Birželio buhalterija

Birželis baigtas. Išvados jau čia.

Kaip ir planavom, vasarą pradėjom dviese su Martynu keliaudami po Škotiją. Kelionė buvo intensyvi ir įdomi, spėjom išties nemažai nuvažiuoti ir pamatyti. Šiek tiek kulinarinių įspūdžių ir išsamesnis pasakojimas - jau greitai!

Tėčio dienos sekmadienis išaušo mums būnant Edinburge, todėl Martynui skirtą dovanėlę nuo Ugnės ir manęs savaitę laiko visur tampiausi su savim kuprinėje, nes labai nenorėjau, kad jis pastebėtų ją anksčiau laiko. O dovanėlė šįkart buvo rankų darbo ir, mano akimis žiūrint, labai miela.

Puikioje - visai netikėtai atrastoje - parduotuvėje "Medinis arkliukas" radau paprastas medines kaladėles be jokių užrašų. Atrinkau 6 gražiausias nuotraukas, kuriose Martynas su Ugne nufotografuoti kartu. Atspausdinau jas, sukarpiau kvadratais ir jais apklijavau kaladėlių šonus. Dabar kada tik panorėjęs, Martynas gali sudėlioti kurią nors iš nuotraukų ir milijonąjį kartą pagalvoti apie savo Ugnę. Toks tarsi rėmelis/dėlionė gavosi. Planuoju kaladėles dar ir nulakuoti skaidriu laku, kad taptų atsparesnės laikui.

Braškės dar nesibaigė ir aš tikiuosi, kad man pavyks dar vienas kitoks jų pasirodymas. Apie tai, kaip kitaip galima valgyti šias puikias birželio karalienes, rašiau čia ir čia.

Antroji atostogų savaitė, praleista Smilgiuose, buvo tikra atgaiva po kelionės. Galėjau visiškai niekuo nesirūpinti, išsimiegoti, perskaityti susikaupusią krūvą žurnalų, pasižiūrėti, kaip Ugnė visiškai mielai pasiliktų kaime ir augintų triušius bei vištas, pusę dienos praleistų braškių lysvėje ir kasryt bėgtų į pievą apžiūrėti ir suskaičiuoti kaimynų karvės. Atostogos kaime buvo puikios ir aš be galo džiaugiuosi, kad ilgajam savaitgaliui mes ir vėl lėksim į Smilgius!

Jonines, kaip dažnai nutinka mūsų šeimoj, atšventėm praėjusį savaitgalį: na ir kas, kad tai jau buvo ne pati trumpiausia metų naktis, tai visiškai nesutrukdė ir pabūti prie didžiulio laužo (kažkas, vardų neminėsiu, per jį netgi šokinėjo), ir pasigrožėti gamta, ir paskanauti nuostabių dalykų, ir atšvęsti net keturis birželio gimtadienius iš karto. Buvo ramu ir gera. Ir, svarbiausia, nelijo. Kaip kad kasmet nutinka per tikrąsias Jonines...

Šįkart birželis man buvo ilgas, ištęstas, tarsi siurrealistiškas. Bet išties labai turiningas. Ir pilnas gerų įspūdžių. Nepamirštamas.

Liepa, ateini čia!

Braškių užpilas salotoms su aguonomis

Tęsiu kitokių braškių temą ir pristatau Jums praėjusį savaitgalį išbandytą ir tikrai maloniai nustebinusį padažą, skirtą salotoms.

Tikrai labai skaniam ir kažkodėl net šiek tiek egzotiškam braškių užpilui salotoms Jums reikės:

didelės saujos šviežių pjaustytų braškių,

4 valgomų šaukštų balzamiko acto,

4 valgomų šaukštų tyro alyvuogių aliejaus,

2 valgomų šaukštų medaus,

2 arbatinių šaukštelių Dijon garstyčių,

1 arbatinio šaukštelio sojų padažo,

1 didelės česnako skiltelės,

druskos ir pipirų jeigu norisi*,

1 valgomo šaukšto aguonų.

Visus užpilo ingredientus (išskyrus aguonas) sudėkite į indą ir sutrinkite blenderiu. Paragaukit, ar nieko netrūksta. Suberkit aguonas iš išmaišykit.

* druskos berkit atsargiai, vis ragaudami, nes sojų padažas yra gana sūrus. Jeigu mėgstat ir norisi, galima įlašinti šiek tiek aštraus padažo (sriracha, chilli, tabasco ar panašaus).

Viskas, salotų užpilas paruoštas!

Visi ragavę labai gyrė, todėl labai kviečiu ir Jus - kol dar braškės nepasibaigė - išbandyti ir palaistyti juo savo mėgiamas salotas. Manau, kad dar ne kartą jį gaminsiu, naudodama vis kitas (o šaltuoju sezonu - gal net ir šaldytas) uogas.

Tegyvuoja braškės!

Pamiršta rizika ir Trinta žiedinių kopūstų ir kokosų pieno sriuba

Aš, kaip ir dažnas iš mūsų, esu tikra savo įpročių auka: dažniausiai užsisakau vis tą pačią picą, vos porą mėnesių pavairavusi automobilį nebenoriu iki darbo keliauti kitaip, net įprastą šuns vedžiojimo maršrutą sunku pakeisti. Nes gi atrodo, kad vos tik surizikuosi, tai iškart ir norėsis sakyti: reikėjo kaip visad imt tą su paprikom, o ne šitą neskanią su saliamiu, reikėjo važiuot su mašina, o tai dabar lietus nuplovė pusę blakstienų tušo ir aš atrodau kaip kokia panda, reikėjo su Bartu vaikštinėti įprastu takeliu, o tai dabar sutikau tą trenktą kaimyną, kuriam pusvalandis pokalbio apie nieką yra norma...

Taip nesinori rizikuoti ir sugriauti begalę savo įsivaizdavimų, savo kasdienių rutinų rutinėlių, nes gi pasaulis nustos suktis iškart kai tik žengsim žingsnį ne ten.

Tai noriu Jums pasakyt, kad nė velnio. Geriausi, labiausiai jaudinantys dalykai nutinka tuomet, kai pernelyg ilgai nesvarstydami drąsiai žengiam nežinion.

Tokių žingsnių esu žengusi ne vieną, bet jų vistiek yra žengta per mažai, o augant darosi vis sunkiau ir nedrąsiau jiems ryžtis.

Todėl ir primenu sau ir Jums, kad rastumėt būdų išklysti iš kelio. Kad ir mažų, visai nereikšmingų.

Pasakykit, ką iš tiesų galvojat, net jeigu bijot, kad aplinkiniams nuo to bus nejauku. Išbandykit tą sodriai raudoną lūpdažį, net jeigu manot, kad jis matysis ryškiau nei visi gatvės šviesoforai. Pasižiūrėkit bent vieną to keisto fantastinio serialo seriją, net jeigu tikitės, kad užmigsit jau po pirmųjų kadrų. Kandidatuokit į savo svajonių darbą, net jeigu neatitinkat pusės nurodytų reikalavimų. Prisipažinkit, kad mylit, net jeigu tai bus paskutiniai kitam žmogui ištarti Jūsų žodžiai.

Arba tiesiog išsivirkit keistai skambančios sriubos.

Sriubai turėkit:

ne mažiau nei 800 gramų žiedinio kopūsto,

1 litrą daržovių sultinio (šįkart naudojau vištienos),

200 gramų kokosų pieno,

2 valgomus šaukštus aliejaus,

žiupsnelį druskos,

šlakelį citrinos sulčių.

Žiedinį kopūstą supjaustykite nedideliais gabalėliais.

Puode, kuriame virsite sriubą, įkaitinkite aliejų. Suberkite smulkintus žiedinius kopūstus ir kaitinkit juos ant vidutinės ugnies vis pamaišydami apie keletą minučių, kol gabalėliai ims skrusti.

Į puodą supilkite sultinį ir palaukit, kol jis užvirs. Virkite apie 10 minučių, kol žiediniai kopūstai suminkštės. Įberkit šiek tiek druskos.

