Įspūdingo mūsų krepšinio rinktinės žaidimo bei juos lydėjusios sėkmės dėka nemažai laiko praleidom prie teliko žiūrėdami varžybas. Ir tada, bekramsnojant eilinį bulvių traškutį man toptelėjo mintis: kiek gi galima šlamšti tuos riebius, tik svogūnų/grietinės/krapų/pomidorų skonio turinčius nesveiko maisto atstovus?
Todėl pradedu rubriką "NE bulvių traškučiams!", kurioje ieškosiu, mėginsiu ir dalinsiuosi skanių, lengvai ir greitai pagaminamų, aliejuje nevirtų, bet skanių ir namie gamintų užkandžių prie alaus, vyno ar krepšinio receptais.
Pirmieji scenoje pasirodo net du puikūs užkandžiai: virtos pupos ir lavašo traškučiai.
Virtoms pupoms reikės:
pupų (ne pupelių),
druskos,
česnako,
kmynų.
Pupas išvirkite. Tai - gana ilgas procesas, galite užtrukti ir iki dviejų valandų, todėl geriau pupas iš anksto užmerkite (tarkim, per naktį), o tuomet išvirkite. Išvirusias nusunkite, pabarstykite druska, smulkiai pjaustytu česnaku ir pabarstykite kmynais. Tai mano anytos anytos (čia ne rašybos klaida), t.y. Martyno močiutės iš tėčio pusės receptas. Nei labai gudrus, nei sudėtingas, bet skonis - išties artimas širdžiai ir liežuviui. Idealiai tiks prie alaus.
Antrasis gi dar greitesnis. Lavašo traškučiai.
Jiems turėkit:
1 didelį stačiakampį lavašą arba 4 apvalias tortilijas,
kelis valgomus šaukštus alyvuogių aliejaus,
2 česnako skilteles,
druskos,
mėgiamų prieskonių.
Orkaitę įkaitinkit iki 200°C. Česnaką išspauskit spaudykle arba susmulkinkit peiliu. Sumaišykite su aliejumi. Lavašą arba tortilijas patepkite aliejaus/česnako mišiniu, pabarstykit mėgiamais prieskoniais (kepiau trijų skirtingų skonių: su kmynais, su džiovintu raudonėliu ir su maltais čili pipirais). Pabarstykit viską druska (čia svarbu nepadauginti). Jeigu turit, naudokit jūros druską - ji stambesnė, todėl iškepus ne tik skaniai traškės, bet ir gražiai atrodys. Taip paruoštą lavašą arba tortilijas sukarpykite žirklėmis trikampiais ar kitokios formos gabalėliais ir vienu sluoksniu iškloję jais kepimo skardą, kepkite 5-10 minutes arba kol pradės gražiai rusti. Prie alaus ir vyno tinka kuo puikiausiai!
Pastaruosius dar spėtumėt pasigaminti iki lemiamos šio vakaro kovos!
Už Lietuvą, vyrai! Moterys, vaikai ir seneliai! Visi už Lietuvą!
Argi aš ne atsilikėlė? Bebaiginėju trečią savo gyvenimo dešimtį, o dar nebuvau ragavusi nei šilauogių, nei gervuogių... Iki praėjusio savaitgalio.
Penktadienį važiavau į darbą sverti/matuoti/skiepyti Ugnės, pasimatyti su spėtomis gerokai pasiilgti kolegėmis bei pasimaivyti savo gerokai pasikeitusia ir jau puikiausiai sėdinčia mažule.
Išėjau ne tuščiomis. Mano mylimiausia kolegė Nijolė atnešė dėžutę ką tik surinktų, pačios užaugintų gervuogių. Šakės, koks grožis! Ne uoga, o meno kūrinys! Nebūtų tokia minkšta, pasikabinčiau ant kaklo ir nešiočiau kaip kokį papuošalą.
Likusį savaitgalį leidom Smilgiuose pas Martyno tėvus, todėl galit numanyti, koks uogų pasirinkimas manęs laukė... Nusprendžiau nieko nelaukti ir iškepti galette - tokį super paprastą pyragą, gaminamą su kokiais tik nori įdarais.
Nusprendžiau pernelyg nesukti galvos ir pridėt į jį visokių rūšių uogų, kokių tik pavyks rasti mylimos anytos kieme bei šaldiklyje.
Tai štai Jums ir receptas (tiksliai nurodysiu tik tešlos reikalus, įdarus ir jų proporcijas drąsiaiimprovizuokit patys). Reikės:
315 gramų miltų,
žiupsnelio druskos,
1 valgomo šaukšto cukraus,
225 gramų labai šalto sviesto,
ketvirčio - pusės puodelio labai šalto vandens.
(Tešlą galite gaminti naudodami rankas arba virtuvinį kombainą/blenderį. Gaminant rankomis reikės kiek labiau pasistengti ir šiek tiek labiau paskubėti, kad sviestas nepradėtų tirpti.).
Į maišymo indą (arba tiesiog dubenį, jei nusprendėt darbuotis rankomis ir šakute) suberkite miltus ir sudėkite smulkiais kubeliais pjaustytą sviestą. Trinkite viską tol, kol gausite smulkius trupinius. Suberkite druską ir cukrų ir pamažu, po šaukštą pilkite vandenį. Vandens reikės tiek, kad tešla suliptų į vieną gražų rutulį (negaliu apsakyti, kaip mėgstu stebėti tokias tešlos metamorfozes...). Gautą tešlą padalinkite į dvi dalis, suvyniokite į maistinę plėvelę ir dėkit į šaldymo kamerą arba labai labai šaltą šaldytuvą maždaug pusvalandžiui.
Kadangi iš šio tešlos kiekio pavyks iškepti dvi normalaus dydžio galettes, galit kepti iškart dvi arba atsidėti pusę tešlos kitam kartui. Rytojui, chi chi.
Iš atšaldytos tešlos iškočiokit apskritimą, perkelkit jį į kepimo popieriumi išklotą skardą. Į patį apskritimo vidurį sudėkit įdarą (jeigu naudojat uogas ir/ar vaisius, nepamirškit jų apvolioti cukruje ir poroje šaukštelių krakmolo, kad kepdami nesugalvotų pabėgti). Užlankstykit tešlos kraštelius taip, kad pats pyrago vidurys liktų atviras. Jeigu turit noro, galit tuos kraštelius patepti plaktu kiaušiniu ir pabarstyti cukrumi - šįkart to nedariau ir pasaulis nesugriuvo, chi chi.
Kepkit galette180°C karštyje apie valandą.
Penkiese suvalgėm ABI galettes vienu prisėdimu... Pasakykit Jūs man, kaip gali, žmogau, atsilaikyti, kai pyrago viduje yra trintų braškių, juodųjų serbentų, aviečių, vyšnių, šilauogių, gervuogių?.. Negali. Tai mes ir neatsilaikėm. Ir nė kiek nesigailiu. Tikrai.
1 didelio lavašo (maniškis buvo stačiakampis ir svėrė 190 gramų),
200 gramų feta sūrio,
200 gramų vištienos krūtinėlės filė,
keleto šakelių krapų,
2-3 skiltelių česnako.
Feta sūrį sutrinkit šakute iki trupinių. Sumaišykit su smulkintais krapais ir česnaku.
Vištieną iškepkit keptuvėje arba orkaitėje kol paskrus. Supjaustykit nedideliais gabalėliais.
Ištiesę lavašą ant kepimo skardos pusę jo aptepkit feta sūrio ir prieskonių trupiniais ir keptos vištienos gabalėliais. Užklokit kita lavašo puse tarsi antklode. Ne. Tarsi miegmaišiu.
