Idėjos meilės dienai. II dalis

Tęsiu meilės dienos temą.

Red Velvet pyragas/tortas jau seniai buvo mano planuose. Šiemet nusprendžiau, kad pagaliau reikia išdrįsti. Ir išdrįsau. Rezultatas nustebino. Visų pirma - spalva. Paskui - skoniu. Žodžiu, apie viską iš eilės.

Pyragui:

315 gramų miltų,

1 arbatinis šaukštelis druskos,

400 gramų cukraus,

230 gramų minkšto sviesto,

2 kiaušiniai

1 valgomas šaukštas kakavos miltelių,

pusantro valgomo šaukšto skystų raudonų valgomųjų dažų,

240 gramų pasukų,

pusė arbatinio šaukštelio sodos,

1 valgomas šaukštas obuolių acto.

Įkaitinkit orkaitę iki 175°C.  2 arba 3 kepimo formas (priklauso, kiek sluoksnių norėsite ir kiek lentynų Jūsų orkaitė turi. Aš kepiau per du kartus toje pačioje formoje - pirmiau vieną tešlos dalį, paskui kitą) patepkite aliejumi arba sviestu ir šiek tiek pabarstykite miltais.

Persijokite miltus ir druską.  Atskirame inde suplakite sviestą ir cukrų, kol masė bus vientisa, lengva ir puri. Po vieną įmuškite kiaušinius kaskart gerai išplakdami.  Suberkite dalį miltų ir druskos masės. Tuomet - supilkite dalį pasukų. Taip paeiliui berkit - pilstykit, užbaigdami miltais.

Mažame inde sumaišyite maistinius dažus ir kakavos miltelius, kol susiformuos vientisa košelė. Ją sudėkite į cukraus ir sviesto masę ir gerai išplakite. Mažame dubenėlyje suplakite sodą ir obuolių actą. Viskas turi gerokai suputoti ir iškart keliauti į prieš tai paruoštą tešlą. Vos sudėję šį putokšlį plakite tešlą tol, kol ji taps visiškai vientisa.

Šaukštu sudėkite tešlą į kepimo formą (-as) - ji bus gerokai tiršta, nenusigąskit. Išlyginkit tešlos paviršių šaukštu arba mentele.

Kepkite maždaug 25-30 minučių. Iškepę palikite visiškai atvėsti ant grotelių.

Kremui:

400 gramų švelnios naminės varškės arba ricotta'os,

50 gramų sviesto,

cukraus pudros.

Varškę kruopščiai išplakite arba sutrinkite su sviestu, kol masė taps tolygi ir kremiška. Berkit cukraus pudrą ir vis ragaukit, kol gausit norimą rezultatą. Gautą kremą palikite šaldytuve, kad sustandėtų.

Peiliu išpjaukite norimą pyrago formą (aš šįkart labai norėjau širdelės). Po pjaustymo likusias pyrago dalis sutrupinkite pirštais. Pertepkite pyrago lakštus kremu. Likusia varškės mase aptepkite torto viršų ir šonus. Kol kremas dar šviežias ir lipnus, puoškite tortą trupiniais.

Kaip suprantat, tortas pavyko ne red, o pink velvet. Nežinau, gal Amerikoje ir Lietuvoje skiriasi maistinių dažų ryškumas, bet, tiesą sakant, toks maloniai rožinis tortas man atrodė žymiai skaniau, nei originalus skaisčiai raudonas (na va, kaip puikiai pasiteisinau, chi chi).

Tortas išties nuostabus! Drėgnas, sunkus, tirpstantis burnoje. Kremą sufantazavau pati, todėl ilgai stebėjausi, kad taip skaniai pavyko, cha cha. Žodžiu, nuveikti yra ką (daugiausiai laiko atima torto puošimas, jeigu ką), bet rezultatas, mano nuomone, išties vertas pastangų.

Kadangi meilės diena gali drąsiai būti ir torto diena, o, kaip išsiaiškinom vakar, kiekviena diena gali būti meilės diena, vadinasi, torto diena gali būti kiekviena diena. Įrodžiau matematiškai. Pabandykit pasiginčyt.

Nuostabu padovanoti gabalėlį savo širdies...

Padovanokit ir Jūs!

Idėjos meilės dienai. I dalis

Oi, galit nesakyt - vėluoju su tom meilės dienos idėjom visą mėnesį! Pati gi galvoju, kad meilės diena gali būti bet kuri metų diena, nebūtinai vasario 14-oji. Juk jeigu jau taip nuskilo, kad yra ką mylėti, reikia ne laukti kažin kokio tinkamo laiko, o rodyti meilę ir dėmesį tiesiog čia ir dabar! Sutinkat? 

Mes su Martynu ne itin mėgstam tą valentynkę ir, atvirai pasakius, nesam jos šventę anei karto. Tačiau! Neskubėkit baisėtis mumis. Ne tik atvirukai, gėlės ir saldainiai dėžutėse yra meilės įrodymas. 

Pabučiuoti kitam galvą praeinant pro šalį - meilė.

Pasiilgti kito vos per kelias valandas - meilė.

Spirgėti iš nekantrumo ruošiant kitam staigmeną - meilė.

Kalbėti su kitu net kai labai pikta - meilė.

Palaikyti kito sumanymus, idėjas, laisvalaikį - meilė.

Pirštu nupaišyti širdį ant apgaravusių dušo kabinos durų, kad kitam maudantis ir durims vėl apgaravus ji iškart pasimatytų - meilė.

Juoktis iš ne vietoje pasakytų, bet labai nuoširdžių kito pokštų - meilė.

Nustebinti kitą didesniu nei įprasta mėgiamos kelioninės kavos puodeliu - meilė.

Leisti kitam pamiegoti, kai pačiam iš nuovargio linksta keliai - meilė.

Laikytis už rankų ir kai sunku, ir kai lengva - meilė.

Kartu mylėti savo ridikutę Ugnę ir kriuksių bliaksį Bartą - meilė.

Nes meilė, mano galva, tai smulkmenos. Bet tuo pat metu ir dideli dalykai.

Štai kokia aš poetė/filosofė, cha cha.

A, tiesa, grįžtam prie idėjų. Taigi šiųmetė mano dovanėlė Martynui dienos, kurios nešvenčiame proga buvo norų dėžutė. Ir - ak! - kaip Jūs nustebsite sužinoję, kad norai visai ne mano, o Martyno. Žodžiu, toje dėžutėje - 12 kortelių su jau užrašytais norais, kurie, žinau arba nujaučiu, Martyno tikrai norimi. Dar, be abejo, dėžutėje yra 6 tuščios kortelės, kuriose norą jis gali įrašyti pats. Vos gavusi kortelę su noru, turiu jį išpildyti neatsikalbinėdama ir neatidėliodama. Patikėkit, tai nemenkas iššūkis (čia aš apie neatsikalbinėjimą ir neatidėliojimą šneku).

Nuotraukoje žemiau galite matyti, kaip viskas atrodo:

Ir pati visai džiaugčiausi tokią gavusi. Čia ne užuomina, aš tik šiaip sakau. Khkhm (atsikosėjau aš).

P.S. kitąmet, matyt, reikės dovanoti kokius nors meilės kuponus: na, žinot, "1valanda Akvilės meilės" ar panašiai... 

P.P.S. rytoj blog'e - antroji idėjų meilės dienai dalis. Be abejo, valgoma.

Tegul kiekviena diena būna verta meilės dienos vardo!

Mažieji baltieji tinginiai

Turbūt prisimenat visai neseną įrašą apie tingėjimą. Tai štai šiandienos įrašas ir receptas - iš tos pat giminės, ale vistiek truputį kitoniškas.

Žinot, yra toks posakis "baltas pavydas"? Pasirodo, ir tinginys būna baltas. Reiktų suprasti, kad jeigu tingi baltai - tai nieko tokio, galima (padarysiu viską, kad rasčiau pasiteisinimą savo tingėjimui, chi chi). Tingėjimas, man atrodo, yra vienas didesnių malonumų gyvenime, todėl tikrai ne visuomet lengvai pasiekiamas. Būtent tokioms akimirkoms, kai tiesiog negalime sau leisti arba neturim laiko maloniai patingėti, šie mažyčiai baltieji tinginiai - puikiausia išeitis.

Imam:

2 pakelius (maždaug 360 gramų) paprastų sausainių,

saujelę aguonų,

1 indelį saldaus sutirštinto pieno,

150 gramų sviesto.

Sausainius susmulkinam taip pat, kaip ir įprastam tinginiui, gal tik paliekam mažiau tų stambiųjų gabalėlių. Į sausainių trupinius beriam aguonas ir viską tolygiai išmaišom.

Į puodą supilam sutirštintą pieną ir kaitinam ant vidutinės ugnies. Originalus receptas siūlo šildyti pieną tol, kol jis ims tirštėti ir keisti spalvą, bet aš tiesiog palaukiau, kol jis tapo karštas. Tuomet sudėkite sviestą ir intensyviai mašykite, kad masė pasidarytų vientisą ir prie puodo dugno nepradėtų kibti sušilęs piene esantis cukrus.