Viską sutrinkit blenderiu. Supilkit kokosų pieną ir citrinų sultis ir gerai išmaišykit. Porai minučių grąžinkit puodą ant ugnies.

Viskas - sriuba paruošta!

Tarsi paprasta ir žemiška, bet kartu ir egzotiška. Švelnios tarsi šilkas tekstūros, soti ir nekasdieniška.

Iki paskutinės minutės dvejojau, kaip gi čia derės tie du - žiedinių kopūstų ir kokosų pieno - skoniai, o jie suderėjo ir suskambėjo išties puikiai! Net Martynas sakė, kad mielai dar kartą valgytų tokią sriubą. Tai čia jau didis dalykas, žinokit.

Kartais iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje, regis, nieko bendro neturinti pora gyvena ilgai ir laimingai, todėl nebijokit rizikuoti. Nei gyvendami, nei gamindami. Štai kokia aš gili, pasirodo.

Linkiu Jums atradimų kupino laisvadienio!

Kodėl blogui ketveri ir tai, ką labai mėgstu: traški kinietiška vištiena saldžiarūgščiame padaže

Panašią dieną kaip šiandien, irgi birželio 22ąją tik prieš ketverius metus pradėjau rašyti Įkvėpimo blogą. Diena buvo niekuo neišskirtinė, gal todėl ir ryžausi pernelyg nemąsčiusi imti ir pradėti, nes, kai pagalvoji, nieko čia neprilauksi...

Tai buvo įvykis, tikrai neapvertęs gyvenimo aukštyn kojomis, bet bloginimas tapo mano hobiu, paskatinusiu daugiau fotografuoti ir dar labiau domėtis maistu. Ir nuolat ieškoti kad ir menkiausių dalykų, kurie įkvėptų, nes būtent jo - įkvėpimo - man dažniausiai ir pritrūksta: to jausmo, kuris ryte priverstų šokti iš lovos, lėkti, ieškoti, nuversti kalnus, išgelbėti pasaulį ir pačią save. Ar tiesiog pagaliau sėkmingai iškepti morengą. Arba nubėgti tuos nelemtus kilometrus ir pakeliui numesti tuos prakeiktus kilogramus. 

Praėjo jau ketveri metai, nemažai visko per tą laiką pasikeitė, net griežtieji kalbininkai leido naudoti žodį blogas, o aš tik dabar pagaliau supratau, kodėl išvis jį rašau.

Nuo pirmos sekundės iki šio vakaro Įkvėpimo bloge aš visiškai viską dariau pati! Oi, žinau, susikurti blogą tikrai ne orlaivių pilotavimas, bet pašonėj turint vyrą programerį, gali išties atsirasti pagunda prašyt pagalbos ir patarimų. Bet apie mano blogo egzistavimą Martynas sužinojo tik tada, kai dar tą pačią dieną nusiunčiau jam nuorodą į savo pirmąjį įrašą. Išsiunčiau ir sėdėjau drėgnais delnais kitoj skaipo pusėj...

Jausmas, kad aš čia tvarkausi visiškai pati - nuostabus! Niekas man neaiškina, nepatarinėja, pasikliauju tik savo pačios nuomone ir suvokimu. Su amžiumi kažkur praganiau savo savarankiškumą ir įpratau pernelyg gilintis į kitų norus ir įsivaizdavimus (nors apie juos turėčiau mąstyti gal kokį vieną kartą per rmetus - prieš Kalėdas, rinkdama dovanas, cha cha!). Todėl kiekvienas savarankiškai priimtas sprendimas man yra kaip papildomas ūgio centimetras - prideda svarumo ir pasitikėjimo savimi (nežinantiems, man natūralus ūgis yra 161 centimetras).

Blogas taip pat savotiškai išmokė fotografuoti. Ne, išties gerai to daryti aš dar tikrai nemoku, bet kad gerokai patobulėjau nuo pirmųjų savo įrašų, puikiai iliustruoja šį nuotrauka:

Kamon, Akvile, rimtai?! Fotkinai žalią, dar nepagamintą mėsą ir rodei savo skaitytojams?! Čia tikrai kažkas tokio. Žinoma, galėčiau ištrinti tuos senus įrašus ar bent pačias baisiausias nuotraukas, bet tyčia to nedarau. Kad matyčiau kaip patobulėjau. Štai, palyginkit kad ir su kadru, kuris, mano nekuklia nuomone, tikrai neprastas ir tikrai verčia mane savimi didžiuotis:

Be abejo, dar viena svarbi priežastis rašyti blogą - pats rašymas. Aš nuo mažens labai mėgstu tai daryti. Kai pabaigiau krūvą įvairių mokslų, kartu pasibaigė ir nuolatinio rašymo laikotarpis ir, matyt, atsirado kažkokia tuštuma.

Rašyti labai mėgstu ir man tai tikrai nesunkiai pavyksta (blogas, deja, to visiškai neiliustruoja, nes kartais čia rašau taip retai ir taip trumpai, tarsi varu būčiau pasodinta prie kompiuterio). Dažnai, matyt, pritrūksta tik  įkvėpimo.

Rašymas man iki šiol kažkokia mistika. Gi, regis, pati viską sugalvoju ir užrašau, bet kartais, skaitant senus įrašus, randu tokių pastraipų, kad... Netikiu ir neprisimenu, kad būčiau pati tai sukūrusi. Labai keistas jausmas. Tarsi būtum tik skaitytoja savo pačios gyvenime. Sakau, mistika kažkokia.

Tai štai Jums ir trys priežastys, dėl kurių pradėjau rašyti savo mylimą Įkvėpimo blogą:

• absoliutaus savarankiškumo pojūtis,
• tobulėjimas vaizduojamojo meno srity,
• galimybė čiulbėti, nes gi lakštingala negali to nedaryti.

Tęsdama tą savarankiškumo temą, nusprendžiau nepaisyti įprastų ir nedideliems gimtadieniams būdingų dalykų, todėl šiandien čia nebus nei torto, nei keksiukų. Bet bus tai, ką jau seniai gaminu ir labai mėgstu - traški kinietiška vištiena saldžiarūgščiame padaže.

Sočiai 4-5 asmenų šeimos vakarienei turėkit:

1 didelę vištienos krūtinėlę (arba 2 filė gabalėlius) - apie 300-400 gramų,

kukurūzų arba bulvių krakmolo,

vandens,

aliejaus kepimui.

Padažui:

9 valgomus šaukštus paprasto kečupo,

2-3 skilteles česnako,

2-3 valgomus šaukštus cukraus,

2 valgomus šaukštus ryžių arba obolių acto,

šaukštelį kukurūzų arba bulvių krakmolo,

vandens.

Vištienos krūtinėlę supjaustykit plonais vieno kąsnio dydžio gabalėliais, pabarstykit druska ir pipirais. 

Nedideliame dubenėlyje sumaišykit kelis valgomus šaukštus krakmolo ir keltis valgomus šaukštus šalto vandens. Proporcijas derinkit tol, kol gausit šiek tiek už kefyrą skystesnę masę.

Keptuvėje (kuo gilesnėje, tuo geriau) įkaitinkit maždaug pusę litro rapsų arba saulėgrąžų aliejaus. Kai jis bus įkaitęs, ugnį sumažinkit iki šiek tiek didesnės nei vidutinės.

Vištienos gabalėlius mirkykite/voliokite krakmolo ir vandens masėje ir dėkit į įkaitintą aliejų. Kepkit kol ims vos vos ruduoti (krakmolas - ne miltai, todėl ryškaus ir vientiso rudumo tikėtis nereikia), tuomet apverskit ir iki tokio paties atspalvio kepkit kitą pusę. 

Patarimas iš patirties: nesudėkit kepti visų vištienos gabalėlių iškart, nes dėl krakmolo, jie visi tarpusavyje sulips į vieną didelę vištienos mozaiką. Standartinio dydžio (didelėje) keptuvėje vienu kartu kepiau maždaug 10-12 vištienos gabalėlių, palikdama tarp jų nemažus tarpus.

Iškepusius gabalėlius įšimkit iš keptuvės ir dėkit į lėkštę, išklotą popieriniais rankšluosčiais, kurie sugers aliejaus perteklių.