Kepkit 20-25 minutes iki 180°C įkaitintoje orkaitėje.
Apačia bus drėgna ir sultinga, o viršutinis lavašo sluoksnis kietas ir traškus.
P.S. ginkdie, nesugalvokit pasūdyti vištienos! Fetoje sūrumo tikrai yra užtektinai, patikėkit.
Šokoladiniai sausainiai su žiupsneliu druskos. Tokie, kaip ir viskas gyvenime: iš esmės saldu, bet beveik visuomet - su trupučiu netikėtumo.
Maždaug dvidešimčiai nedidelių sausainėlių turėkit:
60 gramų labai minkšto sviesto,
1 kaupino valgomo šaukšto geros tikros kakavos,
30 gramų cukraus pudros,
90 gramų persijotų miltų,
druskos (įprastos ir/arba jūros).
Sviestą, kakavą, cukraus pudrą ir nedidelį žiupsnelį paprastos druskos gerai išsukit mikseriu iki visiško vientisumo.
Per kokius du kartus įplakit persijotus miltus. Tešla turi gautis šiek tiek panaši į trupinius.
Iškrėskit ją ant švaraus paviršiaus ir rankomis suformuokit vientisą ritinį. Jį supjaustykit peiliu tarsi dešrą.
Išdėliokit sausainius skardoje, kurioje kepsite (kepdami sausainiai nedidėja, todėl tarpai tarp jų gali būti visai maži). Kiekvieną sausainį apibarstykit jūros druska (galite naudoti ir įprastą druską, tik tuomet paieškokit stambesnių jos kristalų) - užteks vos keleto trupinių.
Kepkit 180°C karštumo orkaitėje maždaug 15 minučių. Prieš valgydami sausainius palikit šiek tiek atvėsti.
Labai greitas, bet nuostabus mažytis džiaugsmas lietingą sekmadienio popietę. Išbandykit!
Dar laukdamasi Ugnės pati sau tyliai pasakiau, kad blog'e tikrai nebus jokių kalbų apie tyreles ir kakučius. Šio susitarimo su savimi puikiai laikausi, tačiau nusprendžiau nesusivaldyti ir pasidalinti mintimis apie niūniuojamas lopšines ir šiaip dainas, kurios dažnai išsprendžia kitais būdais neišsprendžiamas situacijas.
Pirmą kartą mano dainavimą Ugnė pastebėjo būdama beveik dviejų mėnesių. Tąkart keisdama sauskelnes tiesiog sau dainavau "Somewhere Over the Rainbow" iš miuziklo "Ozo šalies burtininkas". Šią dainą dažnai niūniuodavau sau mintyse, ji - viena iš tų etatinių. Nežinau, ar tąkart užtraukiau per garsiai, o gal kalta mūsų erdvioj vonioj esanti akustika, bet Ugnė sukluso itin įdėmiai. Ėmė plačiai šypsotis, bet... kai pasiekiau tą vietą, kurioje skamba žodžiai "why oh why can't I?" staiga mažulės lūpos nusviro, smakras ėmė drebėti ir pabiro ašaros. Pirmą kartą ją mačiau taip graudžiai verkiant... Pagalvojau, kad čia mano muzikinis neišprusimas kaltas, bet ne, jai ta dainos vieta buvo graudi nepaisant to, kas ją dainavo. Tiesa, dabar visos šios dramos jau išgyventos ir nei ši, nei kitos melodijos ašarų nebespaudžia.
Kita daina, prilipusi beveik nuo pirmųjų Ugnės dienų (ją nuolat dainuoju iki šiol) yra - atleiskit, kad taip sakau - labiausiai nudainuota ir net mažumėlę atsibodusi "Tau, Mano Mamyte". Ją moka visi, nebūna gegužės mėnesio, kad jos neišgirstumėm ir visgi... Kažkas mane traukia už liežuvio ją dainuoti nors tu ką! Visai nesąmoningai ir nevalingai ją sutrumpinau ir šiek tiek pakeičiau tekstą - visgi dainuoju ne mamai, o dukrai. Be to, stengiuos bent truputį padžiazuoti ją atlikdama:
Žibuoklėm pražydę
Šilelio šilelio šlaitai,
Tau, mano dukryte,
Pirmieji pirmieji žiedai.
Tau, mano dukryte,
Pirmieji pirmieji žiedai.
Tu mamą, mamytę,
Mane auginai auginai (nes, pripažinkim, man dar augt ir augt kaip mamai...).
Ugne, aš mylėsiu
Tave amžinai amžinai.
Ugne, aš mylėsiu
Tave amžinai amžinai
Ties tais "amžinai amžinai" man kaskart sudreba balsas, kažkas suvirpa širdy, net nežinau...
Net pačiai keista, kad ši ganėtinai banali daina man sukėlė tiek jausmų. Gal todėl, kad gimus Ugnei bais norėjosi pavasario, kai viskas pasidarys šviesu ir lengva. Tai štai, dainavau dainavau ir tas pavasaris atėjo su visom savo žibutėm, šlaitais ir saule.
O kai išgirdau šį Egidijaus Sipavičiaus ir Linos Rastokaitės atlikimą, tiesiog susileidau...
Iš pradžių lopšinės Ugnei visiškai nerūpėjo - nekreipė į jas jokio dėmesio, todėl paryčiais ją maitindama turbūt niūniuodavau labiau sau, negu jai. Jos beveik neturėjo teksto, tik kažkokios raminančios melodijos su vienu kitu žodžiu.
Vėliau įsijungė kūrybiškumas ir prasidėjo visokių mažybinių/malonybinių žodžių poezija, kuriama tiesiog ant vietos. Tarkim, "Ugnele, guzule, mano mažutėle. Širdele, pupule, mano gražutėle...". Tų pačių žodžių kartojimas vis kita eilės tvarka veikė beveik kaip meditacija, chi chi. Tiesa, vėlgi veikė labiau mane, nei mano mažulę. "Na, mano dainavimas bentjau nepablogina situacijos", - raminau save.
Ir tikrai, reikėjo tik kantrybės. Pagaliau mano šlovės valanda atėjo!
Būna, kartais prireikia ką nors skubaus nuveikti atsitraukus nuo mažulės (tarkim, sutrinti virtą bulvę su žirneliais), bet Ugnei tuo metu dingsta nuotaika, ji pradeda zirzti ir muistytis savo kėdėj ir jokie žodžiai ar mimikos negelbsti. Tada į pagalbą ateina vienas paprastas posmelis:
Stebuklas! Veidą iškart papuošia šypsena, o jeigu pademonstruoju dar ir kokį šokio žingsnelį ar sukinuką su šaukštu rankoj, tai net ir juoką pavyksta išgirsti. Works all the time!
Ir pagaliau, visai neseniai pajutau akivaizdų lopšinių poveikį. Jos padeda Ugnei nusiraminti, o dažną vakarą - ir užmigti.
Pradedu nuo paprasčiausios, ją man dainuodavo tėvai:
A-a a-a pupa,
Kas tą pupą supa?
Supa tėtis ir mama,
Ir Bartuko letena (taip, eilutė turi skambėti "ir katytė murzina", bet aš katyčių (ypač murzinų) neturiu ir nemėgstu, todėl pritaikiau mūsų šeimos aktualijoms, chi chi).
Tuomet pereinu prie man ir sesei mamos dainuotos:
Šarkos varnos pušyje,
Mūs Ugnelė lopšyje.
