Apie tai, kas džiugina rudenį

Tęsiu nuostabaus rudens temą. Štai vakar radau ir paršinešiau pirmąjį šiemet kaštoną. Jau vaikystėje žinojau, kad kiekvieną rudenį tėtis nieko nesakęs vis įmeta mamai į kišenę ar į kokį rankinuką vieną kitą kaštoną, o ji kiekvienąkart iš naujo nustemba netyčia jį ten suradusi... Ar pastebėjot, kaip miela yra laikyti rankoje, visaip tarp pirštų sukioti ar tiesiog glostyti gražų rudą kaštoną? Jo švelnus ir blizgantis paviršius ramina ir visada praneša, kad ruduo jau artėja link vidurio. Nuostabus dalykas tie kaštonai!

Kitas nuostabus rudeniškas dalykas - kugelis (juk turėčiau sakyti bulvių plokštainis, arne?). Nors nesu didelė bulvinių patiekalų gerbėja, šį valgį mėgstu visokį ir visaip (tik kažkodėl be visokių ten grietinių ar spirgų). Šįkart nusprendžiau pasiskolinti ir modifikuoti puikią savo anytos (pirmą kartą rašau šį žodžių junginį!) mintį ir į kugelį įdėti keletą vištos blauzdelių - rezultatas buvo išties gardus! Karštas ir sotus maistelis - pats tas vėsiam rudeniškam sekmadieniui. Pamėginkit ir Jūs!

Gi prisiminti bulves įkvėpė ne kas kitas, o laida "Beatos virtuvė". Prisipažinsiu, nebuvau didelė Beatos blog'o gerbėja, todėl ir iš laidos nesitikėjau ko nors ypatingo, tačiau! Tai stilingiausia ir kartu paprasčiausia lietuviška kulinarinė televizijos laida. Nufilmuota tiesiog fantastiškai, bet net ir tai nublanksta, palyginus su nuoširdžiais Beatos komentarais, jos išradingais juokeliais ir super pozityviu požiūriu. Trečioje - obuoliams skirtoje - laidoje pasiūlyta obuolių sultyse troškinta kiauliena jau išbandyta (ir kaipgi neišmėginsi, jeigu vos paragavusi ką tik pagaminto patiekalo ji užsimerkia ir sako: "Tikras kiaulienos rojus... Ne! Tikras obuolių ir kiaulienos rojus!"?). Paprasta, bet nuostabu! 

O kalbant apie nuostabius dalykus, nėra nieko geresnio nei vakaras kine su draugais. Ir, žinoma, po to vykstantis filmo bei naujausių naujienų  aptarimas su ąsotėliu sangrijos ar bokalu alaus. Vakar būtent taip ir nutiko. Neslėpsiu, proga apsilankyti kine pasitaikė išties neeilinė - juk ilgai lauktasis "Tadas Blinda. Pradžia" pagaliau pasiekė didžiuosius ekranus. Likau sužavėta puikiu vaizdu ir garsu, įdomia siužetine linija ir... suktuoju Dainiaus Kazlausko vaidinamu Edmundu! Buvo ir smagių juokelių, ir beveik ašarą išspaudusių pabaigų, todėl vertinčiau šį filmą kaip išties neblogą (blogaisiais farais tegul būna kino kritikai, valgantys iš to duoną, chi chi). Visgi daugiausiai svorio filmui suteikė muzika, o ypač Ievos Narkutės atliekami "Raudoni vakarai". Buvo išties gražu.

Na, ir pabaigai. Ar esat girdėję apie nemokamus komplimentus? Jeigu ne, pasiskaitykit štai čia. Aš savuosius jau pakabinau. Dabar - Jūsų eilė! Tiesiog neįtikėtina, kiek laimės gali suteikti vienas nuplėštas lapelis! Pamatysit - negalėsit nustot šypsotis: ) 

Lengvos ateinančios savaitės!

Apie rugsėjo pavasariškumą

Visai neseniai perskaičiau mintį, jog "rugsėjis - tai mano pavasaris". Taikliau apibūdinti mano jausmų rudens atžvilgiu neįmanoma! Išties, rugsėjis visada atneša ne tik kalnus nepaaiškinamo įkvėpimo ir nuojautos, kad tuoj tuoj viskas iš esmės pasikeis. Jis taip pat sugrąžina norą kurti planus, svajoti, žadėti ir... tesėti. Galbūt šie pojūčiai likę dar nuo mokyklos laikų, kai be proto laukdavau rugsėjo pirmosios. Aišku, tai skonio reikalas, bet ruduo atneša ne tik vidinių pokyčių, bet ir visą tą spalvų grožį... Atrodo, surinkčiau kiekvieną nukritusį lapą ir įlipčiau į kiekvieną balą! Tiesa, niekas juk ir nedraudžia to daryti... Chi chi.