Kai visi vištienos gabalėliai jau bus iškepę, paruoškite padažą.

Nedideliame puode sumaišykit kečupą, cukrų ir actą. Kaitinkit ant nedidelės ugnies. Atskirame indelyje sumaišykit šaukštelį krakmolo ir kokius 3-5 šaukštelius šalto vandens. 

Kai padažas puode ims burbuliuoti, maišydami supilkit krakmolo ir vandens mišinį ir palaukit, kol visas padažas ims tirštėti. Nukelkit puodą nuo ugnies. Į padažą suberkit smulkintą česnaką ir išmaišykit. Viskas, padažas paruoštas.

Patiekit traškius vištienos gabalėlius aplietus saldžiarūgščiu padažu su mėgiamais ryžiais.

Tikrai labai kiniečiųrestoraniškas patiekalas, sotus ir pilnas skonių. Puikiai tiks šeimos pietums ar vakarienei.

Ramios nakties.

Veiklios dienos prieš laisvadienį.

Ir puikių ateinančių metų Įkvėpimo blogui!

Braškės kitaip: agurkų ir braškių salotos su fetos sūriu

Nors braškių sezonas yra labai trumpas, visgi dažnai mes tarsi užstringam ties keletu jų panaudojimo būdų ir gyvenam taip daugybę metų. Todėl šią vasarą nusprendžiau braškes įdarbinti netradiciškai, derindama jas su netikėtais ingredientais ir skoniais.

Skubu dalintis pirmuoju deriniu - agurkų ir braškių salotomis su fetos sūriu.

Turėkit:

5-6 trumpavaisius agurkus,

2 dideles saujas braškių,

80 gramų fetos sūrio.

Padažui sumaišyti reikės:

1 valgomo šaukšto Dijon garstyčių,

1 valgomo šaukšto medaus,

1 valgomo šaukšto citrinos sulčių,

1 valgomo šaukšto alyvuogių aliejaus.

Agurkus supjaustykite plonais griežinėliais.

Braškes supjaustykit griežinėliais, padalindami braškę į 4-5 dalis.

Fetos sūrį susmulkinkite arba sutrupinkite pirštais.

Nedideliame indelyje sumaišykite visus padažo ingredientus, kol gausit vientisą padažą. Paragaukit ir, jeigu ko nors trūksta, pakoreguokit pagal savo skonį.

Agurkus ir braškes berkite į dubenį, atsargiai išmaišykit. Apibarstykit trupintu fetos sūriu. 

Paruoštas salotas apšlakstykit padažu prieš patiekiant.

Itin gaivios, vasariškos, puikiai tarpusavyje derinančios skonius salotos, kurios puikiai tik prie keptos mėsos ar tiesiog, kaip lengvas vakarienės patiekalas.

Gaivaus birželio savaitgalio!

Birželio reikalai

Birželis jau čia! Vasara jau čia! Mano TOP 5 jau irgi čia!

1. Šią savaitę, mėnesį ir visą vasarą pradėsiu fantastiškai! Šianakt mudu (tik dviese!) su Martynu išskrendam į Škotiją! Oi, ta nuostabi šalis! Susižavėjau ja dar prieš joje apsilankydama, apsilankiusi prieš šešerius metus - įsimylėjau galutinai, todėl dabar grįžtu ten su didžiausiu džiaugsmu širdy. Tokia graži, tokia laukinė, tokia didinga ir paslaptinga, tokia senoviška ir, regis, nuo amžių amžiniausių nepasikeitusi, kalnuota, vandenuota, pilimis apaugusi vieta... Prisiekiu, jeigu gyvenimas priverstų išvykti iš Lietuvos, keliaučiau būtent ten. 

Turbūt nebus lengva atsisveikinti su savo mažuliais - Ugne ir Bartu, bet žinau, kad palieku juos patikimiausiose rankose, su savo mylimiausia sese Egle ir jos Julium. Tikiuosi, jie ištvers!

Negaliu patikėti, kad visą savaitę būsim tiesiog dviese, galėsim niekur pernelyg neskubėti. Mūsų kelionė - be jokių rezervacijų ar tikslių planų. Čiupsim mašiną ir lėksim apžvelgti to, ko nespėjom praėjusį kartą - Škotijos šiaurės. O paskui, žinoma, grįšim į Edinburgą, nes ir ten dar turim nebaigtų reikalų. Laukia naktinis turas per barus ir panašiai... Na, patys suprantat.

Su šia kelione sieju daug įvairiausių vilčių. Žinau, kad nereikėtų, bet svajoju ir viskas. Nieko Jūs man nepadarysit.

2. Pirmą birželio sekmadienį bus Tėvo diena. Kadangi tuo metu būsiu ne namuose, konkrečių planų nėra, bet viskuo, kas įvyks, būtinai su Jumis pasidalinsiu.

3. Birželis, kaip žinia, braškių gimtadienis Lietuvoje. Ši šventė būna labai trumpa, todėl skubėsiu iš jos išspausti viską, kas įmanoma ir pagaminti iš braškių ką nors kitokio, neįprasto. Be abejo, papasakosiu kas ir kaip.

4. Grįžę iš Škotijos lėksim į Smilgius ir visi kartu atostogausim kaime! Va ten tai bus tas tikrasis poilsis, po kurio grįžti maloniai pavargęs, bet ir keistai pailsėjęs. Bus smagu!

5. Joninės... Po jų visuomet prasideda tikroji vasara. O mūsų šeimoje dar ir progų panašiu metu bent keletas, todėl nuobodžiauti nebus kada. Dėkui dievui, nors jubiliejų šiemet nebus, chi chi.

P.S. grįžus po atostogų, mūsų laukia nuostabus dalykas - pažintis su mūsų mylimų draugų Vitalijos ir Sigito sūneliu Kipru, kuris iki to laiko jau bus tapęs vyriškiu pačiame jėgų žydėjime. Taip nekantraudama laukiu šio susitikimo, kad net nerandu žodžių!

Toks štai įvairus laukia birželis.
Nuostabos vasaros, mielieji!

Gegužės buhalterija

Ši gegužė prasidėjo nuo mūsų draugų Viačeslavo ir Olesios vestuvių pajūryje. Buvo išties romantiška ir graži šventė, su daug linksmų svečių ir su mažai tokiems renginiams būdingos įtampos. Labai smagiai praleidom laiką, o kitą rytą dar spėjom ir prie jūros nueiti, po parką pasivaikščioti, nes oras pasitaikė tikrai puikus. Taigi nepaisant naktį šiek tiek susirgusios Ugnės, savaitgalis pavyko!

Mamyčių dienos sekmadienį praleidau važiuodama gražiais Žemaitijos keliais, o kaip ilgai šiemet švenčiau aprašiau štai čia.

Kalkit man prie kryžiaus, nes žadėtieji ledinukai taip ir liko nepagaminti... Gal pritrūko laiko, gal - įkvėpimo, bet šios minties tikrai neatsisakau, todėl ledinukai greitu laiku tikrai bus.

O štai dėl vaisiais ir žolelėmis gardinto vandens - visai kitas reikalas! Išbandžiau, paragavau, nufotografavau. Iš trijų gamintų tikrai skaniu pavadinčiau tik vieną (bet iškart sakau, kad tai absoliučiai skonio reikalas, tad primygtinai siūlau išbandyti visus), todėl mano šios vasaros TOP 3 sudaro ir naujai atrasti, ir seniai išmėginti skoniai:

1. šviežias agurkas+vanduo - neįtikėtina, bet tai išties stebuklingas derinys!

2. žaliosios citrinos+mėtos+gazuotas mineralinis vanduo - sesės pagamintas, intensyvaus skonio, toks, sakyčiau, su charakteriu!

3. braškės+žaliosios/paprastos citrinos+mėtos - labai vasariškas, labai gaivus ir ypač aromatingas!

O štai ir dar pora derinių, kuriuos išbandžiau:

greipfrutas+šilauogės+rozmarinas+vanduo - intensyvaus kvapo, patiks mėgstantiems kadagių ir pušų aromatus;

obuolys+kriaušė+cinamono lazdelė+vanduo - labai švenlnaus skonio ir kvapo, šilto ir malonaus aromato.