Šarkos varnos nuliūdo,
Mūs Ugnelė apsnūdo.
Šarkos varnos krykščia,
Mūs Ugnėlė šnypščia.
Šarkos varnos nuskrido,
Mūs Ugnelė užmigo.
Tada sudainuoju irgi šiek tiek sutrumpintą:
Twinkle, twinkle, little star.
How I wonder what you are.
Up above the world so high,
Like a diamond in the sky.
Twinkle, twinkle, little star.
How I wonder what you are.
Kartais padainuoju ir klasikinę "Спят усталые игрушки" iš senovėje rodytos rusiškos "Labanakt vaikučiams" laidos. Ji graži, kas, kad sukurta neteisingais laikais.
Galiausiai, kai Ugnė jau visai rami ir, rodos, trūksta tik akimirkos, kad užsnūstų, ateina laikas sunkiajai artilerijai: Bramsui ir Mocartui.
Dainuoti šias lopšines išmokau dar mokykloje, per muzikos pamokas. Iš pradžių negalėjau prisiminti visų žodžių ir nebuvau tikra dėl melodijų, bet šiek tiek parepetavusiatgaminau viską iki paskutinio skiemens ir natos. Muzikos sąsiuvinio, tebegulinčio kažkuriam stalčiuje tėvų namuose taip ir neprireikė! (Sakau, aš neprisimenu nieko, išskyrus visų gimtadienius, nemažai telefono numerių ir milijoną dainų tekstų. Keistuolė.)
Tai štai apie Bramsą ir jo nuostabią lopšinę. Ji, turinti daugybę žodžių įvairiomis kalbomis, dainuojama visame pasaulyje, turbūt nėra negirdėjusių šios nuostabios melodijos...
Vakarėlis tamsus šaukia miego visus.
Mano kūdiki, jau laikas migti ir tau.
Ir miegoti saldžiai,
Ir sapnuoti gražiai.
Ir miegoti saldžiai,
Ir sapnuoti gražiai...
Švies auksinė delčia pro langelį slapčia,
O palangėj žemai oš tau vilnys ramiai.
Miega sodas, tylu,
Oi, užmik čiūčia liū.
Miega sodas, tylu,
Oi, užmik čiūčia liū...
Ir pabaigai... Mocartas. Ji man pati gražiausia. Tokia romantiška ir paslaptinga... Tiesiog matau filmą ją dainuodama.
Miki, vaikuti brangus, sutemos gaubia laukus,
Rimsta ėriukai garde, tyla bitelės sode.
Mėnuo įkopęs dangun žvelgia pro langą vidun.
Šviesų sapnelį sapnuok, mik, karalaite, miegok.
Miegok, miegok...
Viskas nutilo pily, skęsta ramiam snauduly,
Niekas nevaikšto čionai, nekrebžda pelės seniai.
Tuščia virtuvėj, rūsy, žmonės sumigo visi.
Nieko, brangi, nebijok, mik, karalaite, miegok.
Miegok, miegok...
Tu visas džiaugsmas namų, gera čia tau ir ramu,
Šitiek žaislų kambary, šitiek saldainių turi.
Niekas tau jų nepalies, miki, valdove pilies,
Šviesų sapnelį sapnuok, mik, karalaite, miegok.
Miegok, miegok...
Jau turbūt baigiat užsnūst nuo visos šitos mano rašliavos? Ką gi, tuomet pasakas kuriomis mus migdydavo močiutės ir senelis pasiliksiu kitam kartui. Na gerai, trumpas anonsas. Tai buvo Salomėjos Nėries "Senelės pasaka", knyga apie daktarą Aiskaudą ir pasaka apie senį su geležiniu nykščiu...
P.S. mūsų mergytė tuoj bus poliglotė. Tik berašydama suvokiau, kad ji girdi lopšines trim kalbomis.
P.P.S dabar lauksiu laiškų ir skambučių iš LATGA-A ir AGATA dėl be autorių žinios keičiamų tekstų...
Tokį lietingą ir vėsų savaitgalį kaip šis, norisi kažko saldaus, bet ne pernelyg. Kažko šilto, bet ne sriubos. Kažko jaukaus, bet ne židinio (nors ir į pastarąjį nespjaučiau, tiesą sakant...). Kadangi šįvakar likau namie viena su savo mažaisiais, nusprendžiau tiesiog ekspromtu iš(si)kepti keksiukų iš to, ką turiu. Ir, kaip dažniausiai nutinka gyvenime, pavyko tiesiog nuostabiai!
Jeigu ir Jums šeštadienio vakaras niūrokas ar net liūdnas, nušvieskit jį savo šypsena. Nes, patikėkit, Jūs šypsositės jau po pirmo kąsnio, vos tik liežuvis pajus tą nuostabų skonį...
O reikia tik tiek:
3 bananų,
2 kiaušinių,
150 gramų kefyro/jogurto (naudojau graikišką, nes šio gėrio mano namuose netrūksta paskutiniu metu...),
120 gramų cukraus (galima naudoti 60 gramų balto ir 60 gramų rudojo - jeigu nenorit itin saldžiai),
50 gramų aliejaus arba lydyto sviesto,
180 gramų miltų,
pusantro arbatinio šaukštelio kepimo miltelių,
(galima įberti aguonų, kokosų ar šokolado drožlių - puikiai tiks).
Išplakit kiaušinius, kefyrą arba jogurtą, cukrų ir aliejų. Sudėkit šakute sutrintus bananus. Suberkit persijotus ir su kepimo milteliais sumaišytus miltus. Viską išplakit. Tešlą išdalinkit į keksiukų kepimo formą su jau paruoštais keksiukų popierėliais. Kepkit 190°C karštumo orkaitėje apie pusvalandį (originalus receptas siūlė kepti 30-40 minučių, tačiau man užteko nepilno pusvalandžio. Tiesiog stebėkit, kada keksiukai taps gražiai rudi, o ištrauktas medinis pagaliukas bus sausas.).
Drėgni, nuostabiai kvepiantys, minkštučiai ir tikrai kažkokie saulėti keksiukai. Išbandykit, dar ne vakaras!
Kažkada, kalbėdama apie mūsų valstybines šventes išsidaviau, kad turiu viltį, jog kadanors ir mes, lietuviai, išmoksim tikrąja žodžio prasme švęsti šias dienas. Ne minėti, o nuoširdžiai ir linksmai švęsti.
Šiemet tikrai galiu didžiuotis savimi: Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną paminėjom puikiai! Su trispalve pasipuošusiu sūrio tortu ir su valstybinio himno giedojimu (nors būkim atviri, mudviejų su Martynu pasirodymą vargiai būtų galima pavadinti giedojimu, bet mes tikrai iš širdies stengėmės). Nepaprastas jausmas. Net susigraudinau šiek tiek...
Ugnė, patogiai įsitaisiusi man ant rankų, visą laiką ramiai pratylėjo. Matot, ji gerokai apšilo balso stygas likus keletui minučių iki tikrojo giedojimo. Oi, kai pagalvoju, kad po kelerių metų ji taip pat dainuos kartu su mumis... Bus fantastiška!
O Jums, brangieji ir brangiosios, šia puikia proga rekomenduoju labai skanų sūrio tortą. Net Martynui patiko! O juk kremas pilnas varškės, kas kad ricotta'os...
Pagrindui reikės:
300 gramų avižinių sausainių,
100 gramų lydyto sviesto.
Kremui:
500 gramų ricotta sūrio,
1 indelio kondensuoto pieno,
1 valgomo šaukšto medaus (nebūtina),
250 mililitrų 35-36% riebumo grietinėlės,
3 valgomų šaukštų želatinos,
10-12 valgomų šaukštų šalto vandens.