Taigi, trumpiau tariant, rudens pradžia man - tarsi kokie naujieji metai. Šiųmetis ruduo, panašu, atneš visokių gerų pokyčių - belieka tik atmerkt akis, ištiest rankas ir čiupt viską kuo greičiau!

Prisipažinsiu, su visais tais maistų gaminimais šiek tiek nuklydau nuo tikrosios šio tinklaraščio minties. Todėl su malonumu prie jos grįžtu ir pasižadu (!) dalintis savo įkvėpimo šaltiniais bei semtis jo iš Jūsų. Kaip? Skaitydama komentarus. Taip taip, labai jų laukiu. Blogų irgi.
Paskutinėmis dienomis jaučiuosi labai įkvėpta:

puikaus lietuviško blog'o apie daugybę įkvepiančių ir mąstyti verčiančių dalykų The Pursuit of Happiness;

puikaus filmuko apie tai, kaip pasigaminti tradicinio amerikietiško pyrago tešlą per 60 sekundžių (jau išbandyta su obuolių įdaru - stačiai nuostabu!);

puikaus filmo Mirusių poetų draugija apie tai, koks svarbus žmogui yra palaikymas ir galimybė veikti tai, apie ką svajoji;

puikaus fotografo Ado Vasiliausko asmenybės ir darbų;

puikaus (patikėkit, man - tikrai puikaus) pirmojo pasirodymo Vilniaus maratone 2011;
puikiojo puikiosios Beyoncé albumo '4';

puikios naujosios savo pavardės (dar ne oficialios, bet moraline prasme, jau tikrai naujosios).

Įkvepiančio ir naują pradžią žadančio rugsėjo!

Apie sekmadienių puikumus

Sekmadienis - tokia jau savaitės diena, kai viskas vyksta kitaip, negu įprastais -dieniais. Ir tai puiku, nes vien pati mintis apie ateinantį sekmadienį, įkvepia viskam, ko tik gali pareikalauti besitęsianti savaitė. Juk sekmadienį galima saldžiau pamiegoti, paskui neskubant pasimėgauti omletu, pasivaikščioti su šunimi ilguoju būdu, paskaityti knygą ir netgi (!) pradėti rūpintis kalėdinėmis dovanomis!

Šiandien mano sekmadienis buvo tikrai sekmadieniškas, nes apturėjau džiaugsmą pasižiūrėti keletą savo mylimo Erkiulio Puaro serijų! Jau kurį laiką svarsčiau, kas gi čia negerai su tais sekmadieniais? Ir staiga supratau, kad jau kurį laiką neberodo žaviojo belgų seklio... Ačiū Dievui, tai pataisoma.

Nieko keisto, kad ir šiek tiek vėlyvą sekmadienio vakarienę įkvėpė angliška arbata (tai reiškia, su pienu), kurią be paliovos siurbčioja visi to puikaus serialo veikėjai.

Taigi.

Sekmadieniškai dviejų žmonių vakarienei reikėtų:
8 riekelių duonos (naudojau tokią šiek tiek tamsią, su saulėgrąžomis ir linų sėmenimis)
1 didelio arba 2 mažų obuolių
1,5 valgomo šaukšto rudojo cukraus (baltasis reikalo irgi nepagadintų, tik jo reikės šiek tiek mažiau)
1 arbatinio šaukštelio cinamono
4 riekelių fermentinio sūrio (naudojau puikiai besilydantį "Ementaler")
trupučio sviesto

Obuolį(us) perpjauname pusiau, nulupame, išimame sėklytes ir supjaustome nedideliais kubeliais. Sudėję juos į indą apiberiame cukrumi ir cinamonu. Viską gerai išmaišome ir paliekame kelioms minutėms. Tuo tarpu įjungiame sumuštinių kepyklę ir paliekame įkaisti. Ant 4 duonos riekių tepame po truputėlį sviesto, dedame po gerą šaukštą obuolių įdaro ir viską uždengiame riekele sūrio bei likusiomis 4 duonos riekėmis. Paruoštus sumuštinius kepame keletą minučių.
Remdamasi asmenine patirtimi, rekomenduoju vakarieniauti mėgaujantis didžiuliu puodu arbatos su pienu. (Arba be jo. Mes juk ne visi ekstremalai.)

Šį kartą vakarienė buvo ne tik vėlyva, bet ir super  greita. Matyt, buvo išties skanu.

Svajingo Jums likusio sekmadienio ir sėkmingos darbo savaitės!