Kondensuoto pieno ir sviesto masę supilkite ant sausainių trupinių. Viską gerai išmaišykite ir palikite atvėsti, o tada dėkite į šaldytuvą sustingti. Kai masė pasidarys tikrai šalta ir standi, semkit jos po šaukštelį ir, sukdami tarp delnų, formuokit kąsnio ar dviejų rutuliukus.

Žinoma, galima tiesiog viską sukrėsti į vieną bendrą indą, o prieš valgant supjaustyti kaip įprastą tinginį. Tačiau mane maloniai nustebino toks tvarkingas rutulinis rezultatas: aptingai, nusprendei atsikvėpti nuo darbų, capt, įsimetei burnon ir ramu...

Linkiu Jums mažyčių malonių smulkmenų šią trumpą darbo savaitę! 

Vasario mėnesį matytieji

Argo

Na neveltui, neveltui jis buvo šitaip dosniai apdovanotas ir visaip kaip išgirtas! Sukurtas pagal tikrą istoriją, nuostabus Ben'o Affleck'o kūrinys! Be proto įtraukiantis. Antroje filmo pusėje buvo momentų, kai bijojau, kad nuo įtampos - pavyks ar nepavyks? - man per gerklę neiššoktų širdis... Puikus puikus puikus, tik tiek galiu pasakyti. Ir tai pirmas kartas, kai man iš tikrųjų patiko paties Ben'o Affleck'o vaidyba ir kuriamas personažas. Žodžiu, jį tikrai verta, netgi, sakyčiau, būtina pamatyti.

The River Wild

Senas filmas su dar jauna tobuląja Meryl Streep. Įtemptas, bet pakeliui atskleidžiantis nuostabią Amerikos gamtą, besikeičiančius žmonių santykius ir protingos moters stiprybę ir drąsą. Tinkamas kai norisi kažko lengvai sunkaus, chi chi.

The Impossible

Nors ne itin mėgstu visokias katastrofų ar postapokaliptines (čia tikras žodis?) temas filmuose, šiame gi viskas taip puikiai susipynę: didinga gamtos stichija ir tikra tikros šeimos drama, prigimtinis noras išgyventi ir pareiga padėti kitam... Įspūdingi cunamio vaizdai, puikūs aktoriai (ypač mažieji) ir ašarą spaudžiantys pabaigos įvykiai.
P.S. šis filmas tik dar kartą įrodo, kokia didžiulė vertybė yra tinkamai išauklėti vaikai.

A Young Doctor's Notebook

Keistas, juokingas, bet vistiek įdomus. Visiškai netikėti įvykiai ir aplinkybės. Ir ponaitis Haris Poteris, pasirodo, gali būti visai kitoks. Pagal rusų rašytojo Michailo Bulgakovo kūrybą sukurtas keturių dalių mini serialas apie dar visai jaunutį gydytoją ir jo... haliucinacijas. Nors ne rusų kurtas, XX amžiaus pradžios Rusijos atmosferą nuostabiai atspindintis serialas (kalbu kaip tikra rusųatmosferologė). Vertas visų skaitančių žmonių dėmesio.

The Twilight Saga: Breaking Dawn - Part 2

O štai ir pora visiškai veltui praleistų valandų. Pasakysiu visai neįkvepiančiai: neįsivaizduoju, kokiu atsidavusiu šios sagos gerbėju reikia būti, kad nuoširdžiai galėtum pasakyti, jog šis filmas vertas dėmesio. Mano nuomone, pati prasčiausia viso šio reikalo dalis. Na, buvo gražių vaizdo efektų, bet, man rodos, tik tiek gero ir pastebėjau...

Dexter

Ach... O štai ir mūsų atradimas bei apsėdimas! Fantastiškas, be galo įdomus ir mąstyti verčiantis. Pabandykit pažiūrėti ir neįsimylėti šio negailestingo serijinio žudiko! Ir pagaukit save bemąstančius, gerai ar blogai jis elgiasi. O kaip elgtumėtės Jūs? Serialas, kurį norisi žiūrėti be sustojimo. Panašiai ir darom, chi chi.

Tikiuosi, mano pastebėjimai bus Jums vertingi ir bent truputėlį pagelbės renkantis su kuo praleisti vakarą.

Ir vėl keksiukai, kurių negana

Pasikalbėkim apie keksiukus apskritai. Tai kepinys, kuris tiesiog negali nepavykti. Ir net jeigu jų išvaizda Jus nuviltų, skonis - praktiškai niekada. Man keksiukai ypač patinka dėl to, kad tai toks, kaip čia pasakius, porcijinis maistas. Tai, kad juos kaskart galima kepti vis kitokiuose popierėliuose arba išvis be jų, tai, kad galima juos puošti kaip tik širdis geidžia arba valgyti tiesiog plikus, tai, kad jie tokie asmeniški: paimi į rankas, apžiūri iš visų pusių ir pagalvoji: "tu toks nuostabus ir skirtas būtent MAN - niam!". Be viso to, keksiukus galima skanauti ne tik kaip desertą, bet ir kaip pusryčius ar pavakarius (čia, be abejo, kalbu apie mus, nuodėminguosius). Esu išbandžiusi daugybę keksiukų receptų ir jau turiu savo favoritus - patikrintus ir įvertintus. Šie - nors bandyti vos vieną kartą - pasiteisino su kaupu! Taigi, ponios ir ponai, pristatau: jų skanumybės - Varškės Keksiukai su Konservuotais Persikais,

kuriems sukurpti Jums prireiks:

250 gramų varškės,

3 kiaušinių,

150 gramų cukraus,

50 gramų lydyto sviesto,

200 gramų miltų,

pusantro arbatinio šaukštelio kepimo miltelių,

keleto konservuotų persikų puselių.

Varškę (originalus receptas rekomendavo naudoti ricotta varškę, tačiau aš naudojau paprastą - pavyko puikiai) pertrinkit per sietelį arba sutrinkite blenderiu. Įmušame kiaušinius, suberti cukrų ir viską gerai išmaišome. Supilame lydytą sveistą ir dar kartą išmaišome. Miltus sumaišome su kepimo milteliais ir persijoję suberiame į varškės masę. Persikų puseles supjaustome riekelėmis.Į keksiukų kepimo formą sudedame popierines formeles (jeigu jų nenaudojate, nepamirškit patepti skardos sviestu ar aliejumi), į jas dedame po keletą šaukštų tešlos, nuo formelės viršaus palikdami maždaug 1 centimetrą. Į tešlą panardiname po keletą skiltelių persikų. Keksiukus kepame 180°C karštumo orkaitėje apie 30 minučių.

Paragavę nenusigąskit - keksiukai bus savotiškai purūs, bet tuo pat metu ir sunkūs bei gerokai varškiniai. Dėl savo tešlos sudėties jie bus linkę kietėti, todėl jeigu Jums pavyks jų nesuvalgyti vos iškepus, kitą ar dar kitą dieną atgaivinkite juos minutei įmetę mikrobangų krosnelėn - bus tiesiog kaip nauji!

Savaitgalis ilgas - raskit laiko pasmaližiauti!

Kaip aš išdrįsau iškepti bananus

Svarstau, ar ir Jums taip būna: išleidi mylimą vyrą į parduotuvę su pirkinių sąrašu, o jis grįžta ir parneša ne tik tai, kas buvo tame sąraše, bet ir krūvą papildomų dalykų, dažniausiai visokių skanumynų, aišku. Oi, tik nepagalvokit, jau aš tai tikrai tuo nesiskundžiu. Labai mėgstu išpakuoti Martyno parneštus maišus, nes ten būtinai randu ką nors džiuginančio. Tai štai vakar rytą jam grįžus viename iš didžiulių krepšių pamačiau visą kalną bananų. Kadangi šiuo metu šviežių vaisių ir daržovių valgymą riboja tokia viena įnoringa mūsų namų damutė, bananai yra vienintelis vaisius, kurį galiu drąsiai valgyti šviežią arba... arba keptą! Niekuomet nebuvau nei kepusi, nei ragavusi bananų pyrago arba bananų duonos, o štai vakar staiga užėjo toks noras, todėl nenusiraminau, kol neradau skaniausiai skambančio  ir atrodančio recepto. Vakarop šis pirmakartis  jau garavo ant mūsų stalo, o aš su nekantrumu laukiau pirmojo kąsnio. Taigi štai pristatau - bananų pyragas, kuriam turėkit:

170 gramų minkšto, kambario temperatūros sviesto,

150 gramų cukraus,

2 didelius kiaušinius,

3 didelius bananus,

230 gramų miltų,

2 arbatinius šaukštelius kepimo miltelių.

Sviestą gerai išsukit su cukrumi. Po vieną, viską gerai išmaišant įmuškit kiaušinius. Sutrinkit bananus ir sumaišykit juos su ankstesne mase. Galiausiai suberkit persijotus miltus ir kepimo miltelius. Viską dar kartą gerai sumaišykit.

