atsargiai išmaišykit mentele.

Dabar gaminsim sirupą. Į šviežiai išspaustas citrinų sultis suberkite cukrų ir įpilkite citrinų likerio limoncello (jeigu neturit ar nenorit naudoti alkolio, galit tiesiog nepilti, skonis vistiek bus nepakartojamas!). Viską maišykit, kol cukrus visiškai ištirps.

Sausainius perlaužkite pusiau (jeigu sluoksniuosite savo desertą stiklinėse) arba palikit cielus (jeigu gaminsite dideliame inde). Sausainį (arba jo puselę) merkite į citrinų sirupą porai sekundžių ir dėkite ant indo, kuriame patieksite, dugno. Taip darykit tol, kol visas dugnas bus padengtas sausainiais. Ant jų paklokite sluoksnį mascarpone sūrio kremo, ant šio - sluoksnį citrinų kremo. Tuomet vėl dėkite sluoksnį sirupe mirkytų sausainių ir, žinoma, po sluoksnį balto ir geltono kremo.

Susluoksniuotus desertus dėkit į šaldytuvą kelioms valandoms ar net visai nakčiai - tegul noksta.

Štai toks paprastas tas netikras tiramisu desertas, tikrai vertas Jūsų gomūrio!

Būti netradiciniais ir gaminti netradiciškai - štai tikrasis gyvenimo džiaugsmas!

Spalvinu dieną

Tiek to, nusižengsiu savo įsitikinimams ir truputį pabambėsiu dėl niekaip neateinančio pavasario. Tiksliau, ateinančio, bet ne iš pirmo karto. Ateina, pabeldžia į duris, sako "laba diena!", o tada, garsiai nusijuokęs pabėga. Vaikystėj dažnas iš mūsų taip išdykaudavom telefonu arba prie kaimynų durų.

Išmintingi žmonės teigia, kad kai negali pakeisti situacijos, visada gali pakeisti savo požiūrį į ją. Šiuos protingus žodžius prisimenu vis dažniau, ir, turiu pasakyti, jie labai gelbsti kai jau visai nusvyra rankos.

Štai ir su tuo pavasariu tas pats: galėčiau piktintis, sakyti "kas čia per nesąmonės dabar?! kodėl toj mūsų Lietuvoj visad taip? ir išvis man depresija ir vitaminų trūkumas... kokia aš vargšė nuskriausta...", bet žinodama, kad nei pavasaris, nei kiti metų laikai (kurių kaita, beje, mūsuose dar ganėtinai ryški) man nėra pavaldūs, aš renkuosi tiesiog to nesureikšminti ir smagiai leisti dienas nepaisant to, kas dedasi už (visdar neplauto) lango.

Tokiais atvejais man labai padeda keletas paprastų dalykų:

• sportas. Nesvarbu, ar tai tik paprasčiausia kelių minučių mankšta, poros valandų bėgimas ar prakaitavimas sporto salėje, neįmanoma, kad po to jaustumėtės prasčiau, nei prieš tai. Kasdien į aerobikos, kalanetikos ar pilateso treniruotes einu su džiaugsmu, bet grįžtu... grįžtu lyg ant sparnų!
• įdomi knyga. Knygos įtraukia ir įkvepia. Nepavykusiam pavasariui pamiršti to ir reikia!
• ryškios spalvos. Kai jaučiu dingstant gerą nuotaiką, imu ir ryškiai nusilakuoju nagus ar pasidažau lūpas (net jeigu neplanuoju niekur eiti iš namų), susirandu pačias ryškiausias kojines arba tiesiog pasigaminu ryškaus (ir skanaus, žinoma) maisto.

Dabar gi norėčiau ilgėliau apsistoti prie paskutinio sakinio. Guacamole yra tolimųjų meksikiečių išradimas populiarus visame pasaulyje. Jo pagrindą sudaro prinokę avokadai, o visa kita - tik gaminančiųjų reikalas. Man šis užtepas skaniausias su česnaku ir citrina, bet svogūnai ar net pomidorai čia taip labai pageidaujami dalyviai.

Valentino dienos proga nuo savo tėčio gavau mažą stiklainėlį šio skanėsto, kurį jis gamina jau ne vienerius metus. Kai už poros dienų jo paragavau ir nusprendžiau padėkoti už guacamole bei sužinoti, kodėl šįkart skonis būna kažkoks kitoks, tėčio reakcija buvo keista:

- Gvaka kas?!