Želatiną užpilkite vandeniu ir palikite maždaug pusvalandžiui, kad išbrinktų. Pašildykite želatiną verdančio vandens vonelėje, kol masė taps visiškai skysta. Išimkite ir palikite atvėsti.
Pagrindui sumalkit arba kitaip sutrupinkit sausainius iki visiškų trupinių (šįkart naudojau avižinius - labai patiko). Į gautus trupinius supilkit lydytą sviestą ir viską gerai išmaišykit. Gautą masę sudėkite į kepimo formą, išlyginkit jos paviršių ir gerai prispauskit prie dugno. Dėkite į šaldytuvą.
Viename inde išplakite grietinėlę. Kitame inde gerai išmaišykit ricotta sūrį, kondensuotą pieną ir medų. Sumaišykite su plakta grietinėle. Plakdami plona srovele supilkite želatiną.
Pagamintą kremą pilkite ant jau sustingusio sausainių pagrindo ir grąžinkite atgal į šaldytuvą keletui valandų.
Puoškite vaisiais, uogomis, šokoladu ar cinamonu.
P.S. pakeitę vaisių ir uogų spalvas, pritaikysit šį puikų tortą bet kokiai Jums svarbiai progai. Tarkim, trečiadieniui, chi chi.
P.P.S. iš sudėties galima suprasti, kad tortas riebus, saldus ir visaip kitaip negeras. Bet lažinuosi, kad Karalius Mindaugas, vienydamas ir jungdamas žemes, kurios vėliau tapo Lietuvos valstybe, padarė daug didesnių nuodėmių...
Kitokia ji todėl, kad su duona susijęs tik jos pavadinimas monkey bread - beždžionių duona, bet ne skonis ar išvaizda. Tiesa, pavadinimų šis skanėstas turi įvairių, bet nuo to esmė nesikeičia: tai pyragas, suklijuotas iš mielinės tešlos gabalėlių ir pagardintas cinamonu... Tai dar du puikiai derantys dalykai!
Esu jį kepusi milijoną kartų, tik kažkodėl iki pat šiol nepasivarginau nufotografuoti ir pasidalinti su Jumis receptu... Gėda. Taisausi.
Pyragui reikės:
1/4 puodelio šilto vandens,
2 1/2 arbatinio šaukštelio sausų mielių,
3-3 1/2 puodelių miltų,
1 arbatinio šaukštelio druskos,
3 valgomų šaukštų cukraus,
1 didelio kiaušinio,
2 valgomų šaukštų lydyto sviesto,
3/4 puodelio šilto pieno.
Šiltą vandenį sumaišykit su mielėmis ir palikit keletą minučių pastovėti. Suberkit 1 puodelį miltų, cukrų, druską, šiek tiek paplaktą kiaušinį, ištirpusį sviestą ir šiltą pieną. Išmaišykit. Po truputį suberkit likusius miltus. Intensyviai minkykit maždaug 7 minutes. Dubenį su tešla uždenkit maistine plėvele ir laikykit šalytuve ne trumpiau nei 12 valandų (tai vadinama šaltu mielinės tešlos kildinimu, jeigu ką).
Apvoliojimui:
150 gramų rudojo cukraus,
1 1/2 (arba daugiau) valgomo šaukšto cinamono,
100 gramų lydyto sviesto.
Rudąjį cukrų, cinamoną ir sviestą sumaišykit. Tešlą traukit laukan iš šaldytuvo ir palaikykit kambario tempertūroje maždaug valandą. Tuomet imkit po kąsnelį tešlos ir rankomis formuokit rutuliukus, juos voliokit cinamono ir cukraus mišinyje ir dėkit į kepimo formą (aš visuomet naudoju tokią su skyle per vidurį, bet tiks ir bet kokia kita). Uždenkit švariu rankšluostėliu ir palikit šiltai (tarkim, virš puodo su šiltu vandeniu) maždaug valandai - tegul sau kyla.
Kepkit iki 180°C įkaitintoje orkaitėje apie 35 minutes. Iškepusį palikit pravėsti (jeigu sugebėsit tiek išlaukti) ir tiesiog rankomis laužkit po gabalėlį.
Nežinau, bent mūsų šeimoj šis pyragas dingsta akimirksniu.
P.S. per Jonines stebėjau: ši duona tikrai neverkė, nors buvo valgoma ne vieno tinginio...
Bet nieko tokio, nes mes turim nuostabią gelbėtoją - šaltą kavą!
Nesu kavos mėgėja, niekaip neprisijaukinu tikros juodos kavos skonio... Tiesa, neprarandu vilties. O tuo tarpu mėginu ir ragauju vis naujus ir nebandytus skonius bei derinius.
Štai Jums nuostabiai skanus ir nuostabiai paprastas šaltos kavos receptas, kurį galima drąsiai derinti prie savo skonio: stiprinti, šaldyti, saldinti...
Dviem normalaus dydžio stiklinėms bus reikalingi:
2 kupini arbatiniai šaukšteliai tirpios kavos,
250 mililitrų verdančio vandens,
5 valgomi šaukštai kondensuoto pieno,
didelė sauja ledukų.
Verdančiu vandeniu užplikykit tirpią kavą, gerai išmaišykit ir palikit atvėsti. Supilkit kavą į kokteilių plaktuvą arba į paprasčiausią užsukamą stiklainėlį, įdėkite kondensuoto pieno ir gerai išplakit. Jeigu nesate itin saldžių gėrimų mėgėjai, kondensuoto pieno iš pradžių dėkit 2-3 šaukštus ir išplakę paragaukit. Taip saldinkit, kol gausit norimą rezultatą.
Į stiklines, iš kurių gersit, berkit po keletą ledukų ir viską užpilkite kavos ir kondensuoto pieno mišiniu.
Merkit šiaudelį, lengvai pamaišykit ir, susikėlę kojas bet kur, vėsinkitės.
P.S. nemaniau, kad man patiks - patiko. Nemaniau, kad taip puikiai gaivins - atgaivino. Tikrai rekomenduoju!
Gaivaus ir malonaus beprasidedančio ilgojo savaitgalio!
Žmonėms būdinga metų metus neišsemti daugybės pokalbio temų, bet mes, lietuviai dviems iš jų skiriam ypatingą dėmesį. Tai vasaros nebuvimas ir braškių sezono trumpumas. Va dabar imkit ir gerai pagalvokit: ar buvo nors vieni metai, kad apie tai neišgirstumėt?
O aš siūlau mėgautis akimirka ir nesigraužti dėl dalykų, kurie vistiek nuo mūsų nepriklauso. Jeigu jau taip gamta surėdė, kad braškių viešnagė mūsų nuostabiam krašte yra trumpa ir trunka vos dvi tris savaites, pasitikim jas šūkiu "nė dienos be braškės!".
Žinoma, braškė yra tokio lygio daiktas, jog, rodos, kaip tik nesam jos ragavę: ir su pienu, ir su cukrum, ir su jogurtu ar tiesiog torte... Man gi jau seniai niežėjo nagus išbandyti braškes kitokioj kompanijoj. Tai štai šiemet pagaliau prisiruošiau.
Su didžiausiu džiaugsmu pristatau Jums picą su braškėmis!
Jai reikės:
picos pagrindo* (galit kepti savo mėgiamą arba naudoti pirktinį - taip šįkart ir padariau - gi vasara!), rutuliuko mocarelos sūrio,
maždaug 10 vidutinių braškių,
kelių šviežio baziliko lapelių.