Įkaitinkit orkaitę iki 170°C ir, sukrėtę tešlą į kepimo indą ar formą, kepkite maždaug apie valandą arba tol, kol pyragas gražiai paruduos, o į jį įbestas ir ištrauktas medinis pagaliukas liks sausas ir švarus.

Šis pyragas stačiai nuostabus! Netikėjau ir nesitikėjau, kad man taip patiks jo skonis. Galvojau, kad arba bananai jausis pernelyg intensyviai, arba išgaruos kepdami... Bet kur tau! Pyragas, vos ištrauktas iš orkaitės, švelniai kvepėjo bananais, o paragavus - tiesiog ištirpo burnoje... Svarstau, galbūt jis patiktų net mano mamai, kuri absoliučiai nemėgsta bananų? Yra tik vienas būdas sužinoti: iškepti dar vieną (nes, būkim atviri, stebuklas, kad pyragas išgyveno nesuvalgytas per naktį) ir pasikviesti mamą arbatos. Arba kavos. O gal net stiklinės pieno, chi chi.

P.S. žinau, jo pavadinime yra žodis "pyragas", bet jis kuo puikiausiai tiktų tiesiog pusryčiams arba vakarienei, tik būkit atsargūs - nuo jo - ypač dar karšto - labai labai sunku atsitraukti... Man pavyko tik todėl, kad turiu geležinę valią, o ne dėl to, kad norėjau nufotografuoti jį natūralioj saulės šviesoj kitos dienos rytą. Visai ne dėl to.

Lengvo pirmadienio ir puikios prasidėjusios savaitės!

Nepamirškit - priešaky ilgas Nepriklausomybės atkūrimo savaitgalis!

Svajonės ir naujovės

Na ką, štai ir kovas atkeliavo... Prasidėjo jau trečias (!) šių metų mėnuo. Neįtikėtina! O kalbant apie pavasarį, tai man juo tikrai kvepia. Ir paukščiai čiulba, vadinasi, dalis šių emigrantų jau grįžo. Ir šiaip viskas šviesėja, pastebėjot?

Kovui esu patikėjusi net keletą svajonių. Visų pirma, noriu nusipirkti tikrus kedus (atleiskit, sportinius batelius) specialiai bėgiojimui. Turiu gėdingai prisipažinti, kad niekada gyvenime taip ir neturėjau tų tikrųjų kedų... Todėl labai tikiuosi, kad šįkart pavyks rasti patinkančius ir tinkančius. Visų antra, labai svajoju pradėti vėl bėgioti. Ir jau nebesvarbu, gryname ore ar prakaituotoje sporto salėje - kad tik galėčiau daugiau pasijudinti ir priversti smarkiau plakti savo aptingusią širdį. Įsivaizduokit, paskutinį kartą bėgiojau kažkada prieš šimtus metų, 2012-ųjų balandžio pabaigoje... Beveik prieš metus, o siaube! Trečia gi svajonė (o ir būtinybė kartu) - susiplanuoti Velykų meniu. Turiu keletą sumanymų šio pavasario šventėms, tačiau grožiui ir skoniui ribų nėra, juk taip? Ir ketvirta, sunkiausiai šiuo metu pasiekiama svajonė - pabaigti skaityti pradėtą knygą... Gal kaip nors.

Mes gi su Martynu rytoj einam į pasimatymą. Į kiną kaip senais laikais, chi chi. Žiūrėsim filmą. O gal ir visus du. Savo dukrytę paliksim vaikų auginimo ir priežiūros profesionalams - mano tėvams, visgi jau šešta savaitė suėjo tam mūsų gražiam vaikučiui - pats laikas išmėginti save naujame - anūkės - vaidmenyje. Tiesą sakant, stebiuosi, kaip tėvai ištvėrė tas ilgas savaites ir neišgrūdo mūsų kur nors žymiai anksčiau, kad patys galėtų pasimėgauti išskirtiniu Ugnės dėmesiu, chi chi. 

Ir blog'o reikaliukai. Tradiciškai, mėnesio prmą dieną atsiranda desktop'o kalendorius. Tradiciškai jis jau blog'o dešinėje - naudokit į sveikatą (už nuotrauką šįkart dėkoju savo brangiai sesei Eglei, pačios gi rankos buvo užimtos dideliu minkštučiu koldūnu, vardu Ugnė). O jeigu esat akyli, toj pačioj dešinėj blog'o pusėj rasit ir mažytį naują dalykėlį - nuorodą į Įkvėpimo puslapį Facebook'e. Tikiuosi, kad jame būsiu aktyvi ne tik aš pati, chi chi. Jeigu blog'as skirtas dideliems įkvepiantiems dalykams, tai veidaknygės puslapis bus skirtas kasdienio įkvėpimo paieškoms ir įkvepiančioms diskusijoms. Dabar toks laikas mano gyvenime, kai ilgiems ir įkvepiantiems įrašams kartais (beveik visada) neužtenka laiko, tačiau kas bebūtų, labai svarbu kasdien rasti bent mažulytę smulkmeną, kuri nušviestų visą dieną, pradžiugintų, sukeltų šypseną ar isterišką juoką, pametėtų gerą mintį gražesniam ar skanesniam gyvenimui. Tam ir bus skirtas Facebook'o puslapis. Labai lauksiu Jūsų atsiliepimų, nuomonių ar idėjų. Būtų tiesiog fantastiška žinoti, kad blog'as įkvepia ne tik mane vieną, chi chi.

Lengvo ir šviesaus mėnesio visiems! 

Pavasaris jau beveik čia!

Užgavėnės. Įdomi diena. Kasmet, kaip ir pridera, prisikertu įvairiausių rūšių blynų ir kaskart vis pagalvoju, kad po šitokios sočios dienos bus vienas juokas "nevalgyti po šešių", "sumažinti angliavandenių kiekį" ir panašiai, Deja, jau išaušus kitai dienai sotumo jausmas būna kažkur dingęs, o po šešių kaip tik norisi ko nors skanaus... Būtų fantastiška, jeigu egzistuotų mygtukas, kurį paspaudus būtų galima iškart pajusti tą Užgavėnių sotumo jausmą, chi chi. Deja. Ir kol tokio mygtuko niekas neišrado, tenka pasiklaiuti vien savo geležinės valios pastangomis. Gerai, kad nors šio dalyko visi turim apsčiai, ane?..

Šiemet, nors prieš tai maniau, jog liksiu išvis be blynų, nes nerasiu jiems laiko, paskanavau net trijų skirtingų rūšių. Taip, atspėjote: pusryčiams, pietums ir vakarienei. Ryte Martynas prikepė nuostabių širdelinių,  kokių tik jis moka, pietums aš kepiau plonus lietinius (kas iš to plonumo, kai pagalvoji, jeigu valgai juos su keptu kiaušiniu ir skrudinta šonine (toks valgymo būdas per Užgavėnes visad buvo privalomas mano tėvų namuose)), o į svečius užsukusi brangiausia sesė Eglė atnešė nepaprastai skanių mielinių blynų... 

Ir nors dar iki dabar sotu taip, kad net miego norisi, džiugina sužibusi viltis. Kad štai tuoj ateis pavasaris (oi, tik nereikia priminti, puikiai žinau, kokioje šalyje gyvenam ir kad tikro pavasario dar teks gerokai palaukti). Ir jis tikrai ateis. Juk visada ateina, argi ne taip? O tiems, kurie neturi kantrybės jo laukti, siūlau įsiklausyti atidžiau - paukščiai jau čiulba. Patikėkit, keliuosi labai anksti - dar ne to prisiklausau, chi chi. O jeigu paukščių nesigirdi, pasidovanokit kokią pavasarišką gėlę. Tarkim, hiacintą, kokį praėjusį savaitgalį gavom dovanų nuo mano močiutės. Jis gražiai ir greitai skleidžiasi ir nuostabiai kvepia. Pamatysit, nuotaika iškart pasitaisys.

Kantrybės belaukiant pavasario ir nevalgant po šešių!

Vis dėlto iškepti keksiukai

Šiandien (nors laikrodis rodo, kad jau vakar...) mūsų Ugnei jau cielos trys savaitės. Jau nuo pirmadienio planavau, kaip šita mažyte proga kepsiu keksiukus. Tačiau... Nuo pat ryto viltis ištrūkti virtuvėn prie mikserio ir orkaitės buvo beveik užgęsusi... "Arba valgau, arba nemiegu ir verkiu" - toks buvo mūsų angelo planas. Ir vis dėlto mano užsispyrimas šįkart nugalėjo! Tiesa, ne tik užsispyrimas. Vis dar atostogaujantis Martynas irgi. Puiku, kad šiais laikais tėtis gali visą mėnesį praleisti kartu su šeima - tuomet mama turi galimybę ką nors nuveikti virtuvėje, susišukuoti ar pasiturkšti savo blog'e, chi chi.