- Guacamole.

- Kas tai yra?

Štai Jums ir kolektyvinė sąmonė. Išrandam kažką, kas, pasirodo, jau seniai išrasta kitame pasaulio gale...

Nedideliam stiklainėliui turėkit:

1 prinokusį avokadą (neprinokę kuo puikiausiai suminkštėja porą dienų pagulėję šalia kitų vaisių),

1-2 skilteles česnako,

pusės citrinos sulčių,

porą šakelių krapų (naujas slaptasis mano tėčio ingredientas),

druskos (ir pipirų, jeigu norisi).

Avokadą išskobkit šaukšteliu, šalia įpjaustykit česnako, išspauskit citrinos sultis, sudėkit smulkintus krapus ir suberkit druską. Viską sutrinkit blenderiu arba šakute. Tepkit ant duonos arba semkit tortilla traškučiu ir skanaukit!

Tokia nuostabiai žalia ir nepaprastai skani - tiesiog dievinu guacamole! Ir sulig kiekvienu kąsniu pavasaris man rūpi vis mažiau...

Šilto ir spalvingo trečiadienio visiems!

Skanūs nedideli gabalėliai

Be didelių įžangų šįkart.

Labai skanūs ir lengvai pagaminami pyrago su braškėmis gabalėliai:

Reikės:

190 gramų miltų,

150 gramų cukraus,

žiupsnelio druskos,

pusės citrinos žievelės, tarkuotos,

170 gramų šalto sviesto

Įdarui:

2 didelių kiaušinių,

200 gramų cukraus,

pusės puodelio grietinės,

6 valgomų šaukštų miltų,

žiupsnelio druskos,

pusės citrinos sulčių,

pusės litro trintų arba sveikų braškių ar kitokių šviežių/šaldytų uogų.

Dubenyje sumaišykite miltus, cukrų, druską ir tarkuotą citrinos žievelę. Į gautą mišinį sudėkite kubeliais supjaustytą šaltą sviestą. Dabar svarbu visą šį derinį paversti trupiniais. Tam galite naudoti kombainą arba šakutę ir pirštus.

Maždaug 3/4 puodelio gautų trupinių atidėkite į šalį. Likusius trupinius suberkite į kepimo popieriumi išklotą maždaug 20cmx20cm ploto kepimo indą šiek tiek aukštesniais kraštais (aš naudojau atsegamą torto kepimo formą). Subertus trupinius tolygiai paskirstykit ir prispauskit suformuodami pagrindą. Kepkite iki 175°C įkaitintoje orkaitėje 12-15 minučių. Iškepusį pyrago pagrindą palikite atvėsti 10-15 minučių.

Kitame inde sumaišykite įdaro ingredientus: kiaušinius, cukrų, grietinė, miltus, druską ir citrinos sultis. Išplakite mikseriu arba šluotele. Į kremą atsargiai įmaišykite pasirinktas uogas (aš kitą kartą būtinai išmėginsiu avietes, manau, jos čia itin tiktų). Gautą masę supilkite ant jau iškepto pagrindo ir apibarstykit likusiais trupiniais.

Kepkite 175°C karštumo orkaitėje maždaug 45 minutes arba kol pyrago paviršius ims palengva ruduoti, o pats pyragas taps standus. Iškepusį pyragą visiškai atvėsinkit, tuomet supjaustykit norimo dydžio gabalėliais.

Jaukių akimirkų visiems belaukiant tikrojo pavasario!

Citrinininis (!) savaitgalis

Mūsų vyrai savaitgaliui išvažiavo į mišką (Aukštuojus), todėl mes su mama ir sese nusprendėm mergaitiškai praleisti dieną. Gaminom pietus, kepėm keksiukus, gurkšnojom kokteilius ir pliurpėm pliurpėm pliurpėm! Žinoma, visą rampų šviesą susišlavė Ugnė, kuri visą dieną lakstė po namus, rėkavo, juokėsi ir visaip kaip išdykavo - jaučiuosi visiškai nusikalusi... (kokteiliai su martiniu ir citrinų sultimis čia ne prie ko, tikrai).