Padažui naudokit:
ketvirtį puodelio balzaminio acto,
2-3 valgomuosius šaukštus medaus arba cukraus sirupo.
Visų pirma, pasiruoškit padažą. Į nedidelį puodą supilkite actą ir medų arba sirupą. Kaitinkit ant vidutinės ugnies dažnai maišydami, kol acto rūgštis nugaruos ir masė pradės rimtai tirštėti. Lyžtelėkit ragaudami, ar netrūksta saldumo. Palikit padažą šiek tiek atvėsti.
Ant jau iškepusio picos pagrindo išdėliokit riekelėmis pjaustytą mocarelos sūrį ir griežinėliais pjaustytas braškes. Viską stumkit karšton orkaitėn ir išimkit tik tuomet, kai sūris jau bus pradėjęs burbuliuoti.
Išėmę pabarstykit smulkintu baziliku ir dosniai pašlakstykit balzamiko padažu.
Skanaukit ne-del-siant!
O kad neduokdie nepasidarytų sprangu, greitai greitai susimaišykit kokteiliuką sau ir vakarienės draugui.
Per sietelį pertrinkit keletą braškių, pagardinkit jas šlakeliu citrinos sulčių ir trupučiu medaus (arba cukraus sirupo), padalinkit viską į dvi taures, negailėdami pilkit saldaus putojančio vyno ir skubėkit tęsti nuostabaus vasaros vakaro!
Tai puiki, lengva ir netgi vegetariška vakarienė, todėl pirmyn, brangieji, nes dar savaitė ir braškei turėsim sakyti "čiau!"... iki kitų metų!
Linkiu, kad visi vasaros vakarai būtų tarsi savaitgalis!
Vasara - toks metais, kai vakarais norisi tik ledų. Na, dar gal kokio nekalto kokteiliuko (bet pripažinkim, kad nei ledai, nei kokteiliai su nekaltybe visiškai nesusiję, deja...). Todėl kai sąžinė priverčia vakarienei suvalgyti ką nors normalaus, puikiausiai tinka šis pyragas. Jis ir lengvas, ir sunkus. Ir sotus, ir skanus. Ir, nepaisant visos tos apačioj matomos rašliavos, greitai pagaminamas. Tiesa, man greitai nesigavo, nes pritrūkau svarbaus ingrediento - grietinės. Ji tikrai retas svečias mūsų namuose. Kažkodėl. Na, bet ne apie mano problemas čia susirinkom pasikalbėti. Apie pyragą, kuris tinka ne tik vakarienei. Ir ne tik vasarą.
Pyrago tešlai reikės:
200 gramų miltų,
100 gramų labai šalto sviesto,
4-5 valgomų šaukštų labai šalto vandens.
Įdarui pasiruoškit:
150 gramų rūkytos lašišos,
150 mililitrų pieno,
2 kiaušinių,
3 valgomų šaukštų grietinės,
1 valgomo šaukšto grūdėtųjų garstyčių (daugiau ar mažiau - spręskit pagal savo skonį),
keleto šakelių krapų.
Gaminam tešlą. Į miltus burokinetarka įtarkuojam tikrai labai šaltą sviestą (jeigu turite, galite šiam darbui palengvinti naudoti smulkintuvą, dar vadinamą blenderiu). Mūsų tikslas - paversti miltų ir sviesto draugystę trupiniais. Tuomet į tešlą beriam žiupsnį druskos ir pilam kelis šaukštus vėlgi itin šalto vandens. Patogiausia tešlą minkyti peiliu (tokiu, kokį dedam šalia lėkštės atvykus svečiams, chi chi), nes kuo daugiau prie tešlos liesis mūsų rankos, tuo greičiau pradės tirpti sviestas, o tai, žinant, kad mums reikalinga kuo trapesnė tešla, nieko gero nežada.
Taigi kai tešla sukris į bemaž vieną rutulį, dėkim ją į šaldytuvą maždaug 10 minučių - tegul vėsinasi, gi vasara kaip ne kaip.
Atvėsusią tešlą traukiam lauk ir, pasidėję ant miltuoto paviršiaus, lengvai iškočiojame iki norimo dydžio. Tuomet atsargiai perkeliam į kepimo formą, gražiai aptaisom kraštus ir dedam šįkart jau į šaldymo kamerą vėlgi 10 minučių - lai kaip reikiant atšąla.
Išėmę iš šaldiklio, ant tešlos patieskite kepimo popieriaus, o ant jo užberkit avinžirnių, džiovintų pupelių arba - kaip kad dariau aš - tiesiog monetų iš taupyklės. Šis svoris reikalingas tam, kad tešlos kraštai kepdami nesuvirstų į vidų. Kadangi pyragas bus su įdaru, dabar mes gaminam tokį tarsi tešlos dubenėlį arba krepšelį - kaip pavadinsit, taip tiks, chi chi.
Kruopščiai paruoštą indą su tešla kiškit iki 190°C įkaitinton orkaitėn ir kepkit maždaug 15 minučių.
Tuo tarpu, kad nesėdėtumėm be darbo, pasiruošim įdarą.
Lašišą supjaustome ne pernelyg smulkiai. Tuomet pasmulkinam krapus. Pastarųjų tai jau negailėkit, gi niekam ne paslaptis, kad tarp lašišos ir krapų - meilė amžina...
Į dubenį įmuškite kiaušinius, supilkite pieną, sukrėskite grietinę ir - būtinai! - dosnų šaukštą grūdėtųjų garstyčių (kadangi jas beprotiškai mėgstu, dėjau beveik dvigubai tiek). Viską išplakit kaip kokiam omletui.
Ant iškepusios tešlos simetriškais (galit naudoti liniuotę, jeigu nesiseka iš akies) ornamentais išdėliokite pjaustytą lašišą, užbarstykit krapus ir supilkite kiaušinių masę.
Pyragą pašaukit į nekarštą, maždaug 155-160°C orkaitę ir kepkit 10-15 minučių arba kol plakinys sutvirtės.
Iškepusį įdėmiai apžiūrėkit - gražus, arne? Užuoskit... Ir pjaukit. Negailėdami pjaukit didžiausiu turimu peiliu. Dėkit lėkštėn ir skubėkit mėgautis!
P.S. jeigu mėgstat, pyrago įdaras mielai savo glėbin priimtų keptų svogūnų arba porų.
Įrašas bus trumpas ir konkretus. Apie graikiško jogurto ledus su pistacijomis.
Ledams reikės:
500 gramų graikiško jogurto (tinka ir pirktinis, ir pačių gamintas, apie kurį plačiau - rytojaus įraše),
3/4 stiklinės cukraus,
100 gramų pistacijų.
Pistacijas išlukštenkit ir lengvai pakepinkit sausoje keptuvėje. Susmulkinkit iki norimo dydžio gabalėlių (pati kitąkart gamindama palikčiau daugiau stambių ir cielų pistacijų) ir sumaišykite su cukrumi. Gautus trupinius suberkite į jogurtą ir viską gerai išmaišykit.
Ledų masę sukrėskite į vieną didesnį ar į keletą mažų indelių ir statykite į šaldymo kamerą ar šaldiklį keletui valandui arba visai nakčiai.
Prieš valgydami išimkite indą su ledais ir palikite lengvai atšilti šaldytuve maždaug 10-15 minučių.
Turiu pasakyt, kad atsiradus Ugnei, užgimė ir kažkoks nenumaldomas noras tvarkytis, gaminti, skaityti, žodžiu, kartais pabėgti nuo kasdien besikartojančių dalykų.