Kaip suprantat, laikas ir malonios pareigos mane spaudžia, todėl ilgai netrukdau ir skelbiu puikiausių baltų (suprask, ne šokoladinių) keksiukų receptą. Juos esu kepusi ne kartą ir ne du, net per mūsų vestuves šie keksiukai (tik tąkart su vyšniomis) buvo dovanojami svečiams į kelionę.

Taigi keksiukams su uogų įdaru prireiks visai nedaug:

125 gramų sviesto,

200 gramų cukraus,

2 kiaušinių,

300 gramų miltų,

2 arbatinių šaukštelių kepimo miltelių,

125 mililitrų (gramų) pieno,

keleto valgomų šaukštų aviečių uogienės.

Mikseriu iki vientisos masės išsukame minkštą sviestą ir cukrų. Tuomet po vieną mušame kiaušinius, kaskart viską išplakdami. Po truputį suberiame persijotus miltus su kepimo milteliais - gausim gan tirštą tešlą. Nenusigąskit - pienas labai greitai viską pataisys. Taigi supilame jį ir voilà - tešla paruošta! Įkaitiname orkaitę iki 180°C. Kol ji kaista, į keksiukų kepimo formą sudedame popierines formeles (jos nebūtinos, bet jeigu jų nenaudosite - kepimo formą patepkite aliejumi arba sviestu). Į jas dedame po šaukštą tešlos, ant jos pabarstome aviečių ar bet kokios kitokios uogienės. Viską apklokite likusia tešla ir šaukit orkaitėn. Kepkit 20 minučių. Keksiukai gaunasi šviesūs, labai minkšti ir skanūs, o jų gaminimas, kaip matot, ypatingai paprastas. Saviškius šįkart puošiau paprasčiausiu citrinos sulčių ir cukraus pudros glajumi bei cukrinėmis gėlytėmis. Skanutėliai, saldžiarūgščiai, purūs... Kaip tik trečios gyvenimo savaitės paminėjimui.

Nuotraukoje galite matyti, kokie rožiniai mūsų namai pastaruoju metu. Dešinėje - Martyno mamos atvežtas ir padovanotas nuostabus rausvai žydintis amarilis.

Rytoj laukiam atvykstant Ugnės prosenelių (liežuvis nesiverčia šitaip vadinti savo dar jaunų senelių...) - pagaliau visi turės progą susipažinti gyvai.

Puikaus visiems savaitgalio!

Sausio mėnesį matytieji

Trumpai apie tai, ką išties gero teko matyti kino teatre arba namuose sausio mėnesį - galbūt ir Jums kas nors patiks:

The Hobbit: An Unexpected Journey

Visų šio žanro gerbėjų seniai ir ypatingai lauktas filmas, rodytas naudojant naują HFR 3D technologiją. Technologija, bent mums, jokio įspūdžio nepaliko - tiesiog 3D ir tiek. Tačiau pats filmas, nors ir ilgas, bet neprailgęs. Nuostabūs gamtos (ar kompiuterio?) kurti vaizdai, įtaigūs personažai, aiški istorija, puikiai parinkti pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Žodžiu, filmas, pateisinęs net ir mano lūkesčius (prisipažinsiu, nesu viso šito žiedų valdovo, brolijos, nykštukų ir visokių kitokių dalykų mylėtoja). Gražus ir, be abejo, tęsinį žadantis filmas. Visiems nuotykių mėgėjams.

Les Miserables

Šį nuostabų Viktoro Hugo romano motyvais sukurtą miuziklą sunku pavadinti filmu. Po jo važiuodami namo su Martynu nusprendėm, kad tai buvo išgyvenimas geriausia šio žodžio prasme. Labai labai - labai! - graži muzika, įdomi istorija, dramatiški personažai ir jų likimai - viskas tiesiog tobula! Na taip, galbūt kai kurių aktorių dainavimas galėtų būti dar profesionalesnis... Tačiau žinant, kad - priešingai nei daugumoje filmuotų miuziklų - šiame aktorių partijos nebuvo iš anksto įrašytos ir patobulintos studijoje, o atliktos gyvai tiesiog filmavimo aikštelėje... Nežinau, turėti jiems priekaištų būtų tiesiog šventvagystė. Vien ko vertas Anne Hathaway legendinės "I Dreamed a Dream" atlikimas, privertęs ašaras lietis upeliais... Visiems linkiu pamatyti - kurį laiką negalėsit atgauti žado.

Django Unchaned

Jau tas Tarantino... Kaip visada - būrys nuostabių aktorių ir netikėtumų pilna ypatingai įtraukianti istorija. Žinoma, kaip ir dera šiam režisieriui, kraujo ir tobulų tikro vesterno elementų čia apstu, tačiau baigęs žiūrėti filmą nesijauti sužalotas viso to smurto ir šaudymų. Priešingai. Lieki susimąstęs, kiek daug gyvenime lemia atsitiktinumai ir sutikti žmonės. Ir, be abejo, tvirtas charakteris. Beje, teko girdėti, kad vienas talentingiausių savo kartos aktorių, gerbiamas Leonardo di Caprio, žada daryti ilgokoką karjeros pertrauką, todėl naudokimės proga pamatyti jį ekrane, chi chi.

Lincoln

Šio filmo senokai laukėm ir nemažai iš jo tikėjomės. Kodėl? - paklausit Jūs. Todėl gi, kad: jame pasakojama apie išties neeilinę asmenybę - Amerikos prezidentą Abraomą Linkolną, filmą kūrė taip pat neeilinis Steven'as Spielberg'as, o pagrindinį vaidmenį atliko tikras ekrano persikūnijimo meistras Daniel Day - Lewis. Bet, reikia pasakyti, kad filmui šiek tiek pritrūko intrigos (visiškai asmeninė nuomonė) ir buvo skirta gerokai per daug minučių (irgi visiškai asmeninė nuomonė). Ir vis dėlto, pateisinant visą filmo sumanymą reikėtų pridurti, kad pagrindinė istorija - ilgas ir nelengvas kelias iki oficialaus vergijos panaikinimo - papasakota įdomiai, be to, atskleista asmeninė Linkolno drama. Ką gi, filmas neblogas. Gal tik ne toooks įspūdingas, kokio tikėjomės.

Flight

Netikėtai nuostabus filmas! Jau pačioje filmo pradžioje kvapą užgniaužia neįtikėtinai tikroviški aviakatastrofos vaizdai. Tikrai. Atrodo, tiek jau visko panašaus esam matę, bet kad šitaip tikroviškai viskas būtų padaryta... Ponas Denzelis kaip visuomet puikus ir akys tiesiog netiki, kad jam jau beveik šešiasdešimt. Filmas apie neatsakingus poelgius ir atsakomybės jausmą po jų. Puikus, dramatiškas, įtraukiantis ir iki pat galo intriguojantis. Labai rekomenduoju.

Hotel Transylvania

Animaciniai filmai paskutiniu metu nebuvo labai džiuginantys - vis kas nors juose nuvildavo: tai lietuviškas įgarsinimas, tai siužeto nuspėjamumas, tai dar kas... Matyt, per daug visko žiūrim - išlepom. Šis gi, nors žadėjo būti ganėtinai šabloniškas, nustebino visai neprastais juokeliais ir tokiais pat neprastais personažais (asmeniškai man ypač patiko vilkas, chi chi). Ne šedevras, bet tikrai geresnis už keletą paskutinių multikų, kuriuos teko matyti. Ramiam ir šviesiam vakarui.

The Folowing

Šiurpus, baisus ir visai neįkvepiantis. Bet įtraukia kaip nežinia kas... Seriale pasakojama išties kraupi žudiko maniako ir jį prižiūrinčio pareigūno istorija, persmelkta literatūrinio siaubo karaliaus Edgar'o Allan'o Poe kūrinių motyvais. Matėm dar tik dvi serijas (šįvakar laukia trečioji), bet, matyt, dėl prigimtinio smalsumo, norim žiūrėti dar ir dar. Ir dar. 

Chuck

Lengvutis kaip pūkelis serialas apie vaikiną, netikėtai tapusį slaptuoju agentu. Ir nors pirmosios serijos pasirodė plastmasinės (čia mano terminas filmams ir serialams, kuriuose nemažai dekoracijų ir kažkokio netikrumo), visgi pasakojimas intriguojantis, veikėjai labai simpatiški, o visa tai vainikuoja mintis, kad nuoširdumas ir tvirta draugystė nugali absoliučiai viską. Net ir Amerikos slaptosiose tarnybose. Atsipalaidavimui ir gerai nuotaikai.

Tikiuosi, radot ką nors sau artimo.
Nuotykingo vakaro!

Savaitės reikalai

Vakar suėjo lygiai lygiai savaitė, kai mūsų gyvenime atsirado Ugnė. Gražuolė dukrytė. Ši savaitė nebuvo lengva - daug neįprastų dalykų, keistai išsikreipęs laikas, mažai miego, bet... Vienas įdėmus žvilgsnis, nevalinga šypsena, juokingas žagsuliukas ar mažyčiais pirštukais suspaustas tavo rankos nykštys ir viskas staiga kažkur išgaruoja. Tarsi nė būti nebuvę. 

