Praėjusį sekmadienį buvo mano vardo diena. Aš vardu Akvilė (malonu!) ir, priešingai nei daugelis, turiu tik šį vienintelį vardą, nei krikšto, nei sutvirtinimo vardų nesu įgijusi.
Šį vardą man davė mama, nes jis jai labai patiko perskaičius Jono Avyžiaus knygą "Sodybų tuštėjimo metas". Vaikystėje labai nemėgau savo vardo (įsivaizduojat, kokia kvailystė?!) ir pykau ant mamos, kad mane šitaip pavadino. Kodėl? Nes niekur niekada nebuvo antros Akvilės. Nei darželyje, nei klasėje, nei kieme... O vaikai ne visada mėgsta jaustis šitaip išskirtiniai.
Taip aš galvojau būdama maža.
Vėliau pradėjau suvokti, kad išskirtinis vardas - tai dalis mano asmenybės išskirtinumo, todėl pamėgau jį ir nustojau gėdytis. Priešingai, supratau, kad jeigu reikėtų, nebegalėčiau sugalvoti sau naujo ar papildomo vardo, nes aš tiesiog esu... Akvilė. Tai ir mano charakteris, ir pažiūros, ir net išvaizda. Aš gi visa tokia akviliška!
Ir nors jis skamba panašiai kaip gražūs lietuviški vardai Dovilė arba Rugilė, pagal savo kilmę yra visiškai nelietuviškas. Ir, noriu pabrėžti, niekaip nesusijęs su žodžiu aqua - vanduo, kaip dažnas galvoja. Mano vardas kilęs iš lotynų kalbos žodžio aquila - erelis.
Tiesą sakant, kuo toliau, tuo daugiau panašumų su šiuo paukščiu savyje randu. Paauglystėje (ką čia paauglystėje, dar ir dabar pasitaiko) tikrai buvau įžūli ir mėgau kapoti akis kovodama už teisybę, o tas garsus lotyniškas posakis "Aquila non captat muscas" - "Erelis musių negaudo" kartais - tiesiog apie mane. Man iš tiesų būdingi kraštutinumai viskas arba nieko, kai geriau mirsiu, bet padarysiu iki galo, nes graužatis, kad galėjau, bet pasidaviau, kankintų beveik amžinai. Tiesa, ne visur ir ne visada aš tokia atkakli ir siekianti geriausio, bet srityse, kurios man išties svarbios arba jeigu turiu progą įveikti pati save, pasiduoti nesu linkusi niekada.
Per visą gyvenimą neturėjau pravardės. Išskyrus vieną, kuri man labai brangi. Ją man davė mano nuostabi draugė Justė. Ji buvo Justė - Makalustė (nes labai greitai kalbėdavo) - Makas, o aš buvau Akvilė - Akas. Buvom Akas ir Makas. Aku arba Akučiu mane vadindavo tik ji, mano geriausia paauglystės draugė. Tiesa, vėliau brolis pradėjo į mane kreiptis Akai!, brangi draugė Kristina ir tėvai taip pavadindavo (žinau, kad mama telefone mano numerį įsivedė Akučio vardu), o dabar mane Akučiu dažnai vadina ir mano mylimas Martynas. Labai miela pravardė, jeigu ją išvis galima taip pavadinti.
Tai štai savo vardadienio proga sugalvojau pavaišinti svečius itališku maistu (na, suprantat, lotynai, italai, italai, lotynai, viskas ten šalia, o lotynų (ne Amerikos) maisto kaip tokio išvis nėra). Todėl kepiau pizza Margherita, vaišinau alyvuogėmis ir parmigiano sūriu, martini kokteiliais, gelato - ledais (gaminau šiuos) ir, be abejo, tiramisu desertu. Tiesa, šįkart - gal todėl, kad pavasaris ir norėjosi ko nors gaivaus - gaminau ne tradicinį desertą su kavoje mirkytais sausainiais, kiaušinių kremu ir kakava, bet tokią variaciją tiramisu ir citrinų tema. Pavyko puikiai, svečiai ragavo ir gyrė, o pats desertas, nors ir ne tradicinis, vistiek ne mažiau nuodėmingas, chi chi.