Taip, minėjau, kad kepėm keksiukus. Labai smarkiai citrininius ir, tiesą sakant, nuostabius. Labai rekomenduoju visiems citrinų ir saldžiarūgščio skonio mėgėjams. Jie tiesiog nuostabios konsistencijos, maloniai drėgni, o tas sulaistymas sirupu - stačiai genialus išradimas, sustiprinantis citrinų skonį geriau nei bet koks E621, chi chi.

Kai buvau vaikas, visuomet sakydavau citrinininis, nes taip žodis skambėjo normaliai ir net nesusimąsčiau, kad žmonės jį tardami vieną ni tiesiog praleidžia... Turiu pasakyt, patyriau lengvą šoką tai sužinojusi. Bet čia tik šiaip pastebėjimas ne į temą, kad nemanytumėt, jog visad buvau tobula. Ne, tikrai ne visada. Tiesa, dabar tų netobulumų pasitaiko vis rečiau.

Taigi. Greiti, paprasti ir labai skanūs, todėl tikrai verti Jūsų dėmesio.

10-12 įprasto dydžio keksiukų prireiks:

215 gramų miltų,

1 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių,

pusės arbatinio šaukštelio druskos,

115 gramų minkšto kambario temperatūros sviesto,

200 gramų cukraus,

2 didelių kiaušinių,

150 mililitrų pieno,

1 tarkuota didelės citrinos žievelė,

1 didelės citrinos sultys

Sirupui:

3 valgomų šaukštų citrinos sulčių,

50 gramų cukraus.

Miltus, kepimo miltelius ir druską persijokit į dubenį.

Kitame inde mikseriu iki purumo išplakit minkštą sviestą ir cukrų. Po vieną imuškit kiaušinius kaskart gerai išplakdami.

Į sviesto masę supilkite pieną, citrinos sultis ir suberkite citrinos žievelę. Išplakit.

Po truputį suberkite miltų mišinį ir išplakit.

Šaukštu išdalinkit tešlą keksiukų kepimo formoje ir kepkit 180°C karštumo orkaitėje 20-28 minutes arba kol ištrauktas medinis pagaliukas bus visiškai sausas.

SUberkite sukrų į citrinos sultis ir maišykite, kol cukrus ištirps, o gauta masė pavirs nuostabiu sirupu. Iškepusius ir šiek tiek praaušusius keksiukus subadykit mediniu pagaliuku ir sulaistykit citrinų sirupu.

Kaip gerai kartais (pabrėžiu KARTAIS) pabūti kitaip, ne visiems kartu, kad naujai įvertintumėm ir pasiilgtumėm vieni kitų...

Švęskim laisvę ir nepriklausomybę!

Ši diena buvo nuostabi! Pasidižiavimo verta proga, saulėta ir giedra diena, mylimiausia šeima šalia ir, žinoma, skanus maistas. Diena buvo tiesiog tobula! Ir ji dar nesibaigė!

Pagalvojau, kad reikia pagaliau išties atšvęsti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, praleidžiant ją su tais, kurie patys brangiausi širdžiai, aplankant mielas vietas ir paragauti ko nors tikrai skanaus. Tai štai, pagalvojau ir - nepatikėsit! - viskas išsipildė.

Laisvė ir nepriklausomybė (kalbant ir plačiąją, ir visiškai siaura šių žodžių prasme) yra tai, ko neturėdami mes negalim būti laimingi. Todėl siekiam šių vertybių kartais net sąmoningai to nesuprasdami. Juk ir kvėpuodami negalvojam: "va, dabar įkvėpsiu, o dabar - iškvėpsiu".

Jauskimės laisvi ir nepriklausomi kasdien. Visur. Bet vertinkim tai, kad tokie esam.

Kovo 11-osios proga kepiau nuostabų šokoladinį tortą su sviestiniu nutellos kremu, o šventinei vakarienei su Martynu skanausim didžiųjų tigrinių krevečių, šampano ir didžiuosimės, kad gyvenam būtent čia ir dabar.

Žinau, kad nei šokoladas, nei nutella, nei tigrinės krevetės su šampanu nė iš tolo nedvelkia cepelinais su spirgais, keptomis bulvėmis ar kitais patriotiškumais, bet būtent dėl šios priežasties jie būtent šiandien puošia mūsų stalą. Nes jeigu ne lygiai dvidešimtketverių metų senumo įvykiai, nei vieno iš šių dalykų mes, būdami paprasti žmonės:

a) nematytumėm parduotuvėse arba apskritai nebūtumėm girdėję apie jų egzistavimą,
b) neturėtumėm pinigų arba pažinčių jiems nusipirkti/gauti,
c) atstovėję trijų valandų eilę, išgirstumėm: "baigėsi.",
d) būtumėm iškviesti pasiaiškinti dėl nepadorių savo norų.