Pratinamės, bandom susipažinti ir prisiderinti. Manau, sekasi neblogai. Tiksliau pasakius - vis geryn.

Šia reikšminga savaitės bendro gyvenimo proga vakar kepiau skanumyną. (kaip matot, marliukas visada šalia - maža kas, chi chi)

Noriu juo su Jumis pasidalinti.

Šokoladinei tešlai imkit:

125 gramus kambario temperatūros sviesto,

215 gramų cukraus,

2 kiaušinius,

90 gramų miltų,

30 gramų kakavos,

pusę arbatinio šaukštelio kepimo miltelių,

žiupsnelį druskos,

50 gramų tirpdyto juodojo šokolado.

Sviestą ir cukrų išplakite iki purumo. Po vieną įmuškite kiaušinius kaskart gerai išplakdami. Miltus sumaišyti su kakava ir kepimo milteliais bei druska ir sudėti į sviesto ir kiaušinių masę. Sudėti tirpintą šokoladą ir gerai išmaišyti.

Varškės masei imkit:

70 gramų kambario temperatūros sviesto,

200 gramų varškės,

80 gramų cukraus,

1 kaupiną valgomą šaukštą miltų,

1 kiaušinį.

Viską sumaišykit. Jeigu norisi, varškę su sviestu pertrinkite per sietelį arba gerai sutrinkite blenderiu.

Į kepimo indą sukrėskite pusę šokoladinės tešlos, ant jos paskleiskite varškės masę ir viską užklokit likusia tešla.

Kepkite iki 175°C karštumo įkaitintoje orkaitėje apie 50 minučių.

Pyragas, kuris labiau panašus į brownie'į ar tiesiog į skanų desertą. Drėgnas, traškiu viršumi, dosniai šokoladinis ir maloniai varškinis. Ir labai labai skanus.

Tikiuosi, kita savaitė bus tvarkingesnė. Kita vertus, jeigu radau laiko ne tik pyragui iškepti, bet ir įrašui blog'e - laisvo laiko dar turiu užtektinai, chi chi.

Šilto ir jaukaus visiems savaitgalio!

Idėjos Kalėdoms. VI dalis

Sėkmingai ir saldžiai patingėję, grįžtam prie kalėdinių reikaliukų.

Nors Kalėdoms pernai labai kruopščiai pasiruošėm ir viskas vyko taip, kaip planavom, vieno - paties svarbiausio - dalyko nesugebėjau sumąstyt vos ne iki paskutinės minutės... Tai - dovanos savo mylimiausiam vyrui Martynui. Nežinau, kas per idėjų badas buvo užėjęs, bet kuo labiau artinosi šventės, tuo smarkiau mane kaip koks milžiniškas žiurkėnas graužė sąžinė... O kuo labiau graužė sąžinė, tuo didesnis idėjų badas apimdavo. Jau buvau benuleidžianti rankas, kai - staiga ir visai netikėtai - ėmiau ir prisiminiau vieną dažną vaizdelį mūsų šeimoje: vos kartu su Martynu užeinam į prekybos centrą apsipirkti (na, žinot, maisto ir kitų būtiniausių dalykų), jo akys, kojos ir mintys visų pirma nukrypsta žaislų skyriun. Reikia matyti jo veidą, kai akimis tyrinėja kokį traukinį ar konstruktorių! Prisiminusi šį vaizdą, prisiminiau ir jo žodžius: "laukiu nesulaukiu, kada turėsim vaikų - tada galėsiu nesigėdydamas ir negraužiamas sąžinės pirkti ir išbandyti visus šituos žaislus!". Na taip, suprask, argi atrodys padoriai ir neįtartinai, kai suaugęs ir barzdotas vyras turės savo žaidimų kambarį ar kokią žaislų kolekciją?.. Atvirai pasakius, žaislais besidomintis vyras man neatrodo nei milimetru mažiau vyriškas už tą, kuris žaidžia kompiuteriu ar visą laisvalaikį praleidžia garaže, "remontuodamas" automobilį. Taigi, kaip suprantat, tikrai už rankos nelaikiau ir nuo tokių pirkinių savo mylimo Martyno neatkalbinėjau. Tai vis jo paties vidiniai stabdžiai įsijungdavo, chi chi.

Tai štai. Paskaičiavusi, kad iki to laiko, kai mūsų vaikai jau turės užtektinai proto, motorikos įgūdžių ir amžiaus, kad galėtų iš širdies ir pagal paskirtį žaisti šiais jų tėčiui patinkančiais žaislais, praeis dar bent pora metų. Tad kodėl nepalepinus ir nepradžiuginus savo vyro tuo, kuo jis pats sau pasilepinti ir pasidžiaugti dėl kažkokių priežasčių neleidžia? 

Kilusi idėja mane taip nuramino, kad užmiršau pagrindinį dalyką: juk nieko nesuprantu apie vyriškus žaislus! nei kas ten prie ko, nei kaip veikia ir išvis... Čia gi ne penkioliktą avietinio atspalvio nagų laką išsirinkti - viens du ir viskas. 

Šiaip ne taip suėmiau save į rankas ir, labai susikaupusi ir atsakingu žvilgsniu apžiūrėjau didžiausią berniukiškų žaislų lentyną. Akys ir atmintis (seilė, beveik tekanti Martyno smakru) staiga sustojo ties radijo bangomis valdomu sraigtasparniu. Perskaičiusi keleto skirtingų modelių aprašymus, labiausiai patikusį išsirinkau gan greitai. Bet va, jų buvo kelių skirtingų spalvų... Čia man į pagalbą atėjo jau minėtas ilgametis nagų lako pirkimas, todėl apsisprendžiau - bus raudonas.

Toks pirkinys - oj, dar ir koks nedažnas mano gyvenime. Todėl stovėdama prie kasos labai jaudinausi: ar užtektinai baterijų pridėjau, ar jos tinkamo kalibro ir - visų svarbiausia - ar sraigtasparnis nebus vienkartinis... Ir žinot, viskas buvo gerai: baterijos tiko, jų užteko, o laumžirgis visdar sėkmingai skraido po namus.

Bet svarbiausia - Martyno veidas. Kiek paprasčiausio, gražaus ir nuoširdaus džiaugsmo buvo mano brangiausio juodabarzdžio Martyno veide! Išpakavęs savo dovaną ankstyvą Kalėdų rytą, pasiėmė ją su savim ir mums einant šventinių pietų pas mano tėvus - gi reikia pasirodyt prieš kitus berniukus!

Beje, kalbant apie tuos kitus berniukus, iš mamos sužinojau, kad ir mano tėtis nepraeina pro žaislų skyrius ar parduotuves, ir sesė sako, kad jos draugas jau kurį laiką yra nusižiūrėjęs kokį tai mandrą ekskavatorių... Žodžiu, visoms savo skaitytojoms draugiškai ir nuoširdžiai patariu: kai galvoj tuščia tuščia, bet norisi išties nudžiuginti savo brangų žmogų, neatmeskit galimybės apsilankyti ten, kur parduodami žaislai. Ypač visokie valdomi, burzgiantys, judantys ir kitaip vyriški. Patikėkit, emocijos, kurias pajusit stebėdamos absoliučios laimės užvaldytus savo brangiausiųjų veidus - bus labai neprasta dovana ir Jums pačioms.

Labos visiems nakties. Minkštų patalų. Ir saldžių sapnų. 

Kai tingisi ir norisi ko nors saldaus

Ar Jums būna taip, kad nuo to momento, kai ryte išlipat iš lovos iki pat vėlaus vakaro, kai vėl patogiai joje įsitaisote, tingisi veikti visiškai viską? Akimirkomis net apima jausmas, kad ir tingėti jėgų ar entuziazmo nėra... Neabejoju, kad net ir patiems didžiausiems darbštuoliams taip nutinka. Na, gal tik kartą gyvenime, bet tokia silpnumo tingumo akimirka aplanko kiekvieną iš mūsų. 

Šiuo metu atostogauju, todėl tingėjimui laiko ir galimybių tikrai netrūksta. Tiesa, truputį gaila, kad šįryt atsibudau su nemenka sloga ir kosuliu, tačiau! Tokiam profesionaliam ir patyrusiam tinginiui, kaip aš - jokios kliūtys nebaisios! Chi chi. Juolab, kai šaldytuve visas pasiruošęs laukia nuostabus mūsuose labai populiarus skanėstas - tinginys. Ragautas jis daugybę kartų, nors pati esu jį gaminusi vos dukart - ir abu ne itin sėkmingai: tai nestingsta, tai šokoladiškumo pritrūksta. Bet gi štai, šįkart ėmė ir pavyko! Todėl skubu dalintis receptu, kuris paprastas kaip daugybos lentelė ir greitai gaminamas. Pripažinkim, šis desertas tikrai vertas garbingo Tinginio vardo, chi chi.