8-10 žmonių būriui pavaišinti turėkit:
Citrinų kremui (lemon curd):
4 citrinų sultis,
4 citrinų žieveles,
200 gramų cukraus pudros,
100 gramų kambario temperatūros sviesto,
4 kiaušinius.
Kremui:
350 gramus mascarpone sūrio,
250 gramų cukraus,
1 valgomą šaukštą tarkuotos citrinos žievelės,
280 gramų riebios grietinėlės.
Sausainiams ir sirupui:
200 gramų biskvitinių sausainių (žmonių vadinamų damų piršteliais arba lady fingers),
4 valgomus šaukštus citrinų likerio (nebūtinai),
4 citrinų sultis,
4 valgomus šaukštus cukraus.
Pradėsim nuo citrinų kremo gamybos. Jis labai panašus į kažkada gamintą ir blog'o skaitytojų tarpe itin populiarų Key Lime Pie, tik šįkart naudosim paprastas citrinas ir šiek tiek skirsis gaminimo procesas - bus lengvesnis ir greitesnis.
Į nedidelį puodą supilkite citrinos sultis, suberkite tarkuotas žieveles ir cukraus pudrą, įmuškit kiaušinius. Viską gerai išplakit. Statykit puodą ant mažos ugnies. Kai masė ims šilti, pradėkit po gabalėlį dėti sviestą, kaskart gerai išmaišydami kol sviestas ištirps. Visą masę kaitinkit tol, kol ji ims tirštėti. Kai visas sviestas jau bus ištirpęs, o gautas kremas - sutirštėjęs, nuimkit puodą nuo ugnies ir leiskit kremui atvėsti. Atvėsusį kremą sukrėskite į stiklainėlį ar kelis ir laikykit šaldytuve. (Sakau Jums, šis kremas nepaprastas. Geriau jau jo neragaukit, nes gali nutikti panašiai kaip man, kai jo vos užteko gaminamam desertui...)
Gaminam antrąjį kremą. Į dubenį sudėkite mascarpone sūrį, suberkit cukrų ir citrinos žieveles. Viską plakit mikseriu, kol masė taps puri.
Kitame dubenyje iki standumo išplakit grietinėlę.
Sukrėskit plaktą grietinėlę į mascarpone sūrio masę ir atsargiai išmaišykit mentele.
Dabar gaminsim sirupą. Į šviežiai išspaustas citrinų sultis suberkite cukrų ir įpilkite citrinų likerio limoncello (jeigu neturit ar nenorit naudoti alkolio, galit tiesiog nepilti, skonis vistiek bus nepakartojamas!). Viską maišykit, kol cukrus visiškai ištirps.
Sausainius perlaužkite pusiau (jeigu sluoksniuosite savo desertą stiklinėse) arba palikit cielus (jeigu gaminsite dideliame inde). Sausainį (arba jo puselę) merkite į citrinų sirupą porai sekundžių ir dėkite ant indo, kuriame patieksite, dugno. Taip darykit tol, kol visas dugnas bus padengtas sausainiais. Ant jų paklokite sluoksnį mascarpone sūrio kremo, ant šio - sluoksnį citrinų kremo. Tuomet vėl dėkite sluoksnį sirupe mirkytų sausainių ir, žinoma, po sluoksnį balto ir geltono kremo.
Susluoksniuotus desertus dėkit į šaldytuvą kelioms valandoms ar net visai nakčiai - tegul noksta.
Štai toks paprastas tas netikras tiramisu desertas, tikrai vertas Jūsų gomūrio!
Būti netradiciniais ir gaminti netradiciškai - štai tikrasis gyvenimo džiaugsmas!
.JPG)