Todėl aš su didžiausiu džiaugsmu ir be jokio sąžinės graužimo mėgausiuos normalaus, laisvo ir laimingo žmogaus malonomais ir švęsiu laisvę bei nepriklausomybę iš visos širdies!

Torto pagrindams turėkit:

200 gramų miltų,

60 gramų kokybiškos nesaldintos kakavos,

pusantro arbatinio šaukštelio kepimo miltelių,

1 arbatinį šaukštelį druskos

240 mililitrų riebaus pieno,

170 gramų kambario temperatūros sviesto,

350 gramų cukraus,

4 didelius kiaušinius.

Į dubenį persijokit miltus, kakavą, kepimo miltelius ir druską. Išmaišykit.

Kitame dubenyje gerai išsukite minkštą sviestą su cukrumi (nepatingėkit pasidarbuoti lėčiausia eiga veikiančiu mikseriu bent 3-5 minutes). Kai masė taps puri, į ją po vieną įmuškite kiaušinius, kaskart viską gerai išplakdami.

Toliau plakdami į sviesto ir kiaušinių masę berkite miltų ir kakavos mišinio, įpilkite truputį pieno. Įberkite dar šiek tiek miltų, tuomet - dar šiek tiek pieno. Tokiu eiliškumo kartokit procedūrą maždaug 5 kartus, paskutinius suberdami miltus su kakava. Plakite, kol masė taps visiškai vientisa.

Gautą masę padalinkit į norimą skaičių dalių (aš kepiau 17 centimetrų skersmens tortinėje kepimo formoje, todėl dalinau tešlą į tris lygias dalis, kepdami didesnėje formoje dalinkit į dvi). Į atsegamą torto kepimo formą įtieskite kepimo popieriaus, supilkite vieną dalį tešlos. Kepkite 175°C karštumo orkaitėje maždaug 25-30 minučių arba kol iš pyrago ištrauktas medinis pagaliukas bus visiškai sausas.

Iškepusį pyragą išimkite iš kepimo formos ir palikite atvėsti kokioms penkioms minutėms, tuomet nuimkite nuo kepimo popieriaus.

Kremui imkit:

230 gramų labai minkšto sviesto,

75 gramus riešutų ir šokolado kremo Nutella,

250 gramų cukraus pudros,

60 gramų 35-36% riebumo grietinėlės,

druskos pagal skonį.

Sviestą išplakite su Nutella kol masė taps vientisa (tam turėtų užtekti maždaug vienos minutės plakimo).

Supilkite grietinėlę, suberkite persijotą cukraus pudrą ir druską. Plakite dar maždaug 3 minutes arba kol kremas taps purus ir vientisas, o jo spalva ims šviesėti.

Kremu pertepkite torto pagrindus bei visą paviršių ir palikite šiek tiek sustingti šaldytuve.

Būkit laisvi! Būkit laimingi!

Morkų blyneliai kaip meilės prisipažinimas

Noriu Jums papasakoti vieną jau ganėtinai seną istoriją. 

Mudu su Martynu susipažinom bendram darbe, bet dėl darbo pobūdžio kurį laiką susirašinėjom elektroniniais laiškais. Vienu iš jų (pernelyg neatskleisdama konteksto) noriu pasidalinti su Jumis. Šį laišką gavau nuo Martyno likus dviem dienoms iki mūsų pirmo pasimatymo. Šiandien suprantu, kad įsimylėjau savo vyrą žymiai anksčiau nei mudu oficialiai susitikom. Ir myliu jį iki šiol, nes jis visdar toks pat nepaprastas, elementarius dalykus gebantis paversti išties ypatingais.

(Laišką cituoju nieko nepraleisdama):

"Na, mama sakė, kad jei labai pasitiki ir tikrai žinai, kad bus šeima, tada gali atskleisti šitą paslaptį.

Taigi:

visi žino, kas yra morkos? Bet tik keletas težino, kad jos yra kenksmingos! Valgant dideliais kiekiais nuo jų susidaro pašalinis efektas, populiariai vadinamas “Kiškio lūpa” (juk ne veltui kiškiai tokią turi!!!).