Taigi vienam tinkamo dydžio tinginiui reikia turėti:

2 pakelius sausainių (maždaug 350 gramų),

indelį kondensuoto pieno,

80 gramų sviesto,

100 gramų pieniško šokolado,

50 gramų juodojo šokolado.

Kondensuotą pieną, sviestą ir šokoladą sudėkite į puodą ir kaitinkite ant nedidelės ugnies karts nuo karto pamaišydami, kol sviestas ir šokoladas ištirps ir masė taps vienalytė. Kol vyks tirpimas, susmulkinkite sausainius: reikia, kad būtų ir visiškų trupinių, ir gan stambių gabalėlių. Šįkart smulkinau juos medinio kočėlo galu - rezultatu likau labai patenkinta. Na tai štai, belieka tik suberti sausainius į saldžiąją masę ir viską gerai išmaišyti. 

Tradiciškai siūloma sukrėsti tinginio masę į maistine plėvele ar kepimo popieriumi išklotą indą ir, jeigu norisi, suformuoti dešros formos dalyką. Aš - kaip minėjau - tinginys profesionalas, todėl nežaidžiau ir anei dešrų, anei dešrelių ar kokių skilandžių neformavau. Tiesiog sudėjau skaniąją tinginio masę į silikoninę kekso kepimo formą ir keletui valandų palikau šaldytuve.

Viskas šiam gyvenime yra skonio reikalas. Ir visgi, man pagal šį receptą pagamintas tinginys ir skaniausias, ir puikiausiai pavykęs konsistencijos prasme. Ačiū dievui, spėjau jo paragauti dar vakar, bo šiandien ta nelemta sloga yra visiškai atėmusi iš manęs skonio pojūtį. Taigi lauksiu jo sugrįžtant, o Jūs tuo tarpu tingiai nušlepsėkit iki virtuvės ir susimeistraukit šį skanumyną. O tada - tingėkit toliau. Tik jau su burnoje tirpstančiu tinginio kąsniu. Patikėkit, tingėjimas skanaujant tinginį žymiai kokybiškesnis. Iš patirties sakau.

Tingaus ir ramaus antradienio.

Idėjos Kalėdoms. V dalis

Nauja savaitė - naujos ir idėjos. 

Prisimenat, pasakojau, jog pernai kepiau savo mylimam broliui Vytui meduolinį Advento kalendorių? Tai štai, kadangi bekepant liko šiek tiek tešlos, nusprendžiau ją panaudoti keletui mažų dovanėlių. Snaigės formele sausainiams suformavau keletą meduolių. Stikline taurele snaigių viduryje įspaudžiau įdubą, kurioje tilptų nedidelė apvali žvakutė. Iškepiau meduolius, o kai jie visiškai atvėso, įdubą gausiai patepiau paprastais PVA klijais (lipalu) ir įstačiau žvakutę (vadinamąją tabletę). Beliko visą kūrinį palikti ramybėje per naktį, kad gerai sukibtų. Pridėjus skanios arbatos ir keletą rankomis puoštų imbierinių sausainių gavosi visai neprasta dovanėlė brangiam seneliui bei močiutėms.

Toks va trumputis šios dienos įrašas, chi chi.

Pažadu grįžti rytoj su labai tingiu ir saldžiu įrašu.

Puikaus visiems pirmadienio ir jaukios prasidėjusios savaitės. Nesušalkit!

Idėjos Kalėdoms. IV dalis

Neįtikėtina, aš jau čia! Šiandien pakalbėkim apie valgomas kalėdines dovanas. Nors tiesą sakant, ši, apie kurią nusprendžiau parašyti, ne valgoma, o geriama. Kalbu apie arbatą. Na, mes ne indai ir ne kinai, tikrosios arbatžolės mūsuose neauga ir nei kokiam šiltnamy, nei ant palangės jų nepasisėsi ir nepasisodinsi. Tačiau! Mes turim fantazijos ir kitokių galimybių. Idėja ne mano - nusižiūrėta vienoj puikioj televizijos laidoj, ale viskas čia taip paparasta, kad tiesiog negaliu su Jumis nepasidalinti.

Taip jau nutinka, kad prieš didžiąsias metų šventes visų mūsų namuose ko jau ko, bet įvairių citrusinių vaisių būna apstu. Ir kai pagalvoji, kiek mandarinų žievelių tiesiog išmetam, darosi baisu - gi jose visas skonis ir aromatas! Gerai jau, nebedramatizuosiu, chi chi... Taigi tas citrinų, apelsinų, mandarinų, greipfrutų žieveles galim puikiausiai panaudoti net keletu būdų: pasigaminti cukatų, papuošti namus ar eglutes arba - ! - pagardinti jomis paprasčiausią juodą arbatą. 

Dariau taip: nusipirkau 100 gramų sveriamos kokybiškos juodosios arbatos be jokių priedų ar skonių. Padalinau arbatžoles pusiau - bus dvi skirtingos dovanėlės.

Pirmajai arbatai naudojau:

50 gramų arbatžolių, 

2 didelių apelsinų žieveles,

2 cinamono lazdeles.

Apelsinus gerai nuplauti ir nulupti. Geriausia, peiliu, ne rankomis, nes lupant rankomis lieka labai daug baltosios žievelės dalies, kuri mums visiškai nereikalinga. Žieveles supjaustyti labai smulkiai - maždaug arbatžolių didumo drožlėmis. Jas berti ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir šildyti 180°C karščio orkaitėje apie 10 minučių. Stebėkite procesą, nes mums visai nereikia paskrudusių ar, neduokdie, sudegusių žievelių. Kol kepinys auš, susmulkinkite cinamono lazdeles. Tą galima padaryti grūstuvės pagalba, tačiau jeigu tokios po ranka neturite, puikiausiai tiks ir plaktukas bei mylimo vyro rankos. Atlikus visus šiuos darbus, belieka tik viską sumaišyti ir gražiai supakuoti. Ir, žinoma, padovanoti mielai draugei.

Antrajai arbatai prireikė:

50 gramų arbatžolių,

2 nedidelių citrinų žievelės,

geros saujos džiovintų svarainių.

Su citrinomis pasielgti lygiai taip pat, kaip ir su apelsinais, o kol jos vės ištrauktos iš orkaitės, labai smulkiai supjaustyti svarainius. Tomet viską išmaišyti, suvynioti. Ir, žinoma, įteikti mylimai sesei.

Be jokios abejonės, fantazuoti galima be galo, be krašto: derinti įvairias žieveles ir dar įvairesnius mėgiamus prieskonius. Be to, visai nebūtina laukti Kalėdų ar dovanoti jas kitiems - galima juk kartais ir save palepinti be jokios didelės progos.

Nesvarbu, kur dabar esat, darbuojatės, ilsitės ar veikiat dar ką nors svarbaus, sustokit, atsitraukit nuo kompiuterio ekrano ir, pasidarę puodelį mėgiamos arbatos, trumpam pabėkit nuo visko. Pasvajokit.

Šilumos Jums!

Idėjos Kalėdoms. III dalis

Vėluodama visgi tesiu pažadą. Šiandien - apie šližikus, inteligentiškai vadinamus kūčiukais. Jau turbūt trečius metus iš eilės kepiau dideliausią kalną šito gėrio, naudodamasi kažkada rastu puikiu, paprastu ir labai patikusiu receptu. Kaip ir imbierinių sausainių, šių šližikų visuomet kepu iškart dvigubą kiekį - kitaip net neverta terliotis rankų, chi chi. 

Taigi mums reikės (nurodau originalų, ne dvigubą receptą):

450 gramų persijotų miltų,
180-200 mililitrų vandens,
2 valgomų šaukštų aguonų,
6 valgomų šaukštų cukraus,
10 gramų šviežių arba 3-4 gramų sausų mielių,
žiupsnelio druskos,
2 valgomų šaukštų aliejaus.

Mieles ištrinti (jeigu šviežios) arba sumaišyti (jeigu sausos) su cukrumi. Supilti šiltą (ne karštą) vandenį ir pusę nurodyto miltų kiekio. Viską gerai išplakti šakute arba šluotele. Gautą skystoką masę pabarstyti saujele miltų, indą uždengti rankšluosčiu ir pastatyti šiltai, kad pakiltų. Tešlai pakilus, suberkite likusius miltus, cukrų, aguonas, druską ir supilkite aliejų. Minkykite puikią, prie rankų nelimpančią mielinę tešlą. Indą su tešla dar kartą pridenkite rankšluosčiu ir palikite šiltai pakilti.

Iš pakilusios tešlos rankomis formuokite maždaug piršto storumo volelius, juos pjaustykit norimo dydžio gabalėliais (patarimas - pernelyg nenusistambinkit - kepdami šližikai gerokai pasipučia), dėkit į kepimo popieriumi išklotą skardą ir kepkite apie 20 minučių 180°C karštumo orkaitėje. Šližikai gaunasi traškūs, todėl, jeigu labiau mėgstate minkštus ir ne tokius krimst krimst, kepkit karštesnėje orkaitėje, bet trumpiau.