Dabar, kai ji jau paūgėjusi, laiko sau ir namams tikrai užtenka. Taigi kol Ugnė žaidžia, šneka arba užsnūsta, viena akim ją stebėdama galiu greitai greitai greitutėliai išpildyt kokią mažą savo svajonę, chi chi.
Šiandien kepiau duoną. Pilną sėklyčių, traškia plutele ir maloniai drėgnu vidumi. Kadangi paviešinus duonos nuotrauką facebook'e sulaukiau klausimo apie receptą, skubu juo dalintis.
Šiai skaniai duonelei naudojau šviežias mieles, ne raugą, kaip esu įpratusi. Rezultatas skanus, bet, žinoma, kiek kitoks, nei su raugu.
Visgi siūlau išbandyti - vistiek bus geriau už pirktinę, chi chi.
Nemažam kepaliukui Jums reikės:
20 gramų šviežių arba 7 gramų sausų mielių,
350 mililitrų pieno,
2 arbatinių šaukštelių druskos,
500 gramų persijotų kvietinių miltų,
didelės saujos mėgstamų sėklų (naudojau moliūgų sėklas, linų sėmenis, saulėgrąžas ir aguonas),
maždaug 100 gramų virtų perlinių kruopų.
Mieles ištrinkite/išmaišykite maždaug 50 mililitrų pieno. Suberkite druską, supilkite likusį pieną ir gerai išmaišykite. Suberkite persijotus miltus, išmaišykit ir palikit pastovėti 5-7 minutes.
Iškrėtę tešlą ant miltuoto paviršiaus gerai ir negailėdami ją išminkykit. Suformuokit rutulį ir dėkit į aliejumi pateptą dubenį. Uždenkit maistine plėvele ar rankšluosčiu ir palikit maždaug 2 valandom saulėtoje vietoje pakilti.
Į pakilusią tešlą sudėkit virtas perlines kruoas ir sėklytes, kurias naudosit ir dar kartą viską gerai išminkykit, kad viskas tolygiai pasiskirstytų tešloje. Suformuokit kepaliuką, dėkit jį į miltais pabarstytą kepimo skardą ar formą ir pakildykit dar 15 minučių.
Tuomet dideliu aštriu peiliu įpjaukit kepaliuką keliose vietose įstrižai (kad kepdamas žinotų, kur jam plyšti, chi chi). Lengvai pabarstykit miltais, uždenkit aliejumi patepta maistine plėvele ir palikit dar 1-1,5 valandos pakilti. Vėlgi saulėtoje vietoje.
Įkaitinkit orkaitę iki 220°C. Kepkit duoną maždaug 10 minučių. Tuomet sumažinkit karštį iki 195°C ir kepkit dar maždaug 35 minutes.
Iškepusią duonelę nedelsiant prapjaukit ir kriaukšlelę skubiai patepkit sviestu. Užsimerkit. Kąskit. Grįžkit į realybę. Vėl užsimerkit. Vėl kąskit. Kartokit, kol baigsis riekė. Tuomet atsipjaukit naują. Procedūrą kartokit.
P.S. reikia pasakyti, kad duonos kepimas labai panašus į dukrytės auginimą: ją reikia ir paminkyt, ir paglostyt, ir šiltai palaikyti, chi chi.
Kartais, kai pritrūksta minčių, kokia dovana ar dovanėle pradžiuginti mielą žmogų, pagalbos ranką ištiesia... maistas! Štai mano sesė Eglė tikrai labai džiaugiasi, gavusi butelaitį pieniško likerio. Žinoma, mano gamybos.
Maždaug 750 ml buteliui reikės:
1 valgomo šaukšto karšto vandens,
2 arbatinių šaukštelių tirpios kavos,
1 indelio karamelizuoto sutirštinto pieno ("Rududu"),
1 stiklinės neriebios grietinėlės,
300-400 mililitrų brendžio.
Kaštu vandeniu užplikykit tirpią kavą.
Puode ant mažos ugnies nuolat maišydami ištirpdykit karamelizuotą sutirštintą pieną, kol jis pradės skystėti. Supilkite grietinėlę ir brendį (jo pilkit tiek, kad gautumėt norimo stiprumo gėrimą). Viską gerai išmaišykit.
Supilkit gautą likerį į švarų butelį. Laikykit šaldytuve.
Nors originalus receptas siūlo suvartoti viską per dvi savaites, mano patirtis rodo, kad ir per mėnesį tinkamai laikant, šiam saldumynui nieko nenutinka.
Įpylę į taurę, galite atvėsinti pora ledo kubelių.
P.S. atvirai sakant, sunkiausia šio darbo dalis - paruošti butelį: žinot gi, kaip kartais neįmanoma nulupti etikečių. Toks įspūdis, kad jos buvo priklijuotos dar pučiant patį butelį, todėl tarsi įaugo stiklan...
P.P.S. pati tokių saldžių alkoholių nemėgstu (gėrimas turi būti arba saldžiarūgštis/rūgštus, arba kartus), bet džiuginti artimuosius man labai patinka...
Mamyčių dieną šiais metais minėjom du sekmadienius iš eilės - nes taip jau išėjo. Ir puiku, kai pagalvoji - tortų ir pyragų prisiragavom net trijų skirtingų rūšių...
Mano mama yra tikra tortų ekspertė - čia jokia ne naujiena. Iš jos išmokau, kad tortas - tai ne kažkas neįmanomo, kaip daugelis mano. Tai - tiesiog kantrybės, patirties ir užsidegimo išbandyti ką nors naujo rezultatas.
Tai štai gaminti jogurtinį - iš pažiūros, visišką konditerinę banalybę - tortą išmokau būtent iš savo mamos. Jau nebepamenu, kada paskutinį kartą jos gimtadienis birželio pabaigoje būtų įvykęs be jogurtinio torto su braškėmis...
Visgi aš nebūčiau aš, jeigu nesugalvočiau papriešgyniauti savo mamai. Na, bentjau virtuvėje. Tai štai neseniai į mano rankas ir akis pakliuvo persikais dosnaus jogurtinio torto receptas ir staiga aš supratau - va, koks jogurtinis tortas man išties labai skanus. Gal net skanesnis, nei mamos gaminami... Na, ne, ne skanesnis. Lengvesnis kažkoks. Ir gaivesnis. Taip yra dėl keleto skirtumų. Mamos kepamas biskvitas reikalauja net trijų kiaušinių, kai tuo tarpu maniškis - vos vieno. Mama biskvito iškilumams pabrėžti naudoja truputėlį gesintos sodos, aš - kepimo miltelius. Šie du skirtumai išties pakeičia ne tik biskvito skonį, bet ir išvaizdą. Mamos kepamas būna gerokai storesnis, tačiau jame galima pajusti sodos ataskonį, o patį biskvitą būtina sulaistyti, kad netaptų guminis kaip dviračio padanga, chi chi. Maniškis gi, nors iškepa visiškai plonytis, yra visas toooks minkštutis... Be to, jis labiau atitinka mano torto filosofiją - kuo mažiau pyrago ir daugiau kremo, tuo skaniau.
Ir dar kremai bei mažytis skirtumas tarp jų: maniškiame visiškai nėra kondensuoto pieno, todėl tortas būna išties maloniai saldžiarūgštis ir gaivus. Mamos jogurtiniai tortai tokie labiau nuodėmingi, sotesni... Bet visada primena gyvenimą tėvų namuose ir tai, kad mes, išlepėliai, iki pat dabar nemėgstam pirktinių tortų...