Žodžiu, bandykit įvairiausius derinius ir skonius ir būtinai - aš Jums pažadu - surasit savo mėgiamiausią, o vanduo taps Jūsų mėgiamiausiu gėrimu karštą vasaros dieną.

Na ir dėl to ankstyvo kėlimosi ir buvimo gamtoje. Pastarojo mano kasdienybėje tikrai netrūksta, bet va su ankstikėliu tai tikrai yra bėda... Žinoma, viskas būtų žymiai paprasčiau, jeigu sugebėčiau nueiti miegoti ne pusę pirmos nakties, kaip kad nutinka beveik kasnakt. Dar prieš vidurnaktį gulėti lovoje yra itin retas reiškinys mano gyvenime.

Visgi šiuo klausimu mane įkvepia pora puikių pavyzdžių. 

Viena mano buvusi kolegė buvo toks visiškas vyturys, kad pati be žadintuvo prabusdavo 6 valandą ryto ir iki darbo, kuris prasidėdavo 8 valandą, dar spėdavo ir vonioje pagulėti...Tiesa, maždaug dešimtą vakaro ji jau būdavo miegančioji gražuolė, bet vistiek, pagalvokit, kiek galima nuveikti kasdien keliantis su aušra!

Kitas pavyzdys - mano dabartinė kolegė Nijolė. Ji - dabar tikra mėgėja pamiegoti rytais - papasakojo man, kaip kažkada, kai su vyru gyveno Gruzijoje, name ant aukščiausio miesto kalno, keldavosi su aušra tikrąja šio žodžio prasme, mat iš vakaro labai jau nebūdavo ką veikti - nei televizoriaus, nei feisbuko - todėl miegoti juodu eidavo labai anksti, apie 8 ar 9 valandą vakaro. Suprantama, kad taip anksti gulęs tikrai gali be jokių problemų atsikelti tekant saulei vien tam, kad pamatytum ją kylančią virš kalnų ir pagurkšnotum kavos ar arbatos...

Labai graži istorija, kuri tik dar kartą priminė man, kad ir pati dabar gyvenu su vaizdu į upę ir miegamojo langus nutvieskiančiu įstabiu saulėtekiu, todėl pasiteisinimų verkšlenti dėl kiekvienos prarastos ryto miego minutės darosi kažkaip net truputį gėda...

Žodžiu, viskas juda geryn, man regis. O ir trumpiausios metų nakties mėnuo jau čia pat.

Gera buvo gegužė.

Birželi, lets kamon!

Gegužės reikalai

Regis, kuo toliau, tuo intensyvesni mėnesiai tampa... Todėl labai vėluodama ir jau net kai kuriems punktams spėjus įvykti pristatau Jums gegužės mėnesio TOP 5:

1. Labai lauktos mūsų draugų Viačeslavo ir Olesios vestuvės pajūryje! Pirmos, kuriose dalyvaujam kartu su Ugne. Labai įdomi patirtis.

2. Mamyčių diena, nuo kurios man visuomet prasideda tas pats tikriausias pavasaris, žydintis ir kvepiantis, šviesus ir geras...

3. Seniai norėjau pasigaminti ledinukų, tik vis neapsispręsdavau, kur ir kaip. Tai štai dabar viskas - pasiryžau. Būtinai pasidalinsiu ir su Jumis!

4. Jau porą metų atsigaivinimui gaminam vandenį su vaisiais, uogomis, žolelėmis. Man iki šiol pats skaniausias - su paprasčiausiais agurkais: tobulai gaivus, nepaprastai gražus... Iš šiemet ragautų labiausiai patiko sesės gamintas laimų, mėtų ir gazuoto vandens gėrimas, bet aš nusprendžiau dar pasidairyti bei pasidaryti derinių ir išsirinkti ateinančios vasaros skaniausiųjų trejetuką. Būtinai papasakosiu įspūdžius!

5. Noriu grįžti į gamtą. Pasivaikščioti pati viena, apmąstyti savo norus ir planus, apgalvoti būsimą dieną, pasportuoti. Turiu svajonę užsiimti tuo rytais, kurie šiuo metu yra nepaprastai gražūs ir gaivūs, papuošti nuostabiais saulėtekiais. Niekad nebuvau užkietėjusi pelėda, bet rytais branginu kiekvieną miego minutę ir tikrai nuoširdžiai nemėgstu žadintuvo... Kaip manot, įmanoma vietoj įprastos 6 ar 7 valandos, atsikelti pusvalandžiu anksčiau, tarkim, 05:30? O jeigu vietoj žodžio reikia panaudočiau žodį noriu? Gal būtų lengviau? Juk, geriau pagalvojus, tai tiesiog susitarimas su savimi...

Ši gegužė man lengvai sunki, šviesiai tamsi ir linksmai liūdna. Tokios dar niekada nebuvo.

Šviesaus ir laimingo Jums likusio mėnesio!

Ilgoji Mamyčių diena ir šokolado suflė

Mamyčių diena yra tokia šventė, kuri yra puiki pati savaime, nes ją gali švęsti visi, nepaisant to, kokioj šaly gyvena, kokią religiją išpažįsta. Visi mes ir/arba turim (turėjom) mamytę, ir/arba patys esam mamytės (čia tai bent sakinį sugalvojau!). Vadinasi, tai visų mūsų šventė! 

Mano pačios Mamytės diena prasidėjo gerokai iš anksto. O ir trūko toli gražu ne vieną dieną.

Pirmadienio rytą stovėjau stotelėje ir stebėjau tokią situaciją: berniukas, koks ketvirtokas ar penktokas, gražiai ir atsargiai (todėl ir susižavėjau) nusiskynė keletą baltai žydinčių kažkokio krūmo šakelių ir, visas paskendęs savo sumanyme žiūrėdamas į rankose laikomą puokštę, sušnabždėjo "Mamai.". Netrukus prie jo priėjo klasiokė ir paklausė, ką jis čia daro. Jis atsakė, kad ruošia dovaną savo mamai ir kad ji irgi TURI tą patį padaryti. "Leisk, aš tau padėsiu", - pasakė berniukas pamatęs, kad draugė nepasiekia gan aukštai esančių šakų. Tikra tyra stebuklinga situacija.

Tuomet maždaug antradienį suvokiau, kad dar nepasinaudojau per praėjusią Mamyčių dieną gauta dovana - masažu. Tai beveik paskutinę dovanų čekio galiojimo dieną spėjau užsirašyti procedūrai.

Atvykau į masažo saloną visa pikta, nes teko skubėti per didžiausią lietų. Bet vos tik įžengiau pro duris, apėmė tokia maloni ramybė... Visų pirma, masažuotoja atliko man viso kūno odos šveitimą skaniai kvepiančiu aliejumi su cukrumi (arba druska), tuomet liepė eiti po dušu ir grįžus vėl gultis ant stalo. Grįžus, visą kūną įtrynė labai švelniu moliu, suvyniojo į plėvelę, apklojo šimtu rankšluosčių ir išeidama pasiūlė ramiai pagulėti arba pasnausti, tai jau patikėkit, šitokios progos aš tikrai nepraleidau! Po dar vieno dušo man ir vėl buvo pasiūlyta atsigulti. Štai tada ir prasidėjo viso kūno masažas, kurio metu ypatingas dėmesys buvo skirtas nugarai... Nors procedūra visą laiką balansavo ant skausmo ribos, po visko aš jaučiausi tiesiog nepaprastai! Išeinu į gatvę, o ten - šviečia saulė! Supratau (ir Martynui leidau suprasti), kad jeigu dažniau mėgaučiausi tokiu masažu, tikrai tapčiau geru žmogumi. Ir maždaug 5 centimetrais aukštesnė. Ir kvepėčiau kokosais. It's your choise, honey.