Šiemet pagaliau pati sau pripažinau, kad tam, jog Kūčios būtų tikros, man tereikia dviejų dalykų: šližikų ir kisieliaus. Net silkė ar auselės nėra taip svarbu, kaip spanguolių kisielius ir traškūs, tarsi geros saulėgrąžos įtraukiantys šližikai.

O Jums turiu prisipažinti dar vieną gėdingą dalyką... Šių šližikų šįkart kepiau keturis kartus. Kaskart pagal dvigubą receptą... Pradėjau kepti likus savaitei ir vos ne kasdien pastebėdavau, kad tame medžiaginiame maišelyje jų ir vėl pastebimai sumažėjo... Kitaip tariant, šližikų iškepiau ir suvalgiauėm aštuonias dozes!!! Ir baisu, ir smagu. Bet labiausiai tai gėda. Na gerai, šiek tiek ir į svečius nusinešėm... Nesmerkit labai...

P.S. gėdingasis mano prisipažinimas tik įrodo, kad receptas išties labai paprastas, greitas ir bais skanus, todėl tikrai nuoširdžiai siūlau šiemet jį išbandyti. Žinoma, jeigu dar neturite seno gero, kelių kartų patikrinto.

Tiek šį kartą.

Rytojaus (tikiuosi) įraše - paskutinė valgoma kalėdinė idėja. Tuo tarpu - šilto ir jaukaus vakaro namuose.

Idėjos Kalėdoms. II dalis

Tęsiu kalėdinių sumanymų ir reikaliukų temą. Šiandien - apie imbierinius sausainius. Imbieras ir kiti panašūs prieskoniai - labai skonio reikalas. Ne visi, toli gražu ne visi juos mėgsta. Šis gi receptas, jau ne kartą išbandytas ir, bent man asmeniškai, skaniausias. Prieskoniškumą recepte galima drąsiai reguliuoti pagal savo bei artimųjų skonį. Kaip ir dera tikriems imbieriniams sausainiams, jie iškepa plonyčiai ir traškūs. Be to - tikri ilgaamžiai, todėl juos galima drąsiai kepti gerokai iš anksto, o pabaigti skanauti - šventėms pasibaigus ir iš jų likus tik prisiminimui.

Šiek tiek nuraudusi iš gėdos turiu prisipažinti, kad net nepradedu kepti neturėdama dvigubo reikiamų produktų kiekio... Sausainių išeina devynios galybės, tačiau mes juos ne tik patys ragaujam, bet ir dovanojam artimiesiems bei draugams, o šiemet, net ir savo įstabaus grožio eglutę jais puošėm (nepamirškit prieš kepdami sausainyje pradurti skylutę, kad vėliau turėtumėt už ko pakabinti).

Žinoma, turint tokią briedžio formelę, kokia parodyta originaliame recepte, sausainiui nieko daugiau nereikia, tačiau mūsų namuose šiemet dominavo snaigės ir žvaigždės, todėl vieną vakarą paskyrėm kruopščiam dekoravimui (taip, po geros valandos paišymo beveik apėmė neviltis, kad tas milijonas sausainių niekada nepasibaigs...). Rezultatas - visas kalnas rankų darbo grožybių ir puikiai praleistas laikas.

Imbieriniai sausainiai jau prieš keletą metų tapo neatsiejama Kalėdų dalimi ir skoniu. Sutinku, ne tokie jau jie ir lietuviški, tačiau tradicijos pamažu keičiasi - vienos prigyja, kitos - ne. Be to, mandarinai Lietuvoje irgi neauga, kai geriau pagalvoji...

Atsipalaiduokim, gaminkim, ragaukim!

P.S. rytoj - įrašas apie šližikus.

Puikios visiems dienos!

Idėjos Kalėdoms. I dalis

Kadangi prieššventiniu laikotarpiu, t.y. beveik visą gruodžio mėnesį, abu su Martynu sirgom, kosėjom, negalavom, jėgų vos užteko pasiruošti Kalėdoms ir dovanėlėms surasti. Bet kažkokiu stebuklingu būdu, visus sumanymus pavyko sėkmingai įgyvendinti be didelio streso. Nežinau, kaip, neklauskit. Todėl, gal ir vėluodama, norėčiau su Jumis pasidalinti kalėdiniais sumanymais, kuriuos savo kailiu išbandėm ir likom patenkinti patys beigi dar ir artimuosius nustebinom ir pradžiuginom.

Ir nors puikiai suprantu, kad šventės jau praėjo, džiaugsiuosi, jeigu šis įrašas Jums pasitarnaus prieš ar per kitas Kalėdas.

Pradėsiu nuo to, kad šiemet praėjusiais metais, kaip ir daugelį metų prieš tai, prieš Kalėdas su broliu ir sese keičiamės Advento kalendoriais. Brolis Vytas yra pagaminęs nuostabią eglutę (nuo kurios, beje, viskas ir prasidėjo), kurią kasmet belieka tik papildyti saldainiais, sausainiais, rašteliais ar dar kuo ir dvidešimt keturioms dienoms perleisti gero žmogaus globon. Gi mes su sese Egle kiekvienais metais iš naujo sukam savo protingas galveles ir gaminam vis naujus kalendorius. Deja, ir šiame fronte likau viena - sesė rado puikią išeitį:

Visa krūva gražių medinių segtukų skalbiniams sunumeruoti ir išpuošti rankiniu būdu. Jais prie puikios kalėdinės juostelės prisegami saldainiai. Girlianda kabinama kur tik norisi. Sakau, ir labai patogu, ir paprasta, ir puošnu. Dar kartą ačiū, sese. Mua.

Kadangi pati, kaip minėjau, neturiu daugkartinio naudojimo kalendoriaus, kasmet kurpiu ką nors naujo. Šiemet Šįkart nusprendžiau kepti meduolinį dalyką dienoms skaičiuoti.

Visų pirma, kepiau didžiausią eglutės formos meduolį. Tuomet - visą krūvą paprastų apskritų meduoliukų ir vieną kalėdinio medelio viršūnę - žvaigždę.

Naudojausi šiuo receptu, kuriam reikėjo:

3 kiaušinių,

500 gramų miltų,

200 gramų cukraus pudros,

pusės arbatinio šaukštelio gesintos sodos (gesinkit lašeliu citrinos sulčių arba acto),

3 valgomų šaukštų medaus,

1 arbatinio šaukštelio prieskonių meduoliams.

Kiaušinius išplakti su cukraus pudra. Suberti prieskonius, medų, gesintą sodą. Po stiklinę berti persijotus miltus, kol užmaišysite ne kietą tešlą. Indą su tešla statyti į šaldytuvą keletui valandų ar net visai nakčiai. Per tą laiką tešla medaus dėka sutvirtės.

Kai jau būsit nusiteikę darbuotis toliau, darbo stalą pabarstykite miltais, kočiokit tešlą norimu storumu ir formelių ar peilio pagalba formuokit meduolius.

Visą šį grožį kepkite 190°C karštumo orkaitėje 10-15 minučių arba kol meduoliai ims gražiai ruduoti.

Vėliau, kai visi kepiniai jau bus atvėsę ir sukietėję, beliks tik juos papuošti ir suklijuoti. Ir puošybai, ir klijavimui naudojau paprastą, bet itun kibų glajų iš vieno kiaušinio baltymo ir maždaug 250 gramų cukraus pudros. Baltymą lengvai paplakit šakute ir išmaišykit su pudra, kol masė taps tiršta, balta ir vientisa. Jeigu norite išties skanaus glajaus, įpilkite šiek tiek citrinos sulčių. Žinoma, tuomet reikės ir daugiau cukraus pudros.

Tai štai, pirmosios kalėdinės idėjos pristatytos. Rytoj - apie imbierinius sausainius.

Gražaus ir jaukaus vakaro!

Nauji metai. Nauji lapai.

Laukėm laukėm ir štai - Naujieji jau čia. Ir nors sutikom juos ganėtinai ramiai, visi privalomi darbai atlikti: fejerverkais dangus papuoštas, šaltosiomis ugnelėmis pamojuota, šampano pagurkšnota. Tačiau... labai abejoju, kad metai bus ramūs, chi chi. Tiesą sakant, taisyklė "kaip sutiksi, taip ir gyvensi", man dar nė karto nėra pasiteisinusi, todėl išimčių nesitikiu ir šįkart. Dar daugiau, esu tikra, kad ramybės gyvenime ir neturi būti. Ramybė turi būti širdyje. Net kai gyvenimas verda, kunkuliuoja ir netelpa savam kailyje, svarbiausia yra jausti, kad viskas, kas vyksta, tiesiog turi vykti, o mes, kas benutiktų, privalom išlikti ramūs viduje. To Jums visiems ir linkiu.