Ir tik tinkamai apdorojus jos tampa labai naudingu maistu!

Morkas reikia švariai nuskusti, 2 dienas laikyti tamsioje drėgnoje vietoje, kol išsiskiria toks gelsvokas, glitus skystis. Tai ir yra dėl ko susidaro kiškio lūpa.

Jį reikia gerai nuvalyti su 0.0001% druskos rūgšties tirpalu.

Po to morkos yra sutarkuojamos, kaitinamos, tada įberiamia šiek tiek manų kruopų, įmušamas kiaušinis.

Iš šitos masės yra padaromi blyneliai. Juos reikia apkepti keptuvėje. Naudojamas ne paprastas aliejus, o būtent rugpjūčio paskutinį savaitgalį skintų rapsų aliejus, kuris turi būti išlaikytas mažiausiai pora metų.

Apkepus gaunasi blyneliai. Juos reikia patiekti su karštomis bulvėmis ir, žinoma, marinuotomis paprikomis!

Tai va. Na, ir dar man mama sakė, kad jei išleis mane už kokios nors merginos, tai ji būtinai turi mokėti gaminti šitą patiekalą."

Apie tai, kada aš iš tiesų išmokau kepti šiuos blynelius istorija linkusi nutylėti, bet ištekėti man pavyko sėkmingai (net ir su anyta man itin pasisekė!) o visa kita - ne taip jau svarbu.

Morkų blyneliams reikės:

1 kilogramo (maždaug 3 išties didelių) virtų morkų,

4-5 valgomų šaukštų manų kruopų,

pusės stiklinės pieno,

1-2 kiaušinių,

drukos,

1-2 arbatinių šaukštelių krakmolo (jeigu reikės sutirštinti tešlą).

Virtas morkas sutarkuokite burokine tarka. Sudėkite į nedidelį puodą. Ten pat suberkite manų kruopas ir žiupsnelį druskos bei supillkite pieną. Išmaišykite ir keletą minučių pakaitinkite ant vidutinės ugnies. Gautą masę atvėsinkite.

Į praaušusią masę įmuškite kiaušinį (-ius) ir dar kartą viską gerai išmaišykite. Jeigu matote, kad masė pernelyg skysta, įberkite šiek tiek krakmolo ir vėl kruopščiai išmaišykite.

Keptuvėje įkaitinkite aliejų. Dideliu šaukštu semkite morkų masės ir keptuvėje formuokite blynelius. Kepkite iš abiejų pusių, kol ims gražiai ruduoti.

Skaniausi jie su karštomis virtomis bulvėmis ir marinuotomis paprikomis. Anyta (ir Martynas) sako, kad prie šių blynelių yra tiesiog būtinas vadinamasis baltas padažas su šiek tiek kepto svogūno ir šoninės arba lašinukų), bet man toks visiškai vegetariškas variantas taip pat labai skanus.

Nepaprastų paprastų dalykų Jums!

Sąla bąla arba tiesiog Pavlova

Pavlova įvyko. Iš trečio karto ir pasinaudojus ne sava orkaite (ačiū tėvams!). Kaip ir planavau, naudojausi Justinos patarimais ir receptu, tik šiek tiek sumažintu jo kiekiu. Ragavusiems labai patiko, o aš pagalvojau, kad išgirdus žodį desertas, akyse ir išnyra kažkas labai panašaus į Pavlovą: balta, saldu, puru ir papuošta uogomis. Tikrai labai rekomenduoju išbandyti. Ir nepasiduoti, jeigu iškart nepasisektų.

Vienam dideliam desertui (maždaug dešimties žmonių pavaišinimui) turėkit:

morengo pagrindui:

4 didelių šviežių kiaušinių baltymus,

200 gramų cukraus pudros,

1 nepilną valgomą šaukštą krakmolo,

1 nepilną valgomą šaukštą baltojo vyno acto,

mažą žiupsnelį druskos,

papuošimui:

450 mililitrų riebios (35-36%) grietinėlės,

1-2 valgomų šaukštų cukraus arba cukraus pudros,

mėgstamų uogų arba vaisių.

Supilkite kiaušinių baltymus ir suberkite druską į švarų ir sausą indą ir lėtai plakite mikseriu, kol masė ims putoti. Po šaukštą berkite cukraus pudrą ir plakite didesniu greičiu, kol sudėsite visą pudrą, o baltymų masė taps balta, standi ir įgaus blizgesį, o apvertus indą - masė nejudėdama liks savo vietoje.