Ketvirtadienį, prieš pat ilgąjį savaitgalį, manęs laukė Mamyčių diena Ugnės darželyje. Iki tol, žinoma, buvo stress overload  diena, su ėjimu į darbą, padangų keitimu, pasiruošimu draugų vestuvėms, daugybe vairavimo ir, be abejo, anksčiaubaigiudarbąirvažiuojuišVilniaus lygio kamščiais.

Taigi atlekiu į darželį beveik paskutinę minutę, iškart bėgu į aktų salę, kur jau sėdi nemažai mamyčių. Įsipatoginu (kiek tai įmanoma ant mažulytės dvimečiams skirtos kėdutės) ir laukiu, kada gi čia pasirodys mano pupulė ir prasidės koncertas. Staiga ateina darželio direktorė ir praneša, kad vaikučių kolkas nebus. Dabar visas dėmesys bus skirtas mamytėms, nes tai jų šventė, o joms labai būdinga save pamiršti ir daugiau galvoti apie kitus.

Tai štai mūsų laukė ne tik paskaitėlė apie įvairius aliejus, mankštą ir kitokius malonumus, bet ir dvi masažo (!) žinovės, kurios visoms norinčioms masažavo galvą arba pečius tiesiog čia ir dabar. Paskui degėm žvakeles ir iš rožių žiedlapių dėliojom mandalą, kiekviena garsiai pasakydama, ko šiandieną sau linkim. Aš, kaip kvailė (nu rimtai, visai nepasinaudojau proga ir savo fantazija) palinkėjau sau kantrybės, nes žinojau, kad dar laukia ne visai ramus vakaras. Bet kai viena iš mamyčių palinkėjo sau saldaus miego, pasigirdo ne tik plojimai, bet ir apgailestavimo dejonės "aaa, kodėl aš sau nepalinkėjau miego?!". Po beveik pusantros valandos pokalbių, masažų ir kitokių mamytiškų reikalų, pasirodė ir mūsų mažuliai su gėlėmis rankose. Toliau jau šventė tęsėsi grupėse, su šokiais, dainom, pyragu ir dovanėlėmis. Buvo puiki, tiesiog fantastiška diena!

Bet net ir šitokios puikios savaitės man pasirodė negana, todėl kai nugirdau, kad mano sesė Eglė, jos Julius ir jųdviejų draugų pora planuoja praleisti savaitgalį Aukštuojuose, nusprendžiau prisiplakti prie chebros ir tiesiog išsimiegoti, paskaityti knygą ir pabūti niekieno nejudinama. Todėl, kaip tikra metų motina, palikau visus namus, vaikus ir šunis Martynui ir išvažiavau į mišką. Svajojau dvi dienas nelipti iš lovos, bet planas neišdegė, nes mane pernelyg domino pokalbiai, mėsainių kepimas ir pasivaikščiojimai miške. Išsimiegojau, visą savaitgalį praleidau nieko ypatingo neveikdama, bet supratau seniai man žinomą tiesą: geriausiai aš pailsiu... bendraudama.

Grįžusi gavau geriausią dovaną, kokios tik gali norėti mama. Ugnė, išgirdusi, kad grįžau, metė visus savo pietus ir atbėgo manęs pasitikti. Apsikabino rankom ir kojom kaip mažytė koala, džiaugėsi, šypsojosi neužsičiaupdama, spygavo, rėkavo, bučiavo mane... Beveik apsiverkiau, sakau Jums. Taip retai suteikiu jai progą iš tikrųjų manęs pasiilgti, kad toks sutikimas tiesiog atima žadą...

Žodžiu, mano Mamyčių diena užtruko beveik dvi savaites ir tai buvo nuostabių nuostabiausias laikas!

O šiai ir visoms kitoms puikioms progoms siūlau Jums desertą. Klasikinį, paprastą, bet tikrai labai vertą nuodėmės. Šokolado suflė, Jūsų dėmesiui.

6 žmonių desertui turėkit:

2 valgomus šaukštus kambario temperatūros sviesto,

60 gramų cukraus (+ šiek tiek kepimo indeliams pabarstyti),

3 didelius kambario temperatūros kiaušinius (atskirkit trynius nuo baltymų),

1/8 arbatinį šaukštelį obuolių arba baltojo vyno acto,

160 gramų tirpinto juodojo šokolado (ne mažiau 70% kakavos masės),

160 mililitrų riebaus pieno,

1 valgomąjį šaukštą + 1 1/2 arbatinį šaukštelį kukurūzų krakmolo,

mažą žiupsnelį druskos,

3 valgomus šaukštus grietinės.

Kepimo indelius dosniai ištepkit sviestu ir pabarstykit cukrumi.

Dubenyje išplakit baltymus. Išpradžių plakit,kol susidarys šiek tiek burbuliukų. Įpilkite acto. Plakite, kol ims formuotis lengvos putos. Suberkite cukrų ir plakit tol,kol masė taps išties standi, apie 5 minutes.

Nedideliame puode sumaišykit pieną, kukurūzų krakmolą ir druską. Kaitinkit viską iki užvirimo. Virkit pamaišydami apie 1-2 minutes, kol masė sutirštės. Nukelkit puodą nuo ugnies. Į dar karštą pieną sudėkite tirpintą šokoladą. Viską išmaišykit šluotele. Sukrėskit kiaušinių trynius ir grietinę. Viską maišykit šluotele, kol masė taps vientisa.

Mentele atsargiai įmaišykit išplaktus kiaušinio baltymus.

Gautą masę po lygiai išdalinkit į kepimo indelius (man gavosi 6).

Indelius statykit į kepimo skardą ir kepkit 200°C orkaitėje apie 14 minučių arba kol suflė išties smarkiai pakils, bet pats vidurys liks judantis, tarsi būtų neiškepęs. Praėjus pusei kepimo laiko apsukit kepimo formą, kad suflė keptų kaip įmanoma tolygiau.

Galite patiekti iškart, dar karštą su trupučiu ledų ar uogų. Arba valgyti tiesiog patį vieną. Šaltą. Ar net kitą dieną.

Šokolado ir klasikinių desertų mėgėjams. Ir visiems jų draugams. Vaikučiams ir jų mamytėms. Mamytėms.

Nuostabaus likusio pavasario visiems!

Balandžio buhalterija

Velykos šiemet buvo puikios! Su sese Egle padirbėjom iš peties ir - svarbiausia - visi klusniai laikėsi mūsų plano, todėl viskas praėjo sklandžiai ir maisto pirmą kartą mūsų šeimos istorijoje (!) nebuvo per daug.

Žinoma, kai  kartu švenčia dvi mažulės, kurių miego grafikas nesutampa, atsiranda visokių kliūčių, bet tai laikinas etapas ir kai tik galėsim, visi švęsim po tris paras non stop, sakau Jums!

Brolio dvidešimtpenkmečio  paminėjimas taip pat pavyko fantastiškai! Šventėm jį vadovaudamiesi vėžliukų ninzių tema, todėl Aukštuojuose visi gaminom ir kepėm picas (nuostabaus skonio, beje!), buvom pasidabinę galvas raiščiais, grožėjomės brolio vaikystės nuotraukų ekspozicija ir patys pozavom ganėtinai ekspromtinėje fotosesijoje, o mama ant savo pagaminto torto išbarstė visus keturis vėžliukus!

Kai pagalvoji, kad viskas prasidėjo nuo labai senos nuotraukos, kurioje brolis vilki mamos jam numegztą megztinį su vėžliukais ninzėm... Dar kartą sveikinu, mylimiausias broli!

P.S. trumpai apie dovanas. Dovanojom jam neįtikėtiną - medinį - laikrodį (už idėją labai ačiū brolio Ramunei!) ir išskirtinį puodelį iš štai čia (aš apšalau ir susileidau vienu metu, pamačiusi kiek visokio grožio jie gamina...). Labai tikiuosi, kad menininkui, kuris pats nuolat dirba su medžiu ir retkarčiais pamiršta, kur kuriuo laiku turi būti - laikrodis iš raudonmedžio bus ne tik naudingas, bet ir riešui mielas dalykas. 

Pasivaikščiojimų, nors ir ne visuomet sekmadieninių, išties netrūko, bet dar labiau netrūko pasivažinėjimų mašina! Taip taip, Akvilė ir vėl vairuoja!