Mes gi tuo tarpu neturim kada atsipūsti, nes jau netrukus važiuojam pas Senelį pietų - paminėti jo ir visų mūsų naujai prasidėjusių metų. Kaip jau esu minėjusi prieš metus, sausis - tai tas mėnuo, kai vos spėjam iš vienos progos lėkti kiton. Gal tai ir gerai. Vos prasidėję meta įtraukia mus tarsi į kokį sūkurį, o tai neleidžia atsipalaiduoti po švenčių maratono ir prarasti tonusą.

Šiemet metus pradedu ypač džiugiai ir ramiai nusiteikusi, nes nepamiršti visų švenčių, progų, darbų darbelių ir visokių idėjų man padės mylimos sesės Eglės padovanota 2013 metų knyga. 

Linkiu ir Jums apturėti tokią ar panašią, nes, pasak vienos garsios ir įkvepiančios moters "Žinokite, užrašytos svajonės pildosi..."

Nauji metai leidžia mums pradėti viską iš naujo ar bent jau visiškai keisti savo gyvenimo smulkmenas. Linkiu bent vieno gero esminio pokyčio šiais metais.

Svajokim, rašykim, pildykim, keiskim!

Apie praėjusius ir ateinančius. Trumpai.

Mūsų metai buvo maždaug tokie:

Daug spalvingų ir šviesių dienų buvo. Nemažai naujų patirčių ir lūkesčių. Po šių metų niekas nebebus taip, kaip buvo. Viskas bus nauja, nepatirta, nepaprasta. Ir žinot ką? Laukiu nesulaukiu naujųjų! Nes ateinantys metai bus išties kitokie ir su niekuo nepalyginami. Laukia nelengvi darbai, nepatirti malonumai, nepasiekti iššūkiai, o aš taip nekantrauju kuo greičiau viso to imtis!

Milijono nepaprastų, nepamirštamų, nebandytų dalykų Jums linkiu ateinančiais!

P I R M Y N !!!

Apie neįprastą būdą įprastam dalykui gaminti

Obuolių pyragas daugeliui mūsų jau seniausiai tapęs tarsi kokiu rudens simboliu: juk nuostabu šaltą ir tamsų vakarą pasimėgauti karšto, bet kartu gaivaus pyrago gabalėliu, o norint kažko ypatingo - dar ir pasilepinti rutuliuku riebių pieniškų ledų...

Per gyvenimą esu iškepusi ir išragavusi tiiieeek įvairių obuolių pyrago variantų, kad išsirinkti patį pačiausią praktiškai neįmanoma... Ir vienas skanus, ir kitas... Yra tik dvi smulkmenos, galinčios absoliučiai sugadinti net ir labiausiai vykusį obuolių pyragą: tai prieš kepant nenulupta obuolio žievelė bei neatidžiai išimti sėklalizdžiai. Ganėtinai fui, turiu pasakyti. Žinoma, dėl žievelių ginčytis gal ir nereikėtų: tai absoliučiai skonio ir vitaminų poreikio reikalas. Nu bet tos mažos, kietos ir aštrios sėklalizdžio atplaišos... Malonumas būtų toks pat, jeigu reikėtų graužti sriuboje virusį lauro lapą ar valgant nuostabų suši rasti žuvies žvyną. Įsivaizduojat?.. Todėl aš esu šalininkė ilgesnio pasiterliojimo prieš kepant, kad paskui būtų galima atsipalaiduoti ir tiesiog mėgautis.

Dar vienas svarbus gero pyrago kriterijus, mano galva, tinkamas šlapumas. Mėgstu pyragus (ne tik su obuoliais), kuriuose dominuoja įdaras, o ne pats pyragas. Žodžiu, jeigu pyragą galima skanauti niekuo neužsigeriant, jis - geras. Ir visgi pasitaiko išimčių. Štai vieną tokių išbandžiau prieš pora dienų. Pyragas, kuriam nereikia nei vieno kiaušinio. Kurio tešlos nereikia nei minkyti, nei plakti, nei kildinti. Ir dar vienas didžiulis pliusas: jam reikia net pusantro kilogramo obuolių! Argi ne fantastiškas išsigelbėjimas tūlam lietuviui, kurį šiemet obuolių derlius ne tik nudžiugino, bet ir užpuolė?

Viskas, užteks kalbų, imamės darbo.

Sluoksniuotam obuolių pyragui reikės:

1 stiklinės miltų,

1 stiklinės manų kruopų,

1 stiklinės cukraus,

1,5 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių,

170 gramų šalto sviesto.

Įdarui:

1,5 kilogramo obuolių,

2 valgomųjų šaukštų cinamono.

Nulupkit ir išdarinėkit obuolius. Sutarkuokit juos paprasčiausia tarka ir sumaišykit su cinamonu. Pati dėčiau jo daugiau nei du šaukštus, tačiau namuose yra vienas valgytojas, ne itin prijaučiantis šiam nuostabiam obuolių draugui.

Tešlai sumaišykite miltus, manų kruopas, cukrų ir kepimo miltelius.

Imkite 24-25 centimetrų skersmens tortinę (atsegamą) kepimo formą ir išklokite ją kepimo popieriumi. Ant formos dugno suberkite trečdalį tešlos ir tolygiai paskirstykite šaukštu. Ant šio sluoksnio sudėkite pusę obuolių masės, ją taip pat paskirstykit šaukštu. Ant obuolių vėl pilkite sluoksnį tešlos. Tada likusius obuolius. Tada - likusią tešlą. Kol iki 180 laipsnių įkais orkaitė, ant viso jau susluoksniuoto pyrago ta pačia paprasta tarka užtarkuokit šaltą sviestą. Orkaitei įkaitus, šaukit jon pyragą ir kepkit apie 60 minučių (man prireikė truputį daugiau).

Šio neįprasto obuolių pyrago paslaptis ta, kad karštyje tirpdamas sviestas bei vientisa mase virstantys obuoliai sujungs visus biriuosius ingridientus į pačią tikriausią tešlą, todėl Jums nereikės nei pirštelio pajudinti. Pyragas gaunasi nuostabus: drėgnas, nepernelyg saldus, turintis traškią plutelę ir lengvai pjaustomas. Turi jis tik vieną - visiems obuolių pyragams būdingą - minusiuką: yra bais nefotogeniškas. Bet, kai geriau pagalvoji, ne fotografuot mes čia susirinkom!

Taigi nieko nelaukit ir išmėginkit - neabejoju, liksit labai patenkinti rezultatu.

Šiltos ir neįprastos Jums savaitės!

Pirmadienio septynetas

1. Iiiiiilgas buvo savaitgalis. Bet smagus. Pailsėjom nuo dūšios. Žinoma, to lietaus galėjo ir nebūti, bet gyvenime juk yra ir daug blogesnių dalykų, ane? Žemiau - keletas paukštiškų savaitgalio akimirkų:

žvirblis ant rožės krūmo - kaip iš Oskar'o Wilde'o pasakos...

Jums atrodo, kad čia žąsys gano Bartą?..

visai ne!

nors ir bais neprotingos, visgi gražios kaip iš paveikslėlio...

2. Apie ilgametę aistrą svarainiams visai neseniai rašiau. O praėjusį savaitgalį man neapsakomai nuskilo, nes ne tik prisikramčiau nuostabių džiovintų skiltelių ir prisiragavau svarainių sirupo bei karšto vandens gėrimo, bet ir gavau visą kalną lauktuvių, todėl net ir dabar štai, rašydama savo blog'e užkandžiauju nuostabiais saldžiarūgščiais svarainiukais... M-m-m-m-mmmm!!!

3. Dar praėjusį savaitgalį gavau pirmąją savo gimtadienio dovaną - puikiausią burbuliuotų indų rinkinį - ačiū mylimai anytai. Dėžė neatkeliama tiesiog! Nekantrauju, kada pagaliau grįšiu iš darbo ir galėsiu apčiupinėti kiekvieną lėkštę ir puodelį ir rasti kiekvienam iš jų tinkamiausią vietą namuose.
4. Jau šį trečiadienį mano mylimiausia draugė Kristina ir aš skuosim kaip reikiant pašėlti į Juanes'o gyvo garso koncertą. Aaaa!!! Jaučiu, pasibūsim už visus metus ir dar metams į priekį, chi chi!

5. Neseniai mano jau minėtas tinklaraštis supergentis.lt nudžiugino nauju ir, esu tikra, daugeliui Jūsų, aktualiu įrašu apie savo darbo produktyvumo didinimą. Keli paprastučiai patarimai, kuriuos galit išbandyti jau dabar.
6. Planuoju naują rubriką blog'e arba naują account'ą Facebook'e. Nuorodos ir naujienos jau netrukus. Laukite tęsinio, chi chi.
7. Šiandien plačiosiose interneto platybėse aptikau nuostabų vaizdelį, kuriuo visą dieną dalinuosi. Atėjo metas ir įkvėpimo blog'ui. Jūsų dėmesiui, super įkvepianti lapkričio mėnesio nuotrauka:

Įkvepiančios ir energingos savaitės Jums!