Tai štai imkit ir bandykit - tikrai rekomenduoju! Mano ne kartą stingdytas ir dingstantis beveik iškart:
2 mažų arba 1 didelio kiaušinio,
70 gramų cukraus,
80 gramų persijotų miltų,
pusės arbatinio šaukštelio kepimo miltelių,
1 valgomo šaukšto aliejaus,
1 valgomo šaukšto pieno.
1 didelės skardinės konservuotų persikų,
400 gramų/mililitrų persikų jogurto,
250 mililitrų riebios (35%-36%) grietinėlės,
50 gramų cukraus.
30 gramų želatinos,
100 gramų/mililitrų šalto vandens.
1 pakelio persikų želė,
keleto konservuotų persikų puselių.
Biskvitui kiaušinį (-ius) išplakite su cukrumi, kol masė pradęs šviesėti, o jos kiekis beveik padidės. Tuomet suberkite persijotus miltus bei kepimo miltelius, supilkite po šaukštą apiejaus ir pieno. Viską gerai išplakite iki visiškai vientisos masės. Kepimo formą išklokite sviestiniu popieriumi, sukrėskite biskvito tešlą mir kepkite 12-15 minučių 180°C karštumo orkaitėje. Neišsigąskit, biskvitas nebus labai iškilęs ar išsipūtęs - tai nieko blogo, jis vistiek labai skanus, nors ir itin plonas... Palikite jį atvėsti.
Želatiną užpilkite vandeniu ir palikite išbrinkti. Kai išbrinks, statykit ją karšto (verdančio) vandens vonelėn ir maišydami šildykit, kol ji visiškai suskystės. Išimkit ir palikite atvėsti.
Kremui susmulkinkite pusę skardinės persikų (šįkart supjausčiau penkias skilteles) norimo dydžio gabalėliais ir, meskite juos į jogurtą. Išmaišykit. Plona srovele vis plakdami pamažu supilkite jau ištirpusią ir praaušusią želatiną. Kitame inde iki standžių putų išplakite grietinėlę su cukrumi. abar šias dvi mases sumaišykit. Originalus receptas siūlo grietinėlę "atsargiai įmaišyti į jogurto masę". Aš gi viską dal porą kartų prasuku mikseriu - pavyksta kuo puikiausiai! Indą su kremų statykite į šaldytuvą, kad pradėtų stingti (užtruks maždaug 15-20 minučių). Išėmę sukrėskite kremą į kepimo formą, kurioje jau laukia pailsėjęs biskvitas. Viską stumkit atgal šaldytuvan maždaug porai valandų. Nuo kremo gamybos likusias persikų puseles (man buvo likusios dar penkios) supjaustykite riekelėmis ar gabalėliais - jas naudosime torto puošimui. Paruoškite persikų želė: nors ant pakuotės bus nurodyta užpilti puse litro verdančio vandens, iš savo asmeninės patirties siūlau mažinti vandens kiekį iki 400 mililitrų - taip būsite visiškai ramūs, kad želė tikrai sustings. Ant visiškai sustingusio torto norimais raštais arba neraštais išdėliokite persikų skilteles ar gabaliukus. Nebijokite šiek tiek įspausti į kremą. Tuomet po truputį šaukštu supilkite visiškai ištirpusią ir atvėsusią želė. Dar kartą dėkit viską į šaldytuvą ir laukit - keletą valandų arba per naktį. P.S. mano sena svajonė - išmokti gaminti paukščių pieno tortą. Kai mama klausia (o ji, ačiū dievui, visdar klausia), kokio torto šiemet noriu gimtadieniui, mano atsakymas visada toks pat - paukščių pieno! Jis man pats skaniausias iš visų mamos gaminamų. Nors ne, skaniausias iš visų kadanors gyvenime ragautų!
Įrašas šįkart bus trumpas, bet, tikiuosi, naudingas ir skanus.
Šiandien mano mažajam broliukui Vytukui sueina dvidešimt treji, todėl visi susitinkam jo pamatyti pasveikinti, paskanauti mamos gaminto torto, gal dar kokį žaidimuką sužaist...
Nusprendžiau ir aš kaip nors prisidėti, todėl gan ekspromtiškai sugalvojau iškepti ne saldžių, kaip įprasta, o sūrių keksiukų su svogūnais. Rezultatas - išties neprastas ir tikrai išvaizdus, o veikti beveik nėra ką!
Taigi dvylikai įprasto dydžio keksiukų Jums reikės:
2 kiaušinių,
2 puodelių miltų,
1 puodelio kefyro ar jogurto (naudojau raugintas pasukas),
pusės puodelio aliejaus,
2 arbatinių šaukštelių kepimo miltelių,
pusės didelio/viso mažo smulkinto ir trumpai pakepinto svogūno,
Į suplaktus kiaušinius suberkite persijotus miltus bei kepimo miltelius, supilkite kefyrą/jogurtą/pasukas, aliejų, suberkite svogūną, česnaką, sūrį ir dešrą (jeigu naudosite), krapus, saulėje džiovintus pomidorus. Viską gerai išmaišykite.
Tešlą išdalinkite keksiukų kepimo formoje ir kepkite 190°C karštumo orkaitėje maždaug 35 minutes arba kol keksiukai taps gražiai rusvi, o medinis pagaliukas ištrauktas liks visiškai sausas.
* Svarbu laikytis tik tešlos sudedamųjų dalių. Tai, kuo gardinsit ir įdarysit keksiukus priklauso tik nuo Jūsų. Manau, būtų skanu su mocarela, baziliku ar vytintu kumpiu.
Sveiki,Skaitytojai,į svečius atėjo Moša, arba kitaip -Įkvėpėjos vyro sesuo. Už
lango vaizdas jau po truputį juda į gerąją pusę, pats tas įgauti jėgų ir
teigiamų minčių kažko imtis, tiesa? Kadangi turiu garbę pasidalinti tuo, kas
mane įkvepia, tai imamės šiomalonumo.
Mane įkvėpimas dažnai aplanko staigiai ir netikėtai. Imk, mesk viską ir
daryk kaip tau reikia tą akimirką. Aišku, kartais tas degtukas greit
užsižiebęs greit ir užgęsta, bet kai kurie rusena. Mano nuomone, kiekvienas
gali įžvelgti pozityvumo ir įkvėpimo kiekvieną dieną, kiekvienoje smulkmenoje.
Vienam pakanka saulėtos dienos, o kitam Senekos citatos.
O pagrindiniai mane įkvepiantys dalykai yra gana abstraktūs:
Fotografija.
Tokia sritis, kur tą patį objektą matai begale kampų ir kiekvieną dieną
vis kitokiu. Gali daiktus pavaizduoti kitaip, nei jis iš tikrųjų atrodo iš
pirmo žvilgsnio. Ir tas džiaugsmas, kai pasiseka užfiksuoti teisingai,
gražų kadrą. Ir kritika, kuri visad duoda motyvacijos taisytis, mokytis.
Ir tas apmaudas, kai pamataisuper-duperpuikų kadrą ir aišku palikai
fotoaparatą namie...
Sparnuočiai jau aktyviai kuriasi naujuose nameliuose
Muzika.
Ar kada pagalvojote, koks pasaulis būtų be muzikos? Pilkas, šaltas...