Pamėginusi telefonu susitarti dėl papildomų vairavimo pamokų su pora skirtingų instruktorių ir susidūrusi su būtent šiai profesijai būdingu išsidirbinėjimu bei amžinu planų keitimu (tiesa, mano pirmasis instruktorius buvo nuostabus ir aš visuomet miniu jį tik geriausiais žodžiais; deja, jis jau šio darbo nebedirba...) nusprendžiau, kad man jau tikrai nebe aštuoniolika, todėl galiu sau leisti prabangą nebendrauti su žmonėmis, kurie negerbia nei  manęs, nei mano laiko. Čia į pagalbą kaip visuomet atėjo sesė. Ji pasiūlė kreiptis į jos mylimą vyrą Julių. Tai štai Kalėdų proga be planuotos dovanos nuo manęs Julius gavo ir vienetinį kuponą, suteikiantį jam išskirtinę galimybę mokyti mane vairuoti. Be abejo, visa ši situacija buvo žinoma tik Elgei ir Juliui, todėl nuo pat vasario aplink netrūko intrigos, kur kas antrą dieną per pietus mudu su Julium išvažiuojam... Per tuos du mėnesius Julius pražilo ir išorėje, ir viduje, bet su manimi visdar kalbasi ir net leidžia jį kur nors nuvežti, todėl, manau, nesu visiškai beviltiška vairuotoja.

Amžinai lieku jam dėkinga ir skolinga.

P.S. visiems tiems, kam iškilo klausimas, ar manęs negalėjo mokyti mano pačios mylimas vyras Martynas, atsakau: galėjo. Bet iš to nebūtų išėję nieko gero. Visgi yra dalykų, kurių svetimas vyras gali išmokyti geriau vien todėl, kad jis svetimas.

Planuotasis šokolado suflė buvo pagamintas, ragavusiems patiko, o įrašas apie tai - jau rytoj.

Kokteiliai... Taip svajojau, taip norėjau, bet nei progos, nei laiko jiems taip ir neradau. Tiesa, noras niekur nedingo, todėl dalinsiuos su Jumis iškart, kai tik sumaišysiu...

Šis balandis man buvo labai intensyvus ir pilnas visokiausių emocijų. Gegužė, panašu, bus ne ką lengvesnė... Bet, man regis, geriau jau viskas, negu nieko.

Ramybės visiems!

Kaip dar vienas fu fu fu tapo niam niam ir Kruvinoji Meri vakarienei

Yra tokių skonių, kurių nemėgstu nuo vaikystės: petražolės, anyžiai, salieras...

Kad ir kaip vengčiau šių produktų, retkarčiais susiklosto situacijos, kai nebėra kur trauktis ir tenka jų ragauti. Paskutinis toks atvejis buvo darbe sugalvoti eiliniai teminiai pietūs, skirti vegetariškam maistui. Mano kolegė gydytoja Gintarė, gabi ir išradinga gamintoja ir ragautoja, vaišino mus trinta sriuba, kurios pagrindinis ingredintas buvo... salierai. Sužinojusi tai pagalvojau, kad šįkart liksiu alkana, bet, tiesą sakant, praleisti vienus kitus pietus man išties nepakenktų. Ir kas antrą vakarienę. Bet ne apie mane pasikalbėti susirinkom.

Tai štai visa išbadėjusi lipu į viršų tikėdamasi tiesiog pasižiūrėti, kaip pietaus visi kiti ir staiga vidury laiptų mano nosį pasiekia nuostabus kvapas, intensyvus, bet itin viliojantis... Taip kvepėjo žadėtoji salierų ir pomidorų sriuba!

Nuo pirmo šaukšto supratau, kad ją ne tik kad įmanoma valgyti, ji išties labai skani! Ir aš būtinai ją gaminsiu. 

Nors paties saliero kvapas bei skonis man visdar nėra labai malonus, jis tampa puikus susimaišęs su pomidorais ir prieskoniais. Avinžirniai suteikia sriubai sotumo, o aštrus padažas - ugnies. Labai greita, lengva ir itin gardi sriuba, kurią išties rekomenduoju.

Čia viskas taip panašu į legendinį bloody Mary kokteilį, kad būtų keista nepasigaminti ir neparagauti. Žinot, po sunkios darbo dienos ar tiesiog savaitgalį...

2-4 žmonių pietums arba vakarienei turėkit:

2-4 saliero stiebus,
1 vidutinį arba pusę didelio svogūno,
1 mažą skardinę konservuotų pomidorų,
1 mažą skardinę avinžirnių,
100 mililitrų vandens,
2-3 valgomus šaukštus balzaminio acto,
2-3 valgomus šaukštus vorčesterio padažo,
druskos ir šviežiai maltų pipirų pagal skonį,
tabasco ar kito aštraus padažo pagal skonį.

Puode, kuriame gaminsite sriubą, įkaitinkite truputį aliejaus. Suberkite smulkintą svogūną. Palaukit, kol svogūnas pasidarys skaidrus ir suberkite smulkiai pjaustytus saliero stiebus. Keletą minučių pakepinkit. Sukrėskit konservuotus pomidorus ir avinžirnius su visomis sultimis. Įpilkit maždaug 100 mililitrų vandens. Kaitinkit, kol viskas ims kunkuliuoti. Virkit 5-7 minutes.

Nukelkit puodą nuo ugnies ir sutrinkit viską blenderiu, kol masė taps vientisa. Supilkite actą ir padažus, įberkit druskos ir šviežiai maltų pipirų. Prieskonius, actą ir padažus rekomenduoju dėti po truputį, vis maišant ir ragaujant, kol sriuba taps Jums tinkamo skonio ir aštrumo.

Patiekit su žalia saliero šakele ir skrudinta duona.

Dabar mąstau, kaip čia savo mėgiamus kokteilius pavertus vakariene...

Nenustokit ragauti, nes kartais po įprastu fu slepiasi nuostabus niaaam!

Apelsininis pyragas su kmynais (!)

Šįvakar aš trumpai drūtai. 

Puikus pyragas, netradicinis skonių derinys, nuostabi spalva! Nepaisant visų vėjų, pavasaris jau tikrai čia!

Turėkit:

250 gramų miltų,

150 gramų minkšto kambario temperatūros sviesto,

200 gramų cukraus,

150 gramų grietinės, 

3 kiaušinius,

1 didelį arba 2 mažus apelsinus,

pusę arbatinio šaukštelio druskos,

3/4 arbatinio šaukštelio sodos,

1/2 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių,

2 arbatinius šaukštelius kmynų.

Sausoje keptuvėje pakaitinkit kmynus - jie taps traškūs ir labai skaniai kvepės.

Viename dubenyje sumaišykite miltus, druską, kepimo miltelius ir kmynus.

Kitame dubenyje iki purumo išplakit minkštą sviestą su cukrumi. Vis plakdami po vieną įmuškit kiaušinius. Plakit, kol gausit vientisą masę.

Suberkit miltų ir prieskonių mišinį ir išplakit.

Suberkit nutarkuotą apelsino žievelę ir išspaustas sultis.

Sodą sumaišykit su grietine (tai padės nugesinti sodos skonį). Plakit, kol tešla taps vientisa.

Gautą tešlą sukrėskit į kepimo popieriumi išklotą arba sviestu pateptą kepimo formą.

Kepkit 180°C karštumo orkaitėje apie 50 minučių arba kol pyrago paviršius dailiai apskrus, o į vidų įkištas ir ištrauktas medinis pagaliukas bus sausas.

Jeigu norisi, atvėsusį pyragą galite papuošti glajumi iš cukraus pudros ir citrinos arba apelsino sulčių.

Minkštas, drėgnas, malonaus aromato, su kur ne kur netikėtai traškančiais kmynais. Lietingam vakarui namuose ar priimant svečius. 

Ramaus ir šilto vakaro!

Žaibiškas naminis majonezas per 60 sekundžių

Majonezas, nors jį ir mėgstu, yra labai retas svečias mano lėkštėje. Bet Velykoms taikau skanią ir nuodėmingą išimtį: tądien ne tik valgau majonezą, bet ir pati jį pagaminu.