Apie liepos ir kitas šventines tradicijas

Turbūt sutiksit, kad liepos šeštoji - puiki data gimti Valstybei. Visgi manau, kad minim ją pernelyg tyliai, o ir tas minėjimas dažnai tik viešas... Svajoju, kad tokios datos kaip ši, kaip Vasario 16oji ar Kovo 11oji būtų minimos ne tik ilgomis kalbomis miestų aikštėse, bet ir įkvėptų privataus šventimo tradicijų. Pavyzdžiui, būtų puiku, jeigu savo vėliavos spalvas naudotumėm ne tik krepšinio čempionatų metu, kad rastųsi tradicinių, tik per šias šventes gaminamų patiekalų ar netgi ritualų. Nuostabi viso to pradžia - Tautiškos giesmės giedojimas kurioj pasaulio vietoj bebūtum. Nėra kitos tokios akimirkos kaip ši, kurią jausčiausi labiau lietuvė. Todėl ir šiemet trauksiu "Lietuva, Tėvyne mūsų..." ir jausiuos įkvėpta.

Linkiu lietuviško ir verčiančio didžiuotis savimi laisvadienio!

P.S. saldžiam ir sočiam trečiadieniui siūlau Persikų ir prancūziškos duonos pudingą, kuriam reikėtų:

pusės prancūziško batono

3-4 persikų

3 kiaušinių

indelio kondensuoto pieno

50 g sviesto (ištirpinto)

stiklinės šilto vandens

žiupsnelio cinamono

Prancūzišką batoną susipjaustome ne itin smulkiais kubeliais, persikus - taip pat. 

Dideliame dubenyje šluotele arba šakute išplakame kondensuotą pieną ir kiaušinius.

Į šį mišinį pilame lydytą sviestą, išmaišome. Supilame šiltą vandenį - irgi išmaišome. 

Į gautą masę sudedame persikų, prancūziško batono kubelius bei žiupsnelį cinamono, viską išmaišome ir paliekame kelioms minutėms. Kai duonos kubeliai suminkštėja, "tešlą" pilame/dedame į kepimo indą ir šauname į iki 165°C įkaitintą orkaitę. Kepame apie 45 minutes (galima ir šiek tiek ilgiau).

prieš/po

Pudingui įkvėpė.

Apie lietingos dienos įkvėpimus

Šios dienos (vakaro) įrašas bus trumpas. Kaip ir saulės pasirodymas šią puikią liepos dieną (chi chi).

Du įkvepiantys - absoliučiai skirtingi, bet vistiek puikūs - filmai.

"Love Happens"  beigi "Trust". Pirmasis - įkvepia nepasiduoti. Ir domėtis coaching'u. Antrasis gi - susimąstyti.

P.S. tiesą sakant, kadangi šiandien pradžiuginau save dėžute nuostabių morengų, lietaus beveik ir nepastebėjau... Štai Jums ir geros nuotaikos receptas: pasilepinkit mėgstamiausiu saldumynu!

Apie nepaprastą paprastų gėlių grožį

Šiandien mano mama švęs (ji pati dar to nežino, chi chi) savo gimimo dieną. Šia birželiška proga jos laukia NUOSTABI puokštė. Tiems, kas negali/neranda/nenori patys skinti lauko gėlių, bet žavisi jų grožiu ir nori jį dovanoti kitiems arba prasidžiuginti patys (juk būna ir taip, ane?), išduosiu mažą paslaptį: tokio ir panašaus grožio, sukurto iš tuo metu žydinčių gėlių, visada galima rasti Vilniuje, vadinamajame Konarskio gėlių turgelyje, pačiame jo gale, kur, galimas daiktas, net neateitų į galvą ko nors ieškoti. Visais metų laikais ten sėdi keletas pagyvenusių moteriškių, parduodančių ramunes, rugiagėles, astras, kardelius ir kitokį lietuvišką grožį. Tiesa, žodis parduoda  čia gal ir ne pats tinkamiausias, nes kainos tikrai juokingos...

P.S. per tą valandą, kol nešina šia didžiule puokšte grįžau namo, mane užkalbino penki (penki!) žmonės: klausdami, ar pati ją dariau, kur pirkau, kiek kainavo, šypsodamiesi žavėjosi ir stebėjosi. O kaipgi kitaip? Jūs tik pažiūrėkit...

P.P.S. o pasižiūrėję dar ir pasiklausykit. Belinda Carlisle - Vision of You. Šilto ir jaukaus vakaro.