Suberkite krakmolą ir išmaišykite.

Supilkite actą ir viską dar šiek tiek paplakite mikseriu.

Ant kepimo popieriaus nupieškite maždaug 22 centimetrų skersmens apskritimą. Ant jo sukrėskite morengo masę, tolygiai paskirstykit, o pačiame centre šaukštu arba silikonine mentele padarykite ne itin gilų įdubimą.

Morengą kepkit iki 120°C įkaitintoje orkaitėje pusvalandį. Paskui sumažinkite temperatūrą iki 80°C ir kepkite dar pusantros valandos. Praėjus šiam laikui, orkaitę išjunkite, o morengą palikit viduje per naktį.

Prieš patiekdami, perkelkite morengą (šis turi būti traškiu paviršiumi ir minkštu vidumi) nuo kepimo popieriaus ant serviravimo indo.

Grietinėlę išplakite su cukrumi ar cukraus pudra iki standumo. Šaukštu sukrėskite plaktą grietinėlę į morengo viduryje esančią daubą. Puoškite uogomis ar pjaustytais vaisiais. Kadangi dar tik kovas, naudojau cielas šaldytas braškes ir anytos trintas braškes su cukrumi, kuriomis apliejau desertą.

Buvo tikrai skanu, o apie įspūdingą šio deserto išvaizdą, tai ir kalbėti neverta. Aplink tik ir girdėjau: "ooo!", "aaa!", "ohoho!"... Už šiuos ištiktukus geriau yra tik tuščios lėkštės ir klausimai "o galima dar?"...

Lengvumo visiems! Ir... neapsalkit...

Kovo reikalai

Kovas kaip visada ilgas ir keistas. Bet, manau, labai norint pavyks kuo puikiausiai pasimėgauti ir juo, nes šio mėnesio kovo TOP 5 atrodo štai taip:

1. Algimantas Čekuolis parašė ir išleido dar vieną knygą. Šįkart tai autobiografinis romanas, todėl tikiuosi pamatyti šį rašytoją visai kitokį, negu esam įpratę. Pasakysiu visiškai atvirai: net nesidomėjau, apie ką ši knyga, ką apie ją galvoja visokie ten kritikai ir panašiai. Algimantas Čekuolis yra vienas tų rašytojų, kuriais pasitikiu tiesiog aklai ir man užtenka tik matyti jo pavardę ant knygos viršelio - galiu būti tikra, kad skaitymas neprailgs, o gal netyčia beskaitydama dar vieną aukštąjį išsilavinimą įgysiu...

2. Lyriškoji ir, drįstu sakyti, egzotiškoji tyro kaip kalnų krištolas balso savininkė ir tarsi iš pasakos nusileidusi gražuolė Katie Melua atvyksta į Vilnių ir mudu su Martynu, lyg ir nebūdami tie tikrieji jos gerbėjai, atsiradus netikėtai galimybei, mielai keliausim į jos koncertą. Turiu pasakyti, kad tikrai nuoširdžiai laukiu.

3. "Erelis?" klausiat Jūs? Taip, erelis. O kodėl ir kaip - išsamiau (ir, tikiuosi, su receptu) šio mėnesio pabaigoje. Ach, kaip aš mėgstu intrigas...

4. Kovo 4 dieną visoje Lietuvoje siautės Užgavėnės. Savotiškai mėgstu šią šventę (dėl blynų, aišku), o šiemet jau esam suplanavę kepti penkių rūšių blynus (keičiantis aplinkybės rūšių įvairovė gali didėti - aut. past.) ir smagų pasibuvimą mano tėvų namuose. Irgi labai laukiu!

5. Žibutės... Kaskart einant mišku (o tai nutinka kiekvieną dieną) mano akys tiesiog nevalingai ieško žibučių, tarsi tik jų ir trūksta iki visiškai pavasariško miško. Sklando gandai, kad kažkur Lietuvoje laimingiesiems jau pavyko jų rasti, todėl aš irgi nekantrauju.

Kovo mėnesio pažadas:

išvalyti/išplauti visus aštuonis didžiulius nuo lubų iki grindų namų langus.