Apie tai, iš ko gaminamas majonezas (ir naminis, ir pirktinis), man dar ankstyvoje vaikystėje papasakojo mama. Baisiausiai nustebau sužinojusi, kad į jo sudėtį įeina... garstyčios!

Prieš kelerius metus mano dėmesį patraukė reto paprastumo ir greitumo receptas, kurį išmėginti siūlau visiems, mėgstantiems majonezą ir ieškantiems dirbtinėmis medžiagomis nepraturtinto varianto (beje, parduotuvių lentynose galima rasti išties kokybiško majonezo).

Recepte skelbiama, kad šį majonezą pasigaminsite per 60 sekundžių ir tai yra tikra tiesa! Na, gerai, dar tiek pat užtruksit pasiruošdami ingredientus, bet tai vistiek žaibiškas rezultatas!

1 dideliam indeliui majonezo turėkit:

1 didelį šviežią kruopščiai nuplautą kiaušinį,

250 mililitrų kuo švelnesnio skonio aliejaus (NE itin tyro alyvuogių, rapsų arba saulėgrąžų),

1/6 citrinos sulčių,

1 arbatinio šaukštelio Dižono garstyčių,

druskos,

šviežiai maltų pipirų,

blenderį (trintuvą).

Pasiruoškite švarų, sandariai užsidarantį stiklainėlį, kuriame planuojate laikyti majonezą.

PASTABA: prieš supildami ingredientus įsitikinkite, kad stiklainėlio kaklelio pločio užteks pralįsti blenderiui.

Į stiklainėlį įmuškite kiaušinį, įdėkite garstyčių, supilkite citrinos sultis, suberkite druską ir pipirus ir supilkie aliejų.

Blenderiu plakite viską ne ilgiau nei 1 minutę, kol masė taps balta ir vientisa. Paragaukit, ar ko nors netrūksta.

PASTABA: iš pradžių laikykite blenderį statmenai stalui ir nejudinkite. Kai pamatysit, kad jau ima formuotis balta majonezo masė, plakite ramiai sukinėdami blenderį į šalis, tarsi maišytumėt, kad visos sudedamosios dalys tolygiai išsimaišytų. Būkite atsargūs ir neperplakit, nes majonezas gali įgauti netolygią konsistenciją. 

Viskas, Jūsų naminis rankų darbo majonezas paruoštas! Jis puikiai tiks su virtu kiaušiniu, sumuštiniams ar salotoms gardinti.

Labai skanus, švelnios tekstūros, tikras Velykų karūnos brangakmenis!

Mėginkit nedvejodami!

Balandžio reikalai

Šviesus ir visada labai laukiamas balandis jau prasidėjo, o aš nekantrauju dalintis norais ir planais su Jumis! Štai ir balandžio mėnesio TOP 5:

1. Visų pirma, be abejo, viso pavasario ašis - Velykos. Kaip ir praėjusiais metais, jų organizavimu užsiimam mudvi su sese. Esam beveik iki tobulybės įvaldžiusios darbų paskirstymo meną, chi chi. Kaip ir praėjusiais metais planuojam skirti daug dėmesio ne tik maistui ir dekorui, bet ir įvairioms veikloms, kad atsistojus nuo stalo netektų ridentis kaip margučiams nuo kalno. Labai laukiu Velykų! Iki jų pasidalinsiu su Jumis dar bent dviem labai velykiškais receptais.

2. Balandžio gale mano mažajam broliukui stuktels 25-eri. Tam nekalto veido baltapūkiui?! Ne, tam vešliabarzdžiui  Liepos tėčiui! Tikiuosi, kad orai tą savaitgalį mūsų nenuvils...

3. Noriu nepamesti jau beveik tradicija tapusio sekmadieninio pasivaikščiojimo gamtoje, lankant parkus ar istorinius objektus. Ir, žinoma, pietaujant arba vakarieniaujant vis kitoje vietoje. Pabandykit ir Jūs - gi pavasaris!

4. Neseniai teko paragauti labai skanaus šokolado suflė. Tai toks sodraus skonio desertas, užburiantis savo karščiu ir tekstūra. Būtinai gaminsiu ir būtinai su Jumis dalinsiuosi!

5. Pavasaris, manau, labai tinkamas laikas naujiems kokteiliams išbandyti. Alkoholiniams ir ne tik. Dar tik rašau, o burnoje jau jaučiu tą malonią gaivią kokteilių vėsą, nepaprastas spalvas ir skonius...

Marš džiaugtis pavasariu! 

Kovo buhalterija

Ilgasis kovas jau baigtas. Buvo toks pavasariškas ir daug žadantis, bet pabaigoje vistiek sugebėjo kaip reikiant pasišiukšlinti... Visgi aš pernelyg dėl to nesijaudinu, nes jau rytoj prasidės balandis - vienas gražiausių dalykų metuose.

Ir nors ne visi kovo tikslai įgyvendinti, mano širdis rami: gi pavasaris, reikia atsipalaiduoti ir žygiuot pirmyn su plačiausia šypsena!

Kaip ir minėjau, šiemet kovo 11-oji buvo ypatinga. Ne tik todėl, kad jubiliejinė, bet ir todėl, kad šią dieną šaulio priesaiką davė mano tėtis. Mano brangus Martynas tapo šauliu dar praėjusį rugsėjį ir, manau, savo poelgiu įkvėpė ir savo uošvį.

Buvo tokia graži ir iškilminga diena, tiek daug širdį pripildančio pasididžiavimo visais jausmo, tiek gumulų gerklėj ir šiurpų ant nugaros... Giedant valstybės himną man pradėjo tvenktis ašaros - taip fantastiškai jaučiausi! Tikri šaunuoliai tie mano vyrai!

Knyga "Slaptas sulieknėjusios merginos dienoraštis" jau beveik beveik baigta. Dar pora vakarų ir bus viskas. Labai rekomenduoju dėl išties logiškai ir sistemingai aprašytų ir paaiškintų sveikos mitybos ir gyvensenos principų. Labai įkvepianti knyga!

Apie tai, kaip atšvenčiau vardadienį ir tuo pačiu papuošiau namus rašiau štai čia.

Saldainiai... Jie taip ir liko nepagaminti, bet formelės guli pasiruošusios, ingredientų pilnos lentynos, dabar dar netingėti ir užsinorėti ko nors išties saldaus reikia... Bet kai ta diena išauš, Jūs, pažadu, sužinosite apie tai pirmieji!

Kovas baigtas. Tegyvuoja balandis!

Trinta žirnelių sriuba ir kiti pavasarizmai

Sekmadienį su brangiais saviškiais sutikom pavasarį. Norėjosi ko nors lengvo, spalvingo, pavasariško ir gaivaus. Užkandžiams gaminau bruschetta, desertui - nuostabųjį citrininį tiramisu, o karštąja pietų dalimi tapo puikiai debiutavusi trinta žirnelių sriuba. Ji tokia lengva ir gaivi, bet tokia maistinga ir soti, kad tiesiog neįtikėtina! Jokių bulvių tirštumui, tik gražuoliai žalieji žirneliai ir vienas itin slaptas ingredientas... Sudominau?

Turėkit:

500 gramų šviežių arba šaldytų žirnelių,

3 vidutinio dydžio obuolius (tai ir yra slaptasis ingredientas!),

1 litrą sultinio,

pusę vidutinio svogūno,

2-3 skilteles česnako,

šaukštą sviesto,

druskos,

šviežiai maltų pipirų.

Smulkiai supjaustykite svogūną ir česnaką. Į puodą, kuriame virsite sriubą, įdėkite šaukštą sviesto. Į įkaitusį sviestą suberkite pjaustytą svogūną. Apkepkit, kol svogūnas įgaus gražią auksinę spalvą, tuomet suberkite česnaką ir dar truputį viską pakepkit.

Į puodą su svogūnais sir česnakais sumeskite nuluptus ir nedideliais gabalėliais supjaustytus obuolius. Viską užpilkite sultiniu. Kaitinkite, kol užvirs, o tuomet virkite dar keletą minučių, kol obuoliai ims minkštėti.