Apie savaitgalinį geros nuotaikos maistą

Kai savaitgalis toks beveik arba iš tikrųjų lietingas, gerą nuotaiką gali sugrąžinti ne tik įdomi knyga ar geras filmas, bet ir skanus maistas. Kalbu, žinoma, apie gardžią, gražiai atrodančią bei - būtinai! - namie gamintą vakarienę. Pavyzdžiui, orkaitėje keptas kalakutų blauzdeles. Kalakutiena, kaip žinia, liesa, skani, ir, žmonės kalba, sveika mėsytė, todėl galima ja iš širdies pasimėgauti, pamirštant visus sąžinės priekaištus.

Sočiai dviejų žmonių vakarienei reikėtų:

2 kalakuto blauzdelių (gali būti ir abi kairiosios, ir abi dešiniosios - skirtumo nėra)

2 skiltelių česnako

poros žiupsnelių druskos 

raudonėlio, baziliko, čiobrelio, rozmarino - tiek, kiek turit ir mėgstat (galima naudoti ir tik kurį nors vieną iš jų)

2-3 šaukštų alyvuogių aliejaus

mažesnės pusės citrinos (sulčių ir to, kas lieka jas išspaudus)

Blauzdeles sudėti į kepimo indą. Gerai įtrinti druskos, česnako ir prieskonių mišiniu, pašlakstyti aliejumi, citrinos sultimis ir palikti bent pusvalandžiui pasimarinuoti. Likusią citrinos žievelę ir minkštimą perpjauti į keletą dalių ir padėti šalia blauzdelių. 

Indą uždengti folija, dėti į iki 200°C įkaitintą orkaitę ir kepti pusantros valandos. Likus 10 minučių iki kepimo pabaigos, nuimti foliją ir leisti blauzdelėms šiek tiek paskrusti.

Iškepusias blauzdeles patiekti su keptomis bulvių skiltelėmis ar virtais ryžiais bei rūgštesne (spanguolių/bruknių) uogiene.

Taip taip, tai tik maistas, bet...

Skanaus ir lengvo likusio savaitgalio!

P.S. vakaro nuotaiką diktuoja Luca Guadagnino "Io sono l'amore" ("I Am Love")

Apie įkvėpimą bėgioti ir bėgimą dėl įkvėpimo

Bėgioti užsimaniau dar praėjusį rudenį, vedina neabejotinai galingos amerikietiško gyvenimo būdo įtakos. Juk ne kartą filmuose, nuotraukose ir kitur esame matę gražius, įdegusius (kaip be to!) ir sportiškus žmones, risnojančius kokiam nors Niujorko Centriniame parke. Pasidabinę ausinėmis būriai žmonių laksto ryte, per pietus ar vakare. Prisipažinsiu, tokio bėgiojančio žmogaus įvaizdis man siejasi ne tik su gražiu kūnu ar puikia nuotaika, bet ir su iš esmės sėkmingu gyvenimu. Taigi susiviliojusi savo pačios susidarytu įspūdžiu, nusprendžiau pasidomėti, nuo ko pradėti tą 'jogging'. Nors patarimų radau daugiau nei daug, apsistojau ties išties paprastu/neprastu patyrusio bėgiko Aurimo Skinulio straipsniu. Pasiūlymas pradėti nuo kelių minučių, bėgimo laiką ilginant labai palaipsniui, išties reikalauja kantrybės ir užsispyrimo, bet tikrai veikia!

Su ilgesnėmis ar visai trumputėmis pertraukomis bėgioju nuo praėjusių metų spalio. Pripažinkim, būtų nusikaltimas gyventi beveik parke ir nepasinaudoti miško takeliais ar šalia esančiais puikiais bėgimo takais. Mano didžiai nuostabai, bėgiotojų kaip aš beigi labiau pažengusių aplink pilna. Tikrąja šio žodžio prasme. Tai išties džiugina!

Kaskart sėkmingai nubėgusi užsibrėžtą minučių skaičių, siaubingai didžiuojuosi savimi! Bet įdomioji viso šio reikalo dalis slypi puikiam  užburtam rate: bėgiojimui įkvepia noras linksmėti/gražėti/stiprėti, o bebėgant staiga suvoki, kad nori ir gali dar ne tiek! Pavyzdžiui, nusprendi dalyvauti - neįtikėtina! - Vilniaus maratone 2011... Arba pasiryžti numesti (ir numeti) -niolika kilogramų seniai nebereikalingo svorio. Arba pagaliau pabaigti jau porą mėnesių "skaitomą" knygą. Arba pradėti blog'ą. Apie įkvėpimą. Sau ir kitiems.

P.S. šauktukų gal ir daugoka, bet čia juk pirmasis įrašas, todėl, manau, galima.
P.P.S. šiandien bėgiojimui ir ne tik įkvepia Adele - Set Fire To The Rain