Neprailgstančio kovo Jums, mielieji!
Linkiu šiemet pažvelgti į ni8rias kovo balas kitaip - galit pamatyti neįtikėtino grožio dalykų! 

Vasario buhalterija

Mėnuo pralėkė nepastebėtai, tarsi jo nė būti nebuvo. Visgi nuveikta nemažai. Pasižadėjau. Atsiskaitau.

Sėkmingai grįžau į aerobikos treniruotes. Nei kojyčių, nei rankyčių... Nors, atvirai pasakius, ir rankytės, ir kojytės, ir pilvukas, ir šikniukas, ir... VISKAS! Lipant laiptais kojos linksta per kelius. Jaučiu absoliučiai viską, netgi vietas, apie kurių egzistavimą iki šiol nė neįtariau arba buvau seniai pamiršusi. Ir nors žinovai man tikrai nepritartų, aš mėgstu, kai po sporto kitą dieną ką nors bent truputį skauda - tada jaučiuosi išties šį tą nuveikusi.

Oi, ta Pavlova... Vargau su ja jau keletą kartų ir vis nesėkmingai. Tiesa, šįvakar bandžiau dar kartą - ir labai labai tikiuosi, kad pagaliau pavyko, nes jos premjera - jau rytoj... Nuotraukos, kaip suprantat, irgi tik rytoj. Jeigu bus ten ką rodyt ir kuo didžiuotis, aišku.

Ugnės vardadienio proga susiorganizavom tokį mažytį fondiu party. Ir, žinot, pavyko visai neblogai. Buvo tiesiog gražu žiūrėti, kaip prie fondiu indų su sūriu ir šokoladu vyko inirtinga specialių šakučių kova ir mėginimas įmerkti savo kąsnelį. Mano favoritais  - gan netikėtai - tapo šviežios morkos su sūriu ir kriaušės su šokoladu. Sūrio fondiu likučius sudėjau sesei, o šokolado - mamai. Smagu, kai svečiams patinka!

P.S. kadangi kvietėm visus "vakarienės prie židinio", židinį ir užkūrėm. Plačiame televizoriaus ekrane ši ugnis atrodė ir skambėjo išties tikroviškai. Svečiai net minėjo, kad šildė. Na, šalta išties nebuvo.

Visai neseniai pagaliau pažiūrėjom "12 vergovės metų" ir aš galiu pasakyti tik viena: jeigu tai būtų pirmas mano matomas filmas apie vergovę Amerikoje, būčiau likus sukrėsta, pašiurpusi ir visaip kitaip šokiruota. Bet dabar šis filmas - išskyrus nepriekaištingą geriausių šių dienų aktorių vaidybą ir gražiai nufilmuotus gražius vaizdus - nepapasakojo nieko naujo. Atleiskit, gal čia aš esu sugadinta ir persisotinusi, bet manęs ši istorija visiškai nesujaudino.

O štai "Išgelbėti poną Benksą" sukėlė daug šiltų jausmų ir pasiliko kažkur galvoje ilgėliau nei truko pats filmas. Jį tikrai rekomenduočiau.

Naujoji Andriaus Užkalnio knyga jau pakeliui į mano namus, todėl jau įsivazduoju, kaip nersiu į ją stačia galva, chi chi.

Dvi knygos, kaip ir žadėta, perskaitytos.

E.L. James "Penkiasdešimt pilkų atspalvių", nors ir itin paprastai parašyta (o gal tiesiog neįspūdingai išversta?), pasirodė visai įtraukianti ir, akivaizdu, buvo rašyta su mintimi apie ekranizaciją. Pavadinčiau ją moters moterims parašytu vaizduotę lavinančiu kūriniu, kuris keletą vakarų leidžia išties atsipalaiduoti ir pernelyg negalvojant pailsėti.

Gregory David Roberts "Šantaramas" yra tokia didinga, tokia nuostabi, tokia įdomi... Seniai neskaičiau tokios visapusiškai puikios knygos: nepaprastai turtingas žodynas, suprantamai ir aiškiai nupasakoti net tokie sudėtingi reiškiniai kaip karas Afganistane ar prekyba ginklais, parodyta dar viena, bet filmuose nematoma Indijos pusė, o pagrindinio veikėjo (šiuo atveju, ir knygos autoriaus) portretas ir gyvenimo istorija yra tiesiog neįtikėtini...

Štai taip bėgo mano vasaris. O dabar skubu pasitikti kovo!