Suberkit žirnelius ir dar viską pavirkit kokias 7 minutes, įberkit druskos ir šviežiai maltų pipirų. Viską sutrinkit blenderiu, paragaukit, ar nieko netrūksta. Viskas, sriuba pasiruošusi būti valgoma ir giriama!

O kalbant apie pavasarišką orą, atsirandančias spalvas ir tokią sunkiai nupasakojamą įkvėpimo viskam nuotaiką, pačiu laiku tas mano vardadienis! Gavau nuostabių gėlių ir, beveik nė piršto nepajudinusi, turiu išpuoštus ir kvepiančius namus!

Kvapų ir spalvų visiems!

Kovo reikalai

Jau tuoj įpusės mėnuo, o mano kovo mėnesio TOP 5 viešinamas tik dabar:

1. Jau rytoj - didinga ir džiaugsminga šventė - jubiliejinė kovo 11-oji! Per šiuos du su puse dešimtmečio mes tikrai labai paaugom, tapom sąmoningi ir laisvi. Gali būti, kad kasdienybėje retai tą pastebim, bet juk čia tas pats, kaip žiūrėti į veidrodį: kasdien matydamas savo atvaizdą pradedi nepastebėti pokyčių. Bet jeigu pažvelgtumėm į save kaip visuomenę, kaip valstybę iš šalies, pasikeitimai yra neginčijami: esam dideli, drąsūs ir visuomet laisvi pasirinkti, kas ir kokie norim būti. Tai tiesiog nuostabu. Nuostabu ir nepaprastai vertinga. Linkiu visiems to nepamiršti.

Beje, mūsų šeimai ši kovo 11-oji bus išskirtinė ir dėl dar vienos priežasties. Bet apie viską išsamiai - kovo buhalterijoje.

2. Prisipažįstu, pasidaviau ir aš šios knygos kerams. Dažnai vadovaujuosi nuomone, kad net ir tarp labai profesionaliai išsuktų produktų pasitaiko išties dėmesio vertų dalykų (asmeniškai man, puikus to pavyzdys yra knygos ir filmai apie Harį Poterį - popsas kartais irgi būna kokybiškas). Kokia šios knygos meninė vertė, kolkas negaliu pasakyti, bet kad joje daug naudingos ir puikiai susistemintos informacijos - aišku jau perskaičius pirmuosius jos skyrius. Be to, kai toks viršelis...

3. Pavasaris kasdien vis garsesniais ir šviesesniais žingsniais žirglioja šaligatviais ir miške užsilikusiu purvynu, todėl norisi ne tik ryškiai puoštis ir giliau kvėpuoti, bet ir kuopti namus, valyti langus ir merkti viską į vazas. Tai šį mėnesį tikiuosi ne tik pradžiuginti namus naujom spalvom, bet ir po truputį ruoštis Velykoms, nes kitą mėnesį jau bus vėlu pradėti...

4. Niekad nebuvau ir visdar nesu didelė šokoladinių saldainių mėgėja, valgau juos laaabai retai ir tik tam tikrus. Bet man visuomet rūpėjo pabandyti pačiai jų pasigaminti. Ir kadangi jau turiu tam darbui skirtas formeles, jos tiesiog gulėdamos stalčiuje šnairuoja į mane, klausdamos, kada gi bus panaudotos... Todėl kažką būtinai pradžiuginsiu rankų gamybos šokoladiniais saldainiais ir su Jumis, be abejo, įspūdžiais pasidalinsiu.

5. Tradiciškai kovo 23-čią planuoju paminėti savo vardo dieną. Kas bus? Gal tiramisu, gal koks avietinis torčiukas, kas čia gali žinot, kai net aš pati dar nežinau. Reportažas apie tai irgi būtinai pasirodys.

 Labai šviesaus ir šventiško Jums likusio mėnesio!

Laisvės kvėpuojant ir gyvenant!

Vasario buhalterija

Tas trumputis vasaris pralėkė kaip vėjas. Gal todėl, kad toks trumpas, gal todėl, kad pilnas veiklos, baigiasi šis mėnuo įvykdžius ne visus planus, bet užtat su krūva naujų.

Puikųjį maisto fotografijos vadovėlį pradėjau ir sėkmingai tęsiu. Deja, kadangi šiuo  metu skaitau dar ir šią, o savo eilės labai laukia dar dvi ar trys, skaitosi viskas gal ir ne taip sparčiai, kaip norėtųsi. Bet baigiu jau ketvirtą knygą šiais metais, o tai nemažai, todėl pernelyg savęs negraužiu ir nebaudžiu. Labai džiaugiuosi, kad turiu šią patarimų pilną knygą šalia, tai tarsi kokie patogūs konspektai. Pasižadėjau sau perskaityti bent po skyrių per dieną.

Kalbant apie šio mėnesio šventes, jos, tarsi koks maratonas, užgriuvo vienu metu. Ugnės vardadienis su fondiu liko neatšvęstas, bet, žinot ką? Kažkaip visoj toj krūvoj iš eilės ėjusių švenčių dar vienos papildomos beveik ir nepritrūko. Smagiai ir iškilmingai paminėjom vasario 16-ąją, skaniai ir sočiai - Užgavėnes (deja, jokių naujų blynų receptų neišmėginau - banalu, bet tiesiog fiziškai pritrūko laiko). Visgi švento Valentino diena pasiūlė bajerį, leidusį dar kartą suprasti, kad kai šeimoje atsiranda vaikų, net dėl elementarios romantikos reikia pasistengti.

Tai štai labai iš anksto sugalvojau ir nupirkau Martynui dovanų kvepalus (tokius, kokių, tikrai žinau, norėjo). Ramia širdim laukiau Valentino dienos (šeštadienio), tik patingėjau tą gražią dėžutę supakuoti iš vakaro. Pamaniau, kad padarysiu tai prieš įteikdama. Galit suprast, kaip nustebau, kai prabudusi pamačiau minėtą kvepalų dėžutę jau praplėštą ir sau ramiai stovinčią ant spintelės šalia lovos Martyno pusėje. 

Kadangi Ugnė prabudo ir atsikėlė anksčiau už mus, turėjo užtektinai laiko surasti viskam, kas ne jai skirta. Martynas, dar miegodamas, viena ausim išgirdęs, kad čia šalia kažkas šnara, automatu (mane supras visi mažų vaikų tėvai) ir per daug nesigilindamas paėmė iš Ugnės tą kažką ir padėjo aukščiau, kad ji nepasiektų.

Kaip jau minėjau, dėl romantikos reikia pasistengti. Kitaip netyčia gali likti antra eilėje, tikėdamasi pasveikti savo nuosavą vyrą.

Su brangiais draugais smagiai aplankėm intymų ir visai kitokį Liūdnų slibinų koncertą ir tik dar kartą įsitikinom, kad jie yra multi talentų žmonės, kuriuos matant ir girdint ne tik smagu ir gera, bet ir ima šioks toks pavydas.

Nemenku iššūkiu man tapęs pažadas pagaminti keturis visiškai vegetariškus patiekalus, pavyko kuo puikiausiai. Vienintelis viso reikalo trūkumas - nuotraukų kokybė, kuria esu nelabai patenkinta. Kartais teko fotografuoti gaudant paskutinius saulės spindulius, nes, kaip žinia, maisto fotografija naudojant dirbtinį apšvietimą man visdar juodas juodas miškas. Visgi, jeigu galvočiau paprastai, ne nuotraukos šiuo atveju svarbiausios, o tie keturi puikūs skoniai, kuriuos išdrįsau pagaminti, paragauti ir atrasti. Dabar sakau kaip labai patyrusi: vegetariškas maistas gali būti ne tik valgomas, bet ir neįtikėtinai skanus! Ir tam, kad juo pasimėgautumėt, visai nebūtina tapti vegetaru. Iš visos širdies siūlau ir Jums pabandyti, neabejoju, kad liksit labai nustebę ir sužavėti.

Trumpiausias metų mėnuo baigtas. Tegyvuoja kovas!