Muzika tarsi nuspalvina pasaulį, gali į jį žiūrėti prorožiniusakinius. Na, man muzika padeda
linksmai įveikti net pačius nemaloniausius darbus. Ir dulkės greičiau
pranyksta jas šluostant smagiu ritmu. Taip pat man labai svarbu ir kas tą
muziką atlieka. Koks atlikėjas, kokia jo gyvenimo istorija, pakilimai,
nuopuoliai, kaip jis pasiekė muzikos industrijos Olimpo viršūnę. Ir dar
smagiau mėgautis ja, kai žinai, kad tą viršūnę jis pasiekė dorai, savo
dideliu darbu, savo pastangomis. O žemiau pasidalinu viena labiausiai šiuo metu mane įkvepiančių asmenybių, lietuviško kraujo turinčios, originaliosios P!nk daina:
Žmonės.
Draugai, priešai, artimieji, įžymybės ir nepažįstamieji. Visi. Visi, kurie
yra ryžtingi, drąsūs, sumanūs ir atkaklūs. Visi tie, kurie savo gyvenime
turi išsikėlę tam tikrų tikslų, kad ir kokie jie būtų – nušokti su
parašiutu, nuvykti prie Niagaros krioklių, ar pasodinti medį – ir žingsnis
po žingsnio artėja prie jų, jau parodo, kad jie gali tapti bet kurio
žmogaus įkvėpėjai. Kiekvienam iš mūsų kartais ateina tokios dienos, kad
nesinori niekuo užsiimti, ar esi niekam tikęs. Ir tada išgirsti, kad
kažkoks šimtametis lengvai įveikia pilną maratono trasą ir tarsi
atsibundi: „Jei jis gali, kodėl aš negaliu?!“. Tada įvyksta grandininė
reakcija: tu įkvėpei draugą, draugas – kaimyną ir t.t., ir visi
vienas nuo kito užsikrečia įkvėpimo virusu.
Žinoma, kiekvienas turi
savo įkvėpimo šaltinį. Tie, kurie jį jau atrado, Jums linkiu jos neprarasti, o
tiems, kuriems jo trūksta tikiuosi, kad įkvėpimo sulauksite iš pagaliau
atėjusio pavasario, aplinkinių, muzikos, prasmingų ir įkvepiančių knygų,
istorijų ar šio blog'o.
Saulėtų ir džiugių Jums pavasario dienų!
Kol žinovai mus gąsdina, kad jau savaitės pabaigoje sulauksim tikros šilumos ir tikro pavasario, siūlau pasidžiaugti žiema. Arba tuo, kas iš jos liko. Pasigrožėkim ledais gatvėse, ant šaligatvių ir miško takelių. Pasiskonėkim ledais namuose, svečiuose, balkone ar net lovoje!
Nuostabūs naminiai ledai su šokoladinių sausainių gabaliukais - nuodėmingi, kaloringi, bet... žinot mano nuomonę šitais klausimais, chi chi.
Ledams Jums reikės:
400 ml riebios grietinėlės,
maždaug pusės indelio kondensuoto pieno (daugiau ar mažiau - Jūsų sąžinės reikalas),
mėgiamų šokoladinių (arba ne) sausainių.
Grietinėlę išplakite iki standumo. Supilkite kondensuotą pieną. Išmaišykite arba trumpai paplakite mikseriu. Suberkite norimu stambumu sutrupintus sausainius ir dar kartą viską išmaišykite. Gautą masę sukrėskite į indą, kuriame šaldysite ir keletui valandų statykite į šaldymo kamerą.
Viskas - ledai paruošti!
Tokiu skanėstu bus fantastiška save palepinti, o ir svečiui pasiūlyti negėda, todėl pirmyn!
Šiandien be didelių įžangų kviečiu Jus pasigaminti nuo-sta-bų žaliųjų citrinų (laimų) pyragą. Nors pažvelgę žemyn išvysite nemažai teksto - neišsigąskit. Šis pyragas itin lengvai ir greitai pagaminamas ir dar lengviau ir greičiau suvalgomas. Pa-tik-kė-kit.
Žaliųjų citrinų kremas:
4 kiaušiniai,
200 gramų cukraus + dar šiek tiek, jeigu paragavus atrodys, kad trūksta,
6 laimų sultys,
115 gramų gabalėliais pjaustyto sviesto,
1 arbatinis šaukštelis želatinos
2 valgomi šaukštai vandens,
1 laimo žievelė, smulkiai tarkuota.
Pirmiausiai pasigaminam pyrago pagrindą. Jis tikrai neįmantrus ir jeigu kada esat kepę tradicinį sūrio pyragą, iškart suprasit, apie ką kalba. Taigi sausainius sutrupinkit visiškai, nepalikdami stambių gabaliukų. Į šiuos trupinius suberkite cukrų ir lydytą sviestą. Gerai išmaišykite. Suberkite į apvalią kepimo formą, tolygiai paskirstykit šaukštu, išorėje palikdami kiek aukštesnį kraštelį. Viską gerai prispauskit prie formos dugno (tam galite naudoti pirštus, delną ar kokį puodelio dugną). Paruoštą pyrago pagrindą kiškit 175°C karštumo orkaitėn ir kepkit 9-10 minučių, kol ims švelniai ruduoti. Iškepusį pagrindą palikite atvėsti.
Lekiam gaminti kremo?
Iš maždaug 6 žaliųjų citrinų išspauskite kiek įmanoma daugiau sulčių. Kremui jų reikės maždaug 3/4 puodelio, taigi vikas priklauso nuo citrinų sultingumo.
Į puodą įsipilkime vandens ir pastatykime virti. Į puodą įstatykite dubenį, kuriame ir gaminsime kremą. Svarbu, kad dubuo nesiliestų su verdančiu vandeniu, nes kremą gaminsime garuose, o ne virsime. Taigi Jums bus reikalingas indas, platesnis už puodą su vandeniu.
Želatiną užpilame 2 valgomais šaukštais vandens ir paliekame išbrinkti. Kai išbrinks, statome indą su želatina į karštą arba verdantį vandenį ir laukiam, kol ji visiškai ištirps. Ištirpusią paliekame atvėsti, kol gaminsim kremą.
Į dubenį nieko nelaukę pilam laimų sultis, beriame cukrų ir mušame kiaušinius. Viską nuolat maišom šluotele, kad sušilę kiaušiniai nenueitų gumbais, chi chi.
Kai bemaišydami pajusit, kad masė darosi tiršta, po gabalėlį sudėkite sviestą, kaskart išmaišydami, kol gabalėlis ištirps.
Kai visas sviestas jau bus sudėtas, supilkite tirpintą želatiną ir viską gerai išmaišykit.
Belieka tik suberti tarkuotas žaliųjų citrinų žieveles ir viską dar kartą išmaišyti.
Viskas! Kremas paruoštas. Belieka supilti jį ant pyrago pagrindo ir dėti šaldytuvan sustingti (jeigu šaldytuve yra kokia prapjauta dešra ar, neduokdie, žuvis, pyrago formą apdenkit maistine plėvele, bo šis kremas labai linkęs sugerti kvapus). Po poros valandų jau galėsite skanauti nuostabų, gaivų, saldžiarūgštį žaliųjų citrinų pyragą. Prieš tai, žinoma, galit jį papuošti plakta grietinėle ir tarkuotomis laimų žievelėmis. Fantastiškas, be proto gražus ir skanus pyragas!
* gaminau iš dvigubo, nei žemiau nurodyta, produktų kiekio. Mano tortinė forma yra 24 cm. Jeigu būtų kiek mažesnė, tikrai užtektų ir originalaus, viengubo pyrago pagrindo, todėl mėginkit ir raskit Jums tinkamiausią sprendimą.
Sėkmingo gaminimo ir dar sėkmingesnio ragavimo! Lengvos savaitės